Priežasčių daug.
Svarbiomis starto penketo figūromis turėjo tapti Kevinas Pangosas ir Augusto Lima, bet nei kanadietis, nei brazilas neranda savęs „Žalgiryje“.
Eurolygoje debiutuojantis K.Pangosas per 16 minučių pelno po 5 taškus, klysta ne rečiau nei atlieka rezultatyvių perdavimų (vid. 1,8 rez. perd. ir 1,8 kl.), o pataikydamas vos 10 proc. dvitaškių ir 27,3 proc. tritaškių, renka vos 1,6 naudingumo balo. Labiausiai stebina netaiklūs K.Pangoso metimai ir vaikiškos klaidos, nors praėjusį sezoną Las Palmo „Gran Canaria“ klube legionierius pasižymėjo brandžiu ir tiksliu žaidimu.
Galingu energijos užtaisu po krepšiu turėjęs tapti A.Lima per 9 minutes sukrapšto 2,2 taško ir atkovoja po 2 kamuolius, bet aikštėje atrodo visiškai be vietos.
R.Paulauskas: „Kad „Žalgiris“ galėtų dominuoti ir iš penkių turėti 3-4 pergales, tai būtų labai didelė sensacija“.
Jį keičiantis Antanas Kavaliauskas kol kas neatidirba tų maždaug 300 tūkst. eurų per sezoną ir labiau primena asmeninę „Žalgirio“ pergalę prieš „Lietuvos rytą“ perpirkus jų kapitoną, nei apčiuopiamą laimėjimą aikštėje – vid. 5 taškai, 3,2 atkovoto kamuolio, bet 2,2 klaidos ir 2,8 naudingumo balo per 16 minučių.
Vienintelis Leo Westermannas įprasmina „Žalgirio“ vasaros namų darbus, žaisdamas naudingiausiai ir rezultatyviausiai visoje komandoje – vid. 13,8 taško, 4,8 rezultatyvaus perdavimo ir 15 naudingumo balų per 25 minutes.
Beje, nei jis, nei Artūras Milaknis, nei tuo labiau K.Pangosas nesugrąžino tų tolimų metimų, kurių „Žalgiriui“ taip trūko po praėjusio sezono. L.Westermannas iš toli atakuoja 30 proc. tikslumu, A.Milaknis – 34,4 proc., K.Pangosas – 27,3 proc. Bendras „Žalgirio“ tritaškių taiklumas siekia 28,7 proc., o tai yra prasčiausias rodiklis visoje Eurolygoje.
Tačiau krepšinio specialistas Rūtenis Paulauskas nesureikšmina prasto „Žalgirio“ starto, o visi rūpesčiai – gerokai stipresnių varžovų pasekmė.
„Tiesą pasakius, nelabai kažko ir tikėjausi, – interviu 24sek atviravo R.Paulauskas. – Jei pasižiūrėtume, su kokiomis komandomis žaidė „Žalgiris“, rezultatas toks visai pagal galimybes. Pasigesti galima įvairių dalykų. Galima sakyti, kad gynyboje trūksta daug ko – „Žalgiris“ praleidžia beveik po 82 taškus. Taip pat trūksta kai kurių žaidėjų indėlio puolime. Galbūt trūksta pasitikėjimo, kuris niekada neatsiranda pralaimint. Bet manau, kad komanda žaidžia pagal savo galimybes“.
Apie „Žalgirio“ problemas ir Šaro galimybes iš jų išvairuoti – pokalbis su R.Paulausku.
– Tai norite pasakyti, kad „Žalgirio“ galimybės – turnyro lentelės apačia? – 24sek paklausė R.Paulausko.
– Jei pasvertume norus ir galimybes, kartais čia būna skirtingi dalykai. „Žalgiris“ turi komandą, kurią sukomplektavo pagal savo biudžetą. Jei palygintume, kokio biudžeto komandoms pralaimėjo, tai sutikite, kad ir „Maccabi“, ir „Daruššafaka“, ir „Fenerbahče“, „Panathinaikos“, yra finansiškai ženkliai pajėgesni varžovai. Turėdami geriausius finansus jie pasirenka geriausius žaidėjus.
