Trečiąjį sezoną FIBA Čempionų lygoje Vilniaus „Rytas“ pradeda nuo rimčiausio įmanomo varžovo – praėjusio sezono čempionės Tenerifės „Lenovo“ ekipos iš Ispanijos, kurią Giedriaus Žibėno auklėtiniai svečiuose testuos trečiadienį 21.30 valandą.
Kaip kelionės į Kanarų salyną išvakarėse 15min pasakojo stipriausios šalies komandos treneris, vilniečiai pasitinka tik dar labiau sustiprėjusį varžovą, kuriam praėjusį sezoną nusileido abu kartus.
Pagrindinė korekcija Tenerifės ekipos sudėtyje – vietoje išvykusio vieno iš vedlių Kyle'o Wiltjero atvykę trys solidūs naujokai.
„Mums būtų labai geras impulsas laimėti tokias rungtynes, tuomet ir patys galėtume drąsiau kalbėti. Nėra ko slėpti – mes važiuojame laimėti. Jei sakyčiau kažkaip kitaip, turbūt skambėtų nekaip. Mes važiuojame laimėti. Tokia yra vienintelė mintis mūsų galvoje 24/7“, – 15min sakė Giedrius Žibėnas.
Nors specialistas pripažįsta pirmojo Čempionų lygoje varžovo sudėties stiprumą, jam patinka ir tai, ką jis su trenerių štabu ir sporto direktoriumi Donatu Zavacku nudirbo Ozo gatvėje įsikūrusios „Jeep“ arenos biure vasarą.
„Galvoju, kad ši vasara buvo lengvesnė, negu pernykštė, nes tuomet buvo pirmoji patirtis komplektuojant komandą su treneriais ir Donatu Zavacku. Sunkumų buvo daugiau pernai, daugiau buvo ir X, ir Y. Tuomet galvojome, kad ėmėmės daug rizikingų sprendimų, bet kaip sezonas parodė, daug kas pasiteisino. Niekada nebus taip, kad visi dešimt žaidėjų duos geriausią rezultatą. Taip nebūna net geriausioje Eurolygos komandoje, – sakė G.Žibėnas. – Šįmet viskas ėjo paprasčiau ir aiškiau, atsirado tęstinumas ir supratimas, kaip ką daryti.“
Šiuometinis „Rytas“ atrodo geriau subalansuotas, praplėtęs aukštaūgių gretas bei performavęs gynėjų grandį, bet tikrąjį komandos pajėgumą pamatysime per artimiausią mėnesį, kuriame – trijų Čempionų lygos ekipų bei didžiųjų „Betsafe-LKL“ klubų egzaminai.
Tiesa, skaudulių tarpsezonio metu pasitaikė. Vilnių paliko sirgalių numylėtiniu tapęs įžaidėjas Speedy Smithas, už gerokai didesnį atlyginimą persikėlęs į Jeruzalės „Hapoel“, ir penkerius metus „Ryto“ marškinėlius vilkėjęs kapitonas Arnas Butkevičius, papildęs aršiausių varžovų Kauno „Žalgirio“ gretas.
„Neturėjome šansų konkuruoti dėl šių krepšininkų finansiškai. Prie geriausių norų nebuvo jokių šansų, – 15min sakė G.Žibėnas. – Iš šono į Arno išvykimą į Kauną žiūriu labai paprastai – jis atidavė „Rytui“ viską, ką galėjo, išėjo su titulu ir žinojimu, kad su „Rytu“ būtų labai sudėtinga pasiekti ką nors daugiau. Žinoma, visada yra platesni vandenys ir ta pati Čempionų lyga, bet jis išėjo su LKL finalų MVP rankose, labai laiku ir vietoje – tiek jo karjeros, sportinės formos ir ateities prasmėmis. Manau, kad jis pasirinko labai teisingą laiką išeiti – dabar arba niekada. Arnui bandyti užsikabinti už Eurolygos dar leidžia jo amžius. Aš esu įsitikinęs, kad „Žalgiryje“ jis turės didelį vaidmenį ir jiems tikrai padės.“
15min portale – išsamus ir atviras interviu su Giedriumi Žibėnu – apie prasidedančią Vilniaus „Ryto“ kelionę Europoje, naują komandos dėlionę, skausmingus išsiskyrimus, naująjį kapitoną, palikimą klube po savęs, „Wolves“ projektą, patirtį Europos čempionate ir tęstinumą rinktinėje.
