„Aš tik norėjau kamuolį paduoti“, – prie „Žalgirio“ treniruočių salės parketo laiptais nusileido maloni garbingo amžiaus valytoja.
Ji surado pasimetusį spaldingą ir ketino įmesti šį į kamuolių krepšį. Gal tai pasirodys kaip nereikšminga straipsnio detalė, bet tai viena iš tų „Žalgirio“ dėlionės dalių, kuri taip žavi Šarūną Jasikevičių.
„Tarp kitko, mūsų ir valytojos žiauriai fainos čia, – interviu metu šyptelėjo Šaras. – Tikrai – čia tvarka nereali yra.“
Tos šaunios moterys ir visa „Žalgirio“ organizacija Š.Jasikevičiui teikia tik pačias geriausias emocijas. Tokias, dėl kurių jis, medžiojamas Eurolygos turtuolių, išdidžiai jiems sako: „Žalgiris“ yra viena geriausių organizacijų pasaulyje.
Ir visi tik gūžčioja pečiais. Dar kai Izraelyje prieš rungtynes su Tel Avivo „Maccabi“ Š.Jasikevičius apie tai pasakojo vietos žurnalistams, šie kraipė galvas ir manė, kad treneris tik blefuoja. Bet Šaras iš tikrųjų kaifuoja dirbdamas „Žalgiryje“.
Visą emocijų paletę jis išgyveno prieš 10 dienų. Nebegalėdamas susitvardyti ir matydamas, kad jokie spanouliai nebesulaikys „Žalgirio“ nuo to, ką šis klubas jau baigė pamiršti per 19 metų, Šaras atsisėdo į savo vietą ir susigraudino.
Tą nepakartojamą emociją matė ir 14 411 sirgalių, pakėlę akis į „Žalgirio“ arenos kubą. Prieš tai jame žmonės matė dvi mylimiausias Š.Jasikevičiaus moteris – mamą Ritą ir žmoną Anną, kartu apsikabinusias ir apsiašarojusias iš džiaugsmo.
Jų ir visos „Žalgirio“ sirgalių armijos didvyris padarė kažką neįtikėtino, kas išspaudė net ir reikliojo Šaro, su bizūnu mosikavusio žalgiriečiams prie šoninės linijos dvejus metus, ašarą.
„O Dievulėliau, pravirko net kietasis vyrukas“, – emocijomis „Žalgirio“ arenoje žavėjosi Eurolygos komentatorius.
„Viskas susidėjo“, – išskirtiniame interviu 24sek, užtilus pergalės dainoms ir į foną grįžus labiau įprastam kamuolių bumbsėjimui treniruočių salėje, pasakojo Šarūnas Jasikevičius.
„Žalgiris“ kukliai pasitiko 2017–2018 metų krepšinio sezoną be jokių žvaigždžių savo keturiolikos žalgiriečių sudėtyje. Bet didžiausia žvaigždė švietė šalia aikštės.
Vos tik finalinė rungtynių sirena balandžio 26-ąją skelbė „Žalgirio“ patekimą į Eurolygos finalo ketvertą, 24sek pasiekė sveikinimai iš Graikijos, Ispanijos, Italijos, Izraelio, Serbijos, Latvijos, kitų Europos kampelių.
Už „Žalgirio“ Belgrade stovės vienas kitas tūkstantis žaliai baltų sirgalių, prie televizoriaus ekranų sugužės šimtai tūkstančių lietuvių, bet špygas laikys ir dar dešimtys tūkstančių, o gal net ir šimtai tūkstančių neutralių aistruolių, kuriuos pakerėjo ši „Žalgirio“ sensacija.
Už viso to stovi Šaras. Taip, jis yra tik viena „Žalgirio“ piramidės dalių. Jeigu krepšininkai nėra gabūs, imlūs ir atsidavę, tai pastatyk prie jų kad ir Greggą Popovichių, nieko nebus.
