– Ar jus stebina palyginimai su Željko Obradovičiumi?
– Taip, labai. Dirbu trenerio darbą tik tris sezonus. Kaip profesionalus treneris, aš tik pradedantysis. Iš Željko daug išmokau, mokausi ir visada mokysiuosi.
– Kokius prisiminimus jums kelia praėjęs sezonas? Tos akimirkos, kai džiaugėtės ketvirtfinalyje eliminavęs „Olympiakos“, tapo istorinėmis.
– Tai jau praeitis, užmiršta. Skaitliukas vėl skaičiuoja nuo nulio.
Manau, kad tai įmanoma pakartoti, bet labai sudėtinga, nes Eurolygos lygis yra labai aukštas. Manau, kad „Žalgirio“ iššūkis dabar yra tapti stabilia ketvirtfinalio komanda, o tada ir pamatysime mūsų galimybių ribas.
– Prieš keletą metų „Žalgiris“ būdavo visai parankus varžovas. Dabar kaunatės su visais.
– Pastaraisiais metais žaidėjai suprato, kad gali kautis su bet kuriuo priešininku. Čia turime mentalitetą žiūrėti iš rungtynių į rungtynes. Svarbiausia, kad visi vyrai labai profesionalūs, o tai leidžia mums išpildyti savo taktinius planus.
– Kaip manote, tai didžiausias jūsų pasiekimas, kad „Žalgiris“ dabar konkurencingas?
– Nežinau, ar tą galima vadinti pasiekimu. Man tai natūralu.
Aš nesijaudinu dėl titulų ar ateities. Aš gyvenu šia diena, galvodamas apie kitą treniruotę, kitas rungtynes. Žiūrėjimas toli į priekį neturi prasmės.
– „Žalgiris“ išgyveno sunkias permainas, kai neteko Kevino Pangoso ir Vasilije Micičiaus.
– Kiekvieną sezoną prarasime žaidėjų. Tai toks klubas, kuris turi prie to priprasti ir prisitaikyti. Problema ta, kad vasarą nepavyko įsigyti žaidėjų, kurių norėjome.
Kiekvienais metais mes sudarome sąrašą su keliais pasirinkimais, o mums nepavyko gauti nei pirmos, nei antros, nei trečios opcijos.
Bet vis tiek surinkome gerą komandą, kuri puikiai dirba ir kovoja. Aš patenkintas.
– Traumos šį sezoną jus labai paveikė. Tai intensyvaus tvarkaraščio problema ar tiesiog sėkmės trūkumas?
– Manau, kad tai sėkmės reikalas. Pastaruosius du sezonus mums labai pasisekė, nes beveik neturėjome traumų. Dabar dirbame lygiai taip pat, kad apsisaugotume nuo traumų, bet, panašu, mums trūksta sėkmės.
– Ar prevencinis darbas labai pasikeitė nuo jūsų žaidėjo karjeros?
– Pagrindas panašus. Visada dirbau su rimtais treneriais, kaip Pascualis, Obradovičius, Pešičius. Mes daug ir sunkiai dirbome, bet dabar tiesiog nebeįmanoma treniruotis.
Mes žaidžiame daug rungtynių, todėl nėra daug laiko treniruotis ir atsigauti. Todėl dabar labiau nei bet kada anksčiau svarbus žaidėjų poilsis, mityba. Be to, žaidėjams labai sunku išlikti sveikiems.
– Kokia jūsų nuomonė dėl FIBA ir Eurolygos karo?
– (atsidūsta.) Ech, apie tai galėtume kalbėtis valandas. Akivaizdu, kad jie turi pagaliau susėsti ir susitarti.
Europos krepšinyje dabar tvyro visiškas chaosas. Tai, ką daro FIBA, neturi jokios prasmės ir jie turi tą suvokti.
– Koks galimas sprendimas?
– Kalbėtis. Langai negali būti veiksmingi, tai neįmanoma.
Neįsivaizduoju, kaip federacijos tą ištveria. Nuo pat jaunystės Lietuvoje žaidėjai ruošiami rinktinei. Kur žaidžia geriausi? NBA ir Eurolygoje, taip? O dabar ateina langai ir jie negali žaisti rinktinėje. Tai kvaila.
Tai neturi jokios prasmės ir tai niekada neveiks. Jeigu nori sukurti geriausią produktą, turi žaisti geriausi žaidėjai.
– Jums patinka Eurolygos idėja plėstis iki 18 komandų?
– Taip, tai sėkmingas modelis. Mes visi to norime. Žmonėms patinka žiūrėti žaidžiant geriausius žaidėjus. Tokia realybė.
– Bet NBA susirenka vis jaunesnius geriausius krepšininkus. Ar tai jus kelia nerimo?
– Be abejo, manau, tai problema. Bet tai nesustabdoma.
