Goranas Jurakas (2007-2008 m.), Mirza Begičius (2009-2010 m.), Aleksandras Čapinas (2010-2011 m.), Beno Udrihas (2018 m.), o šį sezoną – ir vyriausiasis treneris Jure Zdovcas ir Zoranas Dragičius. Slovėnijos atstovų sąrašas Kauno „Žalgirio“ metraščiuose vos per dvi savaites stipriai išsiplėtė.
Kur dar pusė slovėno? Šios šalies pasą turi ir Kevinas Pangosas, Nemuno saloje rungtyniavęs 2016-2018 metų sezonuose. Buvusio „Žalgirio“ įžaidėjo abu seneliai iš tėčio pusės į Kanadą persikėlė bėgdami nuo Antrojo pasaulinio karo.
Pasaulinio fenomeno Luka Dončičiaus tautiečiai „Žalgirio“ šauksmą išgirdo itin sunkioje situacijoje, bandant gaivinti jau sezono starte iš rankų slydusį Eurolygos sezoną.
Nors Dragičių šeimos jaunėlis puikiai talkino Slovėnijos vunderkindui olimpinėse žaidynėse, didžiųjų klubų dėmesio tarpsezonyje nepritraukė ir kantriai stebėjo Eurolygos rinką. 32-ejų krepšininkui spalio pabaigoje paskambino vyriausiasis „Žalgirio“ gaisrininkas Jure Zdovcas, kurio vadovaujama ekipa su septyniais nuliais gulėjo turnyro lentelės dugne.
„Sprendimas atvykti į tokią situaciją nėra lengvas, kadangi klubui verkiant reikia pergalių, o iš to kyla natūralus spaudimas. Atvykau į komandą, kuri buvo viską pralaimėjusi, reiškia kažkas yra blogai ir pasitikėjimas yra nukritęs. Turime naują trenerį, treniruotės dabar yra labai geros, jaučiu, kad tobulėjame kasdien. Tai matyti ir rungtynėse – laimėjome prieš „Panathinaikos“, o arti pergalės buvome ir Madride. Mes ten kovėmės iki pat pabaigos, – 15min sakė Z.Dragičius. – Aš čia esu tik dvi savaites. Ką matau, tai kad mūsų žaidimas gerėja ir agresyvėja. Taip turėjo būti ir per pirmuosius septynis mačus. Detalės yra aiškesnės, o žaidimas – geresnis. Bet esame dar toli nuo gero žaidimo. Sezono pradžia buvo prasta, sunku viską staigiai pakeisti. Vis dar esame paskutiniai. Bet pergalė prieš „Panathinaikos“ pakylėjo mus ir suteikė vilties, kad galime iškovoti dar daugiau pergalių.“
Nesėkmių serija turėjo kažkada baigtis, o ir darbas treniruotėse natūraliai duoda savo vaisių, bet savotišku spyriu į užpakalį jau pirmąją slovėno savaitę Kaune tapo sirgalių pasitikimas pakeliui į rūbinę, kai šie nuleidę galvas paliko parketą po dvikovos su Vilniaus „Rytu“.
Tai patirtis, kokios per 17 metų trūkusią profesionalo karjerą jis dar nebuvo regėjęs.
„Sirgalių pasitikimą pakeliui link rūbinės stebėjau iš šono. Toks dalykas įvyko pirmą kartą mano karjeroje! – 15min sakė Z.Dragičius. – Akivaizdu, jog turime didžiulį sirgalių, kurie Kaune yra neįtikėtini, palaikymą. Jie gyvena dėl „Žalgirio“. Normalu, jog sirgaliai atėjo pas mus ir bandė pasidomėti situacija bei pasakė, kas yra blogai. Akivaizdu, jog jie nori pergalių. Visi jų norime. Juk visiems buvo šokas, jog „Žalgiris“ startavo 0-7, nors turi tokius sirgalius. Dėl šių sirgalių visiems sunku žaisti „Žalgirio“ arenoje. Nuostabu, jog sirgaliai Kaune palaiko ir sunkiais momentais.“
Visai kaip ir tėtis, kuris nebuvo profesionalus futbolininkas, vaikystėje Zoranas Dragičius pirmiausia po stadioną vaikė futbolo kamuolį, tik vėliau jį iškeitė į oranžinį sviedinį, sekdamas trimis metais vyresnio brolio Gorano pėdomis.
