Dabar D.Adomaitis visą savo energiją ir dėmesį skiria tik „Ryto“ reikalams, nors dar prieš mažiau nei pusmetį jis dirigavo Lietuvos krepšinio rinktinei pasaulio čempionate Kinijoje.
Pasirodymas planetos pirmenybėse baigėsi skandalu. Lietuvių pralaimėjimus Australijos ir Prancūzijos rinktinėms lydėjo abejotini abejotinos klasės arbitrų sprendimai, o per pasaulį nuvilnijęs stratego „It's a fu**ing joke!“ pasisakymas Lietuvos žurnalistų 2019-ųjų pabaigoje buvo išrinktas metų sporto fraze.
„Emocijų apimtas žmogus pasako daug, kaip tuo metu jaučiasi ir kokia yra teisybė. Galiu pasakyti tik tiek, kad tikrai nesigailiu“, – Eurolyga.lt prisimindamas legendine tapusią konferenciją sakė „Ryto“ treneris.
Nors po šios spaudos konferencijos D.Adomaitis sulaukė daugybės palaikymo žinučių iš įvairių krepšinio pasaulio žmonių, netrukus jis paskelbė apie atsistatydinimą iš Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio posto.
Treji metai rinktinėje buvo banguoti. Nauja FIBA langų sistema, 2017-ųjų metų Europos čempionatas, kuriame solidžiai žaidusi rinktinė užstrigo aštuntfinalyje prieš Graikiją. Galiausiai – arbitrų nekompetencija, klaidomis ir nuviliančiu rezultatu pasibaigęs pasaulio čempionatas Kinijoje.
Per šį laikotarpį D.Adomaičiui atsirado ne vienas naujas žilas plaukas, o karštoji rinktinės trenerio kėdė jam atnešė įvairių patirčių.
„Tiek negatyvo per savo gyvenimą dar neturėjau“, – iškart po atsistatydinimo iš posto kalbėjo D.Adomaitis.
Neapykantos kibirkštis skilo, kai rinktinės treneriu buvęs šakietis 2018-aisiais perėmė „Ryto“ ekipos vairą, o su laiku ji tik augo.
„Faktas, kad buvo kitaip, kai treniravau tik rinktinę, – Eurolyga.lt sakė D.Adomaitis. – Reikalai pasikeitė, kai tapau „Ryto“ treneriu. Tai sporto gyvenimas, kuriame, kaip ir tikrame gyvenime, yra daug intrigų, daug emocijų, daug „myliu“ ar „nemyliu“. Tu to nesuvaldysi, toks gyvenimas.“
Vis dėlto rinktinės reikalai jau yra praeityje. Jai vadovaus naujai paskirtas treneris Darius Maskoliūnas, o D.Adomaitis tiki proceso ir komandos sėkme, linkėdamas geram bičiuliui sėkmės.
„Ryto“ biudžetas traukiasi, bet komanda išlieka konkurencinga. Sostinės krepšininkai artėjantį trečiadienį „Siemens“ arenoje priims Kazanės UNIKS krepšininkus bei taip pradės dar vieną „Top 16“ žygį.
Vilniaus komandos strategas su tinklalapiu Eurolyga.lt pasidalijo mintimis apie dabartinį „Ryto“ sezoną, įveiktus ir laukiančius iššūkius, klubo jaunimo potencialą, kryptį, asmenines svajones bei reikalingus įrankius, norinti įkąsti Kauno „Žalgiriui“.
– Kokie jums buvo 2019-ieji metai?
– Įdomūs metai. Manau, kad geri. Jei žiūrėtume iš profesinės pusės, tai įvykių buvo daug ir visokiausių. Tiek euforijos, tiek nusivylimo. Faktas, kad gyvenime nebūna viskas tik gražu. Sporte būna ir pakilimų, ir kritimų. Darbine prasme, tai buvo įdomūs ir intensyvūs metai.