NBA yra stipriausia lyga pasaulyje visais aspektais. O kiekvienas žmogus nori būti aukščiausiame lygyje.
– Ar Š.Jasikevičius irgi žvalgosi į NBA?
– Priklauso nuo situacijos. Visada sakiau, kad norint žaisti NBA, viskas priklauso nuo paties krepšininko. O trenerio profesijoje esi priklausomas nuo generalinio direktoriaus, klubo filosofijos ir turimų žaidėjų.
Nesu apsėstas minties dėl NBA, tikrai. Jei atsiras tokia galimybė, bus fantastika. Bet aš labai vertinu tai, kad galiu dirbti aplinkoje, kuri mane gerbia, kuri supranta krepšinį ir eina viena kryptimi. Štai todėl dirbu „Žalgiryje“ ir čia esu labai laimingas.
Čia turiu viską. Negaliu prašyti daugiau.
– Ar CSKA, „Fenerbahče“ ir Madrido „Real“ dabar yra geriausios Europos organizacijos?
– Šiose organizacijose treneriai dirba jau po keletą metų. Atsakingi vadovai supranta šį sportą ir jų sprendimai pasiteisina.
– Turbūt jie šių dienų Eurolygoje išsiskiria savo kantrybe?
– Visus sprendimus priima savininkai. O dabar daug vadovų priima greitus sprendimus. Bet ne viskas taip paprasta. Yra kur kas daugiau – planavimas, išmanymas.
– Ar būtent to trūksta „Barcelona“ klubui?
– Nežinau. Jau praėjusią vasarą daug kalbėjau apie „Barcelona“. Aš ne tas, kuris priima sprendimus.
– Ar norėtumėte tokiu tapti Barselonoje ateityje?
– Kai baigsiu etapą „Žalgiryje“, nežinau, kur bus kitas.
Man labiau už klubą rūpi žmonės, su kuriais man tektų dirbti. Daug kas priklauso nuo to, kokie žaidėjai perkami, kokios linijos laikomasi, kokia yra komandos vizija, koks prezidento mentalitetas. Tai svarbiausia.
– Na, jei nebūtumėte treneriu, galėtumėte tapti prezidentu. Leo Westermannas sakė, kad laimėtumėte rinkimus Lietuvoje.
– Oi ne (juokiasi). Kaune jaučiu didžiulį palaikymą ir esu čia labai laimingas.
Kiekvieną vasarą plinta gandai, kad paliksiu Kauną, bet tiesa ta, kad sunku rasti ką nors geriau nei čia.
– Golfas yra viena didžiausių jūsų aistrų, bet tiesa tokia, kad Lietuvoje nėra daug galimybių žaisti šį žaidimą. Kaip sezono metu atitrūkstate nuo darbų?
– Jei atvirai, nelabai pavyksta to padaryti. Grįžęs namo vis tiek žiūriu rungtynes: ACB, Europos taurės. Žiūriu rungtynes, kad stebėčiau žaidėjus ir neatitrūkčiau.
Yra žmonių, kurie tą daro, bet aš žiūriu krepšinio rungtynes kaip filmus.
– Kaip manote, ar krepšininkai jaučia stresą dėl didžiulio trenerio spaudimo?
– Žinoma, bet jau geriau žaidėjas jaučia mano, ne sirgalių spaudimą. Didžiausias spaudimas žaidėjui turėtų būti maksimaliai gerai išpildyti žaidimo planą, o ne ateiti iš tribūnų.
– „Žalgiris“ Eurolygoje išmeta mažiausiai tritaškių. Toks jūsų noras ar tenka prisitaikyti?
– Viskas priklauso nuo turimų įrankių. Pavyzdžiui, mūsų rinktinės atstovai yra aukšti: Jankūnas, Kavaliauskas ar Ulanovas nebuvo ugdomi kaip snaiperiai. Reikia naudotis jų privalumais.
– Jums labiau patinka modernūs ar tradiciniai centrai?
– Man patinka universalūs žaidėjai, bet jeigu turi Tomičių, tai turi naudotis jo pranašumais.
– Technika, taktika, skautingas. O ar psichologija artimiausiu metu krepšinyje bus dar svarbesnis aspektas?
– Taip, krepšinyje lūkesčiai vis didėja tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Jau turime kelias komandas, kurios smarkiai dirba su psichologija. Juk, pavyzdžiui, dabar socialiniuose tinkluose gali daug prisiskaityti, ką apie tave kalba. Ir tai nėra lengva. Turi mokėti priimti kritiką.
– Turėjote nuostabią krepšininko karjerą. Kokią ją įsivaizduojate trenerio darbe?
– Dabar negaliu į tai atsakyti. Man svarbiausia dirbti su žmonėmis, su kuriais gera būti kartu. Kartais pagalvoju, kad man bus sunku rasti tokią vietą kaip Kaune.