„Visi visiems linki sveikatos. Viskas gerai, sveikatos reikia, bet sėkmės reikia dar labiau. Žinote, kaip buvo „Titanike“? Laive visi buvo sveiki, bet jie paprasčiausiai neturėjo sėkmės“, – vaizdingai apie rinktinės pasirodymą Europos čempionate pasisakė „Ryto“ vairininkas.
– Treneri, po pirmųjų sudėtingų rungtynių Utenoje iškovojote dvi įtikinamas pergales prieš Klaipėdos „Neptūną“ ir Prienų „Labas GAS“. Kiek jus džiugina žaidėjų reakcija prieš FIBA Čempionų lygos startą?
– Žaidėjų reakcija buvo ir viskas. Čia nieko daugiau nepasakysi. Teisinga reakcija ir tiek žinių. Mes žinojome, kad pirmose rungtynėse buvome ne mes, nes buvome tikrai geriau pasiruošę sezonui.
– Čempionų lygos starte – čempionų testas. Ar gerai sezoną Europoje pradėti nuo stipriausios komandos?
– Mums būtų labai geras impulsas laimėti tokias rungtynes. Tuomet ir patys galėtume drąsiau kalbėti. Pradėti išvykoje prieš čempionus... Gerai, įtampos nėra. Nėra ko slėpti – mes važiuojame laimėti. Jei sakyčiau kaip nors kitaip, turbūt skambėtų nekaip. Mes važiuojame laimėti. Tokia yra mūsų vienintelė galvoje 24/7.
– Kuo šiuometinė Tenerifės „Lenovo“ skiriasi nuo pernykštės, kuri iškovojo titulą? Ar esminis pokytis – Kyle'o Wiltjero išvykimas?
– Šios komandos labai skiriasi. Šiuometinė „Lenovo“ yra geresnė komanda. Ją papildė Elginas Cookas. Kitas dalykas – išlikęs branduolys. Treneriams nereikia įvesti komandos į sistemą ir derinius. Jie žaidžia visiškai tą patį, tik sistemų daugiau. Viskas „Lenovo“ komandoje pagrįsta automatiškumu. Jie įsigijo ir Europos čempioną Jaime Fernandezą, Timą Abromaitį į Kyle'ą Wiltjerą. Nežinau, kaip, bet jie visada padaro labai gerus sprendimus tarpsezonyje. Manau, kad Tenerifės komanda sustiprėjo – K.Wiltjero praradimą jie pavertė trijų gerų žaidėjų įsigijimu.
– Ar sezono startą praleidęs Giorgi Šermadini žais prieš „Rytą“?
– Gauname miksuotas žinias. Vieni sako, kad galbūt jis žais, kiti sako, kad nežais. Iš Manresos štabo gavau žinių, kad jis nežais, bet jie neturi tikslios informacijos, o tai labai daug ką keičia. Žaisti prieš „Lenovo“ su ir be G.Šermadini yra du skirtingi dalykai. Tai apsunkina mūsų pasiruošimą, nes kuo daugiau variantų, tuo daugiau informacijos žaidėjams. Nesinori perkrauti žaidėjų informacija.
– Ar sutinkate su pastebėjimu, jog „Lenovo“ ir „Rytas“ propaguoja panašų žaidimo stilių?
– Jei imtume pernykštį „Rytą“, galbūt ir panašu, nes Tenerifėje daug kas eina per Giorgi Šermadini, kaip pas mus ėjo per Ivaną Buvą. Šįmet pas mus tiek daug žaidimo „viduje“ nebėra, kiek „Lenovo“ daro su G.Šermadiniu.
