Ketvirtadienis | Eurolyga | „Chimki“ – „Žalgiris“ | 19:00 | Mytiščiai |
Kauno „Žalgirio“ treniruotės pabaigoje prie vieno Mytiščių arenos krepšio liko Tomas Masiulis ir Rokas Jokubaitis.
18-metis šaudė po penkis metimus iš penkių perimetro taškų, žengdamas kelis žingsnius 45 laipsnių kampu į kairę, o 203 cm ūgio buvęs krepšininkas jam padavinėjo kamuolį. Tai vienas trenerio ir jo auklėtinio ritualų, kuriuos jiedu turėjo ir „Žalgirio“ dublerių komandoje.
Paprastai „Žalgirio“ pratybose T.Masiulis taip dirba su Brandonu Daviesu. Bet raumenį prieš keletą dienų susižeidęs amerikietis treniruotės pabaigą praleido su kineziterapeutu.
Darbas su aukštaūgiais yra viena pagrindinių T.Masiulio užduočių „Žalgirio“ trenerių štabe. Su „Žalgirio“ bokštais jis šlifuoja jų formas – judesius po krepšiu, driblingą, išsikeitimus, atkartoja žaidimo situacijas. Tai mažos, bet svarbios „Žalgirio“ sistemos smulkmenos.
T.Masiulis daugiausia individualaus darbo turi rytais, kai po treniruotės su svarmenimis vyrai leidžiasi žemyn į salę plėsti savo ginkluotės.
43-ejų vyras dažnai iškviečiamas į treniruočių salę ir laisvą dieną. Nors prievolės nėra, dauguma žalgiriečių dažniausiai ateina padirbėti papildomai. T.Masiulis visada pasiūlo pagalbos ranką.
Antanas yra stipriausias. Juokauju, kad kai Kavaliauskas mėnesį buvo traumuotas, pailsėjau (šypsosi).
Rungtynių metu T.Masiulis įsikimba į savo užrašus. Juose asistentas žymisi, kiek ir iš kokių kombinacijų „Žalgiris“ įmetė ir praleido taškų.
Treneriams įdomiausia pasižiūrėti užrašus prieš antrojo rato rungtynes. Pirmojo mačo duomenys leidžia pamatyti, kas labiausiai pasiteisino, o kas ne.
Š.Jasikevičius spaudos konferencijoje kartais atskleidžia tų užrašų išvadas. Jam įdomiausi skaičiai, kiek varžovai įmetė taškų iš „Žalgirio“ gynybos klaidų.
„Kai nesilaikome taisyklių, iš tų klaidų dažniausiai praleidžiame pusę taškų, – pripažino T.Masiulis. – Žinome, kad ne visuomet galime apsiginti, bet norime sumažinti kuo daugiau taškų, kuriuos praleidžiame ne pagal mūsų taisykles.“
Nors T.Masiulis tik pirmą sezoną asistuoja Š.Jasikevičiui, „Žalgirio“ trenerio derinių knyga jam puikiai pažįstama.
Pagal ją jis keletą metų dėliojo „Žalgirio“ dublerių žaidimą NKL. Toks yra „Žalgirio“ organizacijos planas, kad dublerių žaidėjams būtų lengviau pereiti į pagrindinę komandą, taip pat talkinti jai treniruočių procese.
Tad T.Masiulis jau daugybę metų derinių lentoje ieškojo savų milaknių, daviesų ir pangosų, žvelgdamas į „Žalgirio“ šešiolikmečius, septyniolikmečius ar aštuoniolikmečius.
Kauniečio oponentai Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) replikuodavo, kad išstudijuoti jaunųjų žalgiriečių žaidimą visada būdavo labai sudėtinga. Kaip ir Šaro vyrai, šie remdavosi daugybe derinių su dar daugiau papildomų opcijų.
„Aišku, tokiais tempais su Šaru nespėdavome, bet tuos pagrindinius derinius žaidėme“, – šyptelėjo T.Masiulis.
