Su „Maccabi“ klubu siejamas Rimas Kurtinaitis mintis apie Lietuvos rinktinę veja šalin

Pastarosiomis savaitėmis R.Kurtinaičio pavardė siejama su Izraelio krepšinio milžinu Tel Avivo „Maccabi“. Manoma, kad vasarą lietuvis yra vienas realiausių kandidatų pakeisti šiuo metu komandai vadovaujantį kroatą Žaną Tabaką.

„Sutikčiau imtis šio darbo, jei tik tokio pasiūlymo sulaukčiau. Keletą savaičių atsipūsti man patinka, tačiau esu krepšinio žmogus ir geriausiai jaučiuosi dirbdamas.

Manau, jog iki birželio ar liepos nieko tokio neturėtų įvykti, vien dėl to, kad nesibaigę nacionalinių šalių čempionatai. Šiais laikais turbūt tik Vladimiras Romanovas gali finalo serijos metu pakeisti vyriausiąjį komandos trenerį, bet nemanau, kad žemyne yra dar bent vienas klubas, kuris keistų trenerį, kai atkrintamosios varžybos ant nosies“, – su šypsena apie savo ateitį kalba R.Kurtinaitis.

„Scanpix“ nuotr./Rimas Kurtinaitis

Bendraudamas su 24sek, 55-erių metų kaunietis kalbėjo ne tik apie Lietuvos rinktinės reikalus. Žodžio kišenėje neieškantis specialistas atvirai papasakojo apie išsiskyrimą su Pamaskvės klubu, kuriam atidavė pastaruosius penkerius metus, šiomis dienomis Europos krepšinį skaldantį FIBA ir Eurolygos konfliktą, savo atostogas bei galimybę vasarą stoti ne tik prie „Maccabi“ vairo, bet ir Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio poste pakeisti Joną Kazlauską.

– Pastaruoju metu Izraelio žiniasklaida mirga nuo pranešimų, kad jus prie komandos vairo norėtų matyti vieno stipriausių šios šalies klubų „Maccabi“ vadovai. Ar jums teko bendrauti su žydų klubo atstovais? – paklausėme R.Kurtinaičio.

Kol kas jokio varianto iš jo negavau, bet ką gali žinoti – gal jau šį vakarą sulauksiu skambučio.

– Net nežinau, ką pasakyti. Viena ausimi teko šiuos gandus girdėti, tačiau aš su niekuo kol kas konkrečiai nebendravau. Turiu agentūrą, su kuria dirbu, ir žinau, kad atėjus tinkamam metui, ji man pasiūlys variantą. Aš pats klubo neieškau, už visus šiuos sutarties reikalus atsakingas mano agentas. Galbūt kažkokios derybos ir vyksta, tačiau turbūt nieko konkretaus „Maccabi“ dar nepateikė, o galbūt dar ne laikas. Kol kas jokio varianto iš jo negavau, bet ką gali žinoti – gal jau šį vakarą sulauksiu skambučio (šypsosi).

– Esate užsiminęs, kad pastarieji penkeri metai jūsų karjeroje buvo iš tiesų varginantys. Galbūt esate agentui išreiškęs norą, jog norite pailsėti bent jau iki šio sezono pabaigos? Ar visgi esate pasiruošęs priimti pasiūlymą, kad ir šiandien, jei tokio sulauktumėte?

– Tokiomis temomis su agentu nekalbėjome. Jis šiuo metu turi ir kitų reikalų – ne tik kaip kuo greičiau surasti man komandą. Kadangi iš „Chimki“ buvau atleistas, o ne išėjau pats, liko nemažai klubo įsipareigojimų man. Visus šiuos niuansus jis ir turi sutvarkyti.

Aš to neišmanau ir neketinu kištis, mano darbas treniruoti. Kol kas jokių variantų dar nepateikė. Kai jie bus, aš sėsiu ir vertinsiu. Kita vertus, šiandien jau visai nesusigaudau, koks tas Europos krepšinis bus ateinantį sezoną, jei FIBA ir toliau krės tokius fokusus... Šiuo metu net turbūt negalėčiau pasakyti, norėčiau vieno ar kito klubo, nes viskas labai komplikuota.

