| Antradienis | Eurolygos ketvirtfinalis | „Fenerbahče“ – „Žalgiris“ | 20:45 | Stambulas |
Šaras nesuprato, kas įvyko Milane.
Dar kai sausio 24-ąją Mindaugas Kuzminskas patenkintas po savo tritaškių salvės lėkė palei Arvydą Sabonį ketvirtfinalio link, žalgiriečiai apstulbino savo trenerį pralaimėjimu Milano krepšininkams 70:80.
Tai buvo penktas „Žalgirio“ pralaimėjimas per šešerias rungtynes ir žaliai balti jau po truputį ridenosi tryliktos vietos turnyro lentelėje link.
Leo Westermannas dėl menisko traumos dar negalėjo grįžti į aikštę. Nate'as Woltersas stovėjo ant kojų tik nuskausminamųjų pagalba. Iš Derricko Waltono kamuolio bumbsinimo nebuvo daug naudos. O Rokas Jokubaitis nors ir smagiai žiūrėjosi, dar buvo nepasirengęs versti Eurolygos kalnų.
„Žalgiris“ išgyveno kūrybos krizę – per tą šešerių rungtynių atkarpą krapštė varganus vid. 69,3 taškelio per vakarą.
Juokelių, kurie įprastai aidėdavo „Žalgirio“ rūbinėje, mažėjo su kiekvienu pralaimėjimu. Sezonas po truputį virto darbo ir namų režimu, be tos „Žalgiriui“ būdingos dvasios. Situacija komandoje darėsi įtempta.
Šarūnas Jasikevičius ir kapela turėjo ieškoti sprendimo.
Grįžęs namo į Kauną, vienoje treniruotėje „Žalgiris“ iš reikalo suko derinius su Thomasu Walkupu įžaidėjo pozicijoje.
Anksčiau tam niekada nebuvo poreikio. Juk „Žalgiris“ turėjo dirigentus Nate'ą Woltersą, Leo Westermanną, Derricką Waltoną, o gerų atkarpų turėjo ir Rokas Jokubaitis, kartais net geriau išpildydavęs Šaro planą nei vyresni jo kolegos.
Bet treneriai pastebėjo, kad Th.Walkupas puikiai susigaudė situacijoje: žinojo ne tik savo vietą, bet gerai į pozicijas sustatė ir komandos draugus. Pataisydavo, jeigu kažkas sugrybaudavo. Žinant Šaro derinių knygą, tai buvo labai geras ženklas.
„Žalgirio“ treneriai pabandė dar kartą – vakarinėje treniruotėje Th.Walkupas vėl gavo įžaidėjo pareigas.
Sparinge penkiese prieš penkis legionierius beveik be klaidų vadovavo komandai. Kamuolys vis atsidurdavo ten, kur ir reikalaudavo Šaras.
Fizinės galimybės leisdavo legionieriui giliai įsiveržti į baudos aikštelę, ką taip akcentuoja treneris. Iš tos pozicijos jis galėdavo arba pats užbaigti ataką, arba paprasčiau įkišti kamuolį po krepšiu esančiam centrui, arba atrasti laisvą komandos draugą prie tritaškio linijos.
Lyg užsidėjęs trenerio akinius, Th.Walkupas matė „Žalgiriui“ svarbiausius kampus ir vietas, kuriose turėjo atsidurti kamuolys. Net prie pagrindinio įžaidėjo Nate'o Wolterso jis ten nenueidavo.
Tad treneriai nusprendė paeksperimentuoti ant LKL parketo.
„Žalgiris“ pranoko Utenos „Juventus“ 98:80 ir Th.Walkupas buvo viena pagrindinių pergalės priežasčių. Naujai iškeptas įžaidėjas pelnė 14 taškų, atliko 6 rezultatyvius perdavimus ir surinko 24 naudingumo balus. Jam būnant aikštėje, „Žalgiris“ įmetė 21 tašku daugiau nei „Juventus“.
Pavyko? Atrodė, „Žalgiris“ užčiuopė kūrybinę gyslelę.
