„Šią istoriją prisimenu, lyg tai būtų nutikę vakar“, – spirga E.Canas, lyg norėtų papasakoti įsimintiniausią savo gyvenimo nuotykį.
2013-ųjų vasarą „Fenerbahče“ administracija meldė Alacho Željko Obradovičiaus parašo.
Geriausiu Europos treneriu tituluojamas serbas po savo metinių atostogų jau ieškojosi darbovietės. „Fenerbahče“ buvo viena iš potencialių Željko karjeros stotelių.
Erdemas Canas žinojo, kad Stambulo klubas užmes tinklus ant stambiausios Europos žuvies. Bet jis nebuvo garantuotas dėl laimingos žuklės pabaigos.
Kiekvieną vasarą E.Canas ruošia įdomų namų darbą. Jis analizuoja kokį nors specifinį trenerį stebėdamas jo komandos rungtynių ir savarankiškai pildydamas atpažintų derinių knygą.
2013-ųjų vasarą E.Canas užsipildė derinių knygą, pavadinimu „Željko Obradovičius, Atėnų „Panathinaikos“ klubas.
Tad kai atėjo svarbiausia diena jo gyvenime, E.Canas buvo gerai pasiruošęs.
2013-ųjų liepos 4-ąją Željko Obradovičiaus buvo oficialiai pristatytas kaip naujasis „Fenerbahče“ vedlys. Kai jis pirmą kartą paspaudė ranką E.Canui, tuomet dar 33-ejų turkas nebuvo tikras, ar garsusis strategas pakvies jį į savo štabą.
Bet buvusio „Fenerbahče“ trenerių štabo palikuonis gavo pirmą testą.
Ž.Obradovičius teiravosi apie „Fenerbahče“ turimus turkus ir potencialius vietinius krepšininkus, kuriuos klubas galėtų įsigyti. Įvardijęs keletą pavardžių, Željko pasiteiravo, ar Erdemas galėtų paruošti jų žaidimo epizodus DVD laikmenose ir statistiką.
„Fenerbahče“ biure buvo DVD įrašų grotuvas. Erdemas parsinešė jį namo.
Naktis buvo bemiegė. E.Canas sukarpė žaidėjų viso sezono vaizdo klipus ir paruošė išsamią jų statistiką.
Dar kitą rytą Ž.Obradovičius laukė Erdemo savo viešbutyje.
„Aš tiesiog virpėjau, – pasakojo E.Canas. – Gal tas mano darbas jam neatrodė labai reikšmingas, bet man tai buvo kažkas tokio.“
Željko turėjo būti lengvai priblokštas.
Dirbu su geriausiu. Kad būtum su geriausiu, pats turi būti tobulas. Būtų gėda, jei Željko manęs kažko paklaustų, o aš nežinočiau.
E.Canas ištraukė pluoštą DVD diskų ir sukrovė ant stalo priešais „Fenerbahče“ generolą.
Maža to, Erdemas įteikė treneriui derinių knygą, kurią jis pats vasarą užpildė analizuodamas „Panathinaikos“ rungtynes.
„Tai tu man duodi mano derinių užrašus?“ – nustebęs juokėsi Željko. Bet knygą pasiėmė kartu su tuntu DVD kompaktinių diskų.
Kiek vėliau, prieš sezono pradžią, Željko Obradovičius paprašė Erdemo: „Tą man įteiktą derinių knygą paruošk ir kitiems asistentams, kurie atvyko į komandą.“
„Neįsivaizduojate, koks tada jaučiausi laimingas, – 24sek tikino E.Canas. – Man labai pasisekė. Man tai buvo didžiulė garbė.“
Dabar jau 38-erių Erdemui didžiulė garbė iki šiol talkinti, kaip net neabejoja vyras, geriausiam Europos krepšinio treneriui.
Ž.Obradovičiaus užnugarį prie šoninės linijos sudaro kostiumuoti solidūs vyrai.
