2019-ųjų lapkričio 28-ąją, kai į „Mercedes-Benz“ areną Berlyne dar galėjo susirinkti per 10 tūkst. žiūrovų, Marco Baldi beveik nenustebo išvydęs visą žaliai baltai nudažytą sektorių savo namų tvirtovėje.
Tai buvo maždaug pusantro tūkstančio „Žalgirio“ sirgalių, susirinkusių palaikyti Kauno klubo Eurolygos mūšyje su ALBA ir perrėkusių tokių aktyvių atvykėlių seniai neregėjusią vietos publiką.
58-erių vokietis jau buvo įpratęs matyti saujelę „Žalgirio“ gerbėjų kiekvienoje Eurolygos arenoje toli nuo Kauno. Bet kaskart atvykdamas į Nemuno krepšinio salą, jis vis klausdavo Pauliaus Motiejūno, kaip šis kiekvieną Eurolygos vakarą užpildo 15 tūkst. kėdžių ne vien miestiečiais, bet visos Lietuvos gyventojais, net kaimynais iš Lenkijos, Latvijos, Estijos ir kitų valstybių.
Paulius ir Marco – du genialūs Eurolygos klubų šeimininkai, kurie ne konkuruoja, o auga mokydamiesi vienas iš kito. Ne veltui abu jie dukart buvo išrinkti geriausiais Eurolygos metų vadovais. Vokietis – 2009 ir 2014 metais (M.Baldi yra pirmasis dukart metų Eurolygos vadovu išrinktas specialistas), lietuvis – 2018 ir 2019 metais.
Jiedu užaugino „Žalgirį“ ir ALBA panašiu principu – neturėdami šalia jokio turtingo dėdės su maišu milijonų. Ar futbolo klubo, kuris nuo dešimtmilijoninių sandorių galėtų įmesti eurų ir į krepšinio komandos sąskaitą.
Genialių idėjų jiems prireikė po to, kai pandemija užsuko vieną gyvybiškai svarbiausių finansinių kranelių, kurie jungė krepšinio tribūnas su klubo pinigų seifu.
Karantino metu M.Baldi išeidavo pasivaikščioti ir įkvėpti gryno oro. Skambindavo teatrų, kitų su krepšiniu visai nesusijusių sektorių vadovams, ir konsultuodavosi su jais, kaip kūrybiškiau išgyventi krizę.
ALBA sunkmetį išgyveno. Sumažino biudžetą, kuris praėjusį sezoną siekė apie 11 mln. eurų, užkamšė Roko Giedraičio ir kitų išvykėlių paliktas skyles ir patikėjo savo projektą į patyrusio Aito Garcia Reneseso rankas. M.Baldi prieš keletą savaičių turėjo išspausti ašarą, matydamas, kaip penki Berlyne gimę krepšininkai – Jonas Mattisseckas, Maodo Lo, Malte Delow, Nielsas Giffey ir Timas Schneideris, įtvirtino pergalę prieš Stambulo „Fenerbahče“.
Kai Giedraitis atvyko į Berlyną, daug žmonių klausė: „Ką jūs čia darote? Tai vidutiniškas žaidėjas.“
Marco Baldi nėra tipiškas Eurolygos klubo vadovas. Į interviu jis atvažiuoja ne prabangiu naujutėlaičiu klubo automobiliu, o dviračiu. Panašiai, kaip ALBA sporto direktorius Himaras Ojeda, miesto gatvėse taupantis laiką elektriniu paspirtuku.
Tik kitoks požiūris leido M.Baldi išgyventi su Berlyno ALBA krepšinio projektu. Už ALBA organizacijos dabar stovi dešimtys tūkstančių žmonių, kurie, reikalui esant, galbūt išpildytų slaptą ir galbūt kiek neįprastą M.Baldi svajonę.
15min – interviu su Berlyno ALBA šeimininku M.Baldi, kuriame yra ir daug Kauno „Žalgiriui“ aktualių temų.