Derinys gali būti vienas, bet jo tęsinių – net 6–7.
Iš to vieno derinio galima atakuoti penkis žmones, bet išsirenkama viena silpnoji vieta, per kurią kertama ar išvedant metiką, ar įmetant kamuolį po krepšiu.
Tai nėra raketų mokslas. Ypač kai vaikai gudrūs.
„Pradžioje maniau, kad bus labai sudėtinga. Bet turėjome gudrų jaunimą, – 24sek Mytiščiuose pasakojo T.Masiulis. – Aišku, tikrai nebuvo taip, kad turi žaisti tą patį. Buvo ir yra laisvė žaisti pagal save. Niekas per galvą neduos, jei sugalvosi savo derinį. Bet yra rėmai ir principai.
O svarbiausia buvo ta pati gynybos sistema – kaip elgiamės vienoje ir kitoje situacijoje. Kad pagrindinėje komandoje nereikėtų iškritusiam iš kosmoso jaunam žaidėjui stabdyti treniruotę ir iš naujo viską aiškinti.“
T.Masiulis nuo 2011-ųjų gainiojo „Žalgirio“ jaunimą. Iš jaunuolių surinktą komandą jis bent du kartus atvedė į NKL finalą (2016 ir 2018 m.) ir bent tris į finalo ketvertą.
2013–2016 metais T.Masiulis treniravo Lietuvos jaunimo rinktines. Su devyniolikmečiais 2013-aisiais jis iškovojo pasaulio čempionato bronzą, o 2016-aisiais su dvidešimtmečiais – Europos čempionato sidabrą. Prieš dvejus metus su studentų rinktine T.Masiulis užsikabino ant kaklo ir aukso medalį.
2019-ųjų vasarą T.Masiulis jau gavo ir rimtesnių pasiūlymų tapti vyr. treneriu, bet sulaukęs „Žalgirio“ kvietimo, ilgai nedvejojo.
„Kai išėjo Darius Songaila, trenerių štabe atsirado laisva vieta. Visada buvau šalia štabo, tad gal tai išėjo natūraliai. Džiaugiuosi, kad gavau pasiūlymą. Čia visai kitas lygis, – pastebėjo T.Masiulis. – Man viskas nauja. Bet tai neįkainojama patirtis ir kasdien noriu įsidėti šį tą į savo bagažą.“
– O galėjote rinktis – vyr. trenerio postą kuriame nors klube, ar asistento vietą Šaro štabe?
– Gal buvo variantų kur nors išvažiuoti ar dar ką nors daryti. Bet kai sulaukiau Šaro pasiūlymo, nebebuvo, ko svarstyti. Pats norėjau padirbėti asistentu ir pasižiūrėti iš šono.
– Kaip atrodė jūsų pirmoji darbo diena pagrindinėje komandoje?
– Galbūt įstrigo tos pirmosios draugiškos rungtynės.
Vis tiek aš tik toks vienas naujas. Likęs štabas kartu dirbo jau ilgai.
Nesu naujokas šiame darbe ir prisitaikau, bet iš pradžių buvo keista, kad visi žino, kas ką daro. Pavyzdžiui, per pertraukas visi turime savo užduotis, o ten tik spėk paskui visus eiti ir žiūrėti, kas čia vyksta.
Man labai padėjo įsivažiuoti Darius Maskoliūnas. Tad didelių problemų nebuvo.
– Iš šono „Žalgirio“ trenerių štabas primena vieną didelę šeimą. Ar jis toks vieningas ir už aikštės ribų?
– Taip, tikrai daug bendraujame. Kiekvienas galime pasakyti savo nuomonę.
Net ir treneriai to pageidauja. Tik diskusijose gimsta teisybė.
Kartu praleidžiame daug laiko. Manau, kad taip ir turi būti. Jeigu norime visi kartu ko nors pasiekti, taip ir turime dirbti.
Taip pat ir su komanda. Jeigu visi eis skirtingais keliais... Kiek man teko žaisti, geriausi prisiminimai ir pergalės buvo tada, kai buvo geras kolektyvas ir gera atmosfera.
