Viskas kaip sapne
– Net gražiausiame sapne turbūt nesapnavote, kad tokia gera bus pirmoji 2014-2015 metų sezono pusė?
– Oi, tikrai ne. Viskas labai keista. Maniau, mane paskolins kitai LKL komandai, žaisiu Pasvalyje, o dabar... Prie to prisidėjo daug sėkmės ir kitų faktorių. Maalikas Waynsas turėjo tapti pagrindiniu įžaidėju, bet jis patyrė traumą. Be to, antruoju įžaidėju turėjo būti Kasparas Vecvagaras.
– Neseniai sakėte, kad „Žalgiryje“ žaisti esate per jaunas.
– Aha. Sakiau dar pernai. Galvojau bent porą metų žaisti LKL, kad galėčiau geriau pasirengti Eurolygai. Čia aukštas lygis, kitas greitis, meistriškumas. Bet įprantu prie to, be to, praskriejo pusė sezono. Ir pranokau savo ir turbūt kitų lūkesčius.
– Nuo vaikystės žaidėte krepšinį su broliais ir draugais, ar tikėjotės, kad tai taps pagrindine profesija?
– Kad gyvensiu iš krepšinio supratau tik perėjęs iš moksleivių lygio ir pasirašęs kontraktą su Kauno „Žalgirio“ dubleriais. Viskas atrodė kaip sapne. Bijojau vyrų krepšinio. Esu žemas (L.Lekvičiaus ūgis 180 cm – red.), maniau, kad su vyrais man nėra ką veikti.
Bet mano širdis jau ne laisva. Mano bendraamžė Ugnė iš Šilalės. Esu pažįstamas nuo 14-15 metų. Ji atvažiavo mokytis į Kauną, aš jau čia gyvenau. Na, taip ir gavosi...
– Debiutas „Eurolygoje“, žaidžiant prieš Madrido „Real“, buvo fantastiškas – 8 taškai, 5 rezultatyvūs perdavimai. Jūsų oponentu buvo NBA žaidęs Sergio Rodriguezas, surinkęs 9 taškus ir atlikęs 2 rezultatyvius perdavimus.
– Puikiai pamenu tas rungtynes. Buvo labai keista. Kai per apšilimą išėjau į aikštę, šmėkštelėjo mintis: „Kur aš patekau?!“ Labai bijojau, jaudinausi, bet prasidėjus rungtynėms viskas stojo į savo vėžes.
– Esate stiprus psichologiškai?
– Nieko specialiai nedarau, nežinau, kodėl vieniems pasiseka, kitiems – ne. Ateinu ir dirbu. Žengiu į aikštę ir žaidžiu. Esu Avinas. Užsispyręs, stengiuosi siekti savo tikslo, daug ir gerai dirbti.
Esu mažakalbis. Gal trūksta drąsos. Bet geriau mažiau kalbėti, bet geriau žaisti.
– Beje, S.Rodriguezas, vis dar vienas didžiausių idealų?
– Taip! Labai geras krepšininkas, turi puikią kamuolio varymo techniką, metimą.
– Kas dar patektų į L.Lekavičiaus įžaidėjų topą ir simbolinį Eurolygos penketuką?
– Labiausiai patinka Brandonas Jenningsas iš NBA („Pistons“ komandos įžaidėjas, – red.). Jis ir atakuoja krepšį, kaip ir aš, „balionėliu“. Be abejo, turiu paminėti ir Šarūną Jasikevičių. O penketukas? Hm. Įžaidėjas – S.Rodriguezas, atakuojantis – mūsiškis Jamesas Andersonas. Labai didelį įspūdį paliko ir „Barcelona“ vidurio puolėjas Ante Tomičius: pagal savo ūgį pakankamai greitas, gerai atakuoja abiem rankomis.
– Prieš kokį žaidėją buvo žaisti neparanku?
– Prieš Davidą Loganą iš „Sassari“. Iš manęs ir Vaido (V.Kariniausko) perėmė daug kamuolių. Komanda padarė net 31 klaidą. Kartais būna, kai pradžioje rungtynių padarome kelias klaidas. Net nežinau, kaip tai paaiškinti. Atrodo, gerai išsimiegu. Reikia nuo pat pirmos sekundės žaisti itin atidžiai.
– „Top 16“ vėl bus tik pora pergalių?
– Labai, labai retai skaitau komentarus. „Top 16“ – kitas lygis, kitos komandos, lyderiai įgauna piką. Tačiau mes nuoširdžiai stengiamės. Kiek dar tenkintų pergalių? Dar bent keturių norėčiau. Ypač svarbu gerai sužaisti prieš savo ištikimus ir audringus fanus fantastiškoje „Žalgirio“ arenoje.
Namuose reikia įveikti ir „Crvena Zvezda“, ir „Galatasaray“. Galima ir „Real“. Gaila, su „Maccabi“ išleidome pergalę, nors žaidėme gerai. Pritrūko jėgų ir pabaigoje padarėme klaidų.
– Kadaise savo įspūdingiausiomis rungtynėmis laikėte, kai gimtoje Šilalėje žaidėte „Mildoje“ miesto pirmenybėse su „Kvėdarsta“. Dabar tai būtų rungtynės su „Real“?
– Oi, rungtynės už „Mildą“ buvo labai seniai. Dabar išskirčiau pirmąsias Eurolygoje prieš „Real“. Ir LKL – prieš „Lietuvos rytą“, kai rungtynių pabaigoje pataikiau tritaškį metimą (spalį Vilniuje vykusiose rungtynėse L.Lekavičius likus žaisti apie 30 sekundžių, paskutinę atakai skirto laiko sekundę, pataikė tolimą tritaškį. Tuomet „Žalgiris“ atitrūko 6 taškais).