Suprasti akimirksniu
- Berlyno klubo pradžia – 1989-ieji, kai Vakarų Berlyno komanda dar vadinosi BG Charlottenburg. Po dvejų metų M.Baldi į klubą atvedė pagrindinį rėmėją – perdirbimo kompaniją ALBA.
- Jau 1995-aisiais ALBA laimėjo R.Koračo taurę – pirmąjį tarptautinį krepšinio turnyrą Vokietijos krepšinio klubų istorijoje.
- ALBA yra devyniskart Vokietijos čempionė, dešimtkart šalies taurės nugalėtoja, triskart supertaurės laimėtoja, dukart Europos taurės finalo dalyvė.
- ALBA Eurolygoje kiekvieną sezoną į savo areną pritraukia vid. apie 10 tūkst. žiūrovų per rungtynes.
- „Žalgirio“ ir ALBA rungtynių Berlyne pradžia – antradienį 21 val.
– Ką Marco Baldi galvojo prieš metus, matydamas maždaug 1,5 tūkst. „Žalgirio“ sirgalių Berlyno „Mercedes-Benz“ arenoje?
– Pirmiausia, turite žinoti, kad esu didelis Lietuvos krepšinio fanas. Tai viena iš nedaugelio šalių visame pasaulyje, kur nusileidęs Vilniaus oro uosto ant sienų iškart matai krepšinio rungtynių vaizdinius.
Tai šalis, kur kiekvienas lietuvis, kiekvienas Lietuvos pilietis kažkuriuo būdu buvo, arba yra susijęs su krepšiniu. Didžiulis krepšinio išmanymas ir didžiulė aistra šiam sportui – pirmiausia, pradėkime nuo to.
„Žalgiris“ yra mums gan artimas klubas. Čia nėra vieno milijonieriaus ar futbolo klubo, kuris išlaikytų komandą. „Žalgiris“ išsilaiko pats save. O tai labai panašu į mūsų koncepciją.
Žinoma, prie skirtingų sąlygų, bet iš esmės tas mentalitetas yra panašus. O tai yra stabilu ir man labai patinka. Nes tai matosi aikštėje: kaip protingai jie žaidžia, kaip kaunasi dėl kiekvieno kamuolio ir dėl savęs, kokie jie susitelkę ir vieningi. Ir man tai labai patinka.
Berlyne galėjau pats tai pajusti, matydamas žaliai baltas tribūnas ir tuos žmones. Aš mačiau fanus, bet jie daugiau nei fanai. Jie visi vieningi, arti komandos. Ir jie kaip ekspertai – žino, kas vyksta aikštėje. Tai ne šiaip turizmas. Aišku, nemažai žmonių žiūri krepšinį dėl pramogos. Bet tu gali jausti lietuvių supratimą, kuris tvyro tose tribūnose. Neįtikėtina turėti tokius fanus.
Kai žaidžia „Žalgiris“, aš matau, kad sirgaliai renkasi į tribūnas nesvarbu, kur jie bežaistų. O tai yra kažkas tokio.
– Berlyne dirbate jau tris dešimtmečius. Ar pamenate savo pirmąjį prisiminimą apie Kauną ir kaip viskas pasikeitė ?
– Smarkiai išsivystė „Žalgirio“ verslo pusė. Priminkite, kada Lietuvoje vyko Europos čempionatas?
– 2011 metais.
– Taip, tada Lietuva susistatė daug arenų. O tai labai padėjo. Tai ne tik arena, bet ir galimybė pritraukti pajamų. Žmonėms suteikti entuziazmą, galimybę mėgautis krepšiniu, vieni kitais.
Manau, vadybinė sritis Lietuvoje smarkiai patobulėjo. Aš labai gerbiu Paulių Motiejūną. Jis yra labai geras pavyzdys. Jis prisiima atsakomybę, bet tuo pačiu yra atviras ir pasiruošęs naujoms idėjoms, kad patobulintų klubą. Paulius remiasi savo išmone ir vertybėmis, ne kažkieno kito.
Krepšinis Lietuvoje visada buvo didis, bet ta verslo pusė smarkiai patobulėjo. Ypač „Žalgiryje“.
