„Nemanau, kad kas nors iš žalgiriečių galvoja, jog svarbiausias šių rungtynių uždavinys yra užpildyti protokolą, nes viskas jau ir taip aišku. Reikia kautis, kad ir koks stiprus priešininkas bebūtų, ir manau, jog „Žalgiris“ pasistengs tai padaryti“, – duodamas interviu 24sek kalbėjo legendinis treneris.
Tiek devintajame dešimtmetyje, tiek šiais laikais „Žalgirio“ ir CSKA susirėmimai primena Dovydo ir Galijoto dvikovą.
83-ejų metų Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) garbės prezidento teigimu, tiek devintajame dešimtmetyje, tiek šiais laikais „Žalgirio“ ir CSKA susirėmimai primena Dovydo ir Galijoto dvikovą. Skirtumas tik tas, kad prieš tris dešimtmečius kauniečiams tekdavo priešintis visos Sovietų Sąjungos rinktinei, o pastaraisiais metais reikia varžytis su neregėto dydžio biudžetą turinčiu priešininku.
„Tų istorinių kovų prisiminimai visuomet liks mano širdyje, tačiau per šiuos kelis dešimtmečius Europos klubinis krepšinis smarkiai pasikeitė. Būtų sunku vertinti šiuos laikotarpius vien dėl to, kad tuo metu šių klubų akistatose tarpusavio atmosfera buvo visai kitokia.
Kaip bebūtų, turbūt praėjus ir dar keliems dešimtmečiams prieš „Žalgirio“ ir CSKA dvikovas žmonės prisimins devintąjį dešimtmetį, nes tos kovos turėjo ne tik sportinę, bet ir politinę reikšmę“, – kalbėdamas su 24sek, svarstė „Žalgirį“ trejus metus (1985–1987) iš eilės prie Sovietų Sąjungos aukso atvedęs specialistas.
– Treneri, nuo istorinių šių ekipų dvikovų praėjo trys dešimtmečiai. Ar tarp tuomečių ir šių laikų „Žalgirio“ ir CSKA akistatų galime išvesti dar kokių nors paralelių? – paklausėme V.Garasto.
– Sovietų Sąjungos dvylikos komandų čempionate „Žalgiris“ buvo vienintelis, kuriame žaidė vien tik Lietuvos krepšininkai. Tuo tarpu CSKA buvo Sovietų Sąjungos rinktinė, į ją buvo suvežta viskas, kas tik galima.
Kitaip jie nesugebėdavo laimėti, o be to, tai buvo armijos sporto klubas, o armija tais laikais visuomet turėjo būti priekyje. Neverta užmiršti, kad CSKA tais laikais turėdavo dar du savo filialus – Kijevo ASK ir Rygos ASK. Šios komandos pagrindinei ekipai taip pat ruošdavo krepšininkus.
Tų laikų „Žalgirio“ pergalės yra labai svarbios ir man atrodo, kad yra gal net svarbiausias pamatas visoje mūsų šalies krepšinio istorijoje.
Tų laikų „Žalgirio“ pergalės yra labai svarbios ir man atrodo, kad yra gal net svarbiausias pamatas visoje mūsų šalies krepšinio istorijoje.
Šiais laikais kvapas yra visai kitas. Kas šiuo metu yra CSKA? Tai klubas, į kurį metamos milžiniškos lėšos ir kurį bet kokiomis pastangomis stengiamasi užkelti į Eurolygos viršūnę.
Vien faktas, kad šalia komandos nuolatos sėdi Vladimiro Putino dešinioji ranka Sergejus Ivanovas, daug ką pasako. Rusų klubo ketinimai yra labai rimti ir tai puikiai iliustruoja sudėtis.
Šiuo metu klube yra keturi amerikiečiai (Demetris Nicholsas, Aaronas Jacksonas, Cory Higginsas, Kyle‘as Hinesas), o prie jų dar pridėti prancūzas Nando De Colo, serbas Milošas Teodosičius ir britas Joelis Freelandas. Turime net septynis aukščiausio lygio krepšininkus. Tokią komandą jau net CSKA sunku būtų pavadinti.