Arčiausiai sekretoriato – 49-erių komandos vadovas Cenkas Renda. Buvęs krepšininkas, 2.05 m ūgio turkas, gan emocingai reaguoja į įvykius aikštėje ir yra vienas karštesnių Željko kompanionų.
Arčiausiai Željko iš kairėje – 61-erių serbas Vladimiras Androičius ir 51-erių ispanas Josepas Maria Izquierdo, kurie savo ramybe ir paslaptingu įvaizdžiu primena filmų apie detektyvus arba šnipus personažus.
Ir yra jauniausias šioje kompanijoje asistentas, 38-erių Erdemas Canas, į kurį neįmanoma neatkreipti dėmesio.
„Let's go! Let's go! Let's go!“ – šaukia jis „Fenerbahče“ žaidėjams, palydėdamas šiuos į kovą dėl ginčo kamuolio su žalgiriečiais.
Prieš trumpam nutūpdamas į savo vietą, E.Canas dar pereina ilgą kelią iki aikštės krašto, kur pliaukšteli delnais su „Fenerbahče“ komandai artimais žmonėmis, galbūt dublerių žaidėjais.
Prasidėjus pirmajai rungtynių atakai, E.Canas po truputį slenkasi arčiau aikštės.
Jo sunku nepastebėti. Erdemas tai tūpčioja ant kelio šalia šoninės linijos. Tai striktelėjęs šūksniais kažką patarinėja žaidėjams ir rodo pirštais. Tai pribėga prie Željko Obradovičiaus ir kažką pašnibžda jam į ausį.
Erdemas yra aukštas ir tvirtas, galbūt, iš pirmo žvilgsnio, net kažkiek grėsmingas vyras. Tačiau tai tik klaidinantis turko įspūdis.
„Laba diena!“ – šypteli Lietuvos žurnalistams E.Canas, po vakarinės „Fenerbahče“ treniruotės, taip neigdamas mitus apie jo bauginantį įspūdį.
E.Canas yra „Fenerbahče“ ekipos žiežirba.
Sykį, kai Željko gan karštai ir galbūt piktokai sureagavo į Erdemo patarimą rungtynių metu, turkas trumpam nustojo spirgėjęs ant „Fenerbahče“ atsarginių suolo.
Supykęs Željko vėl įskėlė žiežirbą: „Kodėl tu toks ramus?! Man kaip tik ir reikia tavo energijos!“
Prilygti krepšinio genijui nelengva. Išgirdęs Željko klausimą, turkas visada privalo žinoti atsakymą. Na, bent jau tokį uždavinį sau kelia Erdemas.
Todėl jis kartais naktimis analizuoja tiek priešininkų, tiek varžovų rungtynes, kad galėtų pasakyti, kas tiksliai nutiko trečio kėlinio 7 minutę.
Bet testas išlaikytas.
2018-ųjų vasarą E.Canas lyg Željko pasiuntinys Las Vegaso vasaros lygos trenerių seminare pasakojo apie „Fenerbahče“ puolimo sistemą, kurią sudaro maždaug 220 derinių.
Keli esminiai jos bruožai:
- Griežtos puolimo taisyklės;
- tinkamas žaidėjų išsidėstymas aikštėje be kamuolio;
- alkani gynėjai, kurie agresyviai ieško galimybių pelnyti taškus;
- Gerai kamuolį skirstantys aukštaūgiai.
NBA strategams buvo taip įdomu, kad „Orlando Magic“ specialistas Steve'as Cliffordas vėliau pakvietė E.Caną pavakarieniauti.
Plačiau apie „Fenerbahče“ žaidimo filosofiją, darbą su Ž.Obradovičiumi bei nenuspėjamą Kauno „Žalgirio“ žaidimą, E.Canas Stambule pasakojo interviu 24sek.
Be klausimų, Željko yra geriausias treneris. Tad kai diskutuoji su Željko, diskutuoji su geriausiu. Prieš ką nors jam pasakydamas, privalai apie tai pagalvoti tris kartus.