Kadangi kartu esame užaugę ir žaidę, vienas kitą pažįstame, tai lengviau ir žymiai maloniau dirbti tokiame kolektyve.
– Željko Obradovičius yra pasakęs, kad jam nereikia asistentų, kurie sakytų tą patį. Kaip tos diskusijos vyksta „Žalgiryje“?
– Man iš pradžių irgi reikėjo pamatyti, kaip kas vyksta. Prisiderinti. Bet čia gali pasakyti savo nuomonę. Kad ir į pievas nueiti, bet tada greit nuleis ant žemės ir viskas (šypsosi).
Tačiau jei sugebi apginti savo nuomonę, visada visi išklausys.
Juk visi esame žaidę krepšinį ir turime treniravimo patirties. Pats, kai buvau vyr. treneris, irgi norėdavau kuo daugiau idėjų. Nesinori, kad asistentai sakytų, ką nori girdėti. Bet jeigu kartais idėjos sutampa, jautiesi visai kitaip.
Šarūnas tikrai turi savo nuomonę, tad kiekvienoje situacijoje turi turėti logišką variantą.
– Koks Šaras yra savo asistentams?
– (susimąsto) Griežtas. Visko būna, visko yra. Bet taip ir turi būti.
Man tai pirmas pusmetis kaip asistentui, todėl dar sunku vertinti. Bet buvau aukščiau (už „Žalgirio“ atsarginių suolo tribūnose. – aut. past.) ir porą metų mačiau, kaip ten viskas vyksta. Tad kažkokių naujienų ir keistenybių nebuvo.
Šarūnas tikrai turi savo nuomonę, tad kiekvienoje situacijoje turi turėti logišką variantą. Jis visada išklauso. Jei apginsi savo nuomonę, jis tikrai klausys.
Tik negali sakyti kažko iš lempos. Bet jis yra toks, koks ir turi būti.
– Kuo ypatingi „Žalgirio“ aukštaūgiai, su kuriais dirbate?
– Antanas Kavaliauskas yra stipriausias.
Juokauju, kad kai Antanas mėnesį buvo traumuotas, pailsėjau (šypsosi).
Jis turi nežmonišką jėgą. Kai sukinėjasi po krepšiu, įsirėmus jį laikyti tikrai nelengva.
Galiu palyginti su Pauliumi Jankūnu, bet Antanas iš tų, kurie gali pasisukinėti alkūnėmis, yra tvirčiausias.
Brandonas Daviesas – plastiškiausias. Kai jis pradeda sukinėtis ir daryti tuos savo žingsnius, jis sunkiai sulaikomas.
Paulius Jankūnas – labai protingas. Atrodo, žinai ir nori neleisti jam eiti į tą pusę, bet jis vis tiek ten nueis. Nori neleisti ir užkišti jam, kad neduotum tos rankos, o jis vis tiek ras būdą, kaip tą padaryti.
Man pačiam tai yra geros pamokos.
– Nepaminėjote Lauryno Biručio. Ko jam dar trūksta iki aukščiausio lygio?
– Pirmiausia, reikia, kad jis būtų sveikas. Tas ir yra – jį kamuoja traumos. Kai negali dirbti 100 proc., negali jo spausti. Norėtųsi su juo daugiau padirbėti, bet situacija dabar tokia.
Šiame lygyje jį ir apstumdo, todėl reikia jėgos. Reikia ir patirties, kad prisitaikytum, apsitrintum ir rastum savo vietą.
Jaunimui sakau tą patį: treneris gali daryti vieną ar kitą, bet kiekvienas žaidėjas turi pats susirasti savo kelią. Niekas už tave nei apsigins, nei taškų įmes.
– Pagrindinėje komandoje treniruojate buvusius savo auklėtinius iš dublerių komandos. Dublerių treneris tai kaip mokytojas, išleidęs savo laidą į profesionalų krepšinį. Kokios savybės geriausiems leidžia atsiskirti nuo likusių?