Ir aišku, mažai Lietuvai ir „Žalgiriu“ priešintis prieš tokį milžiną labai sunku. Esame labai maža šalis ir nors krepšinis čia vaidina svarbų vaidmenį, tačiau pačiame aukščiausiame lygyje net stipriausiam šalies klubui kautis labai sudėtinga.
– Iš jūsų kalbos susidaro įspūdis, kad šios savaitės rungtynėse kauniečiai neturi jokių šansų...
Nemanau, kad kas nors iš žalgiriečių galvoja, jog svarbiausias šių rungtynių uždavinys yra užpildyti protokolą, nes viskas jau aišku.
– Taip tikrai nesakau. Šansų yra visada. Visada reikia eiti į aikštę ir stengtis laimėti, kad ir koks varžovas prieš tave būtų. Krepšinyje visko būna, atsitinka daug įvairių dalykų.
Galbūt toks stebuklas nutiks ir šį kartą. Komanda turi būti nuteikta taip, kad eitų kautis dėl pergalės nekreipdama dėmesio į varžovų vardus ir pavardes. Čia savo darbą turės atlikti trenerių štabas.
Nemanau, kad kas nors iš žalgiriečių galvoja, jog svarbiausias šių rungtynių uždavinys yra užpildyti protokolą, nes viskas jau aišku. Reikia kautis, kad ir koks stiprus priešininkas bebūtų, ir manau, jog „Žalgiris“ pasistengs tai padaryti.
– Neseniai „Žalgirio“ vairą perėmė Šarūnas Jasikevičius. Ar jaučiasi pasikeitęs komandos braižas ir kaip šios permainos gali atsiliepti tolesniam žaidimui?
Plika akimi matyti, kad šio darbo jis ėmėsi ryžtingai, komandai vadovauja labai energingai ir nori laimėti lygiai taip pat, kaip darė pats bėgiodamas ant parketo.
– Niekada nereikia skubėti ir daryti išvadų. Turime leisti Šarūnui ramiai dirbti ir įgyvendinti savo sumanymus, o ne nuo pat pirmosios dienos dėti jį po padidinamuoju stiklu.
Plika akimi matyti, kad šio darbo jis ėmėsi ryžtingai, komandai vadovauja labai energingai ir nori laimėti lygiai taip pat, kaip darė pats bėgiodamas ant parketo. Tačiau nuo labai senų laikų vadovaujuosi nuomone, kad viską turėtume vertinti pagal galutinį rezultatą.
Kaip bus ateityje, žiūrėsime, tačiau norėtųsi, kad kuo rečiau matytume rungtynes, kuriose žalgiriečiai pralaimi 30 ir didesniu taškų skirtumu. Suprantu, kad sezono viduryje perimti Eurolygos komandą yra labai sudėtinga. Situacija buvo nedėkinga ir nemažai trenerių tikrai nesutiktų perimti komandos vairo, bet Š.Jasikevičius visuomet buvo ryžtingas ir drąsus. Belieka jam palinkėti sėkmės.
– Dar vienas komandą supurtęs įvykis – Manto Kalniečio išvykimas. Ar gali šis žingsnis komandai išeiti į naudą?
– Tiesa, kad Mantas šį sezoną nerado savo žaidimo, tačiau tai komandai buvo didžiulė figūra ir bus labai įdomu, kokį krepšininką „Žalgiriui“ pavyks įsigyti vietoj jo.
Mano manymu, M.Kalniečio išvykimas yra didelis minusas. Tai žaidėjas su didžiule patirtimi, tvirtas ramstis ir naujajam treneriui prarasti jį turėjo būti labai skaudu.
Prisiminkime, kad šį sezoną „Žalgiris“ jau prarado ir Robertą Javtoką, o toks patyręs žmogus, ypač gynyboje, taip pat yra nepaprastai svarbus. Esame maža šalis, Europos kontekste – kuklus klubas, tad kiekviena tokia netektis mums kainuoja labai skaudžiai.
