Željko Obradovičius penktadienį 11 val. ryto Kauno „Park Inn“ viešbutyje gurkšnodamas kavą baigė vėlyvus pusryčius ir šnekučiavosi su „Fenerbahče“ direktoriumi Maurizio Gherardini.
Galbūt tokie vėlyvi jie buvo ir todėl, kad Željko Obradovičius nesudeda bluosto maždaug iki 3–4 valandos ryto. Taip sudėliotas serbo gyvenimo ritmas, kurį iškreipia nenumalšinamas polinkis naktimis žiūrėti NBA rungtynes ir studijuoti Europos krepšinį.
Paryčiais jis nuėjo miegoti ir ne todėl, kad naktinėtų su savo geru bičiuliu Kaune. Su Šarūnu Jasikevičiumi pavakaroti į miestą du krepšinio genijai išvyko ne prieš, o po rungtynių „Žalgirio“ arenoje. Jų meistriška šachmatų partija baigėsi „Fenerbahče“ pergale prieš „Žalgirį“ 82:75, nors mokytojo kariauna nuo mokinio vienu metu buvo atsilikusi 16 taškų skirtumu.
„Fenerbahče“ bosas Maurizio Gherardini neslepia nuostabos, kaip 58-erių specialistas, pagrįstai tituluojamas vienu geriausių, jei ne geriausiu Europos krepšinio treneriu, taip arti šalia savęs prisileido Šarą.
„Jie labai artimi. Jie dalijasi savo žiniomis, idėjomis, daug kalba apie krepšinį. Tai pasitikėjimu paremti santykiai. Ir labai įdomu, kaip vystosi tas Šaro ryšys su Obradovičiumi, – dar praėjusį sezoną 24sek pasakojo M.Gherardini. – Željko ne iš tų, kurie yra atviri dalindamiesi tokiais dalykais. Bet Šaras kažkaip priėmė tą Obradovičiaus mokytojo vaidmenį, o Obradovičius mėgaujasi dalindamasis idėjomis su Šaru.“
Ta draugystė, beje, prasidėjo gan komiškai.
2005-ųjų liepos 3-iąją Belgrade vyko Aleksandro Džordževičiaus atsisveikinimo su profesionalų krepšiniu rungtynės. Į jas buvo pakviestas Šarūnas Jasikevičius. Be abejo, į šventę savo gimtinėje atvyko ir Željko.
Lietuvį krepšinio lopšyje sutikęs specialistas linksmai paklausė: „Kaip taip gali būti, kad aš dar netreniravau tavęs?“ – juokėsi tada Ž.Obradovičius.
O Šaras tuo metu kaip tik ruošėsi savo didžiajam NBA iššūkiui – po kelių savaičių pasirašė trejų metų 12 milijonų JAV dolerių vertės sutartį su „Indiana Pacers“.
Po dvejų metų, kai Š.Jasikevičius nusprendė sugrįžti į Europą, susikirto didžiųjų krepšinio protų keliai. Dar po dvejų metų, 2009-aisiais, jiedu gėrė šampaną iš to paties Eurolygos čempionų trofėjaus, kurį kilnojo į viršų su visa Atėnų „Panathinaikos“ komanda.
Š.Jasikevičiaus ir Ž.Obradovičiaus kelyje buvo ir tokių akimirkų, kai treneris vos neišmetė lietuvio iš komandos. Bet galiausiai viskas išsirutuliojo taip, kad net svarbių rungtynių įkarštyje Željko sykį paklausė įžaidėjo: „Šarai, o ką šioje situacijoje darytum tu?“
„Pasikartosiu, bet dar kai jis buvo krepšininkas iškart jam pasakiau: jei vieną dieną nuspręsi būti treneriu, būsi puikus specialistas“, – išskirtiniame interviu 24sek Kaune pasakojo Ž.Obradovičius.
Dabar jiedu lyg šachmatų figūras lentoje aikštėje stumdo krepšininkus, o šia partija kaskart žavisi Europos krepšinio bendruomenė.
Po „Fenerbahče“ pergalės „Žalgirio“ arenoje Šarūnas Jasikevičius plačiai apsikabino savo mokytoją ir pasveikino šį su laimėjimu. Šarui nugalėti Željko kol kas pavyko tik sykį – tą nepamirštamą vakarą Stambule praėjusį sezoną, kai „Žalgirio“ treneris vos įleido į lėktuvą namo Artūrą Milaknį.
Penktadienį šalia šoninės linijos „Žalgirio“ arenos centre apsikabinę vyrai trumpai persimetė keliais žodžiais. Trumpiau nei tada, kai prieš pusmetį Ž.Obradovičius po Eurolygos pusfinalio guodė be Eurolygos finalo likusį Šarą.
„Tai šis bei tas, kas liks tarp mūsų“, – į asmeniško pokalbio detales Belgrade nesileido Ž.Obradovičius.
Devyniskart Eurolygos čempionas nėra lengvas pašnekovas. Kiek trenerį teko kalbinti apie akistatas su Šarūnu Jasikevičiumi, jis visuomet griežtai nusukdavo kalbą.
Jam tai nėra Željko ir Šaro dvikova – jam tai „Fenerbahče“ ir „Žalgirio“ komandų, ne trenerių, susitikimas.
Željko nemėgsta palyginimų su Šarūnu Jasikevičiumi, nors lietuvis ir yra kaip iš akies lupta krepšinio genijaus kopija.
Pavyzdžiui, jų abiejų komandos demonstruoja taktiškai labai brandų krepšinį. Jie vienodai reiklūs ir griežti. Jie net vienodai mosikuoja rankomis ir staugia ant žaidėjų ar teisėjų.
Bet Ž.Obradovičius nekalba tik apie Šarą.
24sek pokalbis su „Fenerbahče“ treneriu – apie „Fenerbahče“, visą karjerą jį lydėjusį įprotį, jo akyse pasikeitusį „Žalgirį“ ir Lietuvos krepšinio pasididžiavimus.
– Treneri, „Fenerbahče“ klube pradėjote jau šeštąjį sezoną. Tik Atėnų „Panathinaikos“ ekipoje dirbote ilgiau – net 13 metų. Kuo Stambulo komanda tokia ypatinga?
– Kai 2013-aisiais „Fenerbahče“ atstovai atvyko su manimi pasikalbėti ir pakvietė treniruoti klubą, mane sužavėjo jų visų ambicijos. Jie norėjo kai ką pakeisti ir turėjo didžiules ambicijas. Tokias, kokias turiu aš.
Tad Stambule pradėdamas šeštą sezoną, aš labai didžiuojuosi viskuo, ką mums pavyko padaryti. Klubą, kurio niekada nebuvo Europos krepšinio elite, dabar visi gerbia ir vertina.
Ketverius metus iš eilės mes žaidėme finalo ketverte, tris iš jų – finale. Keturiskart tapome Turkijos čempionais. Kelios taurės, supertaurės... Tai yra labai gražu ir svarbu. Bet man dar svarbiau tai, kad turime naujų sirgalių, jaunų žmonių, ir dabar arena per Eurolygos rungtynes visada būna pilna.
Prieš man ateinant į klubą, „Fenerbahče“ rungtynes stebėdavo ne daugiau nei 3 tūkstančiai žiūrovų. Pastaraisiais metais jų susirinkdavo daugiau nei po 10 tūkstančių. Ir tai visos komandos pasiekimas, kuriuo aš labai didžiuojuosi. Tai komandinis darbas, prie kurio prisideda vadovai, biuro žmonės, mano personalas. O svarbiausi žmonės šioje didelėje komandoje – žaidėjai.
– Daugelis mėgsta skaičiuoti tik titulus ir dažnai sezono įvertinimas – blogas jis buvo ar geras, priklauso nuo Eurolygos finalo baigties. Ar sutinkate, jog žmonės nesuvokia, kaip sunku laimėti Eurolygą, kai viskas pastatyta ant vienerių rungtynių?
– Sutinku šimtu procentų. Tai tikrai labai sudėtinga.
Kasmet visos komandos turi pirminį tikslą patekti į ketvirtfinalį. Tą supratęs suvoki, koks tai sudėtingas turnyras.