Nesakyčiau, kad mūsų žaidimo gijos priklauso tik įžaidėjams. Pasijungia daugiau žaidėjų. „Lenovo“ daug žaidžia „du prieš du“, daug užtvarų žaidėjams be kamuolio, ypač Sasu Salinui. Reikės jį sugaudyti, ko mes nepadarėme pernai.
– Ko dar galėtumėte pasimokyti iš praėjusio sezono dviejų akistatų su „Lenovo“?
– Kitas dalykas – gynyba baudos aikštelėje prieš G.Šermadinį. Šiandien kaip tik rodėme gerus ir blogus pavyzdžius iš pernai metų. Gerų norėtųsi daugiau, o blogų turime išvengti.
Aišku, dar „off-ball“ gynyba ir tritaškių gynyba. Abejose rungtynėse persilaužymas įvyko ne dėl to, kad Tenerifė kažką ypatingo padarė, o kad mes kažkuriose situacijose nepasaugojome kamuolio. Turime kamuolį labai saugoti, nes „Lenovo“ yra puikiai po klaidų į greitas atakas bėganti komanda. Tokiu būdu jie atidaro ir daug tritaškių greitose atakose. „Lenovo“ yra geriausia ACB komanda pagal tritaškius iš statinės padėties. Turėsime riboti šiuos tritaškius. Pirmiausia – greitose atakose, tuomet – žaidime „du prieš du“ bei mažiukų žaidėjų kūryboje. Pernai „Lenovo“ turėjo du kuriančius žaidėjus Bruno Fitipaldo ir Marcelinho Huertas, o šįmet dar prisidėjo Jaime Fernandezas.
Žinoma, dar perdavimų linijos, išdaužinėti varžovus iš po užtvarų. Šiuos dalykus turėsime sumažinti.
– Kaip bendrai vertinate Čempionų lygos grupę, kurioje, be jūsų ir „Lenovo“, dar yra Atėnų „Peristeri“ bei Herclijos „Bnei Herzliya“ klubai?
– Manau, kad sunki grupė. Mes gavome sustiprėjusią čempionų komandą. „Lenovo“ tai demonstruoja ne tik laimėjusi abejas ACB rungtynes, bet puikiai žaidė ir pasiruošimo etape. Kažkokiame draugiškame turnyre „Lenovo“ išvykoje sudaužė Las Palmo „Gran Canaria Herbalife“ (laimėjo 91:76, nors po trijų kėlinių pirmavo 79:55 – aut. past.). Jie sudaužė stiprią Europos taurės komandą.
Gavome čempionus, gavome praėjusių metų Izraelio lygos finalininkus, kurie nupūtė Tel Avivo „Maccabi“. Žinoma, dabar tai yra kitokia komanda. Sunku vertinti pajėgumą, nes mūsų ritmas yra sudėtingas – per septynias dienas sužaidėme trejas rungtynes, o dabar iškart skrendame į Tenerifę. Stalčiuje yra prisikaupę labai daug rungtynių ir seminarų, kuriuos noriu peržiūrėti, bet tiesiog nėra laiko. Negaliu ruošdamasis Tenerifei lygiagrečiai žiūrėti Herclija, kuri laukia už poros savaičių, todėl daug informacijos apie ją dar neturime.
„Peristeri“ – naujas projektas. Kaip girdime, ten reikalai vyksta labai tvarkingi. Jie turi daug ambicijų, kaip turi ir gerų pavardžių sudėtyje. Patys suprantate, kad Izraelyje ir Graikijoje yra karštos arenos ir sunkios kelionės, nes neturime tiesioginių skrydžių. Ten yra reikalų, bet reikia važiuoti, nusiteikti ir laimėti. Kažką išvykoje laimėti reikės, o kodėl gi ne pirmąsias rungtynes?
– Kiek esate patenkintas „Ryto“ komplektacijos darbais?
– Galvoju, kad ši vasara buvo lengvesnė, negu pernykštė, nes tuomet buvo pirmoji patirtis komplektuojant komandą su treneriais ir Donatu Zavacku. Sunkumų buvo daugiau pernai. Pernai daugiau buvo ir X, ir Y, galvojome, kad ėmėmės daug rizikingų sprendimų, bet kaip sezonas parodė, daug kas pasiteisino. Niekada nebus taip, kad visi dešimt žaidėjų duos geriausią rezultatą. Taip nebūna net geriausioje Eurolygos komandoje.