„Žalgiris“ kaip ir buvo patenkintas savo komplektacija. Pasiėmė tą, ką galėjo, bet tarp gero ir stipraus žaidėjo piniguose ir jo žaidime kartais milžiniškas skirtumas. Ne veltui tie žaidėjai yra vertinami.
Galvoju, kad „Žalgiris“ šiandien turi perspektyvių ir talentingų žaidėjų. Bet kad „Žalgiris“ galėtų dominuoti ir iš penkių turėti 3-4 pergales, tai būtų labai didelė sensacija.
– Ko gero, ir su esama sudėtimi „Žalgiris“ būtų galėjęs užsikabinti už daugiau pergalių, bet ne visi krepšininkai kol kas rungtyniauja pagal savo galimybes. Pavyzdžiui, Augusto Lima, atrodo, aikštėje neranda savo vietos.
– Negaliu tiksliai atsakyti, kas nutiko Limai. Bet gali būti du svarbūs dalykai. Pirmiausia, čia nėra kada įsibėgėti ir apsižaisti, pajausti, kad tu jau pasitiki savimi. O iškart atvažiavus reikia rodyti. Lima niekada nebuvo toks žaidėjas nei Madrido „Real“, nei Malagos „Unicaja“, nei Brazilijos rinktinėje. Jis buvo žaidėjas, kuris atlikdavo epizodinį vaidmenį. O čia iš jo reikalauja visko.
Kitas aspektas, sportininko pajėgumas susideda iš kelių dalykų. Dėl nedidelio treniruočių skaičiaus ir intensyvaus rungtynių grafiko svarbus fizinis žaidėjo pajėgumas. O taktika yra aukštoji krepšinio matematika, kurioje reikia priimti daug gerų ir greitų sprendimų, turėti labai gerą taktinį mąstymą. Paprastai tą turi labai talentingi ir patyrę žaidėjai. Lima toks nėra.
Ir, be abejo, psichologinis faktorius. Jei žmogus pats jaučiasi neužtikrintai – pralaimėjimai tą užtikrintumą iš jo tik dar labiau atima. Pralaiminčioje komandoje problemas visi sprendžia savarankiškai, o išlieka stipriausi. Todėl sąlygos nuskęsti labai geros. Atsilaikyti psichologiškai be galo sunku.
Aš norėčiau tikėtis, kad Pangosas ne tik treniruočių žaidėjas. Bet man jis teikia gerą viltį.
– Ar būtent su psichologija nesusitvarko ir kitas legionierius Kevinas Pangosas, iš kurio prieš sezoną laukėme tiek daug?
– „Žalgiryje“ per tiek metų praėjo daug legionierių. Buvo geresnių ir blogesnių. Bet patys geriausi buvo tie, kurie anksčiau buvo žaidę žemesnio lygio komandose, bet ten rungtyniavo ilgai ir pelnė daug taškų.
Ar Kevinas Pangosas yra aukščiausio kalibro žaidėjas, žino tik pats jis. Mums belieka tik tikėtis, kad jis tą sugebės parodyti.
Treniruotėse visi gali pasakyti, kad Kevinas yra puikus partneris ir vykdantis visas užduotis, bet rungtynėse jis kol kas to, kas padėtų pasiekti pergalę, nepadaro. Aš norėčiau tikėtis, kad tai ne tik treniruočių žaidėjas.
Man Pangosas teikia gerą viltį. Tie jo metimai, bendravimas su komanda, pastangos... Jis iš tikrųjų ir stengiasi gintis, bet gal kažko nesupranta. Galbūt pasimeta ir kartais jam nusvyra rankos. Manau, kad „Žalgiris“ pasvėrė viską ir todėl jį paėmė.
– Norisi tikėtis, kad tikrai daugiau komandai gali duoti ir Renaldas Seibutis. Kodėl jis toks neryškus „Žalgiryje“?
