Stambulo „Fenerbahče“ ir Kauno „Žalgirio“ akiratyje buvusio Gedimino Oreliko gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė 2018-aisiais, kai Milane patyrė sudėtingą kelio traumą.
Dvi operacijos, psichologiniai sunkumai ir beveik trejus metus trukusi reabilitacija šiaulietį nustūmė į krepšinio paraštes, bet jis sugrįžo ir kartu su Panevėžio „Lietkabeliu“ spindi Europos ir Lietuvos krepšinio aikštelėse.
„Savęs aš daug nestebinu. Žaidžiu taip, kaip ir žaisdavau anksčiau. Nebūdavau superatletas, tiesiog reikėjo sugrįžti į gerą sportinę formą. Galva ant pečių liko ta pati, gal dėl to viskas lengviau“, – 15min laidoje PIKENROLAS kalbėjo 31-erių Gediminas Orelikas.
Lietuvos krepšinio lygoje šiaulietis renka po 10,8 taško (41,6 proc. trit.), 3,5 atkovoto kamuolio, 3,4 rezultatyvaus perdavimo ir 13,5 naudingumo balo.
Europos taurėje – 15,8 pelnomo taško (40,5 proc. trit.), 4,4 atkovoto kamuolio, 2,5 rezultatyvaus perdavimo ir 16,6 efektyvumo balo rodikliai.
Antrajame pagal pajėgumą turnyre jis yra dešimtas žaidėjas pagal rezultatyvumą, septynioliktas pagal naudingumą ir antras pagal pataikytus tritaškius (vid. 3,2 per mačo).
15min šaltinių duomenimis, G.Oreliko vertė rinkoje išaugo dvigubai (šį sezoną uždirba apie 65 tūkst. eurų – aut. past.), tad krepšininkas vasarą veikiausiai kels sparnus iš „Lietkabelio“.
„Matysime, žiūrėsime. Tikslas yra pabaigti šį sezoną be traumų ir kuo geriau, iškovoti kuo daugiau pergalių ir kažką pasiekti. Po sezono žiūrėsime, ar man teks kur išvažiuoti“, – sakė G.Orelikas.
Daugelio prieš sezoną nurašytas „Lietkabelis“ žaidžia puikų sezoną – Karaliaus Mindaugo taurėje pateko į finalą, o Europos taurėje su vienu mažiausių biudžetų turnyre kovoja dėl namų aikštelės pranašumo atkrintamosiose.
Jei neskaičiuotume Krasnodaro „Lokomotiv“ rezultatų, kurie bus anuliuoti jau kitą savaitę, penktoje A grupės vietoje esanti Nenado Čanako kariauna savo sąskaitoje turi 7 pergales per 12 mačų.
„Pirmoji sėkmės paslaptis – treneris Nenadas Čanakas. Tai vienas geriausių strategų, kokį man yra tekę sutikti per visą karjerą. Kokią jis komandą surinko! Visi galvojo, kokie ten žaidėjai, bet dabar taip nebegalvoja. Antra – mes, žaidėjai, labai greitai pripratome prie vienas kito ir sulipome, kaip komanda. Dažnai laiką leidžiame kartu ne tik salėje, bet kartu einame pavakarieniauti ar šiaip kur pasėdėti. Trečia – visada kovojome vienas už kitą. Jei kas gauna traumą, eina kitas ir atidirba už jį. Jei svarbus mačas, leidžiamės vaistus ir einame kautis. Kaip kareiviai. Mano nuomone, šios trys priežastys lemia mūsų gerą sezoną“, – sėkmingo sezono priežastis aiškino „Lietkabelio“ lyderis.
Turkijos taurę iškovojęs ir FIBA Čempionų lygos finalą su Bandirmos „Banvit“ pasiekęs G.Orelikas 2017-ųjų vasarą sukirto rankomis su Venecijos „Umana Reyer“ klubu.
Įpusėjus sezonui, sausio 14-ąją dieną jis patyrė gyvenimą keičiančią traumą, kai rungtynėse prieš lietuvių Manto Kalniečio, Artūro Gudaičio ir Mindaugo Kuzminsko atstovaujamą Milano „Olimpia“ jam subyrėjo kelio girnelė.
Gydytojų diagnozė buvo negailestinga – reabilitacijos trukmės laiką jie nubrėžė nuo 6 iki 8 mėnesių. Vis dėlto laikas be krepšinio išsitempė gerokai ilgiau – iki 30 mėnesių.
„Viena operacija. Praėjo dešimt mėnesių, pradėjau sportuoti, bet kelį toliau skaudėjo. Padarė nuotraukas ir nusprendė, kad reikia atlikti dar vieną operaciją, nes raištis visai nesugijo. Sudėjo metalus į koją ir vėl reikėjo laukti keturis mėnesius. Tuomet ištraukė metalus ir vėl laukiau keletą mėnesių, kol viskas sugijo, – pasakojo G.Orelikas. – Negalėjau grįžti anksčiau. Apie mane sprendžia tie, kurie nieko nežino. Jei kitas gautų tokias traumas ir operacijas... Nieko nepadarysi, jei gydytojas sako, kad raištis nesugijo. Negalėjau grįžti anksčiau.“
Krepšininkas sako, jog sunkiausi buvo pirmieji trys mėnesiai.