Šįmet viskas ėjo paprasčiau ir aiškiau, atsirado tęstinumas ir supratimas, kaip ką daryti. Mes pirmus du sezonus kentėjome dėl didelių skaičiaus, bet šią problemą pasprendėme. Šioje vietoje tikrai drąsiau jaučiamės. Jei kažkas iškristų, turėtume pamainą. Dėl didelių grandies tikrai džiaugiuosi. Gal neturime žaidimo „viduje“, bet turime aukštaūgius, kurie ir gynybiniai, ir atletiški, ir keistis gali, ir kovoti dėl kamuolių. Nenurašykime Evaldo Kairio, kuris po traumos yra atsigavęs, turėjo gerą vasarą ir atvyko pasiruošęs. Pirmose savaitėse geriausiai atrodė iš didelių, tad nenurašykime jo į paraštes. Martyno Echodo forma irgi gerėja. Jarvisas visada bus ten, kur reikia aktyvių rankų ir papildomo atkovoto kamuolio. Ir turime tokių, kurie gali išplėsti aikštelę – ir Gytis Masiulis, ir Tomas Lekūnas. Pastarasis gali pridėti ir fiziškumo kiekvienoje gynybinėje atakoje.
Dėl trečių numerių esu labai patenkintas, nes nebėra jokio konfūzo nei Gyčiui Radzevičiui, nei Lukui Uleckui, nes nebėra Arno Butkevičiaus ir viskas krenta ant jų pečių. Du treti numeriai, o ne trys. Jiems viskas aišku, jie keičia vienas kitą. Jie į sezoną atėjo su kitu pasitikėjimu, turi patirties, o atsakomybė jiems nėra naujiena.
Manau, kad kažkiek sustiprėjome ir mažiukų grandyje. Turime vieną mažiuką, bet kiti jį labai gerai papildo gynyboje. Mes kalbame, kad turime mokėti paslėpti gynyboje Elvarą ir mes išmoksime tai padaryti. Elvaras pradžioje strigo, bet dabar geriau žaidžia, kai aplink yra Benedekas Varadis. Elvarui sunku, kai visos šviesos yra į jį. Kaip atsarginis žaidėjas, papildantis Benedeką, atrodo tikrai gerai. Aišku, būkime teisingi, bet jis taip atrodo prieš silpnesnes komandas. Kaip bus platesniuose vandenyse, išsiaiškinsime per mėnesį, nes per tiek laiko sužaisime su Tenerife, „Peristeri“, Herclija, „Žalgiriu“, „Wolves“ ir „Lietkabeliu“. Dabar sunku spręsti.
Tik noriu priminti, kad pernai į pirmąsias Čempionų lygos rungtynes važiavome 25 taškais namuose pralaimėję Utenos komandai. Panikėlės tuomet buvo nemažai, o dabar turime pasitikėjimo, yra tęstinumo ir aiškumo. Tai mus drąsina.
– Ar darbinio proceso neapsunkina Toddo Witherso vėlavimas atvykti? Kiek „Rytas“ dar gali laukti?
– Darbinį procesą labiausiai apsunkino Europos čempionatas ir FIBA langai. Vėlavo Elvaras, vėlavo Echodas, vėlavo Masiulis, kaip ir Varadis. Tai apsunkino procesą, o ne Toddo neatvykimas. Kai jis vėlavo, suteikėme šansą jaunimui iš „Perlo“. Bandėme įlieti juos. Mes, treneriai, turime prisitaikyti prie kiekvienos situacijos. Galvoju, kad kai buvau išvykęs į čempionatą, trenerių štabas atliko labai gerą darbą ir komandą tinkamai paruošė. Net ir nesant pačioms idealiausioms sąlygoms.
O kai supratome, kad Toddas neatvažiuoja, pakankamai greitai sureagavome ir pasirašėme Tomą Lekūną.