Įsimintinos buvo ir su „Sassari“ – laimėjome rungtynių pabaigoje ir, ačiū Dievui, sėkmė buvo mūsų pusėje.
– Kas jums yra sėkmė? Dievo pagalba, darbas ar dar kas nors?
– Sekasi geriausiems. Jei rimtai, kai įdedi labai daug darbo. Stengiuosi į treniruotę ateiti anksčiau ir išeinu vėliau. Lavinu metimą. Kai įdedi daug darbo, ateina sėkmė. Nors kartais ir persistengiu, jaučiu nuovargį.
– Turėjome ir turime daug jaunų įžaidėjų, viliamės sulaukti dar vieno Jasikevičiaus, tačiau iš daugelio į aukštesnį lygį pateko tik žalgirietis Mantas Kalnietis. Kodėl?
– Man labai daug ko trūksta.
– Kartais lendate po krepšiu tarsi negalvodamas...
– Taip. Trūksta ir aikštės matymo – reikėtų dažniau perduoti kamuolį. Dažnai atakuodavau krepšį ir žaisdamas Šilalėje pas trenerį Arūną Visocką. Dabar daug naudingų patarimų duoda Š.Jasikevičius, paaiškina, kada geriau perduoti kamuolį. Ir nors didele dalimi lemia įgimtas talentas, tačiau patobulėti gali ir daug dirbdamas.
– Anksti pradėjote savarankišką gyvenimą. Tai buvo iššūkis, nes į Kauną atvykote, kai tebuvo...
– ... 15 metų. Buvo labai sunku. Norėjau viską mesti ir grįžti namo. Dėkui broliams. Jie skatino likti. Buvo sunku viską daryti pačiam, ypač skalbti, nes tai anksčiau darydavo mama.Gerai, kad nereikėjo gaminti maisto, nes gaudavome. Gyvenau su Vaidu Kariniausku, turėjau gerus kambariokus, draugus.
– Dar blogas Kauno įvaizdis, todėl bijojote atvykti?
– Aha, bijojau. Atrodė, kad čia gyvena vien nusikaltėliai ir blogi žmonės. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man Kaunas patinka. Čia gražu, geri žmonės, manęs niekas negaudo ir nemuša.
Viskas labai keista. Galvojau mane paskolins kitai LKL komandai, žaisiu Pasvalyje, o dabar... Prie to prisidėjo daug sėkmės ir kitų faktorių.
– Tačiau gimtąją Šilalę aplankote?
– Kartą per mėnesį. Pasiskambinu, kasdien susirašau su tėčiu, jis nuramina, kai nesiseka. Pasiilgstu gimto miesto ir pušyno, kuriame bėgioju krosą.
– Pamenate, kai guodėtės, jog nesulaukiate merginų dėmesio ir jūsų širdis laisva? O draugės norėjote lietuvės iš gimtų vietų.
– (Skruostai įrausta) Atsimenu. Bet mano širdis jau nelaisva. Mano bendraamžė Ugnė iš Šilalės. Pažįstami nuo 14-15 metų. Ji atvažiavo mokytis į Kauną, aš jau čia gyvenau. Ne iš pirmo žvilgsnio, bet pirma meilė.
– Jūs – krepšininkas, ji – futbolininkė? Žiūrite futbolą, jos rungtynes?
– Futbolo nemėgstu. Spardo tiek ilgai kamuolį, o įmuša vieną du įvarčius. Kartą žaidžiančią Ugnę mačiau. Tiesa, salėje. Beje, jos komanda Šiaulių „Gintra Universitetas“ pernai pateko į Čempionų lygos aštuntfinalį.
– Ar Ugnė nepavydi? Kaunietės – drąsios merginos, jos myli krepšininkus.
– Šiek tiek. Kai gaunu SMS, klausia, kas rašo? Tačiau mūsų santykiai rimti. Tiesa, kartu negyvename – tam esame dar per jauni.
– Pasvajojate, kas bus po 10 metų, kai jums bus 30?
– Dabar viską atima krepšinis. Laisvo laiko mažai. Jį leidžiu su drauge, lankomės kine, gamtoje. Mėgstu žaisti žaidimų konsole NBA su „Pistons“, „GTA“. Ketinu pirkti „X Box One“ – geresnė grafika. Po 10 metų? Svajoju, kaip ir visi krepšininkai žaisti rinktinėje. Svajoju turėti namą, sodybą, gyventi gamtote, turėti du tris vaikus.
– Jus žalgiriečiai vadina „labai daug šnekančiu“?
– Esu mažakalbis. Gal trūksta drąsos. Bet geriau mažiau kalbėti, bet geriau žaisti.
– Žaidėte „Žalgirio“ jaunimo komandoje, dabar esate pagrindinis įžaidėjas. Žinote, kad „Žalgiris“ įauga į kraują visiems laikams?
– Na, taip. „Lietuvos ryte“ turbūt niekada nežaisčiau. Neįmanoma nemylėti mūsų gerbėjų. Kai „Žalgirio arenoje“ jie gieda himną, net pašiurpsta kūnas. Mano kraujas dar nėra žalias, nes žaidžiu tik pirmą sezoną. Tačiau Kauno „Žalgiris“ – jau mano dalis.
