| Antradienis | Eurolygos ketvirtfinalis | „Fenerbahče“ – „Žalgiris“ | 20:45 | Stambulas |
Trečiojo kėlinio pradžioje „Olimpia“ pirmavo Stambule 61:48. Šis rezultatas reiškė, kad „Žalgiriui“ Madride gali neužtekti net ir šeštos pergalės paeiliui.
„Anadolu Efes“ turėjo milijoną priežasčių palūžti ir išleisti italus namo su jiems gyvybiškai svarbia pergale. Mat turkai jau buvo užsitikrinę ketvirtą vietą turnyro lentelėje, todėl žaidė tik dėl garbės.
Tačiau po „Anadolu Efes“ marškinėliais žalią aprangą užsivilkęs Vasilije Micičius antroje mačo dalyje pelnė 12 taškų, atliko 5 rezultatyvius ir inicijavo spurtą 12:0, kuris sugrąžino turkus į rungtynes (60:61).
Vėliau įžaidėjo baudų metimai ir rezultatyvus perdavimas susitikimo pabaigoje įtvirtino „Anadolu Efes“ pergalę 101:95. V.Micičiaus statistikos eilutėje švietė 18 taškų, 8 rezultatyvūs perdavimai ir 28 naudingumo balai – tik vienu mažiau nei karjeros rekordas.
Pamenu, likus šešiems turams iki reguliariojo sezono pabaigos savo komandos draugams pasakiau, kad „Žalgiris“ pateks į ketvirtfinalį.
Po rungtynių V.Micičiaus instagrame pasipylė sveikinimų žinutės iš Lietuvos.
„Gavau gal 50 žinučių, – Stambule 24sek pasakojo atakų organizatorius. – Kai kurias siuntė ir žalgiriečiai, personalo žmonės. Sirgaliai rašė, kad aš vis dar žaliai baltas (šypsosi).
Žinau, kaip lietuviai mėgsta krepšinį ir kaip myli „Žalgirį“. Per tuos metus Kaune aš supratau, kiek daug džiaugsmo žmonėms teikia tos pergalės.
Todėl labai džiaugiuosi, kad galėjau juos vėl nudžiuginti. Ir labai džiaugiuosi dėl savo buvusių bendražygių.
Bet jie patys buvo savo likimo kūrėjai, todėl negaliu sakyti, kad tai buvo mano nuopelnas. Jie patys nusipelnė ketvirtfinalio.“
Tarp sveikinimų V.Micičius užfiksavo ir Šarūno Jasikevičiaus žinutę. Krepšinio protai persimetė keliais sakiniais.
„Šaras man padėkojo už „Žalgiriui“ parankią pergalę ir kad jiems padėjau. Atrašiau, kad tai jų pačių, ne mano nuopelnas, – pabrėžė V.Micičius. – Trumpai šnektelėjome ir tiek. Bet tai buvo gražu iš jo pusės.“
Geriausią Šarūno Jasikevičiaus mokyklą baigęs Vasilije Micičius šį sezoną Eurolygoje įmeta vid. po 12 taškų (58,6 proc. dvit., 37 proc. trit.), atkovoja 2,2 kamuolio, atlieka 5,5 rezultatyvaus perdavimo, renka 13,7 naudingumo balų ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl „Anadolu Efes“ iš pelenės virto ketvirtos vietos gulbe.
V.Micičius laikomas vienu labiausiai patobulėjusių Eurolygos žaidėjų. Puikus 25-erių įžaidėjo krepšinis atkreipė tokių klubų kaip Madrido „Real“, „Barcelona“ ar Maskvos CSKA dėmesį.
Vasa tapo tobulu ginklu Eurolygos aikštėse. Tvirtas ir aukštas 196 cm ūgio gynėjas turi mirtiną prasiveržimą po krepšiu ir vis dažniau baudžia varžovus už pasyvią gynybą tolimais metimais. Stambule jis visiems priminė, kodėl savo perdavimais kadaise lyginosi su Milošu Teodosičiumi. Kitoje aikštės pusėje V.Micičius gali užsmaugti priešininką ir sucementuoti gynybą savo jėga ir centimetrais. Ne veltui jam būnant ant parketo, „Anadolu Efes“ per 100 atakų renka net vid. 11,4 taško daugiau nei priešininkai.
Erginas Atamanas sezono pradžioje prajuokino krepšinio bendruomenę pareiškimu, kad laimės Eurolygą. Bet V.Micičius šį pokštą verčia rimto įvertinimo reikalaujančia teorija.
Šią savaitę yra dar viena priežastis, kodėl Šaras ir V.Micičius galėtų apsikeisti žinutėmis. „Žalgiris“ Eurolygos ketvirtfinalyje sutinka „Fenerbahče“ klubą, kurį Vasos diriguojami „Anadolu Efes“ krepšininkai šį sezoną nukovė jau net tris kartus.
Apie pergalės prieš „Fenerbahče“ receptą, tikėjimą „Žalgirio“ stebuklu ir savo ateitį į NBA vedančiame greitkelyje – V.Micičiaus interviu 24sek iš Stambulo.
– Vasilije, rungtynės su Milanu jums nieko nelėmė ir trečiajame kėlinyje atsilikote 13 taškų skirtumu, bet vis tiek sugebėjote šturmuoti ir laimėti. Kaip pavyko atsitiesti, kai priežasčių palūžti turėjote daugiau, nei nepalūžti?
– Treneris Atamanas gerai pasakė: net jei turime garantuotą vietą ketvirtfinalyje, būtų neteisinga, jeigu kitoms komandoms suteiktume galimybę skaičiuoti. Turime žaisti dėl pergalės ir žaisti 100 proc. Aš taip pat žaidžiau kiekvieną mačą nežiūrėdamas į turnyro lentelę.
Pastaraisiais metais „Anadolu Efes“ buvo žinoma ne kaip labai alkana komanda. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad mano komanda dabar yra išalkusi kiekvienos pergalės.
Su Milanu buvo tas pats. Jiems tai buvo išgyvenimo rungtynės. Pirmoje pusėje nežaidėme blogai, tiesiog jie puolė fantastiškai.
Aš nemoku žaisti 60 proc. savo galimybių. Visada žaidžiu šimtu procentų ir dėl pergalės. Bet per pertrauką pamačiau, kad degė visų žaidėjų akys. Visi jie norėjo kautis iki pabaigos.
Mes stengėmės ir laimėjome. Mes parodėme, kad galime laimėti ir esame teisingi, nedalindami taškų dirbtinai.
– Ar teko girdėti, ką spaudos konferencijoje Kaune sakė „Bayern“ treneris Dejanas Radonjičius?
– Taip, mačiau tą vaizdo įrašą (šypsosi). Instagrame jis buvo visur.
Bet nepasakyčiau, kad Radonjičius yra tokio charakterio žmogus. Manau, jis tiesiog nesuprato klausimo (šypsosi). Aš jį gerai pažįstu ir žinau, kad jis nelabai gerai kalba angliškai. Gal dėl to taip atrodė, jog jis buvo toks tikras, kad „Žalgiris“ neturėjo šansų.
Tačiau jis tikrai žinojo milžinišką Šaro žinių bagažą ir jo gebėjimą kautis iki pabaigos.
– Kiek supratau iš jūsų pasisakymų, jūs neturėjote to „Radonjičiaus momento“, kai likus tiek ir tiek turų jau buvote nurašęs „Žalgirį“ iš atkrintamųjų lenktynių?
– Ne ne. Kadangi dirbau su Šaru, aš turėjau susidaręs kategorišką nuomonę.
Visus metus žinojau, kas laukia „Žalgirio“. Tiesiog sezono pradžioje jie pralaimėjo daug rungtynių keliais taškeliais ir „Žalgiriui“ dar labai nepasisekė su traumomis. O žaidėjų kiekis yra svarbus Šaro sistemai. Dėl to „Žalgiris“ negalėjo demonstruoti aukščiausio lygio krepšinio visą sezoną.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas – su laiku Šaras kiekvieną komandą padaro geresne. „Žalgiris“ turėjo daug naujų žaidėjų ir jiems reikėjo laiko. Aš pats puikiai pamenu, kaip gerai mes pradėjome žaisti antroje praėjusio sezono pusėje.
Mes tiesiog triuškindavome varžovus. Ypač dėl tam tikrų detalių gynyboje, kurios labai svarbios Šarui.
Pamenu, likus šešiems turams iki reguliariojo sezono pabaigos savo komandos draugams pasakiau, kad „Žalgiris“ pateks į ketvirtfinalį. Gal net lietuviams tai atrodė neįmanoma. Bet aš mačiau jau sveiką „Žalgirio“ komandą. Nors žalgiriečių tvarkaraštis buvo sudėtingas, kai kurie jų varžovai neturėjo svarbių žaidėjų.
Kita vertus, tos netektys nesumenkina „Žalgirio“ pergalių. Manau, žalgiriečiai to nusipelnė.
– „Žalgiriui“ reikėjo dar daugiau laiko ir todėl, kad po praėjusio sezono komandoje pasikeitė visi gynėjai. Kaip sunku naujiems gynėjams būna Šaro sistemoje?
– Taip. Kai pernai atvykau į „Žalgirį“, Pangosas jau žaidė Kaune antrą sezoną. Jam buvo žymiai paprasčiau nei man ir Dee Bostui, nes jis žinojo viską, ko reikėjo Šarui. Ir svarbiausi ne tiek deriniai, o jo filosofija, idėja, priežastys, dėl ko jis ką nors sako.
Negali leisti sau sugaišti laiko galvodamas, ar jis rėkė dėl mano klaidos, ar šiaip be priežasties. Jis visada tiksliai žino, ko nori iš kiekvienos situacijos.
Praėjusį sezoną buvo lengviau. Sezono pradžioje pasiekėme tiek daug pergalių paskutinėmis minutėmis todėl, kad Šaro krepšinis ateina nuo gynėjų. Šį sezoną viskas buvo kitaip. Jis turėjo visiškai naują gynėjų liniją, o Šarui reikia laiko suprasti įžaidėją ir įžaidėjui reikia laiko suprasti Šarą.
„Žalgiriui“ nuskilo, kad sezono pradžioje labai gerai žaidė Woltersas. Jo žaidimo stilius labai patinka Šarui. Jam patinka tokie gynėjai, kurie gali veržtis giliai į baudos aikštelę. Bet jis patyrė traumą. Susižeidė ir Leo – komandos smegenys.
Westermannas moka įjungti į žaidimą visus komandos draugus, yra ir stiprus individualiai. Labai svarbu, kad Šaras jau dirbo su Leo praeityje. Tai buvo viena priežasčių, kodėl jis pasikvietė Leo atgal, nes jis galėjo prisitaikyti prie žaidimo greičiau nei kiti naujokai.
Visi pamatėme puikiai žaidžiantį Leo. Taip, kaip nori Šaras. Jis atrodo puikiai ir aš dėl jo labai laimingas.
– Šaro sistemoje visada labai svarbu tinkamai įvesti kamuolį į reikiamą situaciją. Skamba labai paprastai, bet kuo tai ypatinga?
– Šaras, mano nuomone, buvo vienas geriausių įžaidėjų Europoje. Tad jis puikiai žino, ko reikia įžaidėjui. Jis puikiai žino, ko įžaidėjas nori ir ko siekia jį dengiantis varžovas. Jis tą labai akcentuoja individualiose ir komandinėse treniruotėse.
Skamba taip paprastai, bet tai yra labai efektyvu.
Dar viena priežastis, kodėl įžaidėjai „Žalgiryje“ atrodo puikiai, yra Šaro meilė įžaidėjams. Jis mėgsta perduoti visą atsakomybę į įžaidėjo rankas. Jo komandoje dažniausiai viskas baigiasi po įžaidėjo veiksmų.
Pavyzdžiui, trečias numeris nežais pikenrolo. Įžaidėjas gauna visus įrankius arba įmesti pats, arba atlikti rezultatyvų perdavimą. Ir tai įžaidėjams suteikia papildomo pasitikėjimo. Jie žino, kad yra vertinami ir „Žalgiryje“ turi galimybes kurti.
Tai yra išskirtinis dalykas. Ne visi treneriai įžaidėjams suteikia tiek daug atsakomybių. Dažnai jie bando dalinti užduotis per 1-3 pozicijas. Jeigu įžaidėjui dar kažkas nepavyksta, jis gali prarasti pasitikėjimą. O pas Šarą taip nėra.
Jis visada palaiko įžaidėjus. Leidžia kurti paskutinį išpuolį. Skatina žaisti du prieš du vieną, antrą, trečią kartą. Ir tai įžaidėjams patinka.
Gal žmonėms iš šono atrodo, kad „Fenerbahče“ turi didžiulį pranašumą, bet, mano akimis, „Fenerbahče“ tikrai bus nelengva. Ko gero, „Žalgiris“ jiems yra neparankiausias varžovas.
– Šį sezoną nugalėjote „Fenerbahče“ tris kartus – Eurolygoje, Turkijos lygoje ir supertaurėje. Ko reikia, norint įveikti Željko Obradovičiaus komandą?
– Jei atvirai, pernai iš Šaro labai daug ko išmokau apie „Fenerbahče“ ir Željko sistemą. Bet turiu pasakyti, kad treneris Atamanas mus gerai paruošia rungtynėms su „Fenerbahče“. Mes visada labai rimtai ruošiamės šioms rungtynėms ir turime gerą talentingą sudėtį toms užduotims išpildyti.
Prieš tokią komandą negali planuoti paprasto pasiruošimo. Čia labai svarbios detalės, todėl turi būti maksimaliai pasiruošęs.
Talentas mums leidžia mest jiems gerą iššūkį.
– Kiek „Žalgiriui“ Stambulo „Fenerbahče“ yra įveikiamas varžovas?
– Tai labai panašios komandos. Labai panašios sistemos.
Gal žmonėms iš šono atrodo, kad „Fenerbahče“ turi didžiulį pranašumą, bet mano akimis, „Fenerbahče“ tikrai bus nelengva. Ko gero, „Žalgiris“ jiems yra neparankiausias varžovas. Manau, jei galėtų, „Fenerbahče“ tikrai nesirinktų „Žalgirio“ dėl žaidimo stiliaus.
Be abejo, talentas yra „Fenerbahče“ pusėje, bet tinkamą akimirką, su gera motyvacija ir geru požiūriu šioje serijoje nėra nieko neįmanomo.
– Tai reikia suprasti, kad geras pasiruošimas ir talento išpildymas gali nuvesti „Žalgirį“ į pergalę?
– Be abejo, reikia individualaus talento. „Fenerbahče“ mėgsta keistis dengiamaisiais, todėl turi turėti pakankamai meistriškumo įveikti varžovą vienas prieš vieną.
Bet reikia būti pasiruošus nešvarioms ir negražioms rungtynėms. Nesvarbu, kiek pavyks įmesti taškų ir koks bus rungtynių skirtumas, svarbiausia bus juos įveikti.
Jie turi būti pasiruošę. „Fenerbahče“ bus labai motyvuoti ir užnugaryje turės puikius sirgalius. Tai viena sunkiausiai įveikiamų komandų jų arenoje. Bet jie nėra neįveikiami, jei pavyksta gerai pasiruošti rungtynėms.
– Šį sezoną „Anadolu Efes“ komanda iškovojo 13 pergalių daugiau nei pernai. Kas lėmė tokį didelį pokytį?
– Jei atvirai, nebuvo sunku pasirodyti geriau nei pernai (juokiasi). Pernai „Anadolu Efes“ išgyveno vieną sunkiausių sezonų istorijoje.
Šiemet viena svarbiausių sėkmės paslapčių yra gera komplektacija. Klubas gerai išanalizavo pirkinius ir labai gerai suderino žaidėjų charakterius. Tai labai svarbu.
