Kalbėdamas su euroleague.net Šaras prisiminė savo trenerio kelią, svarbiausius mokytojus ir patarimus.
„Būdamas krepšininku didžiąją savo karjeros dalį aš neplanavau vieną dieną tapti treneriu, – prisipažino Š.Jasikevičius. – Žaisti ir treniruoti yra du visiškai skirtingi dalykai. Žinoma, ir kaip žaidėjas stengiesi laimėti, bet pirmiausia rūpiniesi pats savimi.“
„Būdamas treneriu rūpesčių turi 12 kartų daugiau, čia – mažiausiai, nes turi galvoti apie kiekvieną žaidėją, kiekvieną situaciją. Tada dar trenerių štabas, medikai, žurnalistai, aplinka – atsakomybė yra didžiulė“, – vardijo „Barcelona“ vyr. treneris.
„Galiausiai, būdamas 34-erių, 35-erių pradėjau galvoti, kad galiu pabandyti tapti treneriu. Pradėjau skirti didesnį dėmesį tam, ką sakydavo ir darydavo tuometiniai mano strategai“, – teigė Šaras, kuris krepšininko karjerą Kauno „Žalgiryje“ baigė 38-erių, o paskutiniais metais klausėsi Željko Obradovičiaus (2011–2012 m. Atėnų „Panathinaikos“), Xavi Pascualio (2012–2013 m. „Barcelona“), Iliaso Zouroso, Sauliaus Štombergo bei Gintaro Krapiko nurodymų (2013–2014 m. sezone Kauno „Žalgiris“ pakeitė net 3 trenerius).
Pakabinęs sportbačius ant vinies Š.Jasikevičius pirmiausia tapo G.Krapiko asistentu „Žalgirio“ komandoje.
„Mano perėjimas iš žaidėjo į trenerio profesiją įvyko natūraliai. Vis daugiau dėmesio skyriau trenerių reakcijoms, jų priežastims, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Jaučiau, kad nebesu tas pats žaidėjas, nebegaliu padaryti aikštelėje to, ką galėdavau anksčiau. Taigi taip viena profesija pakeitė kitą“, – tęsė Šaras.
„Dabar stengiuosi prisiminti tas situacijas, kurias pats patyriau savo kailiu. Pasimokyti iš dalykų, kurių pats nemėgau kaip žaidėjas, treniruojamas kitų. Stengiuosi jų nekartoti. Svarbu iš visko mokytis. Niekas nėra tobulas, mes visi darome klaidų, svarbiausia iš jų mokytis. Patirtis visada praverčia“, – pabrėžė „Barcelona“ strategas.
Paskutiniais krepšininko karjeros metais mokytis trenerio amato Š.Jasikevičius galėjo iš vienų geriausių šios srities specialistų. Pasak Šaro, Ž.Obradovičius žaidėjams keldavo pačius aukščiausius reikalavimus, bet nepamiršdavo, kad krepšininkai yra žmonės.
„Kiekvieną dieną iš žaidėjų reikalauji maksimumo, o tai nėra lengva. Turi rasti balansą, suprasti, ką jie išgyvena, ir padėti jiems tada, kada jiems sunku. Žaidėjai turi jausti, kad juos palaikai ir jie turi tvirtą užnugarį. Kartu privalai reikalauti šimtaprocentinio atsidavimo ir pastangų be jokių pasiteisinimų. Bet reikia suprasti, kad žaidėjai nėra robotai. Jie turi savo gyvenimus, o treneris turi rasti balansą“, – aiškino Š.Jasikevičius.
Daugelis iš mūsų Ž.Obradovičių esame matę tik rungtynėse – itin griežtą ir reiklų, bet, pasak Šaro, jis visiškai kitoks gyvenime: „Kartkartėmis jis pasakys kokį juokelį ar pakalbės su tavimi asmeniškai. Vidinis žaidėjų gyvenimas – labai svarbus, o dabar atrodo, kad tai tampa tik dar svarbiau. Željko tai visada buvo labai svarbu.“
„Jo ryšys visada nuoširdus, bet jis nemeilikaus – jei neatlieki savo darbo, tai ir išgirsi. Taip, nuoširdumas kartais būna skaudus, bet taip jau yra. Žaidėjas turi suprasti, kad tu nori gero jam ir komandai. Esame versle, kuriame reikia rezultatų, o pergalės neateina lengvai – turi nuolat spausti save“, – pasakojimą tęsė Š.Jasikevičius.
Palikęs „Panathinaikos“ ir Ž.Obradovičių Šaras vienam sezonui grįžo į Barseloną, kur sutiko visišką priešingybę – X.Pascualį.
„Taktiškai jis yra tiesiog neįtikėtinas, visada pasiruošęs. Iš jo išmokau daugybės gudrybių, kaip išmušti varžovus iš vėžių. Būdamas žaidėju stengiausi suprasti, kodėl jis priima vieną ar kitą sprendimą. Vienose rungtynėse galėjome laikytis vienos taktikos, bet kitose – drastiškai viską pakeisti. Aš manau, kad jis yra vienas geriausių, be to, aš labai daug iš jo išmokau“, – neslėpė Š.Jasikevičius.
Dabar, jau dirbdamas treneriu vienoje iš geriausių Eurolygos komandų, lietuvis nevengia pabendrauti su savo kolegomis.
„Su artimesniais strategais kalbuosi daug. Dalinamės situacijomis, istorijomis ir stengiamės iš jų pasimokyti. Gali paklausti kito trenerio, ką jis darytų tam tikroje situacijoje, bet galiausiai pats turi priimti sprendimą, nes kas tinka vienai komandai, nebūtinai tiks ir kitai“, – kalbėjo Šaras.
Kitas svarbus dalykas trenerio darbe, pasak Š.Jasikevičiaus – asistentai: „Turi turėti aiškų vaizdą, ką kiekvienas iš jų tau duoda. Man patinka surinkti skirtingas asmenybes. Turi jiems kurti iššūkius ir nuolat su jais diskutuoti. Kiekvienas turi būti pasiruošęs išsakyti savo nuomonę, bet galutinis sprendimas galiausiai vis tiek gula ant vyriausiojo trenerio pečių. Asistentai visada stengiasi padėti, o mano darbas – stengtis priimti teisingiausią sprendimą.“
Pasak Šaro, per didelis spaudimas nėra gerai ne tik žaidėjams, bet ir treneriams: „Turi rasti būdų, kaip „atsijungti“ nuo krepšinio. Treneriui tai padaryti sezono metu yra itin sudėtinga. Ne kaip žaidėjui, kuris gauna laisvą dieną ir leidžia ją, kaip nori. Trenerio galvoje toliau sukasi mintys: planuoji kitą treniruotę, kitą kelionę, kitas rungtynes, analizuoji, žiūrėdamas vaizdo įrašus. Tai sunki profesija, be jokios abejonės.“
Įkvėpimo ir patarimų savo darbe Š.Jasikevičius semiasi ne tik iš krepšinio specialistų. „Kartais Kaune susitinku su lyderystės mokytoju. Mes bendraujame ir el. laiškais bei sms žinutėmis. Man patinka bet kokia informacija. Tiesa, kartais jos tiesiog būna per daug ir tada jau stengiuosi atsiriboti. Svarbu suprasti, kad nežinai visko ir niekada nežinosi, todėl priimi visas įmanomas žinias, o tada jau tavo sprendimas, ar jomis pasinaudoji, ar ne“, – pabrėžė Šaras.