Iš Lietuvos sprukęs Vladimiras Romanovas su savimi iš „Žalgirio“ arenos išsivežė visus paskutinius lapukus su iš planetų išsidėstymo nuleistais nurodymais, kiek kurie žaidėjai turės žaisti kitose rungtynėse. Dabar Kaune treneriai dirba savarankiškai ir nekvaršindami galvos dėl žvaigždžių išsidėstymo.
„Žalgirio“ organizacija tapo viena kryptingai žygiuojančia didele šeima, kurioje Š.Jasikevičius galėjo dirbti nevaržomas ir pagal savo viziją. Dabar mes skaičiuojame jo istorinius rekordus „Žalgiryje“ pergalių kategorijoje, bet kiek daug nematomo darbo jis atlieka savo darbo kabinete.
Š.Jasikevičius yra ne tik treneris, bet ir savotiškas klubo generalinis vadybininkas. Tai jis yra žmogus, kuris renka „Žalgiriui“ sudėtį, nors kituose klubuose tą dažniausiai daro komandos vadovybė. Tai Šaras tapo didžiausios „Žalgirio“ pergalės šiame tūkstantmetyje architektu.
Prieš artėjantį Eurolygos finalo ketvertą Š.Jasikevičius davė 24sek išskirtinį interviu apie „Žalgirio“ pasaką, savo darbo principus ir ateities ketinimus.
– Šarūnai, kokie išgyvenimai susidėjo į tas džiaugsmo ašaras rungtynių su „Olympiakos“ pabaigoje? – 24sek paklausė Š.Jasikevičiaus.
– Viskas susidėjo. Tokioje atmosferoje...
Buvo labai sunkios dvi savaitės. Kaip ir dera Eurolygos atkrintamosioms. Susidėjo, kažkur atsirado emocijos, kažkur buvo sunku jas valdyti. Bet gerai, kai jos atsiranda. Po to ir švęsti lengviau... (šypsosi)
– Sakėte, kad reiks laiko, kol visi suprasite, ką padarė šis „Žalgiris“. Ar jau po truputį virškinasi tas pasiekimas?
– Galvoju, kad taip – jau reikia užmiršti. Prasidėjo pasiruošimas finalo ketvertui. Jis turi vykti per rungtynes, nes neturime laiko nei treniruotis, nei skirti kažkokio didelio dėmesio.
Turime pradėti iš naujo žaisti taip gerai, kaip žaidėme iki serijos su „Olympiakos“.
– Po paskutinės pergalės prieš „Olympiakos“ tik atėjęs į spaudos konferenciją pasakėte: „Neužmirškit šito momento, kai po metų sakysit, kad meskit šitą kvailį lauk!“...
– Būna, daug nesąmonių prišneki (juokiasi).
– Juokai juokais, bet buvo laikai, kai jus nušvilpdavo net savi aistruoliai. Dabar esate dievinamas „Žalgirio“ gerbėjų, jūsų žodis dažnai yra nenuginčijamos kaip eilutės iš Švento rašto krikščionis. Komplikuota ta Lietuvos krepšinio aistruolių meilė?
– Taip, aš jau sakiau, kad netikiu amžina sirgalių meile. Labai daug kas priklauso nuo rezultatų ir situacijos. Visi žiūri pagal save ir tai yra kažkiek normalu.
Esu tuos visus dalykus išėjęs, todėl su emocijomis dabar neinu labai daug į viršų, bet neinu ir labai žemai. Žinau, kad tai egzistuoja ir paprasčiausiai nereikia būti naiviam, kad visada viskas bus gerai, gerbs, aukštins.
Malonu dabar, bet jau reikia telktis į kitą darbą, kitą tikslą. Nes situacijos mūsų profesijoje keičiasi labai greitai.
– Situacija buvo ne iš lengvųjų tada, kai perėmėte „Žalgirio“ vyr. trenerio vairą iš Gintaro Krapiko ir „Top 16“ varžybas užbaigėte su 2 pergalėmis ir 10 pralaimėjimų. Kiek toks startas trenerio karjeros pradžioje duoda per sprandą?