Negaliu kalbėti apie kitus Lietuvos klubus, nors žaidėme Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Bet visur mačiau naujas arenas. Aukščiausio lygio arenas. O tai yra labai geras vaistas klubo vystymui.
„Žalgiris“ tai padarė aukštame lygyje. Sakyčiau, tai pagrindinis skirtumas, prisimenant 15-20 metų senumo „Žalgirį“. Ir tada buvo stiprus krepšinio klubas su dideliu palaikymu. Bet dabar jie gali kautis su geriausiais Europoje su savo stiliumi, savo priemonėmis ir savo atsakomybe, nepriklausomai nuo rėmėjo. Aš tą labai vertinu.
– Kai kas kartą susitinkate su Pauliumi Motiejūnu, kokių idėjų bandote pasisemti iš tų pokalbių?
– Tai vienas paaiškinimų, kodėl kartais kažką padaryti lengviau Lietuvoje nei Vokietijoje. Pirmiausia, nes čia yra krepšinio šalis su didele krepšinio kultūra.
Bet užpildyti 15 tūkst. vietų areną kiekvieną vakarą nėra taip lengva, net jei kalbame apie Lietuvą. Tai dalykas, kurį bandau suvokti. Supratau, kad tie žmonės atvyksta iš visur – net iš Estijos. Tad „Žalgiris“ nėra tik vietinis Kauno produktas. Tai ne tik nacionalinės svarbos, bet ir kaimyninių šalių traukos objektas.
Mes keičiamės idėjomis. Turime panašumų, nes priklausome nuo savo veiklos, o ne nuo to, ar kažkam dabar gera, ar prasta nuotaika.
– Kaip bandote išgyventi šiose krepšinio džiunglėse, kai jums kukliai apsipirkinėjant žemesnėse krepšinio lentynose, turtuoliai neskaičiuodami pinigų graibsto brangiausias prekes?
– Pirmiausia, su „Žalgiriu“ esame du geri pavyzdžiai kurie rodo, kad taip dirbant galima išsilaikyti.
Visų antra, galime bandyti daryti įtaką. Kiekvienas žaidėjas, kuris pasiekia aukščiausią lygį, eina į NBA. Bet tų žaidėjų tobulinimui NBA neišleidžia nė skatiko. Būna, pasirašai 18-metį, bet ateina agentas ir sako – jeigu įsitrauksime į sutartį išpirką, NBA klubai jo neįsigys.
NBA turi labai didelę įtaką aukščiausio lygio žaidėjams, kurie turi būti kažkur edukuoti. „Žalgiris“ gali tą daryti, tą daro ir ALBA. Svarbiausia mūsų užduotis yra susijusi su FIBA – turime rasti sprendimą, kokį rado futbolas. Ten visi suprato, kad žaidėjo tobulinimas yra svarbiausias produkto tobulinimui. Tie, kurie augina žaidėjus, turėtų būti atitinkamai apdovanoti, jog galėtų vėl iš naujo investuoti ir auginti krepšininkus.
Futbole viskas aišku, bet krepšinyje to nėra. Atvirkščiai – viskas vyksta priešingai.
Bet jei tokie klubai kaip „Žalgiris“ ar ALBA nesikaus dėl šios situacijos, tai kas kausis?
Manau, kad krepšinyje viskas sudėtinga, nes tai politiniai dalykai. Bet FIBA turi būti įsitraukusi ir suinteresuota. Juk NBA labai svarbu, kad žaidėjai čia gali tobulėti. Tai dalykas, kuris yra sunkiame politiniame lauke, bet turi būti įvertintas. Suprantu, kad tai labai ilgas procesas ir per vieną naktį niekas nepasikeis. Bet jei tokie klubai kaip „Žalgiris“ ar ALBA nesikaus dėl šios situacijos, tai kas kausis? Nebus nieko kito.
Užaugau tarp gražesnių, turtingesnių ir geresnių. Todėl svarbiausia rasti savo kelią. Kartais kyla klaustukų, kai matai, kad „Barcelona“ sezono pradžioje pristato savo skaičius ir sako, kad praras 30 milijonų eurų. Viešai! (juokiasi.).