Šis pokalbis aktualus analizuojant „Žalgirio“ krepšinio sistemą. Šarūno Jasikevičiaus žaidimo rėmai turi panašumų su bazinėmis Željko Obradovičiaus idėjomis.
„Mūsų komandoje labai svarbus judėjimas – tiek su kamuoliu, tiek be kamuolio, – įvardijus pagrindines Željko puolimo sistemos taisykles, dar pridūrė E.Canas. – Geram kamuolio judėjimui su kamuoliu, reikalingas agresyvus kamuolio valdytojas. Agresyvus žaidėjas gali sukurti galimybes puolimui, kurias gali nuspėti planuodamas derinius.
Be agresijos, neinspiruosi gero žaidėjų išsidėstymo puolime.
Jeigu žaidėjas su kamuoliu agresyvus, jis verčia gynybą rotuoti. O tada reikia rasti tolimesnius atakos tęsinius, kuriuos nori susikurti.
Tačiau viskas yra labai susiję.
Matote, jeigu gynėjas agresyvus, tačiau žaidėjas be kamuolio neatsiduria tinkamoje vietoje, vėliau besiginantis krepšininkas gali išleisti žaidėją be kamuolio iš savo dėmesio centro ir pakeisti puolimo planą. Todėl turi būti griežtos taisyklės, kur ir kada turi judėti žaidėjas be kamuolio.
Sėkmingam deriniui būtinas savalaikiškumas ir geras išsidėstymas. Privalai sekti laiką, kada reikia judėti su kamuolio ir be kamuolio.
Yra vienas labai paprastas pavyzdys. Jei per anksti darai veiksmą su kamuoliu, pavyzdžiui, naudodamas užtvarą, tai gali būti pražanga puolime.
Jeigu per anksti judi be kamuolio, besidengiantis žmogus gali anksčiau imtis veiksmų gynyboje, nei prasideda gynybinė rotacija. Tai reiškia, kad gynybinė rotacija išyra ir gali nepavykti iš savų pozicijų išjudinti norimų žaidėjų, po kurių judėjimo būtų galima atrasti pažeidžiamų vietų gynyboje.
Iš vienos pusės tai labai komplikuota, iš kitos – ne, jei esi labai susitelkęs. Tai labai svarbus žaidėjų išsidėstymo elementas.“
Labai sunku pasiruošti rungtynėms su „Žalgiriu“.
– Las Vegaso vasaros lygoje minėjote, kad kiekvienoje treniruotėje mažiausiai 20-30 minučių skiriate būtent žaidėjų išsidėstymo principams pasikartoti. Ar tai tiesa?
– Taip, bet yra skirtingų būdų tą padaryti.
Tą galima padaryti per pratimus, kurie taip pat yra apšilimo dalis. Per tuos dalykus gali išlavinti gerą žaidėjų išsidėstymą, tikslų savalaikiškumą ir norimą greitį.
Galima tą padaryti darant pratimus, kai išvaikštomas derinys penkiese prieš įsivaizduojamą varžovą. Galima tą daryti po vieną individualiai.
Visada keliame tikslą pabrėžti ir užakcentuoti detales, todėl per treniruotes mes dažnai kuriame tokias situacijas, kad žaidėjai maksimaliai susitelktų į jų esmę. Tai labai svarbu.
Beje, principuose paminėjote aukštaūgių perdavimus. Stebėdamas ir analizuodamas varžovų komandas, aš pastebėjau, kad labai mažai komandų naudoja tuos perdavimus tarp aukštaūgių. O „Fenerbahče“ klube tai labai svarbi ir daug šlifuojama detalė.
Mes turime labai daug situacijų, kur centras turi perduoti kamuolį ketvirtam, o ketvirtas penktam. Svarbiausia skaityti gynybą ir reaguoti.
Pavyzdžiui, „Žalgiryje“ matau šiuos elementus. Bet kad tai veiktų, reikia labai susikoncentruoti ir daug dirbti. Tai reikalauja didžiulio dėmesio ir laiko.
– Las Vegase minėjote, kad „Fenerbahče“ turi net 217 puolimo derinių. Daug tai ar mažai?