Jie gal neprabėgo taip žaibiškai, bet buvo mėnesių, kurie pralėkė akimirksniu. Tarkime, gruodis prabėgo kaip keletas dienų. Dalyvauji Europos taurėje ir Lietuvoje, buvo momentas, kad iš septynerių rungtynių šešerias žaidėme išvykoje. Kelionių labai daug, o laikas bėga labai greitai.
– Kiek pasikeitė jūsų darbinis režimas, kai nebeesate rinktinės treneriu?
– Manau, kad man padėjo tai, kad pirmais metais buvau susikoncentravęs į langus, tai buvo kažkas naujo ir reikėjo prisitaikyti. Būdavo nuodugnus pasiruošimas langams, laukiančioms rungtynėms. Kitą sezoną, kai dirbau rinktinėje ir klube, viskas buvo aišku – asistentų atsakomybės, kokius darbus kam reikia padaryti. Viskas ėjosi labai lengvai, tad dabar darbai labai stipriai nepasikeitė.
– Ar po pirmojo grupių etapo rato tikrai tikėjote, kad žengsite į „Top 16“?
– Tikėjome. Faktas, kad prieš pirmą etapą žinojome, jog būsime stiprioje grupėje. Kad žaisime su priešininkais, kurie turi didesnius biudžetus ir t.t. Bet krepšinis yra žaidžiamas aikštelėje. Bandėme skaičiuoti, ties kuo galime laimėti, ką galime atiduoti, kokia svarba yra rungtynių namuose. Motyvacijos kažkiek duoda ekspertų nuomonės, jog iškovosime vieną ar dvi pergales. Juokauju, bet kai kažkas stengiasi nuvertinti, visada norisi parodyti, kad yra kitaip. Antri metai paeiliui jau yra taip.
– Ar žaidėjams labai svarbu ieškoti tokios papildomos motyvacijos iš šalies?
– Bandau žaidėjams perteikti, kad sporte yra du pagrindiniai dalykai. Pirmiausia, tai motyvacija, o antras, jau perėjus į treniruotes ir rungtynes, koncentracija. Tai nėra, kad treneris turi tave motyvuoti. Tai vidinė savimotyvacija. Tu turi turėti savo individualius tikslus. Turi išsikelti, ką nori padaryti, kokį nori sekantį žingsnį padaryti. Tai taikoma ne tik žaidėjams, bet ir treneriams. O tuomet seka koncentracija. Koncentracija į treniruočių procesą. Ko nori treneriai, ko noriu aš, kaip žaidėjas, kaip tobulėti, ką daryti, kaip daryti smulkius dalykus gerai. Kaip kiekvieną momentą išgyventi ir padaryti maksimaliai. Tai du pagrindiniai dalykai.
– Bet juk pasitaiko žaidėjų, kurie tiesiog siekia uždirbti pinigus?
– Nemanau, kad yra blogos motyvacijos. Kažkas sako, kad jei žaidėjas žaidžia dėl pinigų, tai yra blogai. Aš taip nemanau. Jeigu krepšininkui motyvacija žaisti yra pinigai, tai viskas okay. Man, kaip treneriui, reikia kad jis būtų susikoncentravęs ir motyvuotas, o motyvacijos būdų yra daug ir skirtingų. Kažkas nori patekti į rinktinę, kažkas nori patekti į kitą lygį, tarkime Eurolygą, Ispanijos čempionatą ar NBA. Viskas yra gerai.
– Ar patekimą į „Top 16“ jau galime užskaityti kaip gerą sezoną Europoje?
– Galime užskaityti kaip tikrai gerą pirmąjį etapą. Patys labai gerai suprantame, kad dabar viskas prasideda iš naujo. Kiti priešininkai, trumpesnis turnyras ir mažiau šansų suklysti. „Top 16“ grupėje mes būsime „underdogai“ (autsaideriai – anglų k.). Mums gal net daugiau šansų, nes kiekviena pergalė procentiškai yra didesnės vertės. Kaip ir visą sezoną, eisime į kiekvienas rungtynes susikaupę taip, lyg jos mums būtų lemiamos. Turime dirbti su tokiu mentalitetu.
– Koks „Rytas“ buvo sezono pradžioje, o koks yra dabar, kalbant apie žaidimo kokybę?