– Dvi svarbios čempioniško „Ryto“ figūros – Speedy Smithas ir Arnas Butkevičius. Ar buvote bejėgiai konkurencinėje kovoje su Jeruzalės „Hapoel“ ir Kauno „Žalgiriu“?
– Neturėjome šansų konkuruoti dėl finansų. Prie geriausių norų nebuvo jokių šansų.
– Ar jums, kaip „Ryto“ treneriui, nėra skaudus A.Butkevičiaus perėjimas į aršiausių varžovų stovyklą? Kaip tai vertinate?
– Iš šono į visą tai žiūriu labai paprastai – Arnas atidavė „Rytui“ viską, ką galėjo, išėjo su titulu ir žinojimu, kad su „Rytu“ būtų labai sudėtinga pasiekti ką nors daugiau. Žinoma, visada yra platesni vandenys ir ta pati Čempionų lyga, bet jis išėjo su LKL finalų MVP rankose, labai laiku ir vietoje – tiek jo karjeros, sportinės formos ir ateities prasmėmis. Manau, kad jis pasirinko labai teisingą laiką išeiti – dabar arba niekada.
Arnui bandyti užsikabinti už Eurolygos dar leidžia jo amžius. Aš esu įsitikinęs, kad „Žalgiryje“ jis turės didelį vaidmenį ir jiems tikrai padės.
– Arno užfiksuotas 0 taškų ir 16 naudingumo balų statistinis rezultatas mane nustebino...
– Nestebina, nestebina! Jis yra turėjęs daugybę tokių rungtynių. Kartais norisi jam nubraižyti porą papildomų derinių per minutės pertraukėlę, nes daugelyje komandų pagrindinis žaidėjas nėra trečias numeris, nebent jis turi ypatingų savybių, įgūdžių. Arnas toks nėra, bet jo pilna visur, pradedant rūbine ir ten kuriama emocija. Jis – emocinis lyderis, autoritetas, pavyzdys. Arnas užduoda toną gynyboje, užduoda toną kalbant apie fiziškumą ir solidumą.
Arnas paliko didelius batus, į kuriuos turi tilpti Margiris Normantas.
– Kokiu būdu išsirinkote naująjį kapitoną ir kaip šiame vaidmenyme matote Margirį Normantą?
– „Rytui“ reikia vilnečio, o Margiris puikiai prilipęs prie klubo ir sirgalių. Tas ryšys matosi. Jam kaifas atstovauti savo miestui, jis tuo mėgaujasi, bet dar turi išmokti tam tikras kapitono savybes. Manau, kad tai ateis su laiku. Turiu pasakyti, kad tai išmokstama ne tik po pergalių ir geresnių rungtynių. Kapitono branda, pavyzdys ir autoritetas ateina iš to, kaip jis elgiasi sunkiausiais momentais, nes tuomet reikia kapitono ir jo pavyzdžio. Niekam nereikia, kad kapitonas kasdien mestų po 20 taškų ar rėktų ant teisėjų, ar bandytų auklėti savo komandos žaidėjus. Reikia tokio, kuris užduotų toną ir būtų pavyzdys, pradedant nuo treniruočių.
– Ar pats turėjote bent menkiausią dvejonę po praėjusio čempioniško sezono likti Vilniaus „Ryte“?
– Superlengvas sprendimas likti, kaip ir visam trenerių štabui. Norėjome tęsti darbus, nes matėme, kad kažką gerai darėme. Norėjome pabandyti tą „kažką gerai“ paversti į „dar geriau“. Bus matyti, ar pavyks. Ne tik aš tikiu, bet visi tiki, o ir visas pasaulis taip surėdytas, kad jei yra tęstinumas, yra ir stabilumas. O kai yra tęstinumas ir stabilumas, tuomet atsitinka geri dalykai.
– Jūs greitai tapote populiaria ir itin mėgstama asmenybe „Ryto“ sirgalių bendruomenėje, išsiskirianti tuo, kad po kiekvienų rungtynių pirmiausia atiduodate duoklę fanams. Galbūt glaudus ryšys tarp komandos ir sirgalių yra kažkas tokio, ką norėtumėte matyti perimant ir žaidėjus bei ateities komandos trenerius kaip klubo vertybę ir tradiciją? Apskritai, kokį palikimą norėtumėte po savęs palikti Vilniaus „Ryte“?