„Visiškas lovos režimas. Visos mintys ėjo per galvą. Bet su laiku viskas ėmė lengvėti ir pradėjau judėti toliau. Susitvarkai psichologiją ir eini toliau gyvenimo keliu. Visiems pasitaiko bėdų. Svarbiausia nesustoti, dirbti ir siekti tikslų toliau“, – sakė G.Orelikas.
Sulig rimta trauma nuplaukė ir Eurolygos svajonė.
G.Orelikas ant parketo sugrįžo po pustrečių metų, kai susitarė su „Šiauliais“. Po kelių mėnesių jis išvažiavo į Adrijos antrąją lygą, o tuomet – į Panevėžio „Lietkabelį“.
„Kol krenti ant žemės, per tą sekundę spėji daug ką apmąstyti – kaip, kas ir kada, – šyptelėjęs sakė G.Orelikas. – Su galva tvarkiausi ilgai, keletą metų. Kartais ir dabar išlenda baimė, kai veržiesi link krepšio, o ten tavęs laukia du žaidėjai po 210 cm, norintys šokti tau ant galvos. Bet taip būna jau retokai, nepalyginsi, kaip buvo Šiauliuose, kai tik grįžau. Tuomet per kiekvieną prasiveržimą galvojau, ar viskas bus gerai. Taip dabar nebėra, nes kūnas yra sustiprėjęs.“
Jis nėra linkęs galvoti, kaip karjera būtų susiklosčiusi, jei ne nelemta trauma Milane.
„Kas būtų, jeigu būtų... Dievas gyvenimą taip sudėliojo, kad kažkas nutiko. Svarbiausia nesustoti ties tuo momentu. Nereikia galvoti apie tai, kas galėjo būti, nes taip ir sustosi. Išmečiau visa tai sau iš galvos. Amžius mano nėra jaunas, bet dar turiu 3-4 metus pažaisti gan aukštame lygyje“, – teigė Panevėžio komandos krepšininkas.
„Per tuos trejus metus susidėliojau visas mintis, kur dariau klaidas – ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime. Iš klaidų reikia mokytis ir jų nekartoti. Dabar viskas sekasi neblogai – šeimą kuriu. Reikia prižiūrėti sveikatą, žmoną ir vaikus. Viskas eina gera linkme“, – sakė G.Orelikas.
Krepšininko gyvenime atsirado pilnatvė ir ramybė – Orelikų šeima laukia gandrų, o Gedimino klystkeliai liko praeityje.
Jis prisimena, kai pirmą kartą atvyko į Vilnių.
„Visokių dalykų buvo – ir to, ir ano. Pradžioje gyvenau Šiauliuose ir žaidžiau NKL, išvažiavau į Prienus, o tuomet iš kaimo šokau į Vilnių, į tikrą miestą. Tai tas, tai anas, tai kartais į kazino... Šią klaidą tikrai išimčiau iš savo praeities. Galbūt dar reikėjo geriau prižiūrėti fizinę formą. Bet man buvo 20 metų, žaisdavau gerai ir nieko neskaudėdavo. Vėliau išlindo“, – sakė krepšininkas.
Trejus metus Vilniaus „Ryte“ praleidęs šiaulietis mena, kai atvykęs į komandą rado žvaigždes – Darių Songailą, Martyną Gecevičių, Omarą Cooką, Juaną Palaciosą.
„Ateini į rūbinę, o ten visi jau žaidę, uždirbę ir kitaip apsirengę. Tuomet iš H&M pereini į firminius rūbus, – juokdamasis G.Orelikas prisiminė jaunystę. – Jau ir šukuoseną norisi pakeisti, kad neatrodytum kaip kaimietis, nes Stepas kokį namioką numes. Reikia naujų batų, o batai už 100 eurų nebetinka, reikia už 400. Telefono, mašinos irgi kitokios reikia... Jei vakarieniauti, tai į restoraną, kur kepsnys kainuoja 50 eurų. Visko buvo, bet to tikrai nebedaryčiau. Laiko atgal neatsuksi, jaunas buvau. Reikia mokytis iš klaidų.“
Venecijos klube spindėjęs G.Orelikas 2017-aisiais sulaukė kvietimo į rinktinę. Nacionalinėje šalies komandoje jis debiutavo Kosove, kuriame pasaulio čempionato atrankoje Dainiaus Adomaičio auklėtiniai triumfavo 99:61.
Debiutantas tuomet pelnė 12 taškų.
Įspūdingas sezonas Panevėžyje kelia G.Oreliko akcijas ne tik rinkoje, bet ir kovoje dėl bilieto į Europos čempionatą, kadangi ketvirtoji pozicija Lietuvos rinktinėje yra laba trapi.
„Žaisti už rinktinę visada didelis noras. Treneris nuspręs, ar jam reikia manęs. – sakė G.Orelikas. – Mes vienas kitą žinome dar nuo sporto mokyklos laikų. Jis dirbdavo „Aisčiuose“, treniravo ir mano metų komandą. Tekdavo persimesti keliais žodžiais, bet asmeniškai bendrauti dar nėra tekę.“