– Sezono starte turėjome žymiai daugiau nesusipratimų tokiose situacijose, kur mes norime žaisti, kodėl mes tai darome, kodėl atakuojame ten ir t.t. Dabar mūsų savitarpio supratimas yra pagerėjęs žymiai. Faktas, kad turėjome labai daug problemų su sveikata. Pagarba žaidėjams, kurie turėdami problemų ėjo ir žaidė, ir žaidė nesvarbu kiek minučių. Jie ėjo į aikštelę ir kovojo. Man tai yra svarbiausia. Jų darbas ir susitelkimas treniruotėse yra kažkas tokio. Vien dėl jų esu patenkintas, kad patekome į kitą etapą. Jie to tikrai nusipelnė.
– Žaidėjai dažnai išskiria labai pasikeitusią atmosferą komandoje, lyginant su praėjusiu sezonu. Ar pritariate tam?
– Viskas aišku, ką mes turėjome pernai. Turėjome daugiau žaidėjų su ego, kuris jiems buvo svarbesnis už komandą. Kai tą išsisprendėme, viskas stojosi į savo vietas. Šią vasarą ir sezono pradžioje į tai kreipėme tikrai daugiau dėmesio. Biudžetą turėjome tokį, kokį turėjome, bet stengėmės pasirašyti žaidėjus, jog turėtume gerą ir darbinę atmosferą.
– Kiek riboto biudžeto klubas turi rizikuoti rinkoje ieškodamas naujų žaidėjų?
– Labai sudėtinga. Labiausiai sudėtinga ties žaidėjais, kurie neturi europinės patirties. Galime surinkti daugybę informacijos iš skirtingų žmonių, bet yra nenuspėjamumo faktorius. Geras pavyzdys yra su Mattu Farrellu. Apie jį buvo gauti labai geri atsiliepimai iš universiteto, vasaros lygos komandų, trenerių ir organizacijų. Bet jam buvo pirmi metai Europoje, iškart po universiteto. Jis paprasčiausiai atėjo vieną dieną ir pasakė, jog nori išvažiuoti. Ir tu negali nieko padaryti. Kalbame ne apie krepšinį, į tai susideda daug dalykų. Ieškodami žaidėjų kartais net juokaujame, kad mūsų šalies klimatinė padėtis turi blogą patirtį su žaidėjais, kurie gimę ir užaugę Kalifornijoje, jog atvyktų ir žaistų į mūsų regioną. Jiems labai sudėtinga, kai pas mus yra tamsusis laikotarpis, 30-40 dienų nėra saulės. Galbūt tame teisybės ir yra.
– Kai vertinate „Ryto“ „Top 16“ grupę?
– Silpnų grupių šiame etape nėra. Visi priešininkai yra daugmaž žinomi. Faktas, kad būsime autsaideriai, bet viską lemia 40 minučių gero susikaupimo, nuoseklaus vykdymo tai, ką norime padaryti. Manau, kad ambicijų turime, o į rungtynes turime žengti, kaip į finalą.
– Ar labiau norėjote šios grupės, ar ispaniškos su Malagos, Andoros ir Badalonos ekipomis?
– Stengėmės žiūrėti į priekį, sakėme, kad nieko nesirenkame. Buvome nusprendę, kad žaisime su didele rotacija, jaunimas gaus savo šansus. Eimantas Bendžius Venecijoje rungtynių pabaigoje metė savo tritaškį, galėjo pataikyti, bet prametė. Niekas nenorėjo pralaimėti rungtynių specialiai. Faktas, kad prieš šias rungtynes turėjome mažų sveikatos problemų. Nesinorėjo kai kurių žaidėjų nuvarginti, teko riboti laiką, naudoti didesnę rotaciją.
– Ar jums, kaip treneriui, patinka turėti jauną sudėtį, ar vis dėlto norisi kuo stipresnės komandos?
