Tai yra žmonės, kurių niekada neišvysite televizoriaus ekranuose.
Daugelio jų netgi nėra arenoje, kurioje vyksta didžiausios krepšinio aistros. 20 žmonių komanda sulipusi į vilkiką reguliuoja 25 kamerų darbą, transliacijos garsą, karpo ir žaibišku greičiu serviruoja pakartojimus, kepa įvairiausius grafinius sprendimus.
Kai į Kauną atvažiuoja Madrido „Real“, žinai, kad kai arenos kube parodysi Rudy Fernandezą, tai arena taip užsiaus...
Šiam orkestrui diriguoja 32-ejų lietuvis Tomas Skamaročius, kuriam buvo patikėta režisuoti jau antrą Eurolygos finalo ketvertą iš eilės.
Pirmąsyk tokią užduotį jam skyrė pernai Stambule. Lietuvis priėmė Eurolygos pasiūlymą iškėlęs vieną pagrindinę sąlygą – leisti pasiimti į komandą keletą savo bendražygių lietuvių.
„Geras dirigentas nebūsi su nelabai gerais muzikantais“, – šypsosi Tomas, 24sek žurnalistams aprodęs ir vilkiką, ir patį televizijos miestelį, kuris šiek tiek primena cirką.
Tik vietoj cirko atlikėjų palapinių ten sustatyti vilkikai ir autobusiukai, prikimšti šimtais kilogramų įvairiausios technikos.
Tomas viename jų vaikštinėja su ausinėmis ir bendrauja maždaug su 60 transliaciją prižiūrinčių žmonių. Jis taip pat pats mėgsta kaip koks pianistas spausti transliacijos pulto klavišus, iš 25 kamerų išrinkdamas geriausią tuo metu rodomą kadrą.
Reakcija turi būti žaibiška. Atrodo, kad tokį darbą gali dirbti tik spirgantys žmonės. Būtent toks atrodo Tomas, apie savo darbą pasakojantis taip energingai ir įdomiai, lyg tai jau būtų Eurolygos finalo transliacijos pradžia.
Kad tie vaizdai būtų tokie skanūs, jog žiūrovas net apsilaižytų, Tomui padeda keturi lietuviai operatoriai – Tomas Ruminas, Mindaugas Bagdonas, Mantvydas Plynius ir Egidijus Lenšickas. Taip pat – grafikos režisierius Giedrius Armonavičius.
Tai ne tik kolegos, bet ir bičiuliai, kartu dirbantys 10 metų. Jie kartais susirenka ne tik į transliacijos vilkikus, bet pirtelę ar barą, kur dalijasi savo svajonėmis.
Apie vieną tokių – darbą Eurolygos finalo ketverte, Tomas bičiuliams pradėjo kalbėti maždaug prieš 8 metus.
Daug kas juokėsi. Iš tokio mažo taškelio kaip Lietuva, į Europos televizijos verslą, kuriame dominuoja vokiečiai ar ispanai su geresne įranga ir geresnėmis sąlygomis, prasibrauti be galo sunku.
Bet atsirado tikinčių ir sunkiai prakaituodami jie yrėsi svajonės link.
Atpildo metas atėjo 2017-aisiais, kai Tomas sutiko darbuotis finalo ketverte Stambule. Jis pasikvietė keturis kolegas į vakarienę ir kiekvienam jų paruošė po voką. Vienoje pusėje – kokia nors skambi frazė, kitoje – bilietas į Stambulą.
Ant vieno iš vokų buvo užrašyta Walto Disney'aus citata: „Gera daryti neįmanomus dalykus.“
Kolega tik nusišypsojo, pamatęs garsiojo JAV prodiuserio, režisieriaus bei animatoriaus žodžius, ir leptelėjo: „Na taip, gera.“
Tomas paprašė apversti voką ir paklausė: „Tai ar varysit į Stambulą“?
„Emocijos buvo žiaurios. Chebra iki ašarų...“ – šypsosi T.Skamaročius.