– Taip, tiesa. Mes juos statomės sezono metu.
Pavyzdžiui, be jokios abejonės, sezoną pradedame su maždaug 200 derinių. Kai sezonas baigiasi, jų padaugėja iki maždaug 220.
Bet ruošiamės prieš kiekvieną skirtingą varžovą, vis keičiame žaidimo detales.
Maniau, kad NBA tų derinių mažiau. Bet kai kalbėjausi su kai kuriais NBA treneriais, jie irgi minėjo, kad turi apie 200-250 derinių.
- Kolegos Mykolo Stumbro statistiniais skaičiavimais, „Fenerbahče“ yra efektyviausiai puolanti Eurolygos komanda. Tai reiškia, kad jums reikia išmesti mažiausiai metimų, kad surinktumėte tą patį taškų skaičių. Kokią dalį tokio efektyvumo sudaro jau ne vienerius metus kartu žaidžiantis branduolys?
– Tai labai svarbu.
Galima palyginti situaciją turnyro lentelėje. Anksčiau tokiu sezono metu visada turėdavome ne tai, kad problemų, bet pakilimų ir nuopolių.
Pralaimėjome dvejas pastarąsias rungtynes (pokalbis su E.Canu vyko prieš mačą su „Žalgiriu“, – aut. past.), bet iki praėjusios savaitės, Eurolygoje ir Turkijos lygoje turėjome tik po 1 pralaimėjimą.
Manau, kad tą lėmė išlaikytas branduolys. Ir tai nereiškia, jog su laiku tiesiog lengviau pakartoti akcentuojamus dalykus. Bet dar efektyviau tai, kad žaidėjai žino sistemą ir gali paaiškinti tą sistemą naujiems žaidėjams. Kartais net geriau nei treneriai.
Pavyzdžiui, konkrečios pozicijos žaidėjas gali papasakoti kitam, kas jo lauks aikštėje. Jie kalbasi tarpusavyje ir vienas su kitu aiškinasi dalykus.
Gali duoti žaidėjui derinių knygą, kartoti derinius aikštėje, bet tai vis tiek ne tas. O krepšininkai tarpusavyje kalba ta pačia kalba.
Štai todėl naujokai dabar greičiau įsilieja į komandą. O likusi komanda yra dar efektyvesnė, nes žaidžiame kartu ilgą laiką.
Bet viską lemia ne tik išlaikyti žaidėjai. Labai svarbu turėti tinkamus žaidėjus. Su charakteriais, vienodu požiūriu. Kad visi jie būtų prie tos pačios linijos.
Ačiū Dievui, mūsų komandoje surinkti puikūs žmonės. Stipriau yra turėti labai kokybišką žmogų, ne tik labai kokybišką žaidėją.
Iškart po kiekvienų „Fenerbahče“ rungtynių, iškart stengiuosi jas peržiūrėti. Nes Željko irgi žiūri. Kaip gali nežiūrėti rungtynių, kai treneris jas žiūri ir vėliau atsisukęs paklaus tavęs ir tu nežinosi atsakymo? Mano akimis, tai būtų gėda.
– Tačiau mes matome pavyzdžius, kai kiek kitokio stiliaus žaidėjams užtrunka daug laiko įsiterpti į sistemą. Stambulo „Fenerbahče“ tokie pavyzdžiai galėtų būti individualiai stiprūs žaidėjai Tyleris Ennisas bei Erickas Greenas, savų pavyzdžių turi ir „Žalgiris“. Kodėl taip sudėtinga įsilieti į griežtus sistemos rėmus?
– Enniso atveju, sezono pradžioje jis labai gerai tobulėjo. Jei pamenate, jis sužaidė labai gerą mačą Kaune. Ir svarbiausia, kad jis atrodė labai efektyviai žaisdamas iš sistemos, ne iš individualių sprendimų.