Tai labai įdomus požiūris. Galime taip bandyti, bet kam? Taip, „Barcelona“ taip dirba daug metų, yra sėkmingi, toliau daro savo operacijas ir mes negalime su jais lygiuotis. Mano sistemoje pavydas neegzistuoja. Aš tiesiog tokio charakterio. Aš žiūriu, ką jie daro, bet „Barcelona“ mums niekada nebus pavyzdys, nes jie išgyvena kaip didžiulis klubas, gaunantis subsidijas iš futbolo komandos, o Berlyne taip niekada nebus. Net Miuncheno „Bayern“ krepšinio ekipa galėjo dirbti pagal panašų požiūrį, bet taip nedarė.
Matau postūmius, tačiau dienos pabaigoje turime rasti savo kelią ir kautis dėl tam tikrų pakeitimų, kurie mums kenkia. Jeigu kažkas ras investuotojus, pavyzdžiui, kaip „Paris Saint-Germain“ futbole ar Abramovičiaus Londono „Chelsea“, kurie pasirengę kasmet investuoti 300-500 milijonų, tai gerai. Tikrai nestabdysiu tokios pasaulio tėkmės. Bet turime rasti savo kelią. Mes bandome dirbti rinkoje ir visada ieškoti savo stiprybių.
Berlynas turi merą, kuris kažkada pasakė, kad Berlynas yra varganas, bet seksualus. Mes dirbame panašiu požiūriu.
Berlyne turime 5 milijonus žmonių, daug gerų idėjų, daug kūrybiškumo, bet pagal finansus neprilygstame Miunchenui. Bandome tai išnaudoti. Turime didelę dublerių sistemą. Po mūsų skėčiu kas savaitę sportuoja 10 tūkst. vaikų, dirba 120 trenerių. Subūrėme bendruomenę, o iš jos išeina aukščiausio lygio žaidėjai. Kitiems, kuriems nepavyksta prasimušti į aukščiausią lygį, bandome pasiūlyti galimybę žaisti po ALBA skėčiu. Manau, profesionalų sporte tai yra unikalu. Nes tam reikia daug pastangų, infrastruktūros.
Galvoju, ta programa suteikia mums palaikymą ir tą bendruomeniškmą, kurio mums reikia. Juk tie 10 tūkst. vaikų turi tėvus, brolius ir seseris, draugus, ir taip visi kartu formuoja mūsų bendruomenę. Tai vienas mūsų pamatų, ant kurių statome ALBA.
– Gerai, dabar ALBA yra seksuali, o kokia ji buvo devintajame dešimtmetyje, kai atėjote valdyti klubo 1990-aisiais?
– (juokiasi.) Svarbiausia buvo tiesiog išlikti.
Pirmais metais svarbiausia buvo išlikti. Buvo keli bepročiai, kurie labai mylėjo krepšinį. Tada nebežaidžiau, bet devintajame dešimtmetyje Berlyne rungtyniavau tris sezonus ir pamilau šį miestą. Buvau profesionalus krepšininkas ir už tai gavau atlyginimą, bet tuo pačiu metu studijavau. Kai man pasiūlė grįžti į Berlyną ir vadovauti klubui, aš nesuabejojau nė sekundės. Norėjau būti Berlyne ir krepšinyje.
Tačiau tai buvo kaip košmaras. Klube nebuvo nieko. Dalykai, kurie turėjo būti... Nieko nebuvo. Klubą išlaikė praktiškai savanoriai. Viską pradėjome nuo nulio. Nebuvo jokio biuro, jokių kontraktų su rėmėjais, žaidėjais. Nieko!
Bet pirmais metais kažkaip sugebėjome išlikti. Ir buvome visai sėkmingi. Ko gero, tą sezoną buvome vyriausia komanda. Prikviečiau į komandą praktiškai visus savo bičiulius, kurie galėjo žaisti ir padėti. Patekome į finalą ir nusileidome Leverkuzeno „Bayer“. Tas sezonas padarė komandą patrauklią.
– Tai jau pirmais metais sugebėjote sukonstruoti Vokietijos čempionato finalo komandą?
