| Penktadienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – ASVEL | 20:00 | Kaunas |
– Tai, ką jūs padarėte Kaune, daugeliui atrodo kaip stebuklas.
– Tai ne stebuklas. Mes daug dirbame. Daug kas atsiremia į labai gerą organizaciją, pradedant nuo savanorių ir valytojų, baigiant vadovais. Vienas malonumas čia dirbti. Jei atvirai, mažai trenerių gali tai sakyti ir būti 100 proc. atviri (juokiasi.).
– Kaip atrodo Šarūno Jasikevičiaus diena?
– Ji gali prasidėti valanda prieš treniruotę, arba prieš penkias valandas, arba po bemiegės nakties.
Neturiu tvarkaraščio. Netikiu tvarkaraščiais. Darbas tiesiog turi būti padarytas.
– Jūs reguliariai nugalite stipresnes ir turtingesnes komandas. Kokia to paslaptis?
– Recepto nėra, kitaip visi jį būtų perėmę. Tiesiog turi nuolat kautis.
Kiekvieną savaitę mes prisiimame rizikas, priklausomai nuo varžovo silpnybių. Mes nusprendžiame, kiek toli su tuo galime eiti. Mes negalime laukti, kol mums kažkas ateis. Mes patys turime būti savo likimo kalviai.
– Ką jautėte tada, kai atvedęs „Žalgirį“ į finalo ketvertą pravirkote?
– Esu emocionalus ir temperamentingas. Neslepiu savo emocijų.
Tai buvo nuostabus momentas mums ir visai šaliai. Mes atstovaujame Lietuvai 10 mėnesių, kai nežaidžia rinktinė. Tai didžiulė atsakomybė ir didelis spaudimas tokiam klubui.
Esame atidžiai sekami, kritikuojami. Bet jau verčiau renkuosi tai, nei klubą, aplink kurį nelabai kas vyksta.
– Kas dedasi jūsų galvoje, kai diriguojate rungtynėse?
– Kita ataka. Kokį derinį rinktis? Kaip pritaikyti gynybą? Ką pakeisti?
Kaip žaidėjas, buvau toks pat. Žmonės sakydavo, kad aš beprotis, pametu galvą ir panašiai. Bet tuo pačiu metu aš buvau lemiamų atakų žaidėjas. Turi atsiriboti nuo emocijų ir žaisti.
– Kas suformavo jūsų filosofiją?
– Filosofija yra didžiulis žodis. Bet žinau tai, kas yra nenuginčijama – pastangos, fiziškumas, komandiškumas. Štai todėl kiekvieno sezono pradžia būna sudėtinga.
Kiekvienas žaidėjas ateina su savo idėjomis. Turime visus pastatyti prie vienos linijos. Ypač psichologinės.
Gali būti atletiškas ar greitas, bet jei negalvosi, būsi bevertis. Pirmiausia mokau žaidėjus galvoti.
– Kaip gimė jūsų aistra krepšiniui?
– Buvau šešerių ir augau beprotiškoje sporto šeimoje. Tėvai skatino mane rinktis sportą, kad nesivalkiočiau gatvėse. Kad neįsivelčiau į kokias gaujas.
Mano kambarys nebuvo nukabintas plakatais, bet aš buvau apsėstas „Žalgirio“, Sabonio, Kurtinaičio, Chomičiaus. Po to mano idealas buvo Draženas Petrovičius. Jis taip pat buvo tas, kurio nekenčiau labiausiai, nes jis žudė „Žalgirį“ su „Cibona“. Jis paėmė iš mūsų Eurolygos titulą Budapešte (1986 m.).
– Atmetėte didelių klubų pasiūlymus. Kodėl likote Kaune?
– Niekada nebuvau arti išvykimo. Aš nuolat kartoju, bet niekas manimi netiki: kodėl turėčiau palikti geriausią vietą? Nežinau, ar taip bus amžinai, bet tai nesvarbu. Man svarbiausia dirbti su teisingais žmonėmis.
– Visi taip pat tikisi, kad jūs kada nors perimsite Lietuvos rinktinės vairą.
– Manęs tai nedomina. Nežinau... Šiuo gyvenimo metu vasarą mano prioritetas yra šeima.
– Ar įmanoma laimėti Eurolygą su 11,9 mln. eurų biudžetu?
– Nežinau. Neturiu tokio tikslo. Man svarbiausia kita treniruotė, kitos rungtynės. Ir tada žiūri, kur tai veda. Išankstiniai lūkesčiai ar spėjimai man nesvarbu. Man tai nė kiek nepadeda ar nepaskatina.
– Daugelis jus lygina su Željko Obradovičiumi, ypač dėl vizualinių panašumų, pavyzdžiui, rėkiant ant žaidėjų ar teisėjų. Priimate tai kaip komplimentą?
– Juokinga, bet tai tik atsitiktinumas. Gal mes panašūs, bet aš stengiuosi nieko nekopijuoti. Nei jo, nei geriausių NBA trenerių. Kopijavimas yra didžiulė klaida. Tai visada veda prie prastesnės kopijos. Turi būti savimi.