Mums jų darbas atrodo labai elementarus – metimų vaizdai, gražių dėjimų pakartojimai, sirgalių emocijos. Bet už viso to slypi daug prakaito. Pavyzdžiui, susėdę prieš transliaciją jie lyg kokie treneriai daro brėžinius, kokias pozicijas užsiimti, kad kuo geriau perteiktų žiūrovams žaidėjų pristatymą.
Privalgo šokolado plytelių reakcijai pagerinti ir neria į savo darbus kaip kokie plaukikai, nebesižvalgantys aplinkui ir matantys tik vieną tikslą – puikius vaizdus reikliai žiūrovo akiai.
Apie šiuos darbus Belgrade 24sek kalbėjosi su Eurolygos finalo ketverto transliacijų režisieriumi Tomu Skamaročiumi. Tai jis ir dar penki dėl gerų kadrų išprotėję lietuviai visam pasauliui parodys ir Kauno „Žalgirį“, ir geriausius Eurolygos krepšininkus.
Mes einame, kaunamės, žūstame. Lendame ten, kur galbūt nelabai galima įlįsti.
– Tomai, kaip Eurolyga į jus atkreipė dėmesį ir patikėjo režisuoti Eurolygos finalo ketverto transliaciją?
– Visada buvo siekiamybė ten nuvažiuoti.
Gyvenimas taip susidėliojo, kad už Eurolygos transliacijas atsakingi IMG prodiuseriai keliavo po Europą ir žiūrėjo, kaip kiekvienoje šalyje dirbame su transliacijomis, bei apsilankė ir Kaune.
Prieš transliaciją paprašė padaryti turą, paklausė apie kamerų planą ir t.t. Du kėlinius stebėjo transliaciją sunkvežimyje, du – operatoriaus aikštelėje.
Po jų apsilankymo atėjo ir pakvietimas dirbti finalo ketverte.
– Ką lietuviai daro kitaip nei kiti?
– Matote, čia visi tuo verda. Krepšinis yra mūsų kraujyje.
Kai teko dirbti Vokietijoje ar Italijoje, teko daug kartų matyti, kad žmonės ten ar patingi, ar nėra to atsidavimo. Daro standartą tradiciniu keliu.
O mes einame, kaunamės, žūstame. Lendame ten, kur galbūt nelabai galima įlįsti.
Operatoriai visur lenda, braunasi, kiša tą kamerą, kad tas kadras būtų geresnis, įdomesnis.
Vyksta nuolatinis kadrų ieškojimas. Sirgalių ar krepšininkų palydėjimas. Sėdime, braižome brėžinius, kaip nufilmuoti pristatymą, kuris kadras tinka, kuris netinka. Daug analizuojame, daug dirbame ir įdedame visą širdį.
Žiauriai smagu, kad Eurolyga tą pamatė ir įvertino.
– Rungtynių metu tenka matyti, kaip operatoriai vaikšto po tribūnas ir linksmai užvedinėja aistruolius, prašydami kelti daugiau emocijų.
– Mes visada apsižiūrime. Tomas Ruminas yra drąsus operatorius. Kartais sakau jam, kad Tomai, gal suvyniok meškerę (juokiasi).
Kai randame kokį vaiką, tai kartais bakstelime jam objektyvu į nosį. Minkštai bakst, o mes turime gražų vaizdą klipui.
Mūsų stiprybė yra meilė, supratimas, atsidavimas ir krepšinio suvokimas. Per sezoną nufilmuojame daug krepšinio transliacijų, bet viskas nesibaigia tik rungtynėmis. Mes domimės, sekame krepšinio naujienas.
Bandome giliau pažiūrėti į rungtynes. Žinai, kad kažkuris žaidėjas nešvarus, tai nukreipi kamerą į jį, net ir jei jis be kamuolio. Pasekioji jį, nes matai, kad baksnojasi, provokuoja vienas kitą.
Žiūrovui norime parodyti daugiau nei pražanga ar metimas.
– Finalo ketverte pirmąkart dirbote pernai Stambule. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?