– Noriu kad būtų abipusė pagarba visame kame. Klubas nėra tik žaidėjai, treneriai ir administracija, o ir sirgaliai, savanoriai, rėmėjai ir net žurnalistika. Tai viskas, kas siejasi su mumis. Norisi pagarbos, todėl nuo to pradėjau. Galbūt pradėjau nuo pagarbos žaidėjams, bet atėjau jaunas treneris, kaip asistentas ir no-name'as (neturintis vardo – aut. past.). Būčiau prapuolęs, jei žaidėjams būčiau išdalinęs penkis aukštus keiksmažodžių. Suprantu, kur atėjau ir su kokiu statusu. Aš turėjau užsitarnauti pagarbą. Bet jei nerodysi pagarbos pats, tuomet jos nesulauksi iš aplinkos. Viskas gyvenimas taip surėdytas – bendrauk su kitais taip, kaip tu nori, kad bendrautų su tavimi.
Labai norėčiau, kad tai išliktų „Ryte“. Visi mes norime šlovę pritempti prie savęs, bet jei norime komandai gero, palaikykime ją ne tik tuomet, kai „Rytui“ eina ar kai vyksta įdomios rungtynės, bet ir tuomet, kai rungtynės yra niekam neįdomios.
Mums kiekvienas mačas yra sunkus. Mes pernai ir sumokėjome tą kainą, kad nebarstėme taškų LKL. Laimėti trejas rungtynes iš eilės prieš tą patį varžovą, žaidžiant dukart iš eilės išvykoje ar tik sugrįžus iš Čempionų lygos išvykos be jokio pasiruošimo... Blemba, čia yra reikalų. Varžovų emocijos būna pakilusios, nes atvažiavo „Rytas“, jos sudeda visą save į žaidimą, kad nudaužtų tą „Rytą“. Tokias rungtynes susirinkti tikrai yra sunku.
Todėl man norisi supratimo iš visos tos grandinės, kurią minėjau. Tokios rungtynės mums yra sunkiausios ir ten mums labiausiai reikia palaikymo ir pagarbos.
– Čempionų titulas praėjusį sezoną – nerealus rezultatas, bet kokį poveikį jis duoda kitame sezone? Ar jaučiate išaugusius sirgalių lūkesčius?
– Kiek šįmet teko atsakinėti į žurnalistų klausimus, apie praėjusius metus aš nekalbu. Viskas – istorija buvo graži, bet ji baigėsi. Skaičiukai įrašyti, žiedas duotas ir viskas tuo pasibaigė.
Lūkesčius sukuria sirgaliai ir žurnalistai, bet mes suprantame, kad lūkesčiai yra griūti dėl kiekvieno kamuolio, kautis dėl „niekieno“ kamuolių. Čia reikia rodyti savo aistrą, kokią mums rodo sirgaliai „Jeep“ arenoje. Norisi, kad tai sutaptų – mes už juos, jie už mus. Čia didžiausi lūkesčiai ir lengva įtampėlė.
Lūkesčiai turėtų būti kažkur „Ryto“ pavadinime. Ateini į „Rytą“, užsidedi maikutę su emblema ir automatiškai supranti, kad kažkokia įtampėlė bus. Kas žaidžia ir dirba klube kelintus metus su šia įtampėlė jau suaugo. Nemanau, kad mums tai trukdo, o kartais ir padeda susikaupti rungtynėms ir dar giliau įsigilinti bei pasiruošti. Nesinori nuvilti sirgalių ir savęs pačių.
– Ar „Wolves“ susikūrimas ir pareiškimas po metų žaisti Vilniuje šį klubą automatiškai paverčia principiniu „Ryto“ varžovu?