– Vertinate atsiradusią galimybę padaryti pauzę ir apgalvoti visus tuos penkerius Chimkuose praleistus metus?

– Žmogus dirbi ir tiek, apie tai negalvoji. Krepšinis man visuomet buvo kur kas daugiau nei pinigai. Tai yra mano gyvenimo būdas. Man dirbti yra svarbiausia.

Krepšinis man visuomet buvo kur kas daugiau nei pinigai.

Negalėčiau pasakyti, kad labai svarbu, su kokia komanda. Žinoma, po tokių kelių sezonų norėtųsi Eurolygos klubo. Man patinka žaisti aukščiausiame lygyje. Turiu savo gyvenimo tikslus ir norėčiau juos įgyvendinti. Atostogų neieškojau, tiesiog jas netikėtai gavau (juokiasi). Dabar galiu išsimiegoti, nesinervindamas pažiūrėti krepšinį, baigiasi lydekų nerštas, tad ketinu nuvažiuoti pažvejoti.

Taip ir stumiu tas dienas. Krepšinio reikalus kol kas tvarko agentas. Pats manau, kad iki birželio ar liepos nieko tokio neturėtų įvykti, vien dėl to, kad nesibaigę nacionalinių šalių čempionatai. Šiais laikais turbūt tik Vladimiras Romanovas gali finalo serijos metu pakeiti vyriausiąjį komandos trenerį, bet nemanau, kad dar žemyne yra bent vienas klubas, kuris keistų trenerį, kai atkrintamosios varžybos ant nosies. Tokia yra realybė ir ją puikiai žinau.

„Twitter“ nuotr./Rimas Kurtinaitis ir Duško Ivanovičius

– Jums paliekant „Chimki“, viešumoje buvo pasirodžiusi nuotrauka, kurioje spaudžiate ranką naujajam ekipos vairininkui Duško Ivanovičiui. Su Rusijos klubu atsisveikinote be didesnių pykčių?

– Šiai istorijai iliustruoti geriausiai tinka rytietiškas kūrinukas. Dvi moterys susiginčijo, kieno vaikas. Abi nuėjo pas sultoną, kad šis nuspręstų, kurios iš tiesų yra vaikas.

Dabar galiu išsimiegoti, nesinervindamas pažiūrėti krepšinį, baigiasi lydekų nerštas, tad ketinu nuvažiuoti pažvejoti. Taip ir stumiu tas dienas.

Sultono būta išmintingo. Jis liepė kiekvienai motinai paimti vaiką už rankos ir traukti į save. Kuri bus stipresnė, tai ir turi atitekti mažylis. Prasidėjus tąsymui, viena moteris ranką atleido. Bet sultonas netikėtai vaiką atidavė jai, kadangi buvo įsitikinęs, jog tikroji motina savo vaikui niekada nepadarys nieko blogo, jau geriau paaukos savo motinystę.

Jei suvesime visas šias paraleles į mano ir „Chimki“ istoriją, viskas atrodys labai panašiai. Aš į Pamaskvę atvykau prieš penkerius metus. Su šia komanda mes išgyvenome ir labai sunkų laikotarpį, kai klubas buvo ties finansinio kracho riba, ir labai puikių akimirkų, kai į viršų kėlėme Europos taurę.

Prisimenu, kai prieš kelis sezonus keturis mėnesius negavome atlyginimo ir žaidėme, ko gero, geriausią krepšinį per visą „Chimki“ istoriją. Po valandą prieš kiekvienas rungtynes turėjau užsiiminėti ne taktika ir strategijomis, o įtikinėti savo vyrus, kad šie žengtų į aikštę, kad nereikia sumalti pinigų ir sporto į vieną vietą.

Maža to, paraleliai myniau įvairių aukščiausių Rusijos pareigūnų slenksčius. Teko lankytis pas sporto ministrą Vitalijų Mutko, pas dabartinį šalies gynybos ministrą Sergejų Šoigu, naująjį srities gubernatorių Andrejų Vorobjovą. Neturėdami pinigų mes žaidėme puikiai ir tik paskutinėmis minutėmis nepatekome į Eurolygos ketvirtfinalį, nusileidę Vitorijos „Laboral Kutxa“.

„Chimki“ yra tarsi mano vaikas. Kai nuėjau pas klubo vadovus aiškintis dėl rezultatų, pasakiau jiems, kad jeigu manimi tiki tik šeši žaidėjai, aš pasiruošęs, kaip ta motina, paleisti šį vaiką, kad tik jam būtų geriau.

Šioje visoje istorijoje aš griežiau ne paskutiniu smuiku ir labai džiaugiuosi, kad „Chimki“ mums pavyko vėl pastatyti ant bėgių, sugrąžinti finansinį stabilumą ir padaryti viena pajėgiausių komandų žemyne.

„Chimki“ yra tarsi mano vaikas. Kai nuėjau pas klubo vadovus aiškintis dėl rezultatų, jie nepiktai manęs klausinėjo, ilgai kalbėjomės. Pasakiau jiems, kad jeigu manimi tiki tik šeši žaidėjai, aš pasiruošęs, kaip ta motina, paleisti šį vaiką, kad tik jam būtų geriau.

Palikau komandą be jokių pykčių. Atėjau į rūbinę, su visais žaidėjais atsisveikinau, paspaudėme rankas, pristačiau naująjį tikrai gerą trenerį. Pasakiau jiems, kad komandos tikslai nesikeičia. Turėjome patekti į Eurolygos ketvirtfinalį, žaisti Jungtinės lygos finale. Pokalbis buvo tikrai atviras, visi bendravome apie komandos ateitį gal kokias 20 minučių.

Su klubo vadovais susiskambiname iki šiol. Domiuosi komandos reikalais. Matau, kad kol kas problemų jiems nepavyko išspręsti, žaidimas labai banguoja. Skirtumas tik tas, kad anksčiau pralaimėdavome dviem taškais, o dabar laimi dviem taškais, tačiau šiuo metu ir varžovai Jungtinėje lygoje yra silpnesni. Man kriziniu momentu reikėjo žaisti su Kazanės UNIKS ir Krasnodaro „Lokomotiv“, o dabar komanda žaidžia su Nymburko ČEZ ir Volgogrado „Krasnyj Oktiabr“.

Reikėjo klubui sukrėtimo – arba reikėjo paleisti penkis žaidėjus, arba atleisti mane. Klubas pasirinko pigesnį variantą.

Klubas man paliko rusišką telefono numerį, dar dvi savaites po sutarties nutraukimo leido naudotis automobiliu. Atsisveikinome žmogiškai. Reikėjo klubui sukrėtimo – arba reikėjo paleisti penkis žaidėjus, arba atleisti mane. Klubas pasirinko pigesnį variantą.

– Bet ar tam buvo tinkamas metas?

– Gaila, jog komanda nepateko į Eurolygos ketvirtfinalį, nes turėjome visus šansus. Manau, kad su šiuo sprendimu klubas kiek paskubėjo. Galėjo mane atleisti tokiu atveju, jei mes būtume neišėję į atkrintamąsias.

Prisimenu, jog aš į komandą irgi atėjau tuomet, kai ji nepateko į atkrintamąsias, aš atėjau užbaigti Jungtinės lygos pirmenybes ir mes tapome čempionais. Dabar trijų paskutinių „Top 16“ rungtynių man nedavė. Naujas treneris atėjo likus dviem dienoms prieš vienas svarbiausių šio sezono rungtynių su Bambergo „Brose Baskets“. Būtent šios pergalės ir pritrūko, bet tai yra klubo sprendimas.

„Scanpix“ nuotr./Rimas Kurtinaitis

– Ar per pokalbį su klubo vadovais nesvarstėte galimybės „Chimki“ organizacijoje eiti kokias nors kitas pareigas, tarkim, sporto direktoriaus?

Jie sakė, kad esu šiam klubui daugiau negu treneris.

– Susirinkimo metu jie sakė, kad esu šiam klubui daugiau negu treneris. Jie labai vertina darbą, kurį su šia komanda nudirbau, ir visą tą kelią, kurį su ja nuėjau.

Per tą krizinį laikotarpį galėjau susirinkti daiktus ir pasitraukti reikalaudamas didžiulės piniginės kompensacijos, tačiau likau klube ir kovojau iki pabaigos. Buvau pasiryžęs tą sezoną užbaigti netgi be pinigų, su jaunimo komandos krepšininkais. Turėjome ir amerikiečių, kurių darbo principai paprasti: „No pay – no play“. Visgi pavyko juos įtikinti.

Klubo vadovai visa tai matė, visa tai tikrai vertina. Atsisveikindami „Chimki“ finansinės grupės vadovai net teiravosi, ar galės į mane kreiptis ateityje, jei komandai reikės pagalbos ar patarimų. Kitų pareigų jie man nesiūlė, nes aš ir nenorėčiau. Aš save įsivaizduoju tik kaip vyriausiąjį trenerį.

– Užsiminėte apie konfliktą su penkiais komandos žaidėjais. Žvelgdamas atgal, galbūt jaučiate, kada buvo tas lūžis, kai situacija tapo nevaldoma?

– Nemanau, kad viskas sugriuvo. Viskas vyko pagal planą. Tiesiog turėjome nepaprastai sunkų tvarkaraštį. Tarp Eurolygos rungtynių mums teko žaisti su Jungtinės lygos sunkiasvoriais. Maža to, Eurolygos „Top 16“ grupė buvo tikrai labai sunki ir tą puikiai parodo faktas, kad trys komandos iš jos žais finalo ketverte. Mums šioje grupėje reikėjo grumtis su tokio lygio komandomis kaip Pirėjo „Olympiakos“, Madrido „Real“, „Barcelona“, Maskvos CSKA ir net maloniu siurprizu tapusia Vitorijos „Laboral Kutxa“.

Amerikiečių darbo principai paprasti: „No pay – no play“.

Visos šios rungtynės Eurolygoje ir Jungtinėje lygoje supuolė į krūvą per pusantro mėnesio, bet net ir tuomet mes nenukrypome nuo savo grafiko ir namuose laimėjome prieš visus reikiamus varžovus. Tereikėjo laimėti prieš potencialiai silpnesnius varžovus išvykoje – „Brose Baskets“ ir Kauno „Žalgirį“. Viskas priklausė nuo mūsų, tačiau trenerio pakeitimas likus dviem dienoms iki lemiamos dvikovos sumaišė kortas.

Užpraėjusį sezoną buvo serija, kai mes nepralaimėjome 33 rungtynių iš eilės. Gal klubo vadovai tikėjosi, kad ir šiemet eisime panašiu grafiku...

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Aleksejus Švedas ir Rimas Kurtinaitis

O dėl tų penkių žaidėjų galbūt kažką ir reikėjo daryti. Pavyzdžiui, pernai aš į „Denver Nuggets“ išsiunčiau vieną perspektyviausių Europos ir Prancūzijos krepšininkų Joffrey Lauvergne vien dėl to, jog jis nenorėjo žaisti taip, kaip žaidžia „Chimki“. Jis mums buvo labai svarbus žaidėjas, bet norėjo rungtyniauti taip, kaip tai darė Prancūzijos rinktinėje, o man tai netiko.

Daugiau žaidėjų nebaudžiau, o gal ir reikėjo tai padaryti, nes turėjau tam visas galias.

Šiemet man irgi gal reikėjo atlikti porą tokių „reikalų“. Aš patraukiau Marko Todorovičių, kuris akivaizdžiai neįsipaišė į mūsų taktines schemas pagal savo charakterį.

Daugiau žaidėjų nebaudžiau, o gal ir reikėjo tai padaryti, nes turėjau tam visas galias. Pasielgiau žmogiškai, bet tai buvo įvertinta ne kaip žmogiškumas, o silpnumas. Galiausiai prasidėjo tarpusavio nesutarimai.

Dar kol laimėdavome vyrams sakiau, kad turime būti atsargūs. Sakiau, kad neaišku, kaip bus, jei pradėsime pralaimėti. Sulig tais mano žodžiais pradėjo nesisekti. Prasidėjo tarpusavio pykčiai, vis dažniau teko gesinti aistras. Komandos klimatas sugriuvo. Tačiau nemanau, kad situacija buvo nevaldoma, galbūt labiau darbinė, nervinga.

Beje, iš žaidėjų gavau nemažai žinučių, kuriose jie rašo, jog patiko su manimi dirbti. Tai yra malonu.