– Seibutis „Žalgiryje“ galėtų turėti gero, pavojingiausius žaidėjus stabdančio žaidėjo vaidmenį. Bet jis niekada nesigins kaip trečias numeris, kuris keisis dengiamaisiais ir ginsis prieš centrą. Jis labai kibus, pavojingas gynėjas, kovotojas, kuris gali išjungti pavojingiausius metikus.
Kita vertus, stebiu visų mūsų rinktinės starto penketo žaidėjus. Visiems jiems sezono pradžia labai sunki: Kalniečiui, Mačiuliui, Renaldui, tam pačiam Jankūnui buvo sunku.
Galiu suklysti, bet man atrodo, kad daug ką lėmė sunki vasara: aklimatizacija, adaptacija, Rio, trumpas poilsis ir darbai. Tai kainavo daug jėgų.
Žaidėjai atrodo persivalgę krepšinio. O nuolatinis žaidimas nuovargio fazėje, atrodo, žaidėją iš gero daro vidutinį. O žiūrovai to nesupras, nes jie nori čia ir dabar. Jis nevertina, ką žaidėjas veikė vasarą, kokį turėjo poilsį, kai pasiruošė sezonui.
Net ir darbdaviai šiais laikais nevertina žaidėjo. Ne kartą esu girdėjęs, kad žaidėjas tol reikalingas, kol jis duoda rezultatą. O po to reikia jį maksimaliai išsunkti ir pakeisti kitu. Tokį požiūrį vertinu kaip labai šiuolaikišką, bet velniškai nepalankų žaidėjams ir labai neatsakingą.
Matau ne vieną žaidėją, kuris buvo per anksti nurašytas. Tas pats Kšištofas buvo nurašytas, bet jis atsigavo, grįžo į formą ir dabar rungtyniauja puikiai. O visi sakė, kad jis nieko negali ir niekada negalės. Bet dabar Kšištofą pastačius į „Žalgirį“, manau, būtų labai gera pamaina Jankūnui.
Matau ne vieną žaidėją, kuris buvo per anksti nurašytas. Tas pats Kšištofas. Visi sakė, kad jis nieko negali ir niekada negalės. Bet dabar Kšištofą pastačius į „Žalgirį“, manau, būtų labai gera pamaina Jankūnui.
– Tai sunkų Antano Kavaliausko startą irgi sietumėte su krepšinio persivalgymu?
– Manau, kad jam gali būti tas pats. Tas visas fizinis krūvis, nusivylimas, įtampa palieka randus žaidėjo smegenyse. Ir labai skiriasi atsigavimo laikas, kai žaidėjas baigia čempionatą gera gaida, ir kai baigi su tam tikru nesėkmės kartėliu.
Negali to pamiršti, atitrūkti. Atrodo, su nauja kompanija pradedi viską iš naujo, bet kai atsiranda fizinis krūvis, nervų ląstelės gauna tą patį impulsą ir viskas, jos pradeda neapdoroti informacijos. Ta galva tiek prisotinta informacijos, tiek prisigėrusi ir taktikos, ir įtampos, kad beveik viskas atmetama.
Gali būti ir tam tikri sveikatos sutrikimai, fizinės formos suprastėjimas dėl intensyvaus treniruočių grafiko. Gali būti net ir per didelis žmogaus noras reabilituotis. „Žalgirio“ žaidėjai, kiek asmeniškai pažįstu, labai atsakingi, atviri, norintys padėti komandai. Galbūt kažkoks per didelis savęs įpareigojimas ir galbūt nesuvokimas, kad reikia ir truputį atsipalaiduoti, ne tik išgyventi, galbūt juos prislegia.
– Ilgas sezonas dar tik įsibėgėja ir poilsio akimirkų jame nebus. Tai kaip ištrūkti iš tokios nedėkingos situacijos?
– Įvyksta tam tikras sportininko lūžis treniruočių ir rungtynių procese. Kartais būna, kad treneris nustoja juo tikėti, pasodina kažkuriam laikui ant suolo. Žaidėjas kurį laiką nedalyvauja intensyviausiuose fiziniuose veiksmuose. Bet potencialas ir patirtis yra. Kitose rungtynėse sublizga, iššauna ir vyksta tam tikras lūžis. Tokių pasikeitimų esu matęs ne kartą.