– Taip. Galvoju, jeigu ne tas sezonas, ALBA dabar neegzistuotų.
Tai padėjo privilioti klubo prezidentą, kuris tada man labai padėjo ir tapo tvirtu mano užnugariu. Kalbant apie pinigus, tą sezoną neturėjome nė pusės milijono eurų biudžeto. Bet tas žmogus mane smarkiai parėmė ir padėjo sukurti struktūrą, biurą, bilietų pardavimo sistemą. Padėjo įgyti visus reikiamus įrankius, kurių reikia komandai.
Nuo tos dienos, kai prie komandos kaip rėmėjas prisijungė ALBA, kasmet mes žingsnis po žingsnio augome į viršų. Niekada nebuvo sprogimų, didžiulių augimo šuolių, bet visada kilome palaipsniui. Taip mes ir pasistatėme.
– Kas buvo jūsų pavyzdys konstruojant ALBA ir pagal ką kūrėte savo viziją?
– Buvau 28-erių, o mano vizija buvo tokia: sukurkime gerą krepšinio klubą ir būkime sėkmingi. Didelių vizijų nebuvo. Tada pagrindinis tikslas buvo tiesiog išlikti.
Dirbau 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, kad galėtume išgyventi. Bet po truputį supratau Berlyno stiprybes ir ką gali pasiūlyti šis miestas.
Pirmiausia, Berlynas gali pasiūlyti daug žmonių. Įvairovę. Vokietijoje sakoma, kad jei jaunas žmogus nori padaryti karjerą, jis važiuos į Štutgartą, Miuncheną, Diuseldorfą. Jei nori patirčių, važiuoji į Berlyną. Mes bandėme rasti žmonių, kurie norėtų patirčių ir siūlėme jiems platformą. Renkame idėjas, skirtingus būdus kažką padaryti. Galvoju, mes siekėme šios idėjos būti tikru Berlyno miestiečiu ir panaudoti tai, ką šis miestas gali pasiūlyti.
Ir tai ne didžiuliai rėmėjai, futbolo klubai ar savivaldybė. Ne. Jeigu nueisi pas Berlyno merą ir pasakysi, kad jeigu nepadėsite, mes bankrutuosime, jis pasakys taip: mano bičiuli, atsiprašau, myliu jus, bet mieste yra 110 pirmo diviziono sporto komandų, tai jei padėsiu jums, kas bus po to?
Mes stengėmės sukurti krepšinio pagrindą, kuris tikrai nebuvo didelis, bet nuo pirmos dienos bandėme jį stiprinti. Bendravome su visais kitais Berlyno krepšinio klubais. Ir tikrai nebuvo taip, kad jie mus sutiko glėbesčiuodamiesi.
Pirmais metais padarė svarbų žingsnį atverdami visiems akis, kad nesame priešai, o kartu galime būti tik stipresni. Jeigu jų žaidėjas tikrai geras, vieną dieną jis vis tiek žais Berlyno klube. Bet reikėjo kelių metų visus įtikinti. Vis dėlto tai mūsų augimui buvo labai svarbu. Daug krepšinio struktūrų, kurios jau egzistavo Berlyne, buvo pasirengusios su mumis bendradarbiauti, dalintis išmone, žaidėjais, laikais, kad galėtume sportuoti salėje. O mums juk trūko visko. Galvoju, tai buvo labai svarbus ALBA pamatas.
Nesakėme kitoms komandoms, kad mes pirmo diviziono komanda, o jūs – nieko verti. Nieko panašaus. Daugiau ar mažiau su visais bendradarbiavome ir pirmaisiais metais kiti krepšinio klubai priėmė mus kaip partnerius, ne priešininkus.
– Lietuvoje klubų vadovai eina pas rėmėjus prašydami jų pinigų, su kuriais būtų galima kažką laimėti. Kaip jums pačiam pavyko įtikinti save ir rėmėjus, kad ta parama ne titulams, bet ALBA krepšinio kultūros statyboms? Kaip išmokėte juos kantrybės?