„Fenerbahče“ kultūra tokia – visada būti tarp geriausių. Mes labai didžiuojamės, kad pritraukėme daug naujų sirgalių. Kalbu apie tai, kad visoje Europoje ir Turkijoje, kur benuvažiuotume, tribūnose randame savo sirgalių. Tai kažkas ypatingo.
„Fenerbahče“ šeima iš viso turi net apie 30 milijonų sirgalių. Tai milžiniškas skaičius. Kai turi tokį užnugarį, turi suprasti, kam atstovauji ir kokie svarbūs yra tie marškinėliai (su ranka sugniaužia džemperio pluoštą su „Fenerbahče basketball“ užrašu). Ir kaip turi ginti „Fenerbahče“ spalvų garbę.
– Kalbame rungtynių dieną, kuriai būdingi įvairiausi įpročiai, ritualai. Kokių jūs neatsisakėte per visą karjerą?
– Turiu keletą rutinų, bet tai nėra tai, kuo gali aklai tikėti.
„Partizan“ prieš 27 metus treniravau vienaip, o dabar dirbu visai kitaip. Pirmiausia, pasikeitė rungtynių skaičius. Tai visiškai kitokie sezonai. Kitaip ruošiame komandą, kitoks pasiruošimo laikotarpis.
Bet mano rutina maždaug tokia: rungtynių dieną turime pusryčius, padarome trumpą komandos susirinkimą, tada sportuojame salėje, ruošiamės rungtynėms.
Kai ko nepakeičiau nuo krepšininko karjeros pradžios – aš kasdien popiet turiu pamiegoti bent 45 minutes ar valandą. Nes turiu būti susitelkęs treniruotei ar rungtynėms.
Tai niekuomet nepasikeitė. Kodėl?
Žinote, aš iš tų, kurie naktį nelabai miega. Tikrai (juokiasi.). Aš namie visada ką nors žiūriu. Ar žiūriu rungtynes, ar leidžiu laiką su draugais, šeima. Einu miegoti labai vėlai – niekada neužmiegu iki 3 ar 4 valandos ryto. O keliuosi 9–10 valandą.
Bet vėliau visada turiu pamiegoti bent valandą. Tai mano rutina.
– Praėjusį sezoną Š.Jasikevičius užsiminė, kad esate treneris, kuris nuolat ieško naujovių ir kiekvieną mėnesį žaidime parodo kokių nors naujų dalykų. Kur semiatės tų idėjų? Kas jus, tokį patyrusį trenerį, dar įkvepia?
– Geriausias būdas – stebėti savo žaidėjus. Jie skiriasi. Visada turi tam tikras esmines idėjas ir nori turėti filosofiją, kuriai visi tiktų.
Man patinka kalbėti su žaidėjais. Pavyzdžiui, dirbau su Šaru kaip su žaidėju, o dabar esame tikrai labai artimi draugai ir diskutuojame apie labai daug dalykų.
Jis prisimena tam tikrus derinius, kuriuos tuomet naudodavau. Viskas atrodydavo labai paprasta. Nes jis buvo labai geras krepšininkas. Dabar turiu kitokius žaidėjus ir bandau kai ką daryti kitaip. Mat viskas priklauso nuo žaidėjų meistriškumo.
Prisimenu, kai dar pats žaidžiau krepšinį, kaip gerai būdavo turėti vaizdo įrašų iš NBA. Turiu daug giminių Čikagoje ir jie man siųsdavo vaizdo įrašus. Tais laikais Europoje būdavo neįmanoma pamatyti NBA. Žiūrėdavau tas kasetes ir galvodavau, kad tai visai kitas sportas.
Šiais laikais gali pasižiūrėti bet kurį NBA mačą. Pavyzdžiui, šįryt aš peržiūrėjau visus NBA rezultatus, gali matyti visas statistikas ir t.t. Dabar labai paprasta viską sekti. Tad jei randi ką nors, kas tau atrodo įdomu, gali apmąstyti, kaip tai gali integruoti į savo komandą.
Dabar viskas paprasčiau. Tik dabar svarbiausia žiūrėti savo žaidėjų ir suprasti jų galimybes. Kad galėtum jiems perteikti savo filosofiją.