Net kėliau klausimą, ar „Žalgiriui“ žaidžiant tokiu tempu dar reikia to LKL?
Taip pat būna, kad sportininkas praranda gerą formą. Formos sugrąžinimas ir jos išlaikymas yra nuolatinis trenerio galvos skausmas. Kartu ir jo gilinimosi subjektas, kaip tą padaryti. Ypač prie tokio sudėtingo grafiko, kai yra dvejos Eurolygos rungtynės per savaitę.
Net kėliau klausimą, ar „Žalgiriui“ žaidžiant tokiu tempu dar reikia to LKL? Ar jie negalvos kitą sezoną žaisti tik Eurolygoje? Niekas „Žalgiriui“ nieko nepasakytų, jei šis nuspręstų nuo kito sezono nebežaisti LKL. Finansiniai praradimai būtų maži. LKL prarastų nemažai, bet „Žalgiris“, iš esmės, mažai ką prarastų. Gal net daugiau ir atrastų.
Tokia 16 komandų Eurolyga galėtų gerai gyvuoti, galbūt net pasiskirstyti į Rytų ir Vakarų konferencijas. „Žalgiriui“ palengvėtų ir strategiškai. Toks modelis būtų labai įdomus.
– Toks scenarijus būtų įdomus, bet čia ir dabar „Žalgiris“ priešaky turi dar 25 Eurolygos rungtynes ir nemažai rūpesčių. Ar pateisinate Šarūno Jasikevičiaus kritiką žaidėjams po pastarojo pralaimėjimo „Daruššafaka“?
Šaras nebeturi rankų, kurios skirstydavo kamuolius. Rankomis tapo jo žaidėjai. O jie paprasčiausiai negali.
– Labai lengva komentuoti ar kritikuoti trenerį po mačo. Tą gali padaryti visi trys milijonai. Aš šito nedarysiu. Jeigu tos klaidos buvo, jos buvo visų. Treneris yra komandos galva, o rankos – jo žaidėjai. Niekada rankos nekaltina, kad kalta galva, o galva – rankų. Nors šiuo atveju atsitiko truputį kitaip.
Po tam tikros įtampos ir apmaudžios pabaigos treneris galbūt neišlaikė. Bet mes matome, kad tai būdinga sporte. Supraskime, kad Šaras krepšinyje yra labai stipri asmenybė. Jam staiga per vieną sezoną virsti treneriu, kuris kažkaip keičia savo temperamentą, susilaiko, nesako to, ką galvoja... Manau, velniškai sunkus uždavinys. Tik laiko klausimas, kada jis pradės tą daryti ir galbūt tada žurnalistams sakys viena, žaidėjams – kita, o aikštėje išmoks vaidinti ir kurti spektaklį, kad jis ramus. Tą treneriai daro.
Bet Šaras šiandien išlieka toks pats, koks buvo įžaidėjas – charizmatiškas, drąsus, priimantis labai gerus sprendimus ir norintis, kad šalia jo visi būtų drąsūs. Tai žmogus, kuris pirmas mesis į priešakines kovos linijas ir atrems pirmuosius smūgius. Taip buvo rungtyniaujant, taip yra ir dabar. Tik jo statusas dabar kitas. Jis išliko galva. Sprendimai jo, bet svertai, kuriuos valdo, visai kiti. Jis nebeturi rankų, kurios skirstydavo kamuolius. Rankomis tapo jo žaidėjai. O jie paprasčiausiai negali.
Bet jeigu dauguma žaidėjų patikės Šaro kritika, kad jie tokie ir anokie, atsparesniems kritikai žaidėjams tai bus persilaužimas, bet kitas gali paimti, patikėti ir palūžti.
