Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos aušroje „Žalgiris“ pamažu kūrėsi savo vardą Europoje.
Dar Sovietų Sąjungos saulėlydžio etape su Arvydu Saboniu, Rimu Kurtinaičiu, Valdemaru Chomičiumi ir kitais tiek SSRS, tiek Europoje dominavęs Kauno klubas vėliau neteko skambiausių vardų, atsisveikino su treneriu Vladu Garastu ir rašė naują puslapį klubo istorijoje.
Lietuvoje žalgiriečiai rinkosi ką tik įkurtos Lietuvos krepšinio lygos titulus, bet svarbiausią tikslą turėjo Europoje, kur siekė sugrįžti į pajėgiausių žemyno komandų šeimą ir patekti į Eurolygą.
1992-1995 m. laikotarpiu kauniečiai keturis sykius nesėkmingai bandė atsidaryti tuomet dar FIBA kuruojamo turnyro duris per atrankos etapus, vis užstrigdami likus vos vienam ar dviem žingsniams iki Eurolygos.
1996-1997 m. sezone „Žalgiris“ ėjo kitu keliu: panaikinus atrankos etapus, bandė nusigrįsti sau kelią į elitą per antrąjį pagal pajėgumą Europos taurės turnyrą.
Kaip vėliau paaiškėjo, „Žalgiriui“ tą sezoną būtų užtekę patekti į turnyro ketvirtfinalį.
Link jo tuomet dar perspektyvaus trenerio Jono Kazlausko vadovauta komanda šuoliavo plačiais žingsniais. Pranokusi penkis kitus klubus, Kauno ekipa laimėjo grupės etapą, o pirmajame atkrintamųjų etape iš dvejų rungtynių perlipo ir Polzelos „Hopsi“ komandos iš Slovėnijos barjerą.
O tada, aštuntfinalyje, sutiko rimčiausią iššūkį – Paryžiaus „PSG-Racing“ klubą su gerai Europoje ir už Atlanto žinomais krepšinio vardais.