– Kalbant apie ateitį, norėtumėte savo jėgas išbandyti kurioje nors Vakarų Europos šalyje ar sutiktumėte dar kartą nerti į tuos pačius vandenis ir grįžti į Rusiją?

Pasielgiau žmogiškai, bet tai buvo įvertinta ne kaip žmogiškumas, o silpnumas.

– Rusijoje dirbti yra labai sunku. Dideli atstumai, daug rungtynių. Aš puikiai pažįstu rusų mentalitetą ir tai yra šioks toks mano pranašumas prieš vakariečius trenerius. Klubų vadovai žino, kad aš ilgai žaidžiau SSRS rinktinėje, puikiai juos pažįstu.

Dabartiniai rusai yra nepaprasti berniukai. Jau lietuviai berniukai nepaprasti, bet rusai... O dar jei turi pinigų... Reikia žinoti Rusijos istoriją, gal galėtum su jais dirbti (juokiasi).

Čia turiu šiokį tokį pranašumą, tačiau žiūriu ne tik ta kryptimi. Mielu noru padirbčiau Ispanijoje ar Italijoje, netgi tame pačiame jau minėtame „Maccabi“. Klubą rinksiuosi atsižvelgdamas ne tik į finansinius aspektus. Kur kas svarbiau bus, kokioje lygoje ar turnyre jis žaidžia, kokias galimybes turėsiu komplektuodamas komandą.

Alfredo Pliadžio nuotr./Rimas Kurtinaitis

– Treneri, kol kas kalbate tik apie klubinį krepšinį. Lietuvos krepšinio visuomenėje vis garsiau kalbama, jog būtumėte, ko gero, realiausias pretendentas pakeisti nacionalinės rinktinės vyriausiąjį trenerį Joną Kazlauską, jei šis po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių nuspręstų pasitraukti. Sutiktumėte imtis šio darbo, jei tokį pasiūlymą gautumėte?

– Aš ir toliau norėčiau dirbti klube ir tą esu ne kartą sakęs. Ne todėl, jog nenoriu ar bijau, tiesiog mano darbo stilius yra kiek kitoks nei daugumos specialistų. Mėgstu nuosekliai ir nuosaikiai ruošti komandą, įvertinant mažiausius niuansus. Tam reikia laiko, kartais net kelių mėnesių. Būna, kad sezoną pradedi ne taip gerai, bet sezono pabaigoje žaidi taip, kaip nori. Žaidimo šlifavimas viso sezono metu mane veda į priekį.

Dabartiniai rusai yra nepaprasti berniukai. Jau lietuviai berniukai nepaprasti, bet rusai... O dar jei turi pinigų...

Nuo kitų metų keičiasi tarptautinių rungtynių tvarkaraštis. Tai reiškia, kad vyrams į nacionalines rinktines teks susirinkti per keletą dienų ir žaisti kartu pasitreniravus vos kelis kartus.

Ne paslaptis, kad šiuo metu Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas yra pagrindiniai rinktinės žaidėjai, o be jų žaisti bus sunku. Paruošti komandą per dvi tris treniruotes – ypač sudėtingas uždavinys. Tokiu būdu treneris daugiau bus kaip stebėtojas. Toks darbas man netinka. Aš mėgstu darbo etiką, man patinka matyti nuveiktus darbus, analizuoti. Tokiu atveju, tu nematai savo įdirbio. Sėkmės atveju laimi, nesėkmės – pralaimi. Manęs tokia situacija netenkina, dėl to ir toliau norėčiau dirbti klubiniame krepšinyje.

– Iš to reikėtų suprasti, jog artimiausiu metu neįsivaizduojate savęs stovinčio prie Lietuvos rinktinės vairo?

– Man atrodo, kad šiuo metu šio klausimo visiškai nereikia. Jonas (Kazlauskas – aut. past.), mano nuomone, dirba labai gerai. Net nepriklausomai nuo rezultato, kurį ši komanda pasieks olimpinėse žaidynėse, nepaisant to, kad šiemet baigiasi sutartis su federacija, šis treneris turėtų komandai vadovauti ir toliau.

Man atrodo, kad šiuo metu šio klausimo visiškai nereikia.