– Irgi reikia realiai žiūrėti į situaciją. Perėmėme komandą, kurios patys nekomplektavome. Čia ir yra klubo stiprybė, kad dirbi su žmonėmis, kurie žiūri į viską realistiškai. Jie irgi supranta krepšinį daugmaž kaip tu, bendrauja su tavimi kiekvieną dieną, žino, ko tau reikia, klausinėja apie tavo viziją. Čia ir yra mūsų klubo stiprybė, kad kiekvienas užsiimame savo darbu.
Tikrai, šiame klube treneriams leidžiama dirbti. Ir tai yra geriausia. Nežinau, kaip yra kituose klubuose, bet daugumoje situacijų treneriams galbūt nėra taip lengva. O man čia dirbti labai lengva, nes į mane įsiklauso. Turi savo viziją ir klubas leidžia ją perteikti į aikštę. Tai yra labai svarbu.
– „Žalgiryje“ džiaugiatės darbų laisve, bet žinau, kad čia turite ir daug žiūrovams nematomos veiklos. Kokia ji? Kaip atrodo jūsų dienotvarkė?
– Aš neturiu nuolatinės dienotvarkės. Ateinu – vieną dieną dirbu labai daug valandų, kitą ateinu į treniruotę tiesiai iš golfo aikštės, jeigu oras leidžia.
Sakau, viskas priklauso nuo to, kiek turi darbo. Gali dirbti naktimis ir nedirbti porą dienų. Daug priklauso nuo kalendoriaus ir situacijos. Protingas žmogus, manau, žino, kada reikia padirbėti, kada atsipūsti, kada atsipalaiduoti.
Tą patį bandau pasakyti ir žaidėjams. Stengiuosi jiems duoti kuo daugiau laisvų dienų, kad jie spėtų atsijungti, atsipūsti, pabūtų su šeimomis. Tačiau kartais reikia ir užsikrauti baterijas. Reikia iškentėti sunkias treniruotes, kad jos duotų gerą galutinį rezultatą.
Tai nėra paprasto žmogaus darbas nuo 9 iki 17. Darbą reikia atlikti, bet valandos – tiek man, tiek mano štabui, neturi jokios reikšmės.
– Esate atsakingas už žaidėjų stebėjimą ir naujų krepšininkų atsivežimą į „Žalgirį“. Axelis Toupane'as sezono pradžioje atrodė pasimetęs sistemoje, Brandonas Daviesas – labai nestabilus, Vasilije Micičius – neprognozuojamas. Tai atrodė kaip rizikingi ėjimai, bet jie pasiteisino ir prisidėjo prie šio fantastiško „Žalgirio“ rezultato. Ką juose tokio įžvelgėte?
– Visiems reikėjo laiko suprasti ir prisitaikyti. Jiems – prie trenerio, treneriui – prie žaidėjų.
Vienintelis šansas „Žalgiriui“ laimėti prieš grandus – su didžiuliu atsidavimu, disciplina ir geru fiziniu pasiruošimu. Mes stengėmės tą įdiegti nuo pirmų dienų.
Gal kitose komandose žaidėjai turėjo daugiau laisvės ar ko, bet reikia, kad visi eitų į vieną pusę, būtų atsidavę bendram tikslui. O už tai esu atsakingas aš. Stengiamės, kad visi suprastų komandos, bendradarbiavimo svarbą ir kad komandos tikslai yra svarbesni už bet kurio žaidėjo asmeninius tikslus.
– „Žalgiris“ nėra toks finansiškai pajėgus, kad pirktų tobulus žaidėjus be trūkumų. Kaip numatote, kaip pavyks paslėpti trūkumus ir kaip geriausiai pavyks atskleisti jų stipriąsias savybes?
– Stengiamės būti universalūs, pirkti skirtingus žaidėjus. Prieš šį sezoną bandėme suatletiškėti, kas kartais tikrai padėjo. Pernai mus apšokdavo, apstumdydavo ir t.t., bet šiemet to buvo gerokai mažiau.