– Kalbant apie krepšinio idėjas, treniravote Šarūną Jasikevičių ketverius metus ir iki šiol esate geri bičiuliai. Ar jis dar nustebina savo krepšinio sumanymais?
– Be abejo. Šaras dirba nuostabiai. Neturiu dėl to jokių abejonių.
Pasikartosiu: kai dar jis buvo krepšininkas, pasakiau jam, jog jei jis vieną dieną nuspręstų būti treneriu, būtų puikus specialistas.
Neturiu abejonių dėl jokio puikaus žaidėjo. O dabar mes kalbame apie vieną geriausių Europos istorijoje.
Jis labai gerai viską supranta ir labai greitai reaguoja į įvykius aikštėje. Kaip treneris, jis perteikia savo energiją auklėtiniams. Kartais gal tai tampa spąstais, nes jis turi suprasti, kad ne visi tokie gudrūs, kaip jis. Čia esmė (juokiasi.).
Bet rungtynių metu jis visada bando nustebinti varžovus. Aš tą matau ir įžvelgiu smulkiose detalėse. Jis visada savo komandai randa geriausią sprendimą. Jis nuostabus.
– Ko tikitės iš Šarūno šiame, jau trečiajame, jo sezone „Žalgiryje“?
– Gyvenimo patirtis labai praverčia. Jei paklausite jo, jis pasakys jums, kaip jam sekėsi pirmaisiais metais. Treji metai yra didelis skirtumas. Su metais jis bus vis geresnis.
Jis suvoks, kaip patirtis praverčia gyvenime. Ypač trenerio kelyje, ta patirtis dirbti su skirtingais krepšininkais labai padeda ateityje.
– Eurolygos finalo ketverte pusfinalyje po pergalės prieš „Žalgirį“ apsikabinote Šarą ir kažką jam pasakėte. Kas tai buvo?
– Tai šis bei tas, kas lieka tarp mūsų.
Mes esame labai geri draugai ir Šaras žino viską, ko jam linkiu. Tai buvo pokalbis maždaug apie tai. Tikiu, kad ateityje jis bus vienas geriausių trenerių Europoje.
Žinau, kad šią vasarą jis turėjo tam tikrą pasiūlymą dirbti NBA. Treneriu ar asistentu...
Pirmiausia, esu labai laimingas jausdamas, kaip Lietuvoje jį čia mėgsta. Labai svarbu būti ten, kur tave gerbia.
O čia jį labai myli ir jis turi tai vertinti. Tikiu, kad dabar jam tai geriausia vieta dirbti. Dirbti Kaune, „Žalgiryje“. Būti su savo žmonėmis. Žmonėmis, kurie jį myli.
Jis viskam dar turės laiko. Labai logiška, kad vieną dieną jis pakeis komandą. Linkiu jam važiuoti ten, kur jis jausis gerai.
– Ką patarėte Šarūnui, kai jis gavo „Toronto Raptors“ pasiūlymą tapti vyr. trenerio Nicko Nurse'o asistentu?
– Šaras yra labai protingas žmogus. Kalbėjome, bet sprendimus jis priima pats.
Nenoriu labai lįsti į detales, ką jam patariau. Tai buvo dviejų bičiulių pokalbis.
– NBA krepšinis europiečiams yra tarsi kitas pasaulis. NBA nepritapo daug nuostabių Europos krepšininkų. Kaip žaidėjas bandė ir Šaras, bet įsitvirtinti nepavyko. Ar jis gali pritapti NBA kaip treneris?
– Aš labai laimingas, kai kas nors iš NBA atvyksta čia pasikalbėti su kokiu nors Europos treneriu.
NBA atvykęs iš Europos dirbo tik Davidas Blattas, bet jis amerikietis. Mike'as D'Antoni, taip pat nuvykęs į NBA iš Europos, irgi buvo amerikietis. Turime pirmąjį užsienietį NBA trenerį Igorį Kokoškovą (šią vasarą jį pasamdė „Phoenix Suns“), bet Igoris beveik visą gyvenimą gyveno Amerikoje. Ir jis pats sakė, kad yra labiau JAV, ne Europos treneris (šypsosi.).
