Dangoraižių apsuptyje prabangiame Stambulo Atašehiro rajone – naujas šeimininkas.
Vienoje moderniausių Eurolygos arenų (naujesnė – tik prieš mėnesį atidaryta Liono LDLC arena, kurioje žaidžia Vilerbano ASVEL) nuo praėjusio ketvirtadienio madas diktuoja pusmetį atsipūtęs Šarūnas Jasikevičius.
Į „švytintį sodą“, kaip iš turkų kalbos verčiamas „Fenerbahče“ pavadinimas, po 12 metų sugrįžęs Šaras dar bando apsiprasti primirštoje aplinkoje viename didžiausių pasaulio miestų.
26 mln. sirgalių bazę visame pasaulyje turinčių „kanarėlių“ dalimi vėl tapęs Šaras reikliems turkams prisistatė trimis pergalėmis paeiliui, o pastarąja jo auka tapo ir pirmoji Š.Jasikevičiaus meilė Kauno „Žalgiris“.
Nors lengva nebuvo. Galbūt geriausią pirmą rungtynių pusę šį sezoną sužaidę žalgiriečiai mėgavosi 14 taškų persvara antrajame kėlinyje, o „Fenerbahče“ niekaip negalėjo sulaikyti Kauno aukštaūgių tandemo Rolando Šmito ir Lauryno Biručio – jie įpusėjus mačui kartu sudėjus turėjo 24 taškus ir 33 efektyvumo balus.
Vis dėlto po ilgosios pertraukos viskas apsivertė aukštyn kojomis. Johnathanas Motley sužvėrėjo ir pradėjo trečią kėlinį 7 taškais, o trečią ir ketvirtą kėlinius „Fenerbahče“ laimėjo 43:30, iškovodami pergalę 80:78 ir švęsdami trečią iš eilės laimėjimą su Š.Jasikevičiumi prie ekipos vairo.
„Antroje pusėje džiugino žaidėjų pastangos ir reakcija, – po rungtynių sakė Šaras. – Mes esame labai toli nuo tos disciplinuotos, solidžios komandos, kurią norėtume visi čia matyti. Reikės daug ties tuo dirbti. Tačiau parodytas charakteris, ypač kai kurių žaidėjų, kurie tikrai įsikibo varžovui į atlapus ir sugebėjo laimėti šias rungtynes.
Pirma pusė mums tikrai nepavyko, visur vėlavome, „Žalgiris“ žaidė labai gerai. Bet kai vėluoji, viskas kitaip. Antroje pusėje buvome žymiai agresyvesni – kažkas sakė, kad metėme 14 baudų metimų antroje pusėje. Tai buvo labai svarbu. Jautėsi visai kitokia komanda, tikrai buvo dvi skirtingos rungtynių pusės.“
– Turbūt vienas iš charakterį parodžiusių žaidėjų buvo Johnathanas Motley, kurio buvo pilna visur – jis pelnė 12 taškų po ilgosios pertraukos?
– Motley gerai. Daug žaidėjų tikrai stengėsi. Esame tokioje situacijoje, kai reikia kai kuriuos žaidėjus pažinti. Esame iš naujo įmesti į ugnį, bet reikia imti taškus, nes padėtis lentelėje nėra labai gera. Sunkus periodas tiek man, tiek žaidėjams, nes visi įmesti į ugnį.
– Ar prieš rungtynes buvo prisibijojimo dėl to, kaip „Žalgiris“ sureaguos į pastarųjų dienų įvykius?
– Negalvojau aš apie „Žalgirį“. Šioje situacijoje nėra daug laiko galvoti apie varžovą. Norisi savus dalykus įsivesti. Problemų aibė. Ruošiesi žaisti prieš switch-all, prieš kurį žaisti nemokame. Labai greitai sustoja kamuolys. Reikia kentėti ir dirbti – kito kelio nėra.
– Kaip išlaviruoti tokioje situacijoje, kai rungtynės kas dvi dienas ir nėra laiko treniruotis?
– Nereikia daug čia ką galvoti – eini iš dienos į dieną ir kažką galvoji, mąstai. Pabandai reaguoti į tą, ką reikia šiuo metu akcentuoti, daugiausiai dirbti. Daug ko čia taip greitai nepakeisi. Reikia kentėti.
– Kaip pačiam sekasi pratintis prie beprotiško ritmo ir kaip žaidėjai reaguoja į visą situaciją?
– Tikrai stengiuosi daug neįvedinėti, bet kažkiek jau norisi. Velnias žino, ar juos sumėtai dar labiau. Sako, kad supranta, bet stresinėse situacijose rungtynių metu jau sunkiau suprasti. Taip jau yra, reikia kentėti – pabrėžiu tai.
– Tyleris Dorsey iki jūsų atėjimo turėjo 9 taškų vidurkį Eurolygoje, bet tiek sekmadienį, tiek šiandien pelnė po 19 taškų, o šįvakar dar ir įmetė 11 taškų ketvirtame kėlinyje. Ar jis geriausiai įsisavina jūsų žodžius pirmosiomis dienomis?
– Tyleriui nereikia trenerio – jis gali paimti kamuolį ir įmesti taškus. Čia yra vienas geriausių Eurolygos taškų rinkėjų. Mano darbas yra, kad visi žaidėjai darytų žingsnį į priekį ir jam reikia suprasti, kaip prieš jį ginsis ir kaip jis gali būti geriausias komandai, o ne sau. Kai kuriose situacijose bandome jį naudoti kaip žaidėją su kamuoliu, kai kuriose bandai kažkaip kitaip. Kad jis ar Scottie (Wilbekinas) gali primesti taškų, tai nėra kažkokia naujiena.
