Dar prieš dvejus metus Lilyje Slovėnijos žurnalistas Tilenas Jamnikas buvo ne juokais susikrimtęs: kur žais galbūt vertingiausias visų laikų Slovėnijos brangakmenis?
Tada Lukai Dončičiui tebuvo 16 metų, bet, dar nebaigęs vidurinės mokyklos, jis jau žaidė Eurolygoje.
Nerimavo visa Slovėnija. Nors Luka augo ir gimė Liublianoje, nuo 13-os persikėlė į Madrido „Real“ komandą ir įleido šaknis svečioje šalyje.
Talentas greitai išmoko ispanų kalbą, šešiolikos apsigyveno Madride su savo mama ir daugiau laiko leido ne gimtinėje, o Ispanijoje. Kaip tik prieš keletą metų panašiai subrandinusi juodkalnietį Nikolą Mirotičių, Ispanija suteikė NBA talentui pilietybę ir aukštaūgis FIBA turnyruose atstovavo ne gimtajai šaliai, o būtent Ispanijai.
Slovėnai baiminosi, kad toks pat likimas galėjo ištikti Luką Dončičių.
„Jeigu jis nori žaisti Ispanijos rinktinėje, mes būtume labai laimingi“, – pareiškė Ispanijos krepšinio federacijos prezidentas Jorge Garbajosa.
Lyg tyčia, vasaromis L.Dončičius neatstovavo Slovėnijos jaunimo rinktinėms tai dėl traumų, tai dėl kitų aplinkybių. O spekuliacijų vis daugėjo.
Atsirado versija, kad L.Dončičius gali apsivilkti Serbijos rinktinės marškinėlius. Jaunuolio tėvas Saša Dončičius yra Slovėnijos pilietis, tačiau visa jo šeima kilusi iš Serbijos.
Kai viename jaunimo Eurolygos turnyre L.Dončičius ir Serbijos rinktinės treneris Aleksandras Džordževičius pozavo bendrai nuotraukai, pasklido gandas, kad L.Dončičius linksta prie sprendimo atstovauti Serbijai.
Kol nepilnametis berniukas tylėjo ir dėl asmeninių priežasčių, ir dėl „Real“ politikos neleisti iki 18 metų bendrauti su žiniasklaida, informacijos trūkumas sėjo vis daugiau velniškų kalbų.
Buvo ir teorija, kad L.Dončičius galėtų atstovauti Juodkalnijai taip pat daugiausia dėl tėvo giminystės ryšių.
Tačiau mažiau nei prieš metus, rugsėjo 22-ąją, tuomet dar 17-os Luka nusprendė nebetylėti.
„Aš labai dėkingas „Real“ klubui, Madridui ir Ispanijai, tačiau mano pasirinkimas ir troškimas visada buvo tik vienas – atstovauti Slovėnijai“, – 2016-ųjų rugsėjo 22-ąją socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė L.Dončičius.
„Tipinė situacija: mama – slovėnė, tėvas – serbas, o vaikas visą laiką augo Slovėnijoje. Negalėjome kažko padaryti“, – atsiduso A.Džordževičius.
Vėliau paaiškėjo, kad apie L.Dončičių rinktinėje svajoję ispanai net nebuvo susisiekę su slovėnu ir jo šeima.
Buvo šiek tiek nemalonu, tačiau galbūt tai normalu, kadangi jie bijojo, kad galiu žaisti už kitą rinktinę.
„Niekada nebuvo jokios kalbos, kad galiu žaisti kitoje rinktinėje. Niekada. Visada norėjau žaisti ir žaisiu tik Slovėnijos rinktinėje“, – pirmajame savo interviu Slovėnijos radijui ir televizijai „Val 202“ sulaukęs pilnametystės patvirtino L.Dončičius.
Ši tema visada buvo tokia jautri, kad kai kurie slovėnai iki pat šios vasaros nebuvo tikri, ar L.Dončičius iš tikrųjų žais Slovėnijos rinktinėje.
Visos tos spėlionės kirto per L.Dončičiaus įvaizdį, lyg šis dvejotų dėl Slovėnijos.
„Buvo šiek tiek nemalonu, tačiau galbūt tai normalu, kadangi jie bijojo, kad galiu žaisti už kitą rinktinę“, – „Val 202“ pripažino L.Dončičius.
Tik kai žaidėjas atvyko į rinktinės stovyklą, šalis nusiramino.
Gal ir nieko keisto. Dabar L.Dončičius yra tokia superžvaigždė Slovėnijoje, kad net Goranas Dragičius jo šešėlyje atrodo kaip eilinis žaidėjas.