Bet juk ir žymusis Kauno vaiduoklis šalia „Žalgirio“ arenos buvo nugriautas ne iš pirmo karto.
Derrickas Waltonas visai nebepakilo nuo suolo Chimkuose ir Thomasas Walkupas 15 minučių atkarpą žaidė kaip naujas „Žalgirio“ įžaidėjas. Tik kad „Žalgiris“ apmaudžiai išleido iš rankų pergalę Rimo Kurtinaičio auklėtiniams.
Kitą savaitę „Žalgiris“ klupo Barselonoje ir įkrito į pralaimėjimų šulinio dugną – patyrė jau 7 pralaimėjimą per 8 rungtynes. Tiesa, žalgiriečių rūbinė po pralaimėjimo „Palau Blaugrana“ arenoje buvo kitokia nei įprastai tame nesėkmių ruože.
Kai Brandonas Daviesas nuleidęs galvą stebėjo ant rūbinės plytelių nuo jo galvos krentančius prakaito lašus ir mintyse keikė teisėjus už svarbų dėjimą, kurį arbitrai pavogė nesušvilpdami akivaizdžios pražangos, kitoje rūbinės pusėje aidėjo nedrąsūs juokeliai.
Su 8 pergalėmis ir 14 pralaimėjimų „Žalgiris“ turnyro lentelėje tupėjo tryliktas. Arčiau žaliai baltų buvo jau nebe Eurolygos ketvirtfinalis, o 14-15 vieta ir lentelės dugnas.
Bet keli žalgiriečiai rūbinėje apsikeitė gan mediniais pokštais. Ko gero, suprantama – komanda jau pavargo pralaimėti ir į kameras pasakoti tas pačias pralaimėjimų priežastis. Kiek galima verkšlenti? Gyvenimas krepšiniu nesibaigė – jeigu ką, bus dar vienas, kitas sezonas.
„Tai parašyk tą patį, ką sakiau ir prieš savaitę“, – visuomet draugiškai bendraujantis su žiniasklaida, sykį leptelėjo Marius Grigonis.
Nė vienas žalgirietis to nepasakys, bet atrodė, kad „Žalgiris“ giliai širdyje tada paleido ketvirtfinalio idėją, kuris likus 8 rungtynėms atrodė kaip miražas. „Žalgiriui“ kiekvienas mačas virto finalu, bet į tą finalą žaliai balti kilo vėliau kilo nebejausdami tokio spaudimo.
Bet spaudimas ėmė slėgti Kauno „Žalgirio“ vadovų pečius.
Kruopščiai klubo finansus dėlioję „Žalgirio“ administracijos nariai skaičiavo ne matematines viltis prasibrauti į atkrintamąsias varžybas, o biudžetą.
Kiekviena pergalė Eurolygoje klubams atneša 37 tūkst. eurų. Iki vasario 7-osios į žalgiriečių sąskaitą už pergales sukapsėjo beveik 300 tūkst. eurų. Gerokai mažiau, nei buvo planuota prieš sezoną.
„Žalgirio“ vadovai pasimokė iš praeities klaidų ir planavo sezono biudžetą neįtraukdami į jį numanomų kosminių pajamų, nors ir turėjo praėjusio sezono orientyrą su 18 pergalių ir milijoną eurų iš bilietų pardavimo atnešusiomis atkrintamosiomis varžybomis.
Bet, 24sek žiniomis, minimalus „Žalgirio“ tikslas buvo 12 pergalių, už kurias buvo planuojama į biudžetą surinkti 444 tūkst. eurų. Reiškia, trūko beveik 150 tūkst. eurų.
Maža to, „Žalgiris“ prapylė Karaliaus Mindaugo taurės finalą „Rytui“ ir grįžo į Eurolygos ringą apdraskytas principinių varžovų ir apspjaudytas varžovų vadovo keiksmų.
Į mūšio su „Budučnost“ starto penketo atakų dirigento poziciją Šaras metė Thomasą Walkupą – pirmą kartą šį Eurolygos sezoną. Jo užnugaryje buvo į rikiuotę jau grįžęs, tik vis dar kvapo neatgaunantis Leo Westermannas. Pagrindinis įžaidėjas Nate'as Woltersas dėl traumos pasislinko į suolo galą su oficialiu klubo rėmėjų švarku.