– (juokiasi.) Pirmiausia, svarbiausias marketingo žvilgsnis. Jeigu tavo tikslinė auditorija – šiuo atveju, žmonės, kurie domisi krepšiniu, turi tam tikras charakteristikas, kurios įdomios tam tikriems rėmėjams, reikia su tuo smarkiai dirbti.
Galvoju, krepšinis yra patrauklus produktas, nes tai globali sporto šaka, su jaunų žmonių auditorija, su aukšto išsilavinimo žmonėmis, o tų žmonių pajamos esamuoju arba artimiausiu metu yra pakankamai aukštos.
Tai tikslinė auditorija, kurią gali pasiūlyti potencialiam rėmėjui. Apie tuos žmones noriu iškomunikuoti rėmėjams – kad kažką parduočiau, kad galėčiau privilioti darbuotojus į ALBA biurą. Vokietijoje mums trūksta aukšto išsilavinimo darbuotojų, todėl tarp kompanijų vyksta didelė konkurencija, kaip privilioti jaunus perspektyvius specialistus.
Ką supratau, kad jeigu nori būti stabilus, negali statyti klubo ant pergalių ir pralaimėjimų.
Pirmiausia, aš krepšinio žmogus, bet tuo pačiu ir marketingo žmogus. Ir tai ne apie rūko pardavimą. Ką supratau, kad jeigu nori būti stabilus, negali statyti klubo ant pergalių ir pralaimėjimų. Aišku, laimėti visada gerai. Visi tik glėbesčiuojasi, visi laimingi, visi džiaugiasi. Bet kas nutiks, jei pralaimėsi? O tai juk sportas. Vienas šiaip ar taip išeina pralaimėjęs. Tą žinai jau prieš rungtynes.
Norint matyti didįjį paveikslą, reikia suprasti, kad tai nėra tik parama. Tame labai svarbi komunikacija: su rėmėjo klientais, potencialiais klientais, jų darbuotojais, platformomis juos pristatyti. Jeigu norime užmegzti stabilų ryšį su rėmėju, svarbu, kad tas bendradarbiavimas teiktų tam tikrą naudą. Jeigu atsiras jausmas, kad rėmėjas gali išleisti tuos pinigus kažkam kitam, anksčiau ar vėliau tai ir įvyks.
Manau, kad tas bendradarbiavimas mūsų programoje turi teikti naudą. Ir kartais mūsų užduotis yra įtikinti kitus dėl mūsų teikiamos naudos. Tai labai svarbu, bet kartais pats to nekenčiu: turime visas statistikas, žinome skaičius, žmonių kiekį, jų situaciją. Dienos pabaigoje, rėmėjai nori gauti naudą, o jeigu jos negauna, anksčiau ar vėliau išeina.
Manau, jeigu dirbi marketinge ir nesi „Chimki“ ar „Lokomotiv“ – negali žinoti, kiek ilgai tai tęsis. Bet jei nori išgyventi iš savęs, turi būti rinkoje ir pasiūlyti gerą, nemėgstu to apibūdinimo, sporto produktą, kuris gali sujungti daug žmonių, sukurti tikslinę auditoriją ir augimo fantaziją. Manau, kad tai yra mūsų užduotis pirmiausia pasiūlyti, o tada patvirtinti tą naudą. Kitu atveju, jeigu bendradarbiavimas bus paremtas emocija, nes savininkas žino žaidėją, trenerį, ar turi draugų, tai nesitęs amžinai.
Turime statyti savo namą ant stabilaus pamato. O tas pamatas yra sėkmė rinkoje. Sėkmingas joje gali būti tik tada, jeigu partneriai supras, kad dirbdami su mumis gaus naudą.
Aito mums yra tarsi dovana iš dangaus.
– Kodėl nusprendėte pasukti ispanišku krepšinio keliu – pasamdyti sporto direktorių Himerą Ojedą, vyr. trenerį Aito Garcią Renesesą, žaisti ispanišką krepšinį?
– Manau, tai yra logiška.