Stengiamės pasirašyti gerus žmones. Žaidėjų asmeninės savybės yra labai svarbios. Turime labai gerą rūbinę ir tikrai nesinori į ją įsileisti kažkokių abejotinų charakterių.
Norime pasikviesti alkanus žaidėjus. Veteranas ar jaunesnis, svarbu, kad jis galėtų integruotis į Kauną, o svarbiausia – į rūbinę. Mūsų rūbinėje atmosfera yra nuostabi ir tai viena didžiausių mūsų stiprybių.
Aš jau buvau susitaikęs su ta mintimi, kad nežaisiu „Žalgiryje“. Tą idėją jau buvau palaidojęs.
– Per trumpą laiką iš perspektyvaus trenerio tapote Eurolygos finalo ketverto komandos strategu. Kaip taip greitai pavyko ši transformacija?
– Pirmiausia, tai yra komandinis sportas ir tai lemia viską. Po dalelę susikaupia. Pradedant nuo klubo prezidento iki valytojos. Tarp kitko, mūsų ir valytojos žiauriai fainos čia (šypsosi). Tikrai – čia tvarka nereali yra.
Tikrai – atmosfera čia yra gera, darbo sąlygos – fantastinės. Aibė daugybė dalykų... Bandai imti žaidėjus, kurie gali dėti kitą žingsnį. Kartais pavyksta, kartais ne, bet klaidų visada buvo ir bus.
Bet tikrai, nuo prezidento iki pačios apačios – visi dirba savo darbą ir visiems yra leidžiama dirbti savo darbą. Galvoju, tai vienas tų pliusų. Kiekvienas žmogus yra tos piramidės, sistemos dalis. Ir kiekvienas turi atlikti savo darbą.
– Daugeliui atrodo, kad svarbiausia tos piramidės dalis esate jūs. Dėl jokio kito „Žalgirio“ sistemos nario ateities nekalbama tiek, kiek apie jūsų. Būta spėlionių, kad jeigu „Žalgiris“ pateks į Eurolygos finalo ketvertą arba laimės Eurolygą, jums nebebus prasmės likti Kaune, nes pakartoti tokius rezultatus būtų pernelyg sudėtinga, o Kaune nebelikus nepasiektų tikslų, būtų logiška keltis į kitą organizaciją. Ar dėl savo ateities sprendimo esate nusibraižęs kažkokius tarpinio finišo tikslus, kuriuos įvykdžius norėtumėte ieškoti naujų iššūkių kitoje aplinkoje?
– Ne, net nereikia čia tų tarpinių finišų. Visi mes čia esame laimingi dirbdami. Visad sakiau, kad, norėdamas išeiti, turi išeiti į kur kas geresnę situaciją. O tos situacijos... Čia tiek dalykų į tai susideda... Galima pradėti nuo projekto, toliau eiti į miestus, klubus, galimybes, finansai yra svarbu.
Bet tai yra visuma. Ir kai apie tai pagalvoji, supranti, kad „Žalgiris“ yra puiki vieta dirbti, gyventi. Manau, ir žaidėjai jaučia tą patį. Nežinau, ateis laikas, galbūt galvosime. Bet aš tikrai žinau, kad esu vienoje geriausių vietų Europoje, jei kalbame apie visumą. Tuo net neabejoju.
– Minėjote, kad „Žalgiris“ yra pirmoji jūsų meilė, bet nedaug trūko, kad taip ir nebūtumėte sužaidęs šiame klube nė vieno sezono – kaip tik čia praleidote paskutinius metus. Kiek buvote arti to, kad visai nebebūtumėte užsivilkęs „Žalgirio“ marškinėlių?
– Aš jau buvau susitaikęs su ta mintimi, kad nežaisiu „Žalgiryje“. Tą idėją jau buvau palaidojęs. Bet paskui atėjo laikas, kad tas „Žalgiris“ man pasirodė įdomesnis. Kita vertus, buvo skolos...
Tada neturėjau labai daug pasiūlymų. Kai pavyko susitarti su „Žalgiriu“, nusprendžiau gana greitai. Tikrai norėjosi žaisti.