Gali sakyti, kaltinti, tačiau krepšininkai nesugeba to padaryti. Tai normalu. Nes jie nebuvo tokie žaidėjai kaip Šaras. Aš tik galbūt vieno dalyko dabar bijau ir laukiu. Manau, kad kiekvienas, kas mėgsta šį žaidėją ir asmenybę, įtiki tuo, ką jis dar. Žurnalistai pradėjo rašyti, koks jis panašus į kitus trenerius, kiek jis padaręs.... Viskas gerai.
Bet jeigu dauguma žaidėjų patikės Šaro kritika, kad jie tokie ir anokie, atsparesniems kritikai žaidėjams tai bus persilaužimas, bet kitas gali paimti, patikėti ir palūžti. O tada yra vienas kelias – žaidėją atkabinti ir į jo vietą statyti kitą. Tas lūžinėjimas arba tas sugriuvimas sporte labai dažnas reiškinys. Psichologiškai neatlaikęs įtampos, spaudimo iš žiūrovų, spaudos, trenerio, žaidėjas pasitraukia ir į jo vietą stoja kitas.
Man patiko Plazos modelis. Jis sugebėdavo paskatinti žaidėjus. Motyvuoti taip, kad jaunas žaidėjas, tas pats Domantas Sabonis, išeina į starto penketą 17-os. Tas pats Mindaugas Kuzminskas. Kiek su juo pasikalbėdavome, aš kartais nesuprasdavau, kodėl vieną dieną gavęs 28 minutes ir pelnęs 20 taškų, kitą jis beveik nežaisdavo. Ir Mindaugui buvo sunku tą suprasti, bet jis įžvelgė, kad treneris pasitiki visais žaidėjais ir jis juos rotuoja. Kiek galima juos gina, skatina, susilaiko nuo piktos kritikos, pykčio ir komanda, kuri atrodė niekuo neįspūdinga, tampa labai pavojinga komanda. Ji užauga kaip komanda.
– „Žalgiris“ turi potencialo augti. Ant kokių sezono pradžioje sudėtų gerų pamatų žalgiriečiai galėtų lipti į viršų?
– Sutikime, kad „Žalgiris“ per pastaruosius 5 metus ar dar daugiau džiaugdavosi ir gerai jausdavosi patekęs į „Top 16“. O dabar „Žalgiris“ iškart pradeda nuo „Top 16“. Miestai ir komandos per dieną nepastatomos. Tam reikia užauginti savus žaidėjus, biudžetus.
Jeigu „Žalgiris“ šiemet pateks į „Top 12“, bus labai gerai. Bet tam yra visi pagrindai. Tik „Žalgiriui“ reikia žiūrėti nuosekliai ir viską labai planuoti. Kad ir kiekvieną pergalę.
Pagal visus kriterijus, „Žalgiris“ nėra Eurolygos atkrintamųjų varžybų komanda. Sutikime, tokia realybė.
Gali būti taip, kad išvykoje jos nebus nė vienos. Juolab, Kaune visos komandos sieks pasiimti „Žalgirį“. Pagal visus kriterijus, „Žalgiris“ nėra Eurolygos atkrintamųjų varžybų komanda. Sutikime, tokia realybė. Bet galiu pasakyti, kad „Žalgirio“ žaidimas man gražus. Man jis patinka.
„Žalgiris“ žaidžia banguotai, bet žaidžia nuo gynybos. Kartais gynyba subyra trečiajame kėlinyje. O kai ji sugriūna, tada pasigendame ir rezultatyvesnio puolimo. Bet „Žalgiris“ yra gerame ieškojimų kelyje. Jei ta komanda iki naujųjų ir po jų atras, kaip nebyrėti po pralaimėjimo, o įžvelgti kažką pozityvaus, tų pergalių bus žymiai daugiau.
Komanda auga ir ji yra gero trenerio rankose. Tiesiog reikia įsivertinti. Ir išmokti pralaimėti.
Ar komandai dabar reikia permainų? Aš laukčiau. Aišku, kartais po pralaimėjimų situacija tampa nevaldoma. Tada keitimai neišvengiami. Bet jei taip nėra, su šita komanda reikia kantrybės.
