Šarūno Jasikevičiaus kūno kalba buvo iškalbinga.
Įpusėjus priekaištus, kai Mindaugas Kuzminskas galingu dėjimu vainikavo įkirtimą po krepšiu, į smilkinius rodęs Šaras tiesiog nutilo ir sėdo į kėdę braižyti žaidėjams derinio.
Bet negelbėjo nei minutės pertraukėlės, nei keitimai, nei emocingos pastabos prie šoninės linijos.
Š.Jasikevičius dažnai po saviškių gynybos klaidų klausė savo auklėtinių vieno paprasto klausimo: „Kaip?!“
Gynyba nebuvo prasta – rezultatyviausia Eurolygos komanda buvo palikta žemiau savo vidurkio (vid. 86,7 tšk.).
Bet atkakliose rungtynėse nesusikalbėjimo momentai degino ne tik trenerio nervus, bet ir viltis išsivežti iš Milano svarbią pergalę.
Iškalbingas buvo ir paskutinis Š.Jasikevičiaus veiksmas. B.Daviesui išsimetant kamuolį iš užribio ir dar bandant gaudyti palankų tarpusavio rungtynių skirtumą, amerikietis atidavė kamuolį Mike'ui Jamesui į rankas.
Šaras tiesiog atsisėdo ir nusišypsojęs nuleido galvą.
„Labai skausmingas pralaimėjimas. Tu gali pralaimėti, bet negali pralaimėti, kai toks vaizdas, kad kita komanda kaip Milanas nori labiau laimėti, – nusivylimo neslėpė Šarūnas Jasikevičius. – Tikrai nesupratau, kas čia įvyko ir kodėl taip žaidėme. Kur tie mūsų lyderiai, kurie buvo pastaruoju metu.
Žalgiriečiai Milaną gali nugalėti tik keliais būdais: turime būti disciplinuoti, bet to nebuvo. Turime kovoti dėl kiekvieno centimetro, to nebuvo. Koncentracija turi būti, bet ir šito nebuvo.
Mes negalime laimėti. Jie talentingesni už mus.
Skausminga... Vienintelis šansas mums kažkaip persilaužti per save ir suprasti.
Pakeitėme tris gynybos sistemas ir nė viena neveikė. Sausio mėnuo ir mes dar neįsisavinę gynybos sistemų. Ginamės pagal senų komandų taisykles. Gal nepadarau darbo, jei iki sausio žaidėjai nesupranta gynybos taisyklių.
Iš pradžių pradėjome su agresyviu stepout'u, tai baudė su kampiniais tritaškiais. Paėmėme dviejų žaidėjų darbą, labai gerai sekėsi. Trečią kėlinį ir antrą užbaigėme besikeisdami, kad nuimtume kamuolio judėjimą – atrodė, nieko. Antrai pusei pasilikome tuos du variantus, kurie geriau sekėsi, bet po pertraukos jie visai sulūžo.
Mes neturime jokių šansų, jei po pertraukos praleidžiame 46 taškus.
Dėl to žiauriai skaudu. Aš nesuprantu... Ar nelabai supratome šių rungtynių svarbos.
Bet sekmadienį jau buvo blogas ženklas.“
Aš kažkiek pasigedau tos „Žalgirio“ dvasios, kovos. Nežinau... Man nepatiko mūsų mentalitetas. Gal nesupratome, kad čia vienas iš tų finalų?
– Kalbant apie tuos lyderius, Brandonas Daviesas gerai pradėjo, bet po pertraukos atrodė eliminuotas. Kas jį eliminavo iš žaidimo?
– Mes turime penketus, kai keičiamės visi gynyboje. Keliskart jis labai sulaužė mūsų taisykles. Tada prarandi pasitikėjimą.
Bandėme vėl keisti, Pauliui išėjus, į kitą sistemą, nes jis nebelabai gali tuos visus jamesus ir jerrelsus vaikytis, bet ir ta sistema nebeveikė...
Bet OK, dar viską galiu suprasti, bloga diena, bet... Pasigedau daugiau kiaušinių. Daugiau kovos. Aš nežinau... Gal aš peržiūrėjęs video pakeisiu nuomonę, bet dabar tai norėjosi daugiau...
Atrodo, pralaimėjome daug 50/50 kamuolių. Turėjome ir dėjimą savo rankose, bet neįdėdavome. Ir kamuolį savo rankose, bet nepaimdavome.
– Kalbant apie energiją, turbūt keisčiausia buvo, kad jos pasigedome iš tų žaidėjų, kurie paprastai jos įneša daugiausiai? Pavyzdžiui, Aaronas White'as atrodė išėjęs iš rungtynių.
– Taip... Nesuradome daug žmonių, ant kurių būtų galima kabintis.
Manau, Walkupas žaidė pagal žaidimo planą. Manau, jis gerai dirbo su Jamesu, o puolime išnaudojo tuos masyvius centrus, ypač su greitais nusimetimais.
Bet, na... Mažai, mažai.
– Po pertraukos itin skausmingi buvo tie Kuzminsko tritaškiai ir Micovo krūva taškų iš eilės. Kodėl tada sugriuvo gynyba?
– Per daug nereikalingos pagalbos prie Kuzminsko ir Bertanio tritaškių. Bet tai... Milanas su viena gynybos sistema visąlaik žaidžia, o mes nesuprantame, kas mums veikia.
Momentais buvo gražių epizodų, kai kamuolys judėjo. Bet per mažai, per mažai.
Bet čia yra auksinė taisyklė – jei neapsiginsi, po to nieko nepataikai puolime.
Aš kažkiek pasigedau tos „Žalgirio“ dvasios, kovos.
Nežinau... Skausmingas pralaimėjimas. Bet man nepatiko mūsų mentalitetas, kas yra svarbiausias dalykas. Gal nesupratome, kad čia vienas iš tų finalų?
– Buvote persvėrę rezultatą. Ko pritrūko išlaikyti pranašumą?
– Tie du tritaškiai iš mūsų gynybos klaidų... Vienąsyk, atrodė, Brandonas turėjo Mike'ą prieky savęs, o mes einame į nereikalingą pagalbą. Kitąkart, atrodo, Kuzminskas po krepšiu, o mes einame nuo Bertanio.
Tie du tritaškiai buvo žiaurūs. Bet čia grynai mūsų koncentracija. Už dyką atidavimas... Ir tas planas buvo Gudaitį išimti, kažkiek jis pavyko. Kažkuriuo metu pavyko rizikuoti su juo, bet gynyboje negalime praleisti tokių skaičių.
Mes neišlošime, tikrai.
– Ieškant pozityvių dalykų, kokį žingsnį į priekį padarė Paulius Jankūnas?
– Taip, bet turime suprasti, kad Pauliui vienam irgi labai sunku. Ir jis priklausomas nuo mūsų įžaidėjų.
Momentais tikrai išnaudojome Milano centrų lėtumą, bet jeigu mes šito negalime daryti labai ilgą tarpą, dėl tų dalykų man labiausiai skauda.
Mes 3-4 kartus išėjome po minutės pertraukėlių su nubraižytais deriniais ir iki aikštės juos užmiršdavome. Šituo klausimu aš iš viso apstulbęs.
Nežinau, gal su tomis gynybos sistemomis... Nežinau. Kažkur neatliktas darbas, bet aš ir ambicijų šiandien pasigedau.