Negali tiesiog už didžiulius pinigus prisipirkti žaidėjų, kurie nejaučia atsakomybės. Jie turi nusipelnyti tų pinigų ir atiduoti viską nepriklausomai nuo rezultato. O šie vyrukai yra pasirengę aukoti savo ego ir statistiką dėl komandos sėkmės.
Antra, mes esame nauja komanda, o sunkios pergalės sezono pradžioje mus suklijavo. Pernai panašiai buvo su „Žalgiriu“, kai laimėjome daug sunkių rungtynių ir jos padėjo susižaisti netgi greičiau, nei tą galėjo padaryti treneris per sistemą ir treniruotes.
Pradėjome tikėti vieni kitais, komandos galimybėmis ir dabar esu labai laimingas. Mūsų krepšinis yra vienas patraukliausių visoje Eurolygoje. Gynyboje dar galime smarkiai tobulėti, bet čia esame geresni nei sezono pradžioje.
Vis dėlto esame komanda, kuri kiekvieną vakarą privalo būti 100 proc. pasirengusi kovai. Kitu atveju mums nepavyktų nugalėti varžovų.
– Kai Erginas Atamanas sezono pradžioje pareiškė, kad „Anadolu Efes“ laimės Eurolygą, daugelis trenerį palaikė klounu. Bet dabar atrodo, kad šis jo teiginys jau nebelaikomas pokštu?
– Panašaus klausimo sulaukiau dar sezono pradžioje. Bet visada sakiau tą patį: jis yra suaugęs žmogus ir turi teisę sakyti, ką nori. Čia jau jo reikalas, nes jis atsakingas už savo gyvenimą.
Jis turėjo savo priežasčių tam pasakyti. Aš pats nemėgstu užbėgti įvykiams už akių. Tiesiog einu iš rungtynių į rungtynes.
– Bet ar jaučiate, kad ši komanda turi čempioniško kalibro? Juk pernai buvote finalo ketverte su „Žalgiriu“, buvote arti pergalės pusfinalyje ir jau žinote, ko reikia tam aukščiausiam lygiui.
– Manau, taip.
Man patinka žaidėjų charakteris. Tik kad daug mūsiškių neturi finalo ketverto patirties, o tai svarbu. Pernai apie finalo ketvertą kalbėjausi su Nikola Kaliničiumi. Jam tai buvo ketvirtasis finalo ketvertas ir jis pasakojo, kad kiekvieną sezoną nori kuo greičiau vėl prieiti tą finalo ketverto momentą. Tada gerai nesupratau, ką jis sako, bet dabar tą puikiai suprantu.
Finalo ketverto patirtis, ypač tokia, kokia buvo su „Žalgiriu“, man leido suprasti, kaip galima tą padaryti turint traumų neišbarstytą sudėtį su geru požiūriu. Negaliu pasakyti, kad mes patyrę, bet galiu užtikrinti, kad šie vyrukai trokšta kautis ir man gera tą matyti.
Prieš sezoną sakiau, kad Eurolygoje yra daug panašaus pajėgumo komandų. Čia nėra vienos dominuojančios jėgos. Net ir „Fenerbahče“, kurie pasiekė Eurolygos pergalių rekordą (25), daug jų laimėjo tik paskutinėmis akimirkomis. Tai rodo, kad komandų lygis ir šansai yra panašūs.
Mums tai suteikia papildomos motyvacijos. Mes nebijome varžovų, o su geru pasiruošimu ir prie geros dienos galime įveikti kiekvieną komandą.
– O kaip jaučiatės prieš seriją su „Barcelona“?
– Iš pernai atsimenu, kad atkrintamosios naujokams gali būti labai apgaulingos. Dauguma žaidėjų atkrintamosiose nori sužibėti, vesti savo komandą į pergales. Bet tai klaidingas požiūris. Svarbiausia pergalė, o kai laimi, niekas nežiūri į statistiką. Tiesiog reikia žaisti komandai.
„Barcelona“ dabar geros formos. Antroje sezono pusėje jie smarkiai pagerino savo žaidimą. Džiaugiuosi, kad nugalėjome juos namuose labai užtikrintai. Tada sužaidėme vienas geriausių savo rungtynių ir pamatėme, kad galime juos nugalėti. Bet turime eiti iš rungtynių į rungtynes.