2006 metais pradėjome naują piramidės struktūrą su 6-8 metų vaikais. Dabar jie užaugo – jiems 14-19 metų. Tada mums reikėjo sporto programos ir lyderystės, kuri būtų pasiruošusi įlieti šį, pavadinčiau, turtą. Nes 10 tūkst. vaikų, žaidžiančių po ALBA skėčiu, yra didelis turtas. Jeigu kažkas turi galimybę ir norą dirbti su tokiu turtu, mums tinka.
Daug trenerių sako: duokit man jaunus žaidėjus, man patinka su jais dirbti. Bet kas tada, kai ateis momentas, kai reikės laimėti rungtynes – ant ko remsiesi? Galvoju, jauni žaidėjai turi augti po sveiku spaudimu.
H.Ojedą pažinojau dar kaip „Atlanta Hawks“ skautą, agentą, jis dirbo sporto direktoriumi Gran Kanarijos klube. Kai jį sutikau, pasakiau, kad tai yra mūsų užduotis – sukurti ryšį tarp jaunimo programos ir profesionalų komandos. Tai didelis dalykas ir norime jį apjungti. Taip, jis gali užtrukti kelerius metus ir turėsime būti kantrūs, bet tokia mūsų užduotis. Neturėsime komandos su dvylika 30-mečių vien todėl, kad jie geriausi. Mes visada turėtume surinkti 6-7 žaidėjus, kurie smarkiai kautųsi dėl vietos pagrindinėje komandoje. Ojedai patiko ši idėja ir jis su didžiuliu entuziazmu priėmė šią užduotį.
Aito mums yra tarsi dovana iš dangaus. Nėra nė vieno krepšinio žmogaus, kuris galėtų geriau stovėti už tokios programos edukuodamas jaunus žaidėjus. Nežinau nė vieno kito tokio, kuris visą savo karjerą sugebėjome dirbti pagal tokį principą. Aito labai patinka toks modelis. Tai žmogus, kuris nori auginti – ne tik jaunus žaidėjus, bet ir labiau patyrusius krepšininkus.
Panašiai kaip „Žalgiris“, ieškome žaidėjų, kurie mūsų klube nori žengti kitą žingsnį. Nes kitokių mes negalime sau leisti. Negalime sau leisti įpirkti Vladimiro Lučičiaus. Todėl manau, kad Aito idealiai tinka mūsų programai. Juk tai buvo Aito DNR visą jo karjerą.
– Berlyne labai gerai pritapo Marius Grigonis, Rokas Giedraitis. Pamilote lietuvius?
– Visiškai (šypsosi.). Pirmiausia, man labai patinka jų mentalitetas. Negaliu visų lietuvių sulyginti su Grigoniu ir Giedraičiu. Bet šie du žaidėjai buvo nuostabūs – ypač kaip asmenybės. Jie smarkiai prisidėjo prie klubo sėkmės ir už aikštės ribų. Jie nuoširdūs, linksmi, pasiruošę prisijungti. Nėra savanaudžiai, linkę dirbti komandoje.
Kai Giedraitis atvyko į Berlyną, daug žmonių klausė: „Ką jūs čia darote? Tai vidutiniškas žaidėjas.“ Bet, manau, Rokas yra labai geras pavyzdys mano apibūdintiems krepšininkams. Jis turi aukšto lygio įgūdžius, aukšto lygio krepšinio suvokimą, bet buvo alkanas ir pasirengęs su mumis kilti į kitą lygį.
Visi nori eiti į kitą lygį, bet ar esi pasiruošęs aukotis? Aš labai laimingas, kad mūsų abiejų lūkesčiai išsipildė. Tai yra fantastika.
– 30 metų vadovaujant Berlyno ALBA komandai, ką jums dabar reiškia krepšinis? Kaip vis iš naujo atrandate tą džiaugsmą su visomis pergalėmis, pralaimėjimais, traumomis, pasikartojančiais dalykais?
– (juokiasi.) Svarbiausia yra augimas. Jei žaidimas ir aplinka būtų vienoda, nesikeistų, anksčiau ar vėliau būčiau pasirengęs daryti kažką kito. Bet mūsų klube visada yra augimas. Mes pradėjome operaciją... Duosiu jums vieną pavyzdį.