Su kai kuriais žaidėjais kaip Erickas Greenas, Jasonas Thompsonas, net Ekpe Udoh... Jo pirmieji trys mėnesiai buvo sunkūs visiems. Žmonės visai tą pamiršo. Visi tik atsimena geriausią Udoh versiją. Bet pirmaisiais mėnesiais mes labai strigome, nes jam reikėjo perprasti Europos krepšinį.
Tačiau Ekpe yra brandus krepšininkas, puikus profesionalas ir labai protingas žmogus, todėl greitai prisitaikė prie komandos.
Ennisas irgi labai gerai adaptavosi. Jasonas Thompsonas mums padėdavo, kai žaisdavo savo krepšinį. O Erickas Greenas... Reikia suvokti, kad jis prisijungė prie komandos sezono viduryje. Be to, jis ruošėsi sezonui atskirai, ne su komanda. O tai labai svarbu.
Ir jis atvyko į Stambulą po sezono Valensijoje, kur žaisdavo po 30 minučių, mesdavo daugiausiai metimų ir visa sistema buvo pastatyta ant jo.
Dabar Greenas tapo viena didelės dėlionės dalimi. Ta dalelė turi prisitaikyti prie bendros dėlionės savo forma, todėl turi save apsišlifuoti, apsikarpyti, pasisukti reikiamais rakursais. Tai užtrunka.
Bet mes žinome, koks Greenas yra geras žaidėjas. Jis puikus žmogus, puikiai dirba. Net neabejoju, kad jis labai padės mūsų komandai.
– Kad sistema būtų sėkminga, jos kūrėjas turi gerai iškomunikuoti savo idėjas. Viename interviu minėjote, kad treneris turi būti kaip labai geras prekybos agentas ir gerai parduoti savo mintis. Kas Željko Obradovičiui leidžia būti tokiu geru pardavėju?
– Be klausimų, Željko yra geriausias treneris.
Tad kai diskutuoji su Željko, diskutuoji su geriausiu. Tad vien dėl to jo žodis jau iškart yra žymiai efektyvesnis.
Prieš ką nors jam pasakydamas, privalai apie tai pagalvoti tris kartus.
Bet Željko komunikuoja su žaidėjais kitaip, nei daugeliui atrodo. Aikštėje jis yra bosas, treneris, mokytojas – kad ir kaip tai pavadinsi, turi jo klausyti. Bet jeigu turi klausimų, jis visada atviras išklausyti ir paaiškinti.
Svarbiausia, įsiklausyti ir vykdyti jo nurodymus. Bet jeigu esi teisus, gali pakeisti jo nuomonę. Žmonės ne visada tą suvokia.
Željko yra lankstus. Jis atviras diskusijoms. Už aikštės ribų su žaidėjais jis labai draugiškas. Tai kuria santykius, paremtus pasitikėjimu.
Mano akimis, pasitikėjimą gali užsitarnauti neveidmainiaudamas. O už aikštės ribų Željko yra toks pat nuoširdus ir atsidavęs krepšiniui.
Tai neįtikėtina asmenybė, kuria pasitikiu 100 proc. Kad ir ką bedarytų, jis tau nori geriausio.
Aukščiausio lygio žaidėjai turi ego. Bet jie pasirengę pastumti ego į šoną. Kai tik sukuri pasitikėjimą, tas žaidėjas stengsis jį išlaikyti.
Detalės yra esminis dalykas: svarbiau yra kaip žaidi, o ne ką žaidi.
– Erdemai, kokias užduotis Željko jums skiria „Fenerbahče“ komandoje?
– Jei atvirai, aš myliu treniravimą. Myliu krepšinį. Mano gyvenimas yra šeima ir krepšinis.
Negaliu įvardyti savo pareigų. Pirmiausia, bandau ruošti save rungtynėms.
Aš žiūriu visų varžovų rungtynes – Eurolygos ar Turkijos čempionato mačus. Prieš kiekvieną mačą – po 4-5 priešininkų susitikimus. Net draugiškas rungtynes pasiruošimo cikle.
Pirmiausia, ruošiu save, ir tuo pačiu rengiu komandos pasiruošimą. Ruošiu savo užrašus ir diskutuoju apie tai su treneriu. Nes Željko irgi visada žiūri varžovų rungtynes.