Kita vertus, nenorėjau čia grįžti, kaip buvo populiaru „Žalgiriui“ pasiimti visus tuos, baigiančius karjerą. Dėl to kažkiek dvejojau.
Nenoriu, kad žaidėjai galvotų, jog į „Žalgirį“ galima sugrįžti tik tada, kai tavęs kažkur niekas nebeima. Tai yra topinė komanda. Čia viena geriausių vietų Europoje ir čia turi žaisti tie, kurie tikrai gali duoti kažką komandai.
Taip ir aš galvojau, kad kaip žaidėjas dar galėjau duoti komandai. Smagu buvo ne tik sugrįžti į Kauną ir užsidėti tą check-pointą ne tik tapus „Žalgirio“ žaidėju, bet ir kažką davus, laimėjus. Gerai, kad pavyko laimėti paskutiniais metais.
Daug kas kalbina važiuoti į vasaros lygas. Ir noriu, ir nenoriu, nes vasarą, užuot besiilsint ir būnant su šeima, trenktis į Las Vegasą ar kažkur...
– Koks buvo tas siūlo galas, nuo kurio užsikabinote ir atvykote į „Žalgirį“?
– Mes tomis dienomis daug bendraudavome su Pauliumi Motiejūnu. Susidėjo, kad buvo geras pasiūlymas, geresnių nelabai buvo. Galvojau, kad gal ims mane kas iš tų komandų, kurios pretenduoja į finalo ketvertą. To nebuvo, tad kodėl ne?
Vis dėlto, sugrįžęs čia aš net iš išorės buvo sunku patikėti, kaip „Žalgiryje“ yra viskas gerai: organizacija, kiek mes tobulėjame. Dabar iš vidaus tą jaučiu kur kas geriau.
– Jūsų karjeroje viskas vyksta labai greitai. Taip greitai ir sėkmingai, kad krepšinio pasaulis neabejoja, jog ateityje galėtume įsitvirtinti ir NBA trenerių štabe. Ar ateityje jus domintų tokia pozicija?
– Kažkaip nežinau... Šiandien nelabai.
Jeigu būtų koks nors pasiūlymas ar susidomėjimas, gal pradėčiau galvoti. Daug kas kalbina važiuoti į vasaros lygas. Ir noriu, ir nenoriu, nes vasarą, užuot besiilsint ir būnant su šeima, trenktis į Las Vegasą ar kažkur.... Kai tiek išsikrauni per sezoną, norisi pailsėti, nutolti nuo krepšinio. Ir įdomu, ir nesinori – tų minčių yra visokių.
Bet dabar nežinau – koncentruojuosi į darbą kaip Eurolygos treneris. Vis dėlto čia yra neeilinis darbas, nes tų darbų tik 16. Jį gauti ir išsilaikyti labai sunku. Tą reikia suvokti.
– „Žalgiris“ į finalo ketvertą keliauja kaip ambicingas klubas, kurį ten sutiks Eurolygos grandai. Šis sezono etapas jiems tarsi formalumas, kai „Žalgiris“ sukūrė pasaką, sulauks daug neutralių sirgalių palaikymo kaip silpniausias, bet įdomiausias. Kaip manote, ar jūsų kaip juodojo arkliuko – komandos, kuri neturi, ko prarasti, prisibijo didieji Eurolygos klubai?
– Aš žinau, kad prisibijo. Žinau, kad prisibijo. Ir iš kalbų, ir iš vidaus.
„Žalgiris“ įrodė, kad jo reikia kažkiek prisibijoti. Mes esame finalo ketverto komanda, o čia nebūna silpnų komandų.
Žinau, kad prisibijo. Kita vertus, jei atvažiuoji į ketvertą, gal ir visai nieko tiems kitiems žaisti prieš „Žalgirį“.
Jie nežino, kaip mes reaguosime, kaip mus paveiks atmosfera, nervai. Yra daug tų detalių.
O iš mūsų pusės... Yra kitos rungtynės ir bandysime jas laimėti.