– Ar pernai jūsų požiūris prieš atkrintamąsias „Žalgiryje“ buvo kitoks nei dabar?
– Pernai metai buvo kitokie, nes Šaras viską laikė savo rankose. Net ir kalbas prieš atkrintamąsias. Visa strategija ėjo nuo jo. Nes jis tiesiog Šaras.
Ta jo kalba buvo labai svarbi. Ji buvo tokia teisinga, kad nuo mūsų nuėmė visą spaudimą ir paliko jį kažkur šone.
Jei atvirai, manau, kad šį sezoną esu arčiausiai NBA nei bet kada anksčiau.
– Apie ką buvo ta kalba?
– Būti pasiruošusiems aukoti savo asmeninį pasirodymą.
Jei pelnai 20 taškų – gerai, bet nereikia to siekti nenatūraliai. Pergalei gali užtekti atkovoto kamuolio ir rezultatyvaus perdavimo.
Iš tikrųjų, tai taip sunku priimti, nes visi žaidėjai siekia būti TIE vyrukai. Tačiau jei tą jausmą pavyksta nuslopinti, pasiekęs finalo ketvertą džiaugiesi daug labiau, nei būtum rinkęs po 15 taškų, bet pralaimėjęs seriją.
Aš tikiu tokia filosofija. Individualus pasirodymas gali atvesti tave į vieną kitą pergalę, bet tai ne ilgalaikis sprendimas.
– Praėjo beveik metai, kai pastarąjį kartą vilkėjote „Žalgirio“ marškinėlius. Koks dabar yra Vasilije Micičius ir kaip jis pasikeitė nuo to laiko, kai buvo Kaune?
– Vasa yra tas pats žmogus, tik kiek kitoks žaidėjas.
„Žalgiryje“ žaidžiau metus, bet jaučiuosi taip, lyg aukščiausiame lygyje būčiau praleidęs 10 metų. Tos patirties įgijau tiek daug, jog nors dabar esu 25-erių, jaučiuosi lyg būčiau 35-erių.
Tai, ką perėjau ir su kuo susidūriau, buvo labai reikalinga mano asmeniniam tobulėjimui.
Galiu pasakyti, kad dabar aš esu labiau pasiruošęs kautis aukščiausiame lygyje daugybę metų. Dabar žinau, ko reikia būti tame lygyje. Ir dabar viskas priklauso jau tik nuo mano sveikatos ir komandos draugų.
Aš esu labai laimingas, kad tuos metus praleidau „Žalgiryje“. Man tai buvo neįtikėtina patirtis. Net sunku ją apibūdinti žodžiais. Tą reikia pereiti ir pamatyti. Bet, ko gero, mano žaidimas ir mano žaidimo stilius apie tai pasakoja patys. Tai, kaip patobulėjau ir kaip subrendau.
– Šį sezoną metėte beveik tiek pat tritaškių (138), kiek dvitaškių (140), o kai gerokai dažniau atakuojate iš toli nei pernai (buvo 62 trit. „Žalgiryje“), šį sezoną žymiai rečiau stojate prie baudų metimo linijos (54 baud. prieš 82). Kas tą lėmė?
– Pernai aš verždavausi krepšio link kaip išprotėjęs (juokiasi.). Tai buvo viena pagrindinių mano užduočių.
Šaras matė mano galimybes veržtis dėl mano sudėjimo, kamuolio valdymo ir aikštės matymo. Jam tai patiko ir jis tiesiog vertė mane tai daryti. Jo akimis, tai buvo aukščiausio procento tikimybės situacijos, tad buvau labai agresyvus.
Iš pradžių nenorėjau to pripažinti, bet vėliau supratau, kad tai tapo labai svarbia mano žaidimo dalimi. Tapau žinomas dėl savo prasiveržimų, žaidimo nugara į krepšį. Po truputį pasidariau universalesnis.