– Mes turime tikrai daug talentingo jaunimo, kuris po kelių metų gali žaisti LKL ir Europos taurėje. Bet viskas turi eiti žingsnis po žingsnio. Turėjome traumų situaciją komandoje, pasikvietėme Ąžuolą, o jis tikrai neprapuola. Tačiau jaunam žaidėjui, kai jam nėra nė 18 metų, jam geriau turėti maksimalų treniruočių procesą ir žaisti kuo daugiau minučių galbūt žemesniame lygyje. Manau, kad Ąžuolas kitą sezoną gali būti pasiruošęs kovoti dėl vietos pagrindinėje komandoje.
Kitas jaunimas, kaip Karolis ar Marekas, jie žaidžia savo minutes, gauna savo šansus, kuriais turi būti pasiruošę pasinaudoti. Jie treniruočių procese visada dalyvauja, individualaus darbo atlieka tikrai daug. O Deivio situacija yra labai aiški. Visi norime padėti jam pasiekti savo tikslą. Mes esame patenkinti jo darbu, jo individualiu darbu stiprėjant fiziškai. Jam yra atskiri planai, jis dirba papildomai, aikštelėje dirba su treneriais po ir prieš treniruotes. Faktas, kad jam yra teikiamas žymiai didesnis dėmesys priešininkų, agentų ir visų kitų. Jam reikia susitvarkyti psichologiškai, o aš kaip treneris galiu būti tik patenkintas jo darbu. Galbūt progresas nėra toks didelis, bet yra dalykai, kuriuos jis tikrai yra pagerinęs ir toliau gerina.
– Ko reikia D.Sirvydžiui, kad jis galėtų žengti žingsnį į aukštesnį lygį?
– Fiziškumas yra vienas dalykas. Jam reikia tvirtinti kūną, tą jis ir daro. Jis yra vėlyvesnio brendimo, tad tai ateis su laiku. Kitas dalykas, fiziškumo ir masės pridėjimas negali pakenkti jo turimoms geroms savybėms, kaip greitas išmetimas. Žinoma, jis turi gerinti dešinę ranką, turi gerinti prasiveržimą ir aštrumą. Akcentuojame, kartais jis tai atlieka labai gerai prieš varžovus, kurie jį akcentuoja tik kaip metiką, ar silpnesnį gynyboje žmogų. Buvo rungtynių, kur jis tai tikrai gerai atliko.
Krepšinis yra žaidimas, kuriame yra vertinami universalūs žaidėjai, galintys žaisti per kelias pozicijas, galintys daryti daugybę skirtingų dalykų. Su Deiviu kalbame daug, rodome daug video. Nematau jo vienoje pozicijoje, manau, kad jis galės rungtyniauti per pirmąsias tris, bet turi gerinti žaidimą su kamuoliu.
– Kokį matote Ąžuolo Tubelio potencialą, kokiu žaidėju jis gali tapti ateityje?
– Ąžuolo potencialas yra didžiulis. Ne veltui jis laikomas vienu didžiausiu savo amžiaus talentu Europoje. Ąžuolo atletiškumas ir fiziškumas yra įgimtos savybės, kurios tikrai yra išskirtinės. Tai ketvirtas-penktas numeris, kuris gali būti šiuolaikinis centras, darantis daugybę dalykų. Gali perduoti kamuolį, gali žaisti su kamuoliu prie krepšio, prie tritaškio linijos. Jis gali tapti labai universaliu žaidėju, bet reikia dirbti, reikia gerinti metimą. Kalbamės su „Perlo“ treneriais apie tai. Jie įdeda daug darbo. Dirba su Ąžuolu, su jo metimu.
– Kalbant apie kitą „Ryto“ talentą Einarą Tubutį, ar sutinkate, kad tai ateities Eimantas Bendžius?
– Tikrai yra panašumų. Tai - žaidėjas, kuris gali žaisti trečioje ir ketvirtoje pozicijose. Jis daro daug dalykų panašių, kokius daro Eimantas. Visiems gaila, kad atsitiko tokia visiška nesąmonė (praėjusį mėnesį E.Tubutis buvo stipriai sumuštas naktį Klaipėdoje).
– Jau atrodė, kad jis išaugo NKL marškinėlius. Ar nebuvo minčių jo skolinti kokiai LKL komandai?