– Su „Žalgirio“ atstovais buvote susitikęs ir šiandien ryte prieš treniruotę. Ar atrodo, kad Kaziui Maksvyčiui reikia kolegiško palaikymo šiuo laikotarpiu?
– Aš nežinau, su Kaziu daug nesu bendravęs. Man visada malonu, bendravimas su juo paprastas, nuoširdus. Pabendrauti visada malonu – eini ir bendrauji. Tuo labiau, kad tiek pažįstamų, tiek metų kartu – išlikę tie „Žalgirio“ čiatai, tikrai pasirašome po kiekvienos „Žalgirio“ pergalės. Nemanau, kad tie santykiai pasikeis – jie išliks šilti.
– Kiek aktyvūs tie čiatai?
– Dabar pastaruoju metu gal ne, nes „Žalgiris“ kažkiek pralaiminėjo, bet po pergalių tikrai labai malonu pasirašinėti, ir nuotraukos eina įdomesnės (šypsosi). Tikrai smagiau.
– Sakoma, kad „Fenerbahče“ turi 26 mln. sirgalių visame pasaulyje. Kiek pats buvote pasiilgęs to dėmesio ir iš sirgalių, ir iš žiniasklaidos, kurį dabar gaunate?
– Visų 26 milijonų dar nespėjau aplankyti (šypsosi). Bet žinau šitą klubą. Ir su Ule šnekėjau, jis sakė, kad jam čia labai patiko, man irgi patinka. Patiko per tuos šešis mėnesius, kai žaidžiau. Dauguma ofiso žmonių išlikę tie patys, tai man tikrai geriau. Bet kaip ir sakėte, laikas spaudžia ir daug čia nepadarysi. Rytoj kelionė į Berlyną, o reikėtų kokį butą susirasti, dar nieko net nespėjau pažiūrėti. Bet toks jau gyvenimas – pagyvensim viešbutyje (šypsosi). Pabuvau namuose jau keturis mėnesius.
– Kokius akcentus dėliojotės prieš priimdamas sprendimą pasirašyti sutartį su „Fenerbahče“?
– Idėjos dirbti šiais metais nebuvo, nepaisant jūsų blogos informacijos apie kitas komandas. Pykstate, kai kažkas pasako, bet kažkiek atsakomybės reikia daugiau. Vakar jau skambino draugai ir klausė: „Pusantro milijono iš „Žalgirio“ nepaėmei?“ Sakiau: „Įdomu“ (šypsosi). Jūs pykstate, kaip „Žalgiris“ ant jūsų supyko, bet jūs irgi turite atsakomybę prisiimti už nesąmoningą informaciją, nes Lietuvoje žmonės laukia iš jūsų teisingos informacijos. Idėjos šiais metais dirbti nebuvo, bet pusantro milijono iš „Žalgirio“ būtų sunku atsisakyti (šypsosi).
– Užsiminėte apie gandus, o jų dabar cirkuliuoja daug, nes artėja perėjimų langas. Ar turite idėjų, norėtumėte ką nors pakeisti?
– Viršininkai manęs klausė, o aš sakiau, kad daugiau mažiau jų turėtų būti idėjos šiame lange. Per savaitę aš tikrai negaliu susidaryti jokios nuomonės.
Pusantro milijono iš „Žalgirio“ būtų sunku atsisakyti.
– Matome jūsų trenerių štabe Tomą Masiulį, o ar buvo noro ir galimybių pasikviesti daugiau lietuvių?
– Kad nelabai daugiau ir pažįstu tų lietuvių. Ne, žiūrėsime dar dėl štabo. Taip greitai viskas prasidėjo, kad nelabai galiu atsakyti, ar bus daugiau papildymų. Yra svarbesnių dalykų.
– Ar iš „Barcelona“ į „Fenerbahče“ pereis ir Katalonijoje krepšinį žaidžiantis jūsų sūnus?
– Nežinau. Dabar šiais metais dar nenusprendėme. Planavome naujus metus, kelionę vasarį, o išėjo, kad teks apsistoti Stambulo viešbutyje.
– Namuose nuotaikos turbūt ne pačios geriausios, kai reikia atšaukti naujamečius planus?
– Iš kitos pusės, nereikia varyti dievo į medį – ne taip ir blogai.
– Savo knygoje rašėte įspūdžius iš pirmo etapo Turkijoje ir minėjote, kad turkų krepšininkai jaučiasi tarsi superžvaigždės, nepriima kritikos, turi keistus darbo įpročius. Ar situacija pasikeitė per 12 metų?
– Daug negaliu sakyti, bet reikia visus spausti. Reikia, kad turkų žaidėjai būtų svarbūs. Čia svarbus faktorius, nes taisyklės yra dar žiauresnės negu Ispanijoje – tik penki užsieniečiai gali būti, o jau ir Ispanijoje nebuvo lengva su vietiniais. Mums tikrai reikia didesnio turkų žaidėjų indėlio, reikia labai daug koncentruotis ties jais. Trys turnyrai, jei skaičiuojant supertaurę, bus žaidžiami daugiausiai su jais.
– Nedalinote interviu nuo tada, kai palikote „Barcelona“. Kokie santykiai liko su šia komanda ir jos žmonėmis?
– Aš kažkaip net nenoriu kalbėti apie „Barcelona“. Gal ateis laikas, aš kažką pasakysiu. Bet jeigu neturi ką gero pasakyti, tai geriau nešnekėti.
– Penktadienį žais „Žalgiris“ prieš „Barcelona“. Ar širdis links į žaliąją pusę?
– Tikrai ne į tą kitą (šypsosi).