– Stebiu visus. Net pačiam įdomu palyginti, kuris priėmė teisingą sprendimą, o kuris gal nuėjo kitaip. Juk tada aš pats irgi nežinojau ir buvau žalias.
Sergu už visus. Ir tuos, kurie buvo dubleriai, ir studentų rinktinės vyrus. Smagu, kai jie visi kažkur kruta LKL.
Tas pats ir su jaunimu, kai iš moksleivių lygio jie kabinasi į vyrų krepšinį. Visada smagu juos sutikti ir pasiteirauti, kaip sekasi.
Kiek ir pats domėjausi pradėjęs treniruoti, ir kiek kiti treneriai sakė, svarbiausia yra charakteris. Gali išmokyti prasiveržti, mesti, bet jei žmogus neturi sportinio pykčio, to neišmokysi.
Tie, kurie turėjo tai, ir ėjo į priekį.
Paimsiu Lekavičiaus pavyzdį. Buvau ne pirmas pasakęs, kad norėčiau turėti dvylika tokių kaip Lukas. O vėliau atvažiavęs į Kauną Rickas Pitino pasakė tą patį (šypsosi). Buvo net keista ir smagu tai girdėti.
Net pats nesitikėjau, kad jis gali taip žaisti. Smagu, nes mačiau, kiek jis dirbo. Nesvarbu, rytinė ar vakarinė treniruotė, ar lengvas pamėtymas, bet jį visada reikėdavo stabdyti, nes dirbdavo 120 proc.
Tokiems ir norisi padėti, ir stumti juos. Tokie dažniausiai ir daugiausiai pasiekia.
– Kalbant apie sportinį pyktį, kiek to pykčio jūsų sūnui Gyčiui Masiuliui pridėjo paskolinimas Klaipėdos „Neptūnui“?
– Čia jau parodys laikas. Tie metai dabar jam labai svarbūs.
Sportinio pykčio jis visada turėjo. Kartais gal net per daug. Tačiau jam reikia rungtyniauti.
Svarbiausia, kad jis yra su gerais žaidėjais, patyrusiais komandos draugais, geru treneriu. Jei komandoje turi savo vaidmenį, tai labai gerai.
Kaip ir Matas Jogėla Alytaus „Dzūkijoje“.
Jis lyg ir ką tik buvo NKL, bet atėjus 19–20 metų jau reikia kabintis į vyrų krepšinį. O lygiai labai skiriasi: patirtis, greitis, jėga.
Aišku, jei nueisi ir sėdėsi, naudos nebus. Bet jei nuėjęs įrodysi, kad gali žaisti, tai bus labai naudinga.
Jaunam žaidėjui reikia rungtyniauti. Tą rodo pavyzdžiai.
– Ar priskaldė sūnus malkų, kai „Neptūnas“ šį sezoną du kartus nugalėjo „Žalgirį“?
– Atsimenu, būdavo sunku žiūrėti, kaip vaikas žaidžia, kai buvo mažiukas. Sunku ir treniruoti. Bet sunkiausia žaisti prieš. Perėjau visus tris etapus (šypsosi.).
Buvo toks įdomus jausmas. Pirmos tarpusavio rungtynės Kaune man buvo sudėtingos psichologiškai. Nesupratau, kas vyksta. Bet apsipratau ir reagavau profesionaliai.
Dabar tas amžius, kai jis turi savo nuomonę (šypsosi). Jis jau 20 metų vyras. Stebiu jo žaidimą, susirašome, bet jis turi savo nuomonę, savo gyvenimą. Jau prieš porą metų, galima sakyti, jį paleidau.
Gytis pirmus metus gyvena vienas. Jam dabar viskas nauja, naujos patirtys. Bet džiaugiamės, kad jam gerai sekasi.
Natūralu, kad kai jie laimi, pajuokaujame. Bet kai mes laimėsime, jau kitaip kalbėsime (šypsosi).