Dirigentą pakeitęs „Žalgiris“ per vargus palaužė „Budučnost“ ir kitą savaitę neatlaikė „Baskonia“ šturmo.
„Žalgiriečių atkrintamųjų viltis byra finalo ketverto aikštėje“, – dramatiškai skelbė Eurolygos komentatorius.
Maža to, žalgiriečiai trečią kartą parsivežė namo malkų iš Klaipėdos.
„Žalgirio“ vadovams tada net teko surengti susirinkimą su visa komanda. Nieko dramatiško – tik vyriškas susėdimas. Bet lyg tyčia, tada prasidėjo beprotiška serija su sunkiai paaiškinamais skaičiais.
Saldus kerštas „Gran Canaria“. Užmestas inkaras „Bayern“ šansams kabintis į atkrintamąsias. Laimėtos jau pralaimėtos rungtynės Tel Avive. Pasismaginimas su „Daruššafaka“. Druska ant „Olympiakos“ žaizdų. Ir spyris karaliams į užpakalį Madride.
Per paskutinį sezono mėnesį išvydome neatpažįstamą „Žalgirį“.
Antrojo Eurolygos rato pradžioje žalgiriečiai per vienerias rungtynes rinko vid. 71,4 taško, o varžovams leisdavo įmesti 77,6.
Žaliai baltų rezultatyvių perdavimų skaičius susitraukė iki 16,4, kai klaidų vidurkis artėjo jo link su 13,3. Šarūno Jasikevičiaus auklėtiniai per mačą paleisdavo vid. 15,2 tolimo metimo ir pataikydavo tik 5,3 (34,9 proc.).
Pagal puolimo ir gynybos reitingus – įmestus arba praleistus taškus per 100 atakų vidurkį, „Žalgiris“ Eurolygoje klasifikavosi maždaug 12 vietoje.
Vaizdas buvo gan klaikus.
Tačiau kai susigrojo Leo Westermanno ir Thomaso Walkupo duetas, viskas ėmė smarkiai keistis.
„Žalgirio“ taškų vidurkis per paskutinę 6 rungtynių atkarpą šoko iki 87,8. Susiklijavusi gynyba varžovams leido įmesti jau tik 74,5 taško. Pagal puolimo reitingą „Žalgiris“ iš pelenės virto antra geriausiai puolančia komanda Eurolygoje, pagal gynybą – trečia.
Rezultatyvių perdavimų vidurkis šoko iki 20,2, klaidų skaičius sumažėjo iki 11,7, o smagiausia, kad varžovų aikštės pusėje užsisukęs kamuolys atnešdavo net 7 tolimais metimais daugiau (22,4), iš kurių tikslą pasiekdavo net 4 daugiau nei antrojo rato pradžioje (9,3).
L.Westermannas šioje atkarpoje rinko vid. po 10 taškų ir 3,3 rezultatyvaus perdavimo.
Tai yra kūrybiškiausias „Žalgirio“ žaidėjas. Jis sugebėdavo aštriausiai įžvelgti galimus atakos tęsinius, o svarbiausiais momentais rėmėsi nauju savo ginklu – net 45,8 proc. tikslumu veikiančiu tritaškių pataikymu.
Faktai iškalbingi. Be prancūzo „Žalgiris“ šį sezoną šventė tik 1 pergalę per 7 rungtynes, su – 14 per 23 rungtynes.
Jeigu iš šios sėkmingos Leo serijos išbrauktume pirmąjį mačą po traumos Barselonoje, kuriame jis žaidė labiau eksperimentinėmis, o ne normaliomis sąlygomis, tai „Žalgirio“ pergalių ir pralaimėjimų santykis su prancūzu virstų 14-8.
L.Westermannas ir Th.Walkupas nebuvo tokie rezultatyvūs kaip N.Woltersas, tačiau prancūzo ir amerikiečio diriguojamame „Žalgiryje“ kamuolys pasiekė jau ne tik dviejų žaidėjų rankas.