– Esame dirbę jau trijuose Europos čempionatuose, bet ten kiek kita respublika. Čia davė daugiau kūrybos. Atėjo naujas transliacijos turinys, naujas vyr. prodiuseris, komanda – tarptautinė.
Pavyzdžiui, Turkijoje jaučiasi didžiulis mentaliteto skirtumas. Eilinė situacija būna komplikuota.
Per tas dvi valandas pamirštame viską. Dvi valandas vyksta tik tai. O po to jautiesi lyg nubėgęs 10 kilometrų.
70 proc. transliacijos komandos sudarė turkai, kurių daugelis nekalbėjo angliškai. Teko su žmonėmis bendrauti per vertėją. Tai įsivaizduokite, kai transliacijos metu tenka sakyti vertėjui, kad ar gali pasakyti operatoriui, kad... Jau viskas buvo vakar.
Tai buvo labai sunku. Ir tokią komandą reikėjo sulipdyti vos per kelias dienas.
Bet įvertinimai buvo labai teigiami. Geros buvo ir rungtynės, kadrai – puikūs. Sudėtingomis sąlygomis iškepus gerą pyragą, baigėsi sezonas ir Eurolyga iškart kreipėsi, ar būtų įdomu pabandyti dar kartą, tik geresnėmis sąlygomis.
– Esate labai spalvinga komanda. Pavyzdžiui, operatorius Tomas Ruminas po praėjusio finalo ketverto visą honorarą paaukojo vaikams ir nupirko buitinės technikos.
– Kai kalbėjome, kad vieną dieną nuvažiuosime į finalo ketvertą ir pakelsime lygį taip, kad bus į ką pažiūrėti, tai Tomas pasakė, kad jei taip atsitiks, jis paaukos visus pinigus vaikų namams.
Mes tai įsiminėme. Ir jis taip pat.
Kai pranešiau naujieną, kad mes važiuojame, jis iškart tai prisiminė ir pasakė, kad tai padarys. Ir iš tikrųjų – kai grįžome, gavome Europos lygio honorarus. O Tomas yra iš tų, kurie gerus darbus daro tyliai. Jis neina ir nesigiria – pasisakė tik savame rate.
Nuvažiavo, nupirko skalbimo mašiną, šaldytuvą ir televizorių. Pats turi šeimą, mažą vaiką ir tie pinigai nepamaišytų jam pačiam. Bet tai buvo labai gražu iš jo pusės.
– Kas dar vyksta tokio beprotiško jūsų darbe?
– Pavyzdžiui, kolega Mantvydas atėjęs į darbą taip atsijungia, kad per rungtynes nieko nebemato ir nieko nebegirdi, kas vyksta aplinkui.
Kartą teko jį matyti dirbantį prie kameros. Visi tiek paneria į savo darbą, kad jiems niekas neįdomu aplinkui. Lyg sportininkams.
Jų šimtaprocentinis atsidavimas, aštrumas... Jie dar prieš eterį prisiryja šokolado, kad būtų geresnė reakcija, ir viskas pradingsta!
Per tas dvi valandas pamirštame viską. Dvi valandas vyksta tik tai. O po to jautiesi lyg nubėgęs 10 kilometrų.
Galbūt didžiųjų šalių darbuotojams tai yra norma. Bet mums tai svajonė. O kai gyveni ta svajone, nori gera energija užkrėsti visą kolektyvą.
Prieš transliacijas padarau visiems trumpą prezentaciją su sveiku humoru ir bandau užkurti žmones gera energija. Pernai už pakartojimus pakartojimų režisieriams dalijau „Haribo“ (guminukai) meškiukus. Aišku, tai tik smulkmena, nesąmonė, bet chebra nebuvo to mačiusi. Iš tokių smulkmenų bandome sulipdyti kolektyvą.
Tų istorijų daug, bet kai baigiasi rungtynės, prasideda nauja istorija. Ruošiesi, išsprogdini visą energiją, krenti negyvas ir atsikėlęs galvoji, kaip padarysi kitą darbą.