– Kalbėjome apie tai, galvojome, bet sezono pradžioje jis buvo gavęs traumą, negalėjo žaisti. Nebuvo pastovumo, kad jis žaidžia gerai tris mėnesius, demonstruoja tokius rezultatas, kaip gruodį. Būtų buvę galima apie tai galvoti. Dabar jam pirmiausia reikia sugrįžti, o kada tai nutiks, dabar sunku pasakyti.
– Ar Marekas Blaževičius yra ateities Lietuvos rinktinės centras?
– Viskas yra jo rankose. Darbas, kurį jis daro su Uviu, su kitais treneriais, yra tai, ko jam reikia. Jis gauna didžiulę patirtį LKL ir Europos taurės kovose. Kaip ir kiekvienam jaunam žaidėjui, jam reikia pasinaudoti gautais šansais ir būti maksimaliai susikaupus. Faktas, kad jauni žaidėjai gaus tuos šansus, visa kita priklauso nuo jų.
Jis turi tikrai gerą krepšinio IQ. Jo privalumas yra tame, kad jis numato daugybę dalykų, ką ir kaip žais priešininkas. Jis gudrus. Galbūt tai įgimtas dalykas, galbūt įdiegė vaikų krepšinio treneriai. Jis tą turi, o ateitis priklauso nuo jo.
– Ar esate patenkintas tuo, kaip dabar atrodo Martynas Echodas, kai sezono pradžioje jis sulaukė nemažai kritikos?
– Kai kalbame apie Martyną, mes kalbame kaip pagrindinį centrą, bet jam vis dar tik 22-eji metai. Tai žaidėjas, kuris turi turėti proveržio sezoną. Visi labai tikėjosi, kad tai bus šis sezonas, o jis jautė tokį didelį spaudimą. Faktas, kad su tuo pradžioje jis nesusidorojo. Martyno požiūris į treniruotes visada buvo geras, buvo daug žiūrima video ir analizuojamos klaidos, buvo daugybė pokalbių. Jam pavyko sugrįžti į tas vėžes, kuriose jį norime matyti. Pastangos yra labai geros.
Dideli žaidėjai dažnai žaidžia su emocijomis. Daug dalykų priklauso nuo pirmųjų momentų, kaip jie pavyksta, kaip priešininkas prieš jį sužais. Yra daug žaidėjų, kurie yra priklausomi nuo pirmųjų momentų. Jei pirmieji Martyno momentai yra labai geri, jį sustabdyti yra labai sunku.
– Labiausiai kviestionuojami „Ryto“ žaidėjai viešoje erdvėje yra Tu Holloway ir Cameronas Bairstow. Kaip manote, kiek savo galimybių jie jau spėjo pademonstruoti?
– Pagrindinis dalykas, kuris trukdo Cameronui, tai mikro traumos arba traumos, kurios jį vis išveda ir rikiuotės. Kai jau atrodė, kad jis sugrįžta į optimalią formą, treniruotėse atrodo tikrai gerai, bet atsiranda problemos su sveikata. Kitas dalykas, tai kad visiems australams ar žaidėjams atvykusiems iš Australijos lygos, yra tas adaptacinis periodas prisitaikyti prie kitokio krepšinio. Europoje yra žaidžiamas kitoks krepšinis. Australijoje leidžiama žaisti kietai, leidžiama žaisti daug rankomis. Daug kontakto, daug stumdymosi. Matote „Žalgiryje“ Jocką Landale‘ą, nors jis vieną sezoną jau žaidė Europoje.
Vienu metu teisėjai labai kreipė dėmesį į Camerono duodamą kontaktą aikštelėje. Rodėme tuos momentus. Jis truputį pasitaisė, tuomet atsirado kiti dalykai. Adaptacija nėra lengva. Cameronas duoda dalykus, kurie yra nelabai matomi. Geros užtvaros, gera gynyba baudos aikštelėje. Jis geriausias mūsų gynėjas po krepšiu. Taškai, vietų aikštelėje užėmimai. Tai nematoma. Faktas, kad jis nebus žaidėjas, kuris sirgaliams bus matomas, efektingas. Taip nebus. Jis atlieka juodą darbą.
