„Sveikinu jus visus su antrąja vieta. Patekimas į olimpines žaidynes yra didžiulis pasiekimas. Bet liūdnas, nes tą pasiekimą iškovojome prieš dvi dienas. Norėjosi kažko daugiau.
Būna dienų, kai niekas nesiseka. Gaila, bet mes panašiai žaidėme Rygoje ir taip pabaigėme.
Kita vertus, ir mūsų jėgos jau buvo ant ribos. Kai nėra šviežumo, kai sunku, kai save bandai priversti... Aišku, čia finalas ir antrą kartą taip nusileidžiame. Liūdna. Bet manau, kad ši komanda, pagal tai, ką turėjome, pasiekė labai daug“, – po rungtynių pasakojo J.Kazlauskas.
– Rungtynių pradžioje komanda atrodė išsigandusi.
– Gal per daug pradėjome galvoti, jog įveiksime ir atsirado per didelis jaudulys. Gal dar kažkas. Jei viską žinočiau, būčiau Dievas (Šypsosi.). Dabar aš tik treneris. Nuo pirmųjų minučių jie pradėjo deriniu, kuriuo buvome išmaudyti Rygoje. Kartojomės, žinojome, ką turime daryti, bet per tris atakas jie mus maudė ir turėjome imti minutės pertraukėlę.
– Kaip apibendrintumėte visą čempionatą?
– Mums trūko kūrėjo ant perimetro. Šiai dienai tai yra didžiausia problema. Kai kurie žaidėjai aštrino per jėgą. Kad kažkas kurtų kitiems situacijas, tam pačiam Jonui, veržtųsi, labai trūksta.
Mantas gavo per didelį krūvį viso turnyro metu. Akivaizdžiai. Iš to viso susideda ir kitokie sprendimai rungtynių metu. Bet sąžiningai sakau, kad šis pasiekimas yra didelis. Pagalvojus, kokios komandos bus olimpinėse žaidynėse, tai nemanau, kad kažkas laimėjo patekę į tą atranką.
Ten ir Prancūzija, ir Serbija, ir Kroatija, ir Turkija, ir Vokietija. O dar jei pridėsime Kanadą su 9 NBA žaidėjais ar dar kitą šalį, ta atranka... Nežinau, koks čia labai jau ten didelis pasiekimas. Aišku, visi nori ir viltis miršta paskutinė.
Mantas žaidė iš paskutiniųjų. Nenorėkime iš jo daugiau, nei jis gali duoti. Jei įvertinsime, kad jis praleido visą sezoną, prarado ritmą, po tokių traumų aukojosi, nutraukė sutartį su „Lokomotiv“, kad susitvarkytų problemas... Manau, jis atidavė save visą.
Tas pats Jonas Valančiūnas... Šauniai žaidžia, viskas tvarkoj. Bet jam 23 metai, viskas priešaky. Jam tik prasideda didysis krepšinis. Galvoju, tai ateinančiai kartai bus viskas priešaky.
– Pau Gasolis vis dėlto padarė savo?
– Jis daug kartų buvęs panašiose situacijose. Jie laimėjo daug titulų. Ispanai susitvarkė su nervais ir žino, kaip tai daryti. Gal iš šalies atrodė kitaip, bet viduje mes nesusitvarkėme.
– Čempionatas buvo labai sunkus Mantui Kalniečiui. Jam dar labai sunku dėl traumų praleisto sezono?
– Žinote, visi atiduoda kas ką galėjo. Mantas žaidė iš paskutiniųjų. Nenorėkime iš jo daugiau, nei jis gali duoti. Jei įvertinsime, kad jis praleido visą sezoną, prarado ritmą, po tokių traumų aukojosi, nutraukė sutartį su „Lokomotiv“, kad susitvarkytų problemas... Manau, jis atidavė save visą.
– Manto dublerį Luką Lekavičių ištiko Šarūno Vasiliausko likimas?
– Ne, ne visai taip. Atrodė, pasirengimo cikle kažką laimėjo, kai ne visi pasiruošę rimtam krepšiniui, visi pradeda aplinkui kalbėti, kad o, žiūrėkite, dabar taip visada bus. Aš gi žinau, kas bus, kai atvažiuosