Pateikiame vieno iš tituluočiausių Europos trenerių mintis
Kai bendrauju su savo žaidėjais, visada prisimenu vieną svarbų dalyką: mes visi esame žmonės. Aš jiems rodau pagarbą. Kažkas man suteikė galimybę treniruoti šiuos žaidėjus, bet aš esu tiesiog žmogus, kaip ir jie. Jie žino, kad jeigu turi kokią problemą gyvenime, aš jiems padėsiu. Geriausi draugai mano gyvenime yra mano žaidėjai. Mes kartu gyvename daug valandų, neįmanoma, kad būtų kitaip.
Dėl to man patinka klausytis savo žaidėjų ir su jais kalbėti įvairiausiomis temomis. Žaidėjai dažnai mėgsta būti protingi, visko klausinėti ir man tai patinka. Kartais žaidėjai nenori klausti kažko prie komandos draugų, todėl gali su manim pasikalbėti atskirai ir kiekviena nauja idėja yra laukiama. Tai geriausias kelias.
Treneris turi pažinoti savo žaidėjus ir žinoti, kaip reaguoti bet kokioje situacijoje. Treneris turi suprasti, kad 12 skirtingų charakterių toje pačioje situacijoje elgsis kitaip. Gal su vienu turi būti griežtas, bet švelnesnis kitam. Svarbiausia, kad jie suprastų, kad aš noriu gero komandai ir jiems patiems.
Mūsų darbas yra stresinis – turime labai greitai galvoti ir priimti sprendimus. Žinau, kad kartais peržengiu ribas. Žinau tai. Bet, kai tai padarau, man nėra jokios problemos atsiprašyti. Aš sakau žaidėjui: „Gerai, aš blogai pasielgiau. Žinai, kad nenorėjau to tyčia, tai buvo tik momento įkarštis ir aš atsiprašau.“
Nepakeisiu to, nes tai emocionalus žaidimas ir neįmanoma visko kontroliuoti. Noriu atlikti savo darbą geriausiai, todėl kartais tenka būti agresyviam su žaidėjais. Gal kai kas galvoja „Oho!“, bet tai tarp manęs ir žaidėjo, mes žinome, kodėl tai įvyko.
Mano žaidėjai mane pažįsta. Aš esu labai tiesmukas ir bandau jiems atiduoti šimtą procentų kiekvienų rungtynių ir treniruočių metu. Nėra jokio pasiteisinimo to nedaryti. Jeigu kažkas neatiduoda šimto procentų, aš su jais labai atviras.
Toks atsidavimas yra ne tik fizinis, bet ir emocinis. Visi žaidėjai turi tarpusavyje susitarti, nes viskas priklauso nuo ir jų reakcijų rungtynių metu. Rungtynių metu aš turiu būti visiškai susikaupęs. Jeigu nesu, tai problema mano komandai.
Kita svarbi darbo dalis yra žaidėjų apsaugojimas nuo spaudimo. Aš darau tam tikrus dalykus prieš svarbias rungtynes, kad atpalaiduočiau žaidėjus. Jie turi pailsėti ir prisiminti, kad krepšinį žaidžia visą gyvenimą ir tuo džiaugiasi.
Kartais turi jiems priminti būti rimtiems. Pavyzdžiui, priešsezonio rungtynėse Zadare aš paklausiau jų po kelių minučių, ar turėčiau juos visus pakeisti, nes jie to nusipelnė. Jie nebuvo susikaupę. Kai taip būna, treneris turi reaguoti, nes visa komanda turi būti susikaupusi 40 minučių.
Net kai visi susikaupę, krepšinyje būna daug klaidų. Kiekvienose rungtynėse ir treniruotėje. Net ir tobulose rungtynėse galima rasti klaidų. Žaidėjams ne visada yra lengva priimti savo klaidas. Jeigu kalbėsi apie tai su jais per pertraukėles ar treniruotes, jie tavimi pasitikės, bet ir abejos. Žinai, kad jie galvoja „Na taip, bet...“ Geriausias būdas sutaisyti tą „bet“ yra vaizdo įrašai. Leisk jam pačiam pamatyti.
Kai yra kokia klaida, aš noriu žinoti, kodėl ji buvo padaryta, kad ji nepasikartotų. Yra skirtumas tarp klaidos, kuri yra suprantama, ir pakartotos klaidos. Turi priversti žaidėjus suprasti, kad jie negali kartoti tos pačios klaidos. Todėl dažnai per rungtynes aš kalbu su žaidėjais ant suolo, o ne aikštėje. Noriu, kad jie nedarytų tų klaidų.
Svarbiausia yra niekada nebūti savanaudžiu. Kiekvienas žaidėjas, kuris daro gera sau, turi daryti gera komandai. Jeigu pamatau savanaudišką žaidėją, aš iškart reaguoju: aš išimu jį iš žaidimo arba nutraukiu treniruotę. Kiekvienas žaidėjas turi suprasti, kad komandoje neįmanoma būti savanaudišku.
Aš tai parodau labai aiškiai. Kiekvieno sezono pradžioje susėdu su visais žaidėjais ir pasakau jiems: „Vaikinai, mes turime taisykles. Turime būti komanda. Visada. Jeigu kažkas kažkam nepatinka, durys ten. Laisvi.“ Taip nuo pirmos dienos. Tai labai paprasta, bet svarbu.
Labai svarbu, kad visi žaidėjai turėtų asmeninių ambicijų. Tai gerai. Jie nori būti gerais žaidėjais, pelnyti daug taškų ir aikštėje daryti viską. Tai normalu ir mums reikia alkanų žaidėjų. Bet yra riba tarp ambicingo ir savanaudiško ir ta riba negali būti peržengta. Klausimas yra: dėl ko tu žaidi krepšinį? Ir atsakymas turi būti dėl komandos. Visada dėl komandos.