Ruošiu save bet kokiam klausimui: kas pavojingiausias žaidėjas, varžovų stiprybės ir silpnybės, mano nuojautos ir įžvalgos.
Taip pat iškart po kiekvienų „Fenerbahče“ rungtynių, stengiuosi peržiūrėti tą mačą. Nes Željko irgi žiūri. Kaip gali nežiūrėti rungtynių, kai treneris jas žiūri ir vėliau atsisukęs paklaus tavęs ir tu nežinosi atsakymo? Mano akimis, tai būtų gėda.
Be to, kaip tu kitaip tobulėsi? Turiu visada būti pasiruošęs.
O Željko turi puikią atmintį. Jis gali užklausti taip: Erdemai, trečiajame kėlinyje, likus žaisti 3 min. 20 sek., įvyko tas ir tas.
Ar įsivaizduojate? Turiu tai žinoti.
Visada turiu būti prie tos pačios linijos, kaip ir jis.
– Kaip Željko Obradovičius pakeitė jūsų krepšinio suvokimą ir darbo rutinas?
– Jei atvirai, aš visada svajojau su juo dirbti.
Naujosios Zelandijos rinktinėje dirbau kartu su Tabu Baldwinu. Ten buvo visai kitoks krepšinis. Tai buvo amerikietiška krepšinio filosofija, su mažiau užtvarų, daugiau kamuolio judėjimo, Texo Wintero puolimo sistema, trikampis puolimas, kur irgi svarbus kamuolio judėjimas.
Su Baldwinu buvome labai artimi – jis manimi labai pasitikėjo.
Gindavomės vienas prieš vieną, su perėjimu į zoninę gynybą po užtvaros. Aš buvau beveik apsėstas šia sistema. Vis galvojau, kaip galima dar labiau ją ištobulinti.
Įsivaizduokite, buvau apsėstas zoninės gynybos, o į „Fenerbahče“ atėjo treneris, kuris, pirmiausia, netiki zona.
Man tai buvo visai nauja krepšinio mokykla. Vienoje kišenėje turėjau vieną, bet tai buvo visai kitokios krepšinio detalės.
Tačiau tos detalės yra esminis dalykas: svarbiau yra kaip žaidi, o ne ką žaidi. Kaip vykdai detales.
Jasikevičiaus ir Obradovičiaus puolimas yra pastatytas ant priešininkų silpnųjų vietų. Tai jiems svarbiausia.
– Kaip atrodė pirmoji darbo diena su Željko?
– Žinote, aš visada dirbau labai daug ir jo atėjimas nepakeitė mano darbo įpročių. Tai mano gyvenimo dalis ir neabejoju, kad taip dirbsiu iki pat gyvenimo pabaigos. Aš tiesiog labai myliu krepšinį.
Kiekvieną vasarą tobulinuosi pildydamas derinių knygas.
Prieš tai, kai sužinojome, kad Ž.Obradovičius treniruos „Fenerbahče“, studijavau jo žaidimą su Atėnų „Panathinaikos“. Vasarą žiūrėjau PAO rungtynes ir pildžiausi jo derinių knygą.
Kai Željko atvyko į Stambulą ir pasirodė biure, aš dar nežinojau, ar jis priims mane į savo štabą. Nuoširdžiai.
Pasisveikinome ir jis pasiteiravo manęs apie turimus žaidėjus, Turkijos krepšininkus ir potencialius pirkinius vietinėje rinkoje.
Jis įvardijo kelias pavardes ir paklausė, ar galėčiau paruošti jų žaidimo epizodų DVD ir statistiką.
Atsimenu tai kaip vakar.
Biure buvo DVD grotuvas. Parsinešiau jį namo ir visai nemiegojęs iki kitos dienos ruošiau jam visą paketą.
Kitą dieną vykau į jo viešbutį. Drebėjau, nes juk turėjau susitikti su Željko, kažką jam įteikti! Gal jam tai nieko nereiškė, bet man tai buvo kažkas tokio.