Šį sezoną gal aš mažiau užbaigiu atakas iš arčiau krepšio, bet idėja liko panaši. Aš vis tiek kertu baudos aikštelės link. O iš ten aš matau daug dalykų. Tik gal šį sezoną kiek prilėtinau savo žaidimą, nes pernai aš dažnai lėkdavau krepšio link pilnu greičiu, bet prarasdavau 0,5-1 sek. įvertinti perdavimui tarp tritaškio ir metimo iš po krepšio situacijos.
Dabar aš atakuoju lėčiau ir geriau įvertinu situaciją perdavimui. Dabar nebepraleidžiu perdavimo į kampą ar laisvam aukštaūgiui. Nors idėja liko panaši.
O su savo metimu aš dirbau visą laiką ir aš tikiu darbu. Man tai suteikia papildomų ginklų. Pernai taip dažnai neatakavau iš toli, todėl tai papildymas mano arsenalui.
– Esate aukšto krepšinio IQ įžaidėjas, o Šarūnas Jasikevičius yra labai aukšto IQ treneris. Ar šį sezoną žaidžiant prieš „Žalgirį“ pastebėdavote Šaro triukus, kaip jis bandydavo atkirsti jūsų stiprybes?
– O taip, žinoma (šypsosi.).
Jis bandydavo neleisti man žaisti per toli nuo užtvaros ir leisti žaisti labiau į dešinę. Ir aš viso to tikėjausi.
Pirmose rungtynėse Stambule, kai pralaimėjome, sužaidžiau labai gerą pirmąją mačo dalį, bet po pertraukos jie žymiai geriau mane dengė. Kaune gal neįmečiau daug, bet manau, kad tai buvo vienos geriausių mano rungtynių kontroliuojant žaidimą.
Statydavau gerus derinius, atakuodavau reikiamus oponentus. Tuos dalykus, beje, išmokau iš Šaro.
Gera jausti tai aikštėje ir žinoti, ką jis prieš tave ruošia.
– Pernai Kaune, o šiemet – Stambule. Dėl jūsų ateities sklando daug gandų – nuo Madrido „Real“, iki „Barcelona“. Kur matote save kitą sezoną?
– Galiu tik pasakyti, kad yra visokiausių gandų, bet aš pats noriu sužaisti dar vieną solidų sezoną ir gauti tas pačias sąlygas pasireikšti, kokias turiu dabar.
– O ką galvojate apie savo galimybes žaisti NBA? Kaip vertinote jas anksčiau ir kaip vertinate dabar?
– Jei atvirai, manau, kad šį sezoną esu arčiausiai NBA nei bet kada anksčiau.
Dabar žinau, ką galiu duoti NBA – dvimetrinį tvirtai sudėtą įžaidėją, kuris gali solidžiai gintis ir įmesti. Aš daug dėl to dirbau nuo pat 2014-ųjų, kai buvau pašauktas NBA naujokų biržoje. O tada aš žinojau, kad dar negaliu žaisti NBA.
Bet šiemet jaučiuosi arčiausiai NBA. Tačiau manau, kad neužtenka tik vieno gero sezono Europoje. Kartais žaidėjai bando pasinaudoti tuo vienu geru sezonu ir bandyti laimę NBA. Aš nenoriu tiesiog NBA įrašo savo CV. Aš noriu pabandyti laimę, kai jausiu, jog esu tam pasirengęs.
Man reikia dar vienerių metų, o tada pamatysime. Jeigu turėsiu dar vieną solidų sezoną Eurolygoje, gal tai pavyks įgyvendinti.
Manau, nuo 2014-ųjų jaučiasi didžiulis skirtumas. Bet vis dar matau didžiulę erdvę pasitempti.
Aš visada sau labai atviras ir logiškai įvertinu savo vaidmenį. Jeigu aš atsarginis įžaidėjas, tai aš atsarginis įžaidėjas. Jei aš starto penketo įžaidėjas, aš suprantu, kodėl tapau starto penketo įžaidėju.
Tai nevyksta dėl to, kad man kas nors davė tą vaidmenį. Aš to nusipelniau, nes žinau, kiek darbo į tai įdėta. Ir aš suprantu, kodėl vyksta kai kurie dalykai.