Veteranai broliai Dragičiai ir dabar ant krepšinio parketo dega didžiule aistra žaidimui ir emocijomis, o vaikystėje jie buvo didžiausi vienas kito motyvatoriai – nuo konkurencijos dėl ledų, tėčio dėmesio iki žaidimo vienas prieš vieną lauko aikštelėje prie namų, dažnai virtę tikrais individualiais mūšiais.
Z.Dragičius pradžioje svajojo būti kaip Serbijos krepšinio legenda Dejanas Bodiroga, bet vėliau ėmė kopijuoti brolį Goraną. Vienas kitą spaudę Dragičiai galiausiai pasiekė aukščiausią krepšinio sceną – kartu žaidė ir Slovėnijos nacionalinėje rinktinėje, ir dviejuose NBA klubuose – „Phoenix Suns“ ir „Miami Heat“.
Tiesa, vieną tarptautinį turnyrą Zoranas praleido dėl traumos. Kaip parodė laikas, Europos pirmenybės 2017-aisiais slovėnams tapo auksinėmis, Goranas Dragičius atsiėmė MVP apdovanojimą, o pasaulis įsitikino Luka Dončičiaus fenomenu.
„Emocijos buvo dvejopos. Aš galėjau žaisti, bet po sunkios traumos dar nebuvau 100 proc. pasirengęs. Galėjau važiuoti į Europos čempionatą, tačiau, maniau, nebūtų buvę sąžininga atimti vietą iš vyruko, kuris buvo rinktinės stovykloje nuo pasiruošimo starto, – 15min pasakojo Z.Dragičius. – Tai buvo ir saldus, ir kartus momentas man. Ir norėjau, kad mano draugai laimėtų, ir nenorėjau, nes rinktinėje nebuvo manęs. Sėkmė man atsuko užpakalį. Rinktinėje žaidžiau kiekvieną vasarą, o kai manęs nebuvo, Slovėnija tapo Europos čempione! Džiaugiausi dėl vyrukų, atvykau jų palaikyti į finalą ir šventėme kartu. Gaila, kad netapau Europos čempionu, bet toks yra gyvenimas ir nieko nepadarysi.“
Jis iš tribūnų stebėjo artimiausio žmogaus saldžiausią karjeros akimirką.
32-ejų metų Z.Dragičiui „Žalgiris“ tapo šeštąja karjeros stotele Eurolygoje, kurioje jis patiko jau aštuntąjį sezoną. Per šį laiką jis petys į petį kovojo ir pergalių siekė su visu būriu lietuvių.
Mindaugas Kuzminskas ir Domantu Saboniu (Malagos „Unicaja“), Mantas Kalnietis ir Artūras Gudaitis (Milano „Olimpia“), Rimas Kurtinaitis (Maskvos srities „Chimki“) bei Rokas Giedraitis ir Tadas Sedekerskis (Vitorijos „Baskonia“).
15min portale – išsamus ir atviras pokalbis su Kauno „Žalgirio“ slovėnu Zoranu Dragičiumi: apie pirmuosius žingsnius krepšinyje, konkurenciją su broliu vaikystėje, o vėliau – žaidimą kartu viename NBA klube ir nacionalinėje rinktinėje, Gorano situaciją „Toronto Raptors“ klube, karjeroje sutiktus lietuvius, dvejopas emocijas dėl Slovėnijos rinktinės iškovoto Europos čempionato aukso 2017-aisiais, Luka Dončičiaus fenomeno pasekmes gimtinėje, pirmą pažintį su Lietuvos krepšiniu, nelengvą sprendimą vykti į pergalių Eurolygoje neturėjusį „Žalgirį“, pokalbį su sirgaliais ir atsigaunančią komandą.