– Ar turite žaidėjus, kuriuos visada sekate ir žinote, kad nufilmuosite ką nors gero?
– Kai į Kauną atvažiuoja Madrido „Real“, žinai, kad kai arenos kube parodysi Rudy Fernandezą, tai arena taip užsiaus...
Kartais, būna, pagalvoji, na, ką gali mūsų sirgaliai? Tukšt, Fernandezas kube ir visa arena eina iš proto. Po to – vėl Rudy, ir vėl švilpia.
Būdavo dienų, kai Lenkijos „Ekstraklasa“ futbolo lygoje dirbdavau operatoriaus asistentu ir stovėdavau baloje per lietų su laidu ir lakstydavau jam iš paskos.
Taip ir papokštaujame. Ne viskas pasiekia eterį. Būna, kad randi per daug atsipalaidavusį kokį, bet nerodai to žmonėms, tik savam ratelyje.
Tikrai būna, kad bendraudami mikrofonu taip juokaujame, jog operatoriai plyšta iš juoko ir prašo liautis. Sakau, jeigu nejuokauju transliacijos metu, tai reiškia, kad kažkas blogai.
Bandome išlaikyti gerą ūpą, tik neužmirštame to, ką darome. Galėčiau kapoti visiems nagus, pykti už klaidas, grasinti, nes užsienyje yra tokia praktika, jog visi išmuštruoti. Patektumėte pas vokiečius, tai pamatytumėte, kad ten – šermenys. Bet tiesiog tokia jų filosofija.
O pas mus yra geras džiazas, juokas. Jei kas padaro klaidą, nėra reikalo rėkti, nervintis, nes tai yra praeitis. To nepakeisi, bet gali pasistengti, kad ateityje tai nepasikartotų.
Tiesioginiame eteryje tai neišvengiama.
– Nuo ko prasidėjo visas šis išėjimas į tarptautinius vandenis?
– Šioje srityje dirbu 12 metų. Darbas prasidėjo nuo elementarių darbų, kaip kabelių tiesimas, kamerų statymas, pasiruošimas transliacijai. Kaip sakoma, nuo žemiausios grandies.
Būdavo dienų, kai Lenkijos „Ekstraklasa“ futbolo lygoje dirbdavau operatoriaus asistentu ir stovėdavau baloje per lietų su laidu ir lakstydavau jam iš paskos. Bet tai labai gera praktika, nes susidariau vaizdą, kaip kas ateina ir kaip susideda visi šie dalykai.
Dabar žinau, kaip viskas vyksta nuo mažiausio dalyko, todėl operatoriams ar kitiems sunku su manimi ginčytis, jei iškyla kokia problema.
Tada perėjau prie rungtynių vaizdų pakartojimo, o nuo tos vietos vėliau persėdau prie pulto. Telike tai yra ta vieta, kur kas ateina baigę mokyklas, kažką, o aš atėjau kitu keliu – darbiniu.
Su Eurolygos transliacijomis dirbu nuo 2011 metų. Kai prieš 2 metus pasikeitė Eurolygos prodiuseris ir atėjo naujas – IMG, tai jau 2 metus transliacijos labai pasikeitė. Jie darė turą po visas Europos valstybes ir važiavo į kiekvieną šalį pažiūrėti, kas kaip dirba.
Prieš 2 metus jiems atvykus į Lietuvą, gavau pasiūlymą dirbti Vokietijoje ir Italijoje per Bambergo ir Milano komandų rungtynes. Pradėjau dirbti su tomis transliacijomis, kai jos nesikirsdavo su Eurolygos rungtynėmis Kaune.
Ir praėję metai buvo pirmas kartas, kai pakvietė dirbti į finalo ketvertą.
– Esate svajokliai. Tai toliau tik NBA?
– Visada ši mintis sukosi nedrąsiai, bet kita svajonė būtų olimpinės žaidynės. Kaip sportininkui, taip ir televizijoje olimpinė transliacija yra kažkas tokio.
Bet darome palengva, neperspaudžiame ir tikime savo jėgomis.