Nusprendėme, kad stiprinsime moterų krepšinio sektorių. 2006 metais atsivedėme daug mergaičių, o kasmet jos augdamos vėliau patenka į antro diviziono komandą. Sutarėme, kad atėjo metas atvesti į komandą vieną kitą profesionalę. Metas sukurti infrastruktūrą, kuri galėtų dirbti profesionaliai. Metas pažiūrėti, ar moterų krepšinis turi rinką. Pamatysime. Nesu tuo tikras, nes kol kas Vokietijoje jis neturi rinkos. Ką matau Europoje, tai situacija panaši.
Sėkmingiausi moterų klubai Europoje yra tokie todėl, kad yra vienas žmogus ar viena grupė, kuri duoda didžiulį finansinį pamatą ir viskas. Bet aš tikiu, kad su moterų krepšiniu galime atverti kažką naujo ir tai išvystyti.
Gal tai nuskambės keistai, bet aš visada sakiau, kad noriu turėti klubą, kuris, jeigu pateks į rimtą problemą – gal net spręs išlikimo klausimą, turės 10-15-20 tūkst. žmonių, kurie susirinks demonstracijai prie savivaldybės ir prašys išgelbėti klubą.
Kitas žingsnis – norime sukurti savo krepšinio centrą. Edukuojame daug žaidėjų, o Berlyne situacija sudėtinga – žemė pas mus labai apribota. Bet norime pastatyti savo krepšinio centrą.
Tada turime išlaikyti stabilumą – turime būti kiek įmanoma stabilus klubas ne tik ekonomiškai ar socialiai, bet ir iš savo aplinkos. Mes esame bendruomenės dalis. Norime tokia būti ir tokiais būti mes pasirinkome. Mūsų programos šaknys yra bendruomenėje. Juk turime 10 tūkst. žmonių, daug žmonių, kurie su mumis susiję. Norime būti bendruomenės dalimi.
Gerai, pasakysiu jums savo svajonę. Klausėte manęs, koks buvo mūsų sektinas pavyzdys, į kurį žiūrėjau pradėjęs karjerą. Mano vizija buvo tokia. Gal tai nuskambės keistai, bet aš visada sakiau, kad noriu turėti klubą, kuris, jeigu pateks į rimtą problemą – gal net spręs išlikimo klausimą, turės 10-15-20 tūkst. žmonių, kurie susirinks demonstracijai prie savivaldybės ir prašys išgelbėti klubą.
Visada norėjau, kad žaistume ne tik dėl pergalių ir pralaimėjimų. Taip, aš tuo gyvenu. Bet noriu, kad žmonės atrastų kažką mūsų darbe, kad jaustųsi to dalimi. Norisi, kad žmonės tuo gyventų.
Aišku, žmonės laimingi, kai laimime, bet mes bandome susijungti su visuomene su jos augimu: politika, ekonomika, ekologija. Visais būdais.
Ir mane tai visada žadina. Mane tai intriguoja. Nes viskas keičiasi. Mes esame viso to dalis. Labai sunku tai paaiškinti, nes žmonėms įprasta – pergalės, pralaimėjimai, Eurolyga... Žaidėme čia 6-7 kartus, gavome visas tas patirtis. Tai viena darbo dalis ir viskas auga.
Bet ypač ta darbo dalis, kad mieste, kuriame gyvename ir kurį mes keičiame, yra kažkas labai gyvo.
Tai mane įtraukia, jungia su kitais ir mane išpildo.
– Kol dar nenutiko taip, kad 10 tūkst. žmonių turėtų rinktis prie Berlyno savivaldybės, kaip atrodo laiminga krepšinio diena Marco Baldi gyvenime?
– Vis dėlto viskas sukasi apie žaidimą. Aš esu didelis mūsų krepšinio sirgalius: greito, protingo, lekiančio žaidimo. Ir jeigu dar jame figūruoja jauni krepšininkai, kuriuos aš pažįstu nuo 8-10 metų ir matau juos žaidžiančius mūsų komandoje, tada aš būnu labai laimingas.