Bus labai įdomu. Tikiuosi ir linkiu, kad NBA žmonės suprastų, jog Europoje yra labai daug gerų trenerių. Kad ir kas ten benuvyktų, jie parodys, kad turime viską, jog pasiektume sėkmės.
Daug kas priklauso nuo pačių NBA žmonių. NBA dabar dirba nemažai asistentų europiečių. Visada džiaugiuosi ant NBA komandos suolo matydamas savo kolegas.
– Kai tapote Stambulo „Fenerbahče“ vyr. treneriu, Šarūnas Jasikevičius pasirašė sutartį su „Žalgiriu“ sužaisti paskutinį savo karjeros sezoną. Ar jums niekada nekilo mintis pasikviesti Šarą tapti jūsų asistentu?
– Ne. Žinote, tuomet jau turėjau savo štabą. Ir jei atvirai, apie tai negalvojau.
Bet kai pamačiau, kad jis tapo treneriu, aš labai apsidžiaugiau. Man tai buvo tik laiko klausimas.
Ir Šarūnas ne iš tų, kuris eitų į asistentus. Toks jo charakteris. Jis turi vadovauti (juokiasi.).
Tai Šaro charakteris. Toks jis yra.
– Per savo karjerą sutikote labai daug skirtingų „Žalgirio“ komandų labai skirtingais jos gyvavimo etapais. Kaip dabar jaučiatės būdamas Kaune ir kokį matote „Žalgirį“?
– Kai tariate „Žalgiris“, man į galvą šauna vienas žodis: pagarba. Didelė pagarba.
Pažiūrėkite, kiek daug nuostabių žaidėjų čia pradėjo savo karjeras ir buvo „Žalgirio“ dalimi. Tai istorinė komanda. Negaliu įsivaizduoti Europos krepšinio be Lietuvos krepšininkų indėlio, ypač „Žalgirio“.
Tai puiki organizacija. Visi tą žino. Aš labai laimingas, kad pažįstu „Žalgirio“ prezidentą. Jis jaunas vyras, bet yra labai atviras idėjoms. Juk visi vertina „Žalgirį“ kaip vieną geriausių organizacijų Europoje.
Naujoji arena taip pat labai padėjo. Visiems čia gera apsilankyti ir žaisti rungtynes. Nes žmonės čia supranta krepšinį. Europoje nėra tiek daug tokių vietų kaip čia, Kaune.
Mes kalbame apie tradicijas, pavyzdį. Titulai ir patekimas į finalo ketvertą, aišku, svarbu. Bet tradicijos ir meilė krepšiniui, kuria čia pulsuoja žmonės, yra kažkas tokio, ką sunku rasti kitose vietose.
– Per savo karjerą treniravote daug puikių Lietuvos krepšininkų: Arvydą Sabonį, Rimą Kurtinaitį, Ramūną Šiškauską, Šarūną Jasikevičių, Robertą Javtoką. Kokius dar Lietuvos žaidėjus ypač mėgote, bet kurių dėl įvairiausių aplinkybių nepavyko pasikviesti į savo komandą?
– Taip, buvo žaidėjų, kuriuos mėgau ir kuriuos galbūt bandžiau turėti komandoje. Kartais tai buvo paprasčiausiai neįmanoma, bet tai nebuvo priežastis nemėgti to žaidėjo.
Duosiu pavyzdį: kartą vyko paskutinės Aleksandro Džordževičiaus karjeros rungtynes. Ten buvo ir Šaras. Jis kaip tik tuo metu ruošėsi kelionei į NBA.
Aš tada juokais jo paklausiau: kaip taip įmanoma, kad aš tavęs taip niekada ir netreniravau? Ir kai jis tik grįžo iš NBA, tapo mano žaidėju.
Buvo keletas žaidėjų... Galiu jums pateikti pavardžių, bet dabar tai nesvarbu ir būtų nekorektiška.
Svarbiau, kad sezonas prasidėjo ir esu labai laimingas dėl savo komandos – Stambulo „Fenerbahče“. Atvirai, aš visada toks.
Turime kelis naujus krepšininkus ir norint tęsti mūsų darbus, reikės juos integruoti į komandą. Bet turiu parodyti savo žaidėjams pasitikėjimą ir meilę.
Ir man tai geriausia komanda.