– Aš asmeniškai to kol kas nejaučiu. Kol klubo nėra Vilniuje, priešpriešos jokios nesijaučia. Kai ateis, jeigu ateis, tuomet žiūrėsime. Reikės aiškintis aikštelėje. Aš visada esu už papildomą gerą komandą lygoje, lygos stiprėjimą, žiūrovų pritraukimą dėl papildomų rungtynių. Tai lygos tikrai nesilpnina, o puošia Lietuvos krepšinį.
Jeigu „Wolves“ ateis į Vilnių, tuomet galėsiu apibūdinti savo jausmus. Dabar jausmai yra darbiniai. Tai – dar viena komanda, prieš kurią reikės kautis. Tikrai gerai suformuota komanda, turinti didžiules ambicijas.
15min prenumeratoriams.
ir žiūrėkite be ribų.
– Ar sutinkate, jog šis LKL sezonas – įdomiausias per daugybę metų?
– Laikas parodys, sunku kažką spręsti po trijų turų. Teoriškai – taip atrodo, bet praktiškai, ar taip bus, dar sunku pasakyti. Pirmas gaires sverti galėsime įpusėjus sezonui. Man sakyti sunku, nes mes visada telkiamės artimiausiam varžovui, neklausome tinklalaidžių ir visų prognozių. Fiziškai tam laiko nėra.
– Kokios jums asmeniškai patirties davė Europos čempionatas?
– Grįžau su žymiai didesniu pasitikėjimu savimi, kaip treneriu, nes kasdienis bendravimas su aukščiausio lygio žaidėjais tikrai daug duoda, pasiimi ir išmoksti. O dar įvairios trenerių štabo mintys... Kasdien gyveni krepšiniu, nesi pasitraukęs nuo jo vasaros metu. Man, kaip jaunam treneriui, svarbu į komandą grįžti būnant geros formos. Kaip mes reikalaujame žaidėjų rugpjūtį grįžti geros formos, taip ir mes turime daryti.
Patikėkite, po dviejų mėnesių vasarą be krepšinio tikrai sudėtinga grįžti į darbus, tuomet reikia dviejų savaičių, kad sugrįžtum į visas situacijas. O jei visą vasarą sprendi situacijas – FIBA languose, pasiruošimo etape ar Europos čempionate, grįžimas į darbus klube žymiai sklandesnis.
Galiausiai – viename viešbutyje gyvenome su geriausiomis komandomis ir geriausiais žaidėjais, kuriuos matome NBA. Tai duoda daug patirties ir pasitikėjimo. Grįžęs ir su savo žaidėjais kitaip bendrauji ir kitaip į juos žiūri. Gal ir jie kitaip žiūri į trenerį.
Kiekviena patirtis yra gera patirtis. Žinoma, rezultato prasme labai nepasisekė, bet patirties įgavau labai daug. Labai džiaugiuosi tokia galimybe. Niekada negalvojau, ar verta vasarą praleisti šitaip. Vienareikšmiškai – žiaurinė patirtis.
– Kokių išvadų nepriėjote, kas nepavyko siekiant užsibrėžtų tikslų?
– Kas nepavyko... Sakykime, kad neturėjome žudikiško instinkto. Pasakysiu naiviai ir šabloniškai. Atrodė, kad priešinomės ir gerai žaidėme prieš žiauriai geras komandas, bet kažko pritrūkdavo. Galbūt pritrūko rimtesnių varžovų pasiruošime. Bet jei imi Suomiją, nežinai, ar žais Lauri Markkanenas ir Sasu Salinas, ar nežais. Negali prognozuoti tokių dalykų. Žinoma, kitą vasarą labiausiai norisi žymiai geresnių varžovų.
Kalbant apie žaidėjus – buvo maksimalus susikaupimas. Šaika tikrai labai gerai sulipo. Mes neturėjome jokių konfliktų visos vasaros metu.
Sutinku, kad lemiamu metu trenerių štabui gal minimaliai pritrūko patirties. Gal ir žaidėjams pritrūko, nes ši komanda yra jauna, jei imtume amžiaus vidurkį, ypač gynėjų grandyje. Ignui Brazdekiui tai buvo išvis pirmas europietiško krepšinio pojūtis, o Rokui Jokubaičiui viskas ant jo kupros buvo užmesta. Yra reikalų.