Priešais jo akis pastačiau dėžę su daug DVD kompaktinių diskų ir statistikos analizę. Ir dar įteikiau jam jo derinių knygą, kurią savarankiškai ruošiau vasarą. Kai kuriuos šaukinius žinojau, kai kurių – ne.
Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: tai tu man duodi mano derinius? (juokiasi.) Bet Željko ją pasiėmė.
Kai pradėjome dirbti, pirmą dieną jis tarė: ei, Erdemai, atsimeni derinių knygą, kurią man įteikei? Paruošk po tokią ir visiems asistentams, kurie atvyko į komandą.
Man tai buvo didžiulė garbė.
Neįsivaizduojate, koks laimingas aš jaučiuosi. Kaip man pasisekė.
– Susidaro įspūdis, kad jūs visada ruošdavote save galimam kitam žingsniui?
– Taip. Sutinku.
Dirbu su geriausiu. Kad būtum su geriausiu, pats turi būti tobulas. Būtų gėda, jei jis manęs kažko paklaustų, o aš nežinočiau.
Pamenu, vienose paskutiniųjų rungtynių per minutės pertraukėlę Željko manęs paklausė, kiek komandinių pražangų mes turime. O aš buvau pametęs skaičių. Pasakiau, kad dar yra dvi pražangos iki bonuso situacijos.
Tada suvokiau, kad turime tik vieną. Trenkiau sau per galvą: velnias! Suklydau! Buvau piktas ant savęs.
Draugai matė tai per televiziją ir atsiuntė man žinutę. Buvo juokinga (juokiasi.).
– Mano akimis, Šarūnas Jasikevičius su Željko Obradovičiumi turi nemažai panašumų. Abiejų jų žaidimo filosofija pastatyta ant griežtos krepšinio sistemos. Be to, joje ryškūs du bruožai. Šaro ir Željko komandos, kaip rodo statistika, labai daug remiasi puolimu po krepšiu bei išmeta labai nedaug tolimų metimų. Ar tai panašių puolimo taisyklių bruožai, ar sutapimas?
– Žinokite, nesutinku su jumis.
Bet, mano akimis, abu treneriai naudoja labai protingą taktiką, ieškodami varžovų silpnųjų pusių. Jasikevičiaus ir Obradovičiaus puolimas yra pastatytas ant priešininkų silpnųjų vietų. Tai jiems svarbiausia.
Tai nereiškia mesti mažiau tritaškių. Jiems svarbiausia, kaip tie metimai bus išmesti. Kaip derinys turi privesti metiką prie metimo.
Jei varžovas silpnas po krepšiu, eini ten ne šiaip sau, kad įridentum taškus iš baudos aikštelės, bet tuo pačiu susikurtum erdvės įmesti ir iš toli.
Pavyzdžiui, Brandonas Daviesas labai patobulino savo žaidimą. Anksčiau jis negalėjo taip greitai leistis po krepšiu. Dabar jis tai turi ir geba žaisti po krepšiu, gerai sureaguoti į dvigubą gynybą, daryti kokybišką step-out'ą.
Kaip tai nutiko? Nes jis to išmoko.
Abu treneriai, mano nuomone, žino, kaip nubausti varžovų komandą per silpnąsias vietas.
Jeigu jiems reikia tritaškio – tai bus tritaškis. Jeigu dvitaškio – tai dvitaškis. Gal jiems reikės situacijų, kai aukštaūgis iš rankų į rankas perduoda kamuolį gynėjams. Jeigu jiems reikia įsiveržimo į baudos aikštelę, tai bus įsiveržimas. O gal jiems reikės gynėjo, žaidžiančio nugara į krepšį po krepšiu.
Pažiūrėkite, koks buvo Milaknis anksčiau? Dabar Milaknis meta tritaškius iš geros pozicijos. Iš tinkamos pozicijos, gero judėjimo ir laisvas.
