„Aš galvoju, kad nuspręsime sekančiomis dienomis ir viskas bus aiškiau“, – spaudos konferencijoje pareiškė Š.Jasikevičius.
Tik kalbėdamas apie „Žalgirio“ ateitį jis užsiminė, kad komanda jauna, auganti ir laukia daug darbų.
Kalbėjo taip, lyg jis pats jau prisidėtų prie to augimo ir planuotų būti jo dalimi.
„Darbai jau juda. Nežinau, stengsimės paeiti į priekį, būti atletiškesniais. Turime jauną komandą. Visi žaidėjai gali eiti į priekį. Jauną trenerių štabą. Jie gali eiti į priekį.
Aš manau, kad, kaip visada, nelabai gausime pirmų opcijų tam krepšininkų turguje. Stengsimės dirbti, daug kur darbas jau prasidėjo labai seniai. O paskui, kaip išeis. Jau atvykti į dešimtą Europos komandą yra žymiai didesnis lygis, nei visi galvojo, kad į šešioliktą“, – apie svarbiausius „Žalgirio“ strateginius žingsnius vasarą kalbėjo treneris.
Šarūnas Jasikevičius ilgai laukė, kol triumfo septintajame LKL finale iš eilės apsvaiginti jo auklėtiniai pabus iš sapno ir sutvarkys formalumus.
Apsvaiginta atrodė ir „Žalgirio“ arenoje susirinkusi publika, ramiai laukusi trofėjaus iškėlimo į viršų.
Buvo taip tylu, kad visi puikiai girdėjo ir šypsena palydėjo piktą Šaro paraginimą Lukui Lekavičiui kilti nuo suolo.
Visi matė, kaip šokio judesiais jis svaidėsi žaibais į gynyboje pasimetusį Brocką Motumą. Net ir į Kauną pagaliau užsukęs „GPS navigaciją“ susitvarkęs LKL prezidentas Remigijus Milašius turėjo pastebėti, kaip skėsčiodamas rankomis dėl užmigusios gynybos Šaras žengė net ant LKL logotipo, kuris buvo per gerą metrą nuo šoninės linijos, nors jos treneriams pagal taisykles negalima peržengti.
Bet po gero pusvalandžio Š.Jasikevičius plekšnojo tam pačiam L.Lekavičiui per pakaušį, kai šis keturiais savo tritaškiais ir 16-a taškų suteikė „Žalgiriui“ galimybę laisviau kvėpuoti dviženkle persvara trečiojo kėlinio pabaigoje (57:43).
Laukdami pergalės žalgiriečiai taip klydo puolime ir gynyboje, kad Š.Jasikevičius dėl tokių nervų baigia pražilti.
Skirtumas buvo ištirpęs ir iki 5 taškų (63:58), kol Žygimantas Skučas vaikiškai neužsidirbo techninės pražangos, po kurios sekė tiksli žalgiriečių bauda ir Kevino Pangoso tritaškis.
„Pirmyn, dar!“ – pašokęs nuo atsarginių suolo prie parketo plodamas ir spausdamas kumščius šaukė Paulius Jankūnas.
Netrukus kapitonas į viršų kėlė jau 11-ąjį LKL čempionų titulą savo karjeroje, išliedamas džiaugsmą po sėkmingo „Žalgiriui“ sezono.
Bet įtampa netrukus sugrįš į „Žalgirio“ stovyklą, nes Šaro laukia sprendimas, kuris paveiks likimus: jo paties, žaidėjų ir organizacijos.
„Jei atvirai, nežinau, kodėl taip prastai žaidėme, bet tai buvo vienos prasčiausių mūsų rungtynių šį sezoną. Nerealiai prastos, – spaudos konferencijoje kiek atslūgus emocijoms kalbėjo Š.Jasikevičius. – Nėra malonesnio jausmo, kaip būti čempionais. Rungtynės gal neįdomios. Jos buvo labai prastos, ypač iš mūsų pusės. Bet norėčiau pasveikinti komandą ir fanus su titulu.
Tik gaila, kad neišėjo Robertui daugiau pažaisti. Jam tai buvo svarbi diena. Norėčiau padėkoti Kaziui Maksvyčiui, nes leido priimti paskutinę minutės pertraukėlę. Jis labai geranoriškai sutiko. Išėjo bent kiek laiko žiūrovams paploti Robertui, padėkoti už įspūdingą jo karjerą.
Reikia jį pasveikinti su tuo, ką jis pasiekė. Manau, jis didžiulis pavyzdys vaikams, kaip nepalūžti sunkiausiais momentais ir tęsti toliau. Bandyti kabintis. Galvoju, tai visų laikų geriausiai besiginantis „centras“ Lietuvos krepšinyje. Vienas geriausių Europoje.
Iš gynybos pusės, cementavimo... Man dėl jo ir komandos rūbinės būdavo visada ramu, nes jis įneša labai didelį darbą, žiūri, kad visi eitų viena kryptimi.
Sveikinimai jam. Džiaugiamės už jį, kad jis baigė savo karjerą kaip žalgirietis. Galime eiti švęsti labai gerą sezoną.“
– Kodėl rungtynės buvo prastos?
– Jei sąžiningai, net nežinau, kodėl taip prastai žaidėme. Jos buvo vienos prasčiausių šį sezoną. Nerealiai prastos.
Visai nevykdomas žaidimo planas. Bet atsirado trys žaidėjai, kurie tempė komandą. Labai svarbu, kad komandoje yra tokie stiprūs lietuviai su tokiu stipriu charakteriu, kurie tikrai žino šio titulo svarbą, nes jis mums pats svarbiausias.
Nesakau, kad užsieniečiai nežino, nes eilę rungtynių tempė mus. Bet šiandien tai buvo Lukas, Paulius ir Edgaras.
Norėčiau į viską žiūrėti pozityviai, kad ir kaip bebūtų. Užbaigėme nuostabų sezoną, kurio metu daug žaidėjų žengė didelius žingsnius į priekį.
Gal nervai savo padarė. Gal pasąmonėje kažkokių dalykų yra. Nėra lengva žaisti jiems, kai visi galvoja ir šneka, kad atėjo ta diena, kai ateini ir turi pasiimti taurę. Gal tai pakišo koją.
– Visi trys minėti lietuviai buvo labai svarbūs visoje serijoje. Kurį rinktumėte MVP?
– Net neįsivaizduoju. Žinau, kad Lukas sužaidė trejas labai geras rungtynes. Gerai, kad man nereikia rinkti.
– Ką davė šis sezonas jums kaip jaunam treneriui?
– Davė daug ką. Visada stengiesi tikrinti savo idėjas. Daugiau mažiau likau patenkintas tuo, kaip vyrai progresavo.
Man davė labai daug, nes pamatai, kad svarbiausia yra charakteris, žaidėjų užsivedimas. Jų atsidavimas komandos labui. Tai visada duoda žymiai didesnį rezultatą nei talentas. Tą matėme iš Panevėžio pusės.
Ateičiai tai buvo fantastinis dalykas.
– Finalo serijoje žiūrovai rinkosi vangiai, bet paskutinėse rungtynėse atėjo 9,5 tūkst. žmonių. Ar jų energijos lygis tenkino?
– Energija buvo nebloga, bet daugumoje situacijų žiūrovai serga taip, kaip žaidžia komanda. Bet komanda nežaidė gerai.
Dažniausiai viskas priklauso nuo rezultatų, žaidimo. Kartais aš nesuprantu, kodėl taip mažai renkasi. Rezultatai buvo geri, žaidimas neblogas, atrodo, turėtų ateiti daugiau. Nežinau.