Jei žaidėme taškas į tašką su tokiomis komandomis, žaidėme pagal tokius formatus, kokie yra Europos ir pasaulio čempionatai... Ten per nago juodimą tau arba žiauriai nepasiseks, arba žiauriai pasiseks. Mes suprantame šį formatą.
Geras yra posakis. Visi visiems linki sveikatos. Viskas gerai, sveikatos reikia, bet sėkmės reikia dar labiau. Žinote, kaip buvo „Titanike“? Laive visi buvo sveiki, bet jie paprasčiausiai neturėjo sėkmės.
– Mano vienas bičiulis akcentuoja, kad svarbiausia gyvenime yra informacija.
– Informacija, patirtis... Mums, treneriams, reikia reaguoti, o tam ir esame klubuose, kad spręstume nepatogias situacijas. Kaip apsiginti pikenrolą su Jonu Valančiūnu? Kaip sustabdyti varžovų lyderį ir prieš jį žaisti? Tuomet reikia trenerių.
Jei turėsi informacijos, patirties, būsi matęs tokių situacijų ir jas lietęs aukščiausiame lygyje, tuomet ir žinosi. Tuomet atsiras ir tęstinumas rinktinėje, jei štabas lieka. Mes tokiose situacijose jau būsime pabuvę ir žinosime, kaip reikia reaguoti ir elgtis nuo pat pasiruošimo čempionatui iki atkrintamųjų. Viskas ateina iš informacijos, iš kurios ateina patirtis, iš jos – tęstinumas, iš tęstinumo – stabilumas, o iš to galiausiai gauname gerus dalykus. O viską apibendrinant – kantrybė (šypteli).
– Vykdomasis komitetas priėjo sprendimo tęsti darbus su Kaziu Maksvyčiu, o Kęstutį Kemzūrą paskirti prie rinktinės vairo per FIBA langus. Kaip reagavote į tokią įvykių seką?
– Labai džiaugiuosi dėl Kęsto, kuris dabar neturi klubo. Tokio lygio treneriui būti be vadovavimo klubui praktikos yra sunku. Kęstas yra kaip enciklopedija. Jis – specifinis treneris, kuris mūsų štabe tikriausiai geriausiai moka išaiškinti kiekvienam žaidėjui tą mažytę detalę. Žinoma, jis turi ir daugiausiai patirties.
Kai Kazys privalo dirbti Eurolygoje, Kęsto paskyrimas prie rinktinės vairo per langus yra vienareikšmiai geriausias sprendimas. Tai nediskutuotinas sprendimas. Žiauriai džiaugiuosi, jog Kęstas gavo šią galimybę. Mes, kiti štabo nariai, bandysime už jį stovėti mūru, bandysime jam padėti kiek tik galėsime ir bandysime prisitaikyti prie jo naujovių ir reikalavimų.
Kazys lieka, o tai reiškia tęstinumą. Svarbiausia tai, kad žaidėjai nori pas Kazį važiuoti ir pas jį žaisti. Pradėkime nuo to. Girdžiu mintis apie užsienietį trenerį rinktinėje ar dar kokį, bet užsienietis žiūrės savo užpakalio ir kaip jam neprarasti darbo. Jam nebus įdomu, jei žaidėjai paprašys pasirenkamos treniruotės ar laisvos dienos papildomos. Jis to neleis, jis akcentuos darbą ir rezultatą. Galvojate, kad pas tokį žmogų atvažiuotų kitą vasarą? Žaidėjai atvažiuoja ne tik pažaisti, jie atvažiuoja gerai praleisti laiką lietuvių kompanijoje, palaikyti formą, praskaidrina rutiną, pasiruošia sezonui ir dar už Lietuvą žaidžia. Jie negauna pinigų. Jie turėdami tokią vasarą nori gauti ir kažkiek malonumo, nes darbas yra neatlygintinas. Jei kažkoks treneris juos vis muštruotų, nemanau, kad vėliau daug kas atvažiuotų.
