Šaras ilgai laukė tokios rungtynių pabaigos.
Žalgiriečiai šį sezoną vėjais paleido kokias 4–5 pergales, kai ketvirtajame kėlinyje išbarstė solidžias persvaras arba palūžo lygioje kovoje.
Būtent tai, kad „Žalgiris“ sugebėjo nepalūžti ir skirtumui pasiekus 13 taškų ribą, ir vėl atkritus ketvirtajame kėlinyje, labiausiai džiugino specialistą.
Per interviu „Menora Mivtachim“ arenoje priėmęs sveikinimus iš praeinančių žmonių, Šaras pats sveikino savo žaidėjus.
Nebuvo ta pergalė stebuklinga, bet, žinote, tokių rungtynių mes šiemet dar neištraukėme.
„Turime didžiuotis komanda, tikrai, – iškart po pergalės Tel Avive sakė Š.Jasikevičius. – Šiemet nebuvo daug tokių rungtynių, kai taip sugrįžome, nors buvome jau beveik numirę. Kita vertus, tada sugrįždavome, bet nepavykdavo išlošti.
Norisi pasidžiaugti komanda – tris pastarąsias savaites rodome gerą krepšinį. Nors šiandien galbūt nebuvo tas variantas, nes ilgą laiką nusileidome varžovams ir fiziškumu, ir žaidimo plano nevykdėme, ir baudos buvo labai neprotingos. O tai baisiausia, nes žaidėjai turi sėsti ant suolo, turime rotuoti, jie patys išsiima iš rungtynių.
Bet vyrai turi charakterį ir man labai smagu, kad jie ištraukė rungtynes savo charakteriu.“
– Po rungtynių visa komanda itin smarkiai džiūgavo. Kaip paaiškinti tą džiaugsmo momentą? Tai dėl to, kokioje sudėtingoje situacijoje pavyko laimėti, dėl parodyto charakterio ar išsaugotų vilčių patekti į atkrintamąsias?
– Nebuvo ta pergalė stebuklinga, bet, žinote, tokių rungtynių mes šiemet dar neištraukėme.
Atrodo, būdavome dideliame minuse, grįždavome, atrodydavo, kad jau galime, bet nepavykdavo.
Labai smagu, kad tai pavyko istorinėje arenoje ir prieš tokį klubą, kuris demonstruoja tikrai gerą krepšinį 2–3 mėnesius.
– Tų sugrįžimų buvo daug, bet kas lėmė tą paskutinį lemtingą sugrįžimą ketvirtojo kėlinio pabaigoje?
– Pabaigoje rungtynės gali pakrypti į vieną ar kitą pusę. Svarbiausia, kad su gana prastu žaidėme priėjome prie tokio momento. O tada jau vienas svarbus tritaškis, gera gynyba yra aukso vertės, keičianti rungtynes.
Čia laimėti tikrai nėra lengva. Žaidėjams čia sunku nepamesti galvos. Reikia suprasti ir žaidėjus – nuotaika čia fantastinė.
– Išskyrus atkarpą antrajame ketvirtyje, kaip vertinate gynybą prieš Scottie Wilbekiną?
– Labai gerai. Jis įėjo į rungtynes su tritaškiu, kur mes nepadarėme pražangos. Tai atrodė paprasta, o ir to nepadarė pats protingiausias mūsų žaidėjas. Bet vėlgi, „Yad Eliyahu“ nepamesti galvos yra labai didelis įvykis mūsų jaunai komandai.
– Mačo pabaigoje matėme desperatiškus „Maccabi“ bandymus pelnyti taškus. Kai gynyba veikė, varžovai tiesiog vargo ieškodami kelių krepšio link. Kokios buvo tos pagrindinės gynybos plano detalės?
– „Maccabi“ nėra kūrėjų komanda. Tą parodo tik apie 15 rezultatyvių perdavimų. Ir jie žymiai prasčiau eina į kairę ranką.