Pavyzdžiui, iki 24 Eurolygos turo „Žalgirio“ žaidėjų panaudojimo procento (USG%) kategorijoje buvo keli aiškūs lyderiai. Panaudojimo procentas – tai rodiklis, kuris parodo, kiek procentiškai komandos atakų baigiasi po žaidėjo metimo į krepšį, klaidos arba baudų metimų.
28,1 proc. atakų baigdavosi po B.Davieso veiksmų. Antras šiame sąraše buvo Nate'as Woltersas (USG%: 26), už jo rikiavosi Derrickas Waltonas (23,3) ir Leo Westermannas (23,1).
Po Thomaso Walkupo transformacijos, Leo sugrįžimo ir pasikeitusios „Žalgirio“ puolimo hierarchijos, B.Davieso procentai šoko į viršų (29,9), tačiau joks kitas žalgirietis neužbaigdavo daugiau 22 proc. komandos atakų.
Net aštuoni žalgiriečiai ėmė rinkti vid. bent po 7,3 taško per rungtynes – nuo rezultatyviausio Brandono Davieso su 15,2 taško vidurkiu, iki jo dublerio Deono Thompsono, kuris prie tvirtos gynybos dar pridurdavo 7,3 taško.
M.Grigonis stebuklingo finišo metu rinko po 11, Leo – po 10, Aaronas White'as – 8,7, Artūras Milaknis – 8,5, Edgaras Ulanovas – 7,8, Thomasas Walkupas – 7,7 taško.
Žalgiriečiai vienas po kito pradėjo kalbėti apie pasikeitusį „Žalgirio“ kamuolio judėjimą, kuris sugrąžino jiems krepšinio malonumą.
O gynyba visada buvo „Žalgirio“ arsenale. Tik kai pagaliau malonumą ėmė teikti komandiškesnis puolimas, tai akimirksniu susibetonavo ir gynyba.
„Pradėjome žaisti krepšinį, kuriame daugiau dalinomės, nei ieškojome grąžos sau. Tai nebebuvo tik dviejų žmonių krepšinis, – 24sek atviravo A.White'as. – Šį sezoną pasitaikė daug atakų, kurių smaigalyje dažnai įstrigdavome su 1-2 žaidėjais. Bet kamuolys ėmė geriau vaikščioti, atsirado daugiau rezultatyvių perdavimų. Visi buvo įtraukti į žaidimą ir visiems nuo to tik maloniau žaisti.“
„Tas džiaugsmas neateina iš niekur – jis ateina iš kamuolio judėjimo, – antrino A.Milaknis. – Visi dalyvauja žaidime, visi pelno taškų, visi laimingi.“
„Sezono metu mesdavome po 10 tritaškių, dabar metam daugiau, daugiau ir pataikom. Taip žaisti lengviau. Viskas prasideda nuo mažų žaidėjų, kurie turi agresyviai išdraskyti gynybą ir sukurti progas kitiems“, – pasakojo E.Ulanovas.
Į rikiuotę po traumos grįžęs Antanas Kavaliauskas pridurdavo 4,5 taško, pridėjo pokštų rūbinėje, jėgos baudos aikštelėje bei suteikė vertingo poilsio startiniam „Žalgirio“ centrui.
Galbūt tai leido B.Daviesui galingai finišuoti keliose žūtbūtinėse „Žalgirio“ rungtynėse. Pavyzdžiui, mūšyje su „Bayern“ antrajame kėlinyje jis pelnė 12 taškų per 4 minučių atkarpą, sukrovė žaliai baltiems dviženklį skirtumą ir inicijavo lemiamą mačo lūžį.
Tel Avive ketvirtajame kėlinyje jis pelnė 10 taškų ir tempė „Žalgirį“ iš pralaimėjimo. Pirėjuje lemiamoje 10 minučių atkarpoje jis surinko 6 taškus ir išrašė du svarbius blokus įsisiautėjusiam Bryante Weberiui. Tuo tarpu Madride Brandonas vėl traukė komandą už ausų su 12 taškų iš eilės per lemiamą 4 minučių atkarpą, kai „Žalgiris“ sutriko „Real“ perėmus iniciatyvą.