Su vyrais treneris dirbo ketverius metus, puikiai juos pažįsta, žaidėjai taip pat jį pažįsta, priprato prie jo vertybių, sistemos.

Tai būtų geriausia ir racionaliausia, ką Lietuva galėtų padaryti, tačiau renkasi treneris. Žinau, koks spaudimas slegia jo pečius. Prisiminkime, kad ir konfliktą, po kurio Arvydas Sabonis ir Jonas net buvo palikę federaciją. Laimei, viskas baigėsi laimingai.

– Pastarosiomis savaitėmis vis daugiau iečių sulaužoma FIBA ir Eurolygos krepšinio kare. Kokią išeitį šioje situacijoje matote jūs?

– Medžius kerta, skiedros lekia. Tai yra FIBA ir Eurolygos konfliktas. Jis tęsiasi jau seniai. Kai Eurolyga nusprendė atsiskirti, aš dirbau „FIBA Europe“ vykdomajame komitete. Nuo to laiko atmosfera nepagerėjo. Dabar FIBA užkoziravo labai stipriai. Suprasčiau, kai sankcijos taikomis dėl politinių motyvų, tačiau kai nacionalinės federacijos pradėjo sankcijas taikyti savo klubams... Aš visai jau nieko nesuprantu. Europa Europai taiko sankcijas.

FIBA yra tarptautinė organizacija, tačiau neturi absoliučiai jokios kontrolės, sėdi savoje Ženevoje ir nieko neveikia.

Kita vertus, FIBA yra tarptautinė organizacija, tačiau neturi absoliučiai jokios kontrolės, sėdi savoje Ženevoje ir nieko neveikia. Žinoma, jie norėtų viską kontroliuoti, tačiau susitarti su Eurolyga jiems nepavyksta daugybę metų, tad jie nemato kitos išeities. Gaila, kad susigrūmus dviem didžiulėms struktūroms buvo nuskriaustos Europos šalys. Visi nori žaisti geriausiuose turnyruose, o Eurolyga šiuo metu pagal pajėgumą nusileidžia tik NBA.

Drausti komandoms žaisti turnyre, pajungiant federacijas, nėra sąžininga. Daugumoje šalių krepšinio federacijos neturi jokio poveikio lygoms, jos atsiskyrė nuo federacijų.

Kaip galima nubausti federaciją, kuri neturi jokios galios konkrečiam privačiam klubui? Kaip gali krepšinio federacija ir Andrejus Kirilenka aiškinti, pavyzdžiui, „Forbes“ milijardierių sąraše esančiam Ališerui Usmanovui ir nurodinėti, kur jo komanda turi žaisti? Man tai nesuvokiama.

„Scanpix“ nuotr./Rimas Kurtinaitis

– Manote, kad Lietuvos ir Ispanijos rinktinės gali būti išmestos iš Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių?

– Manau, kad neįmanoma. Tai būtų visiška nesąmonė, tačiau velnias žino, kaip viskas rutuliosis. Gal užsispirs ir ką tada daryt? Šis dalykas yra neįmanomas, jei visos pašalintos 14 šalių laikysis išvien. Visgi, jei šalys pradės skilinėti, kaip jau matome atvejį su serbais, tuomet problema bus didžiulė. Pašalinti tris keturias šalis iš FIBA judėjimo nėra sunku, keturiolika yra neįmanoma.

– Treneri, atostogaujate tik Lietuvoje, o gal turite planų aplankyti ir kokį nors egzotišką kraštą?

– Man geriausios atostogos Lietuvoje. Sezono metu prisiskraidau ir prisivažinėju iki soties. Kai grįžtu, geriausia Ispanija man yra Lietuva. Nemoku nuskristi į Kanarus, atsigulti paplūdimyje ir degintis saulutėje. Ir nesuprantu, kam to reikia.

Man patinka kur kas judresnis gyvenimo būdas ir Lietuva mane labai tenkina. Čia yra daug ežerų, upių, miškų, kur galiu žvejoti ar medžioti. Čia turiu daug draugų, su kuriais galiu pasikepti šašlyką, išgerti alaus. Šis gyvenimo stilius mane labai tenkina ir nemanau, kad galėčiau ką nors geresnio atrasti.