Jis labai atsidavęs. Eina žaisti, jei koja nėra nulūžusi. Mums irgi reikėjo prie to prisitaikyti. Ateina Cameronas ir sako, kad jam viskas gerai, jis gali treniruotis. O gydytojas sako, kad būtų gerai, jos jis nesitreniruotų. Tai profesionalas iš didžiausios raidės, dirbantis labai daug prieš ir po treniruočių. Labai rūpinasi savo kūnu.
Aš manau, kad jis tikrai gali duoti daugiau, bet jam reikia sugrįžti į fizinį varžybinį ritmą.
– Ar adekvatu tikėtis daugiau iš T.Holloway, kuris Turkijoje pernai rinko po 20 taškų?
– Tu žaidė komandose, kurios kovodavo dėl patekimo į atkrintamąsias, žemesnėse komandose, kur iš jo reikalavo daugybės taškų. Toks buvo jo vaidmuo. Mes norime jį matyti kaip žaidėją, kuris organizuoja žaidimą ir, priklausomai nuo situacijų, žaidėją, kuris pelno taškus. Faktas, kad jam reikėjo prisitaikyti ir persiorientuoti. Kai kurie dalykai jam buvo nauji. Jis nebuvo žaidęs Europos taurėje. Lietuvos lyga yra specifinė, užsieniečiams nėra lengva joje žaisti.
Kaip ir sakiau, kiekvieno lietuvio ir užsieniečio darbas treniruotėse yra labai geras. Mes esame patenkinti, tikrai viskas yra tvarkoje. Rungtynėse kartais ne viskas priklauso nuo treniruočių. Yra priešininkas, kuris kažką tau leidžia ar neleidžia. Turime minusų, bandome juos dangstyti, o priešininkas bando jais pasinaudoti, kaip ir mes priešininkų silpnybėmis. Žinome savo minusus. Galbūt norėtųsi aštresnio Tu žaidimo, didesnio greičio.
Pradžioje buvo didžiausias iššūkis, kaip treniruočių procesą sudėlioti jam, nes jis atvyko be poilsio, tik pasibaigus Puerto Riko čempionatui. Mes tai žinojome, kalbėjome apie tai. Jis sakė, kad mėnesį ilsėjosi ir nebuvo fiziškai dirbęs. Užtruko adaptacija, individualizuoti planai. Su Tu darbu viskas yra gerai.
– Ar šioje sezono stadijoje „Rytas“ gali sau leisti keisti žaidėjus?
– Situacija rinkoje yra tokia, kad žaidėjų nėra arba jų yra labai mažai. Tu Holloway sutiko pasirašyti ženkliai mažesnę sutartį, bet su „langu“, jog gali sezono viduryje už išpirką išeiti. Tai sprendžia jis, o priklauso nuo pasiūlymų, kokius jis gaus.
– Jums antras sezonas paeiliui yra geras. Tikslai Lietuvoje ir Europoje yra įvykdyti ar net viršyti. Ar gaunate pasiūlymų ir dėmesio iš kitų Europos klubų?
– Visko būna. Įvairiausių skambučių ir pokalbių būna. Mūsų krepšinio pasaulis nėra didelis. Žmonių nėra daug. Bendraujame su kolegomis, apie jų darbą įvairiose lygose. Tai normalus dalykas kiekvieno trenerio, klubo vadovo ar generalinio direktoriaus darbe. Tiesa, dabar esu susikaupęs darbui Vilniuje.
Manau, kad Vilniuje turime idealias sąlygas sportavimui. Salė, treniruokliai. Galime dirbti kada norime ir kiek norime. Turime jaunimo komandą. Jei turime traumų ar ligų, jauni žaidėjai visada pasijungia, o treniruočių procesas nenutrūksta. Nereikia laužyti galvą, ką dabar reikia daryti, kad neturime 10 ar 12 žmonių. Tai labai gerai.
– Kaip jums gyvenimas Vilniuje?