Deonas Thompsonas tapo idealiu jo partneriu lyg iš amerikietiškų imtynių ringo, su kuriuo jis keisdavosi puolimo ir gynybos situacijose. Tvirtas 204 cm ūgio amerikietis kaip uola stovėdavo „Žalgirio“ baudos aikštelėje ir atremdavo varžovų išpuolius, o puolime 30-metis sugebėdavo imti kamuolius nuo trijų žaidėjų galvų.
Tuo tarpu anksčiau rezultatyviausiai komandoje žaidęs Nate'as Woltersas smigo žemyn su 5,8 taško vidurkiu, bet tapo vertingu impulsu nuo atsarginių suolo, galėjusiu draskyti gynybą savo prasiveržimais giliai į baudos aikštelę ir atlikti konkrečias Šaro užduotis.
Tačiau darėsi akivaizdu, kad N.Woltersas nebegali būti pagrindinis žaidimo dirigentas. Tą patvirtino ir statistika.
Net iš 15 geriausiai Eurolygoje puolusių „Žalgirio“ penketų, kurie kartu prasuko bent 10 atakų, tik dviejuose jų figūravo N. Woltersas.
Amerikietis visą karjerą pasižymėjo individualiu meistriškumu. Jis turėjo įgimtas taškų darytojo savybes, bet „Žalgirio“ legionierius buvo tas tylusis karys, kuris labiau veikė vienas nei komandoje.
O „Žalgiriui“ reikėjo smagesnių lyderių.
Smarkiai keitėsi ir +/ – statistika. Didžiąją sezono dalį šios kategorijos dugne buvęs Artūras Milaknis įšoko į priekį su +72. Būtent jo tritaškiai lemiamo šturmo metu ne kartą tempė „Žalgirį“ į priekį ir pastūmė į ne vieną pergalę.
Transformeris Th.Walkupas buvo antras pagal +/ – rodiklį su +66. Už barzdočių rikiavosi stabiliu komandos lyderiu tapęs Marius Grigonis (+55), Brandonas Daviesas (+46), Leo Westermannas (+39), Deonas Thompsonas (+36), Edgaras Ulanovas (+30), Nate'as Woltersas (+20) ir kiti.
Turbūt patys žalgiriečiai nelabai suprato, kas čia įvyko. Tikrąją šio sugrįžimo vertę mes visi suvoksime tik po laiko.
Gal po kelerių metų maždaug 24 reguliariojo sezono ture už atkrintamųjų borto laviruosiančių komandų treneriai pasakos savo žaidėjams: „O žinot, „Žalgiris“ 2019-aisiais irgi, atrodė, nebeturi vilčių...“
Thomaso Walkupo pergrupavimas į įžaidėjo poziciją buvo vienintelis ryškus pasikeitimas Šarūno Jasikevičiaus taktinėse schemose. Daugiau techniškai nesikeitė niekas – nei Šaro taktikos, nei treniruočių procesas.
Užsispyręs treneris iki galo laikėsi savo ir „Žalgiris“ žingsnis po žingsnio sėlino stebuklo link.
Jeigu pernai „Žalgirio“ patekimas į finalo ketvertą buvo prilygintas pasakoms ir stebuklams, tai Šaro karių atkrintamųjų traukinio gaudynės buvo dar vienas kūrinys iš fantastikos žanro lentynos.
Kritinį sezono mėnesį išvydome „Žalgirį“, kuris vėl mėgavosi krepšiniu. Išvydome vėl degančias akis, kokiomis šie vyrai pernai šuoliavo Belgrado kryptimi.
Stebuklingas „Žalgiris“ grįžo į kovą ir pradeda pasirodymą ketvirtfinalyje. Stambulo „Fenerbahče“ barjeras vėl atrodo nerealus ir neperšokamas. Bet šis neprognozuojamas „Žalgiris“ jau įrodė, kad įmanoma.