Bet visos baudos buvo prasileidžiant žaidėjus į dešinę. Negali to daryti. Kai yra tokios aiškios jų silpnybės, turi jomis naudotis.
„Maccabi“ mus apdaužė. Faktas, kad jie didesni. Jų starto penketas yra didesnis, nors ir mūsų starto penketas yra su Ulanovu.
Bandėme kažką mąstyti, bet viską sprendžia žaidėjai. Jie iš pradžių žaidė nelabai kaip, bet savo charakteriu ištraukė rungtynes.
– „Maccabi“ padarė 22 klaidas. Kiek jas išprovokavo „Žalgirio“ gynyba ir kodėl jomis nepavyko pasinaudoti pirmoje pusėje taip, kaip po pertraukos?
– Galvoju, kad jie darė klaidas iš panašių situacijų. Jie klydo arba prieš agresyvią gynybą perimetre, arba dvigubinimą ant ūselio. Mes rizikavome kažkiek neduoti pikenpopų ir prisitaikyti prie mūsų sudėties. Turime du mobilius ketvirtus numerius. Galbūt jie mažesni ir mes rizikavome. Galbūt tie atšokę kamuoliai kažkiek ir mano rizikos pasekmė.
Bet kita vertus, mes vis tiek turime prisiimti atsakomybę, kad nežaidėme savo krepšinio, kurį demonstruojame paskutiniu metu.
– Sugrįžimai į rungtynes įvyko tada, kai „Žalgiris“ žaidė žemais penketais. Kaip jie veikė rungtynių eigą?
– Man jau reikėjo kažką daryti. Tai buvo vos ne paskutinis desperatiškas ėjimas.
Vis tiek, klausimas buvo, ar mes pataikysime. Ir pirmoje dalyje, reikia pripažinti, susikūrėme metimus, bet visai nieko nepataikėme. Tiek ir Milas kokius tris prametė, bet po to sumetė, ką jam reikėjo sumesti.
Šitie vyrai 2–3 savaites žaidžia praktiškai jei ne idealų krepšinį, bet labai arti to, ką mes galime. Šiandien to tikrai nebuvo, bet reikia juos suprasti. Visada idealiai jie nežais. Svarbiausia buvo laimėti, ir jie tą padarė.
– Brandonas Daviesas iki 29-os minutės nepelnė nė taško, bet po to pelnė 12 taškų. Ką toks lūžis pasako apie jį kaip žaidėją?
– Brandonas... Brandonas jau toks yra. Ta jo energija kartais paima viršų jo galvoje.
Nemanau, kad ištraukėme dėl to, jog jis sužaidė. Bet jis bent mums kažką davė, ir tą reikia pripažinti.
Jis tikrai supranta, kad nežaidė gerai, ir galvoju, kitas rungtynes sužais puikiai.
– Komanda vėl geriausiai atrodė diriguojama Walkupo ir Westermanno. Kiek komandą stabdė tos keturios Walkupo pražangos, kai jis negalėjo žaisti ketvirtojo kėlinio pradžioje?
– Manau, kad aš jį perlaikiau ant suolo. Galbūt man reikėjo rizikuoti ir leisti anksčiau. Norėjosi jį palaikyti, juolab, Marius buvo su keturiomis pražangomis tuo metu. Vis tiek, kol buvome smogiamojoje distancijoje, vieną iš dviejų reikėjo laikyti dengiant Wilbekiną.
Bet Thomasas, jūs patys matote, jis rodo lygį.
– Paskutines dvi minutes nė vienas treneris nebeturėjo minutės pertraukėlių. Kaip tada strategavote žaidimą?
– Pavyko mėtyti žaidėjus. Kai vieni ar kiti mesdavo baudas, pavykdavo kažkiek žaisti tą taktiką puolimas-gynyba. Kažkiek tai pasiteisino.
Aš ta sėkme daug netikiu, bet, reikia pripažinti, kažkiek jos reikia vis tiek.