Ir kaip jis atsilaisvina? Nes sistema jį padaro laisvu. Kaip? Tai gali prasidėti nuo atakos po krepšiu. Gali būti kiti variantai. Yra daug daug pavyzdžių.
Manau, tai nėra tendencija ir per žaidimą baudos aikštelėje paremtas krepšinis. Tai tiesiog žaidimas per varžovų silpnybes.
Pavyzdžiui, treneris Obradovičius buvo sėkmingas su daugybe skirtingų komandų. Kai 2016-aisiais patekome į finalo ketvertą, ketvirtfinalyje nugalėjome Madrido „Real“, nors Janas Vesely buvo traumuotas. Kartais aikštėje žaidėme su penkiais gynėjais, kurie spaudė varžovus ir žaidė atvirą krepšinį.
Kaip tai nutiko? Nes Željko prisitaikė.
Tai yra unikalu. Štai kodėl jis yra unikalus. Jis visada pasiruošęs prisitaikyti.
Nesvarbu, kokios būdavo komandos stiprybės, jis jas nušlifuodavo ir atnešdavo komandoms sėkmę.
– Kaip jau minėjote, prieš rungtynes su būsimu varžovu, analizuojate po 4-5 varžovų mačus. Kaip manote, kas neveikia „Žalgiryje“, kad pasipylė ši pralaimėjimų serija?
– Siūlau grįžti į pokalbio pradžią, kai kalbėjome apie komandos branduolį.
Praėjusį sezoną „Žalgiriui“ labai pasisekė dėl svarbios detalės – jie per labai trumpą laiką susikūrė labai gerą tarpusavio supratimą su aukšto lygio žaidėjais. Jie greitai atrado savo žaidėjų stiprybes, greitai vienas kitą pajuto ir greitai ėmė skinti pergales.
O dabar komandoje yra daug naujų žaidėjų, klubas prarado svarbias sistemos dalis. Jiems dabar reikia atsistatyti ir susikurti gerą tarpusavio supratimą.
Traumos tokius dalykus veikia labai smarkiai. Nelengva konstruoti vienokį krepšinį, tada prisitaikyti prie traumų, perdėlioti žaidimą, dar prie jo pritaikyti naujokus ir taip keisti procesus.
Tai tikrai nelengva. Sezono metu tam tiesiog nėra laiko, nes tenka žaisti kas kelias dienas.
Man labai patinka Lietuvos krepšinio sirgalių kultūra ir atsidavimas žaidimui. Jie gerai supranta krepšinį. Bet mane stebina, kad Lietuvoje žmonės kritikuoja „Žalgirį“.
– Kaip atrodo jūsų pasiruošimas „Žalgirio“ rungtynėms?
– Labai lengva atsakyti.
Aš tikiu, kad viena didžiausių „Fenerbahče“ sėkmės priežasčių yra ta, kad mes nesame nuspėjama komanda. Nei puolime, nei gynyboje.
Negali pasakyti, kad „Fenerbahče“ turėtų žaisti taip ir taip, arba taip. Mes prisitaikome, padarome kelis mažyčius pakeitimus, siurprizus varžovams.
„Žalgiris“ daro taip pat.
Labai sunku pasiruošti rungtynėms su „Žalgiriu“. Jie turi labai labai daug gynybos ir puolimo variacijų. Jie turi labai labai mažų, bet svarbių detalių.
Kai reikia pasiruošti rungtynėms su „Žalgiriu“ per trumpą laiką, tas laikotarpis būna labai sunkus. Tai kalba apie kokybišką jų žaidimo filosofiją.
„Žalgiris“ yra varžovas, prieš kurį vyksta vienas sunkiausių pasiruošimų... Nors ne. Man tai yra komanda, prieš kurią pasiruošti yra sunkiausia. Taškas.
Pavyzdžiui, „Žalgiris“ dažniausiai nesikeičia dengiamaisiais nuo pirmų atakų. Dažniau – po pertraukos. Bet štai, su „Anadolu Efes“ pradėjo keistis nuo pirmos atakos.
Tai nenuspėjama komanda. Nelengva prie jų prisitaikyti.