– Vilnius yra mano miestas, kuriame aš pradėjau žaisti profesionalų krepšinį, dar tuometinėje „Statyboje“. Su šeima čia gyvenome visada. Čia gyvena mano broliai ir sesės, visi draugai. Jaučiuosi visiškai savas Vilniuje. Jaučiuosi kaip namie, jaučiu didelį miestelėnų palaikymą. Parduotuvėse tenka dažnai bendrauti su vyresnio amžiaus sirgaliais, kurie pamena, kaip žaidžiau „Statyboje“. Po laimėtų rungtynių yra sveikinimų ir draugiškų pokalbių, pralaimėjus – kandžių pastabų. Tai normalu.
Smagu, nes žmonės domisi, jiems įdomu. Ties ta kryptimi ir turime dirbti, kad „Rytas“ būtų Vilniaus komanda. Jog vilniečiams būtų svarbi jų miesto komanda. Kad žaistume pilnoje arenoje. Rungtynėse su „Lietkabeliu“ namuose buvo fantastinė atmosfera. Buvo atėję draugų, kurie nerado kur atsisėsti, sakė, kad žiūrėjo atsistoję. Vadinasi, kažką darome gerai.
– Kalbėjome apie žaidėjų ambicijas, o kokia yra jūsų motyvacija, kai jau teko padirbėti su rinktine ir Europos taurėje su „Rytu“?
– Kiekvienas treneris svajoja vieną dieną dirbti Eurolygoje. Tai normalu. Vienas dalykas yra svajoti, kitas dalykas iki to eiti. Ten nueiti gali tik demonstruodamas gerus rezultatus žemesniame lygyje. Šiuo metu žemesnis lygis yra Europos taurė arba nacionalinis čempionatas.
Bet dabar apie tai negalvoju. Trenerio darbe turi būti susikaupęs ties šia diena, šia treniruote, šiomis rungtynėmis. Mūsų darbe pastovumo nėra, mažai klubų tą turi. Labai greitai yra pasiduodama emocijoms, labai greitai kažkas yra keičiama. Faktas, kad visi nori gerų rezultatų, visiems reikia pergalių, bet gale laimi tos komandos, kurios turi labai aiškią viziją.
– Kokie turi sukristi veiksniai, kad dabartinis „Rytas“ galėtų iš sosto nuversti „Žalgirį“?
– Manau, kad turi būti ilgalaikė vizija. Viename sezone tą padaryti yra be galo sunku. Reikia rizikuoti ir pataikyti su visomis rizikomis. Dar fizinė būklė ir traumos lemiamu momentu. Tik ilgalaikė vizija, trejų ar penkerių metų, auginantis jaunus žaidėjus.
– Ar jaunų sužibėjusių žaidėjų tokiu atveju greitai neišgraibstytų galingesni klubai?
– Tai rizika, bet galbūt jis sužibės geriausiame savo sezone. Galbūt komanda tuomet pataikys su pirkiniais. Sakoma, kad pinigai nežaidžia, bet dabartiniame sporte labai aktualu, kokį biudžetą turi ir kokios yra galimybės. Jei 3-5 metų vizija, tai turi kilti ir biudžetas. Tokioms komandoms kaip „Rytas“ yra labai sunku, nes Azija atėmė daugybę žaidėjų. Kinija atėmė žaidėjus net iš Eurolygos, bet dar yra Pietų Korėja, kuri įsijungia į konkurenciją dėl žaidėjų, kurių vertė 150 ar 250 tūkstančių eurų. Japonijoje susijungė dvi lygos. Žaidėjai, kuriuos galėtume svarstyti kaip potencialus kandidatus, jie renkasi didesnius pinigus ten. G lygoje yra naujos taisyklės, kur garantuotos sutartys ir žymiai pakelti atlyginimai. Kažkas renkasi žaisti ten, o ne Europoje.
Konkurencija yra didžiulė. Faktas, kad mūsų geras koziris yra Europos taurė. Žaidėjams, kurie nori pasikelti savo vertę ar žengti aukštesnį lygį, visada yra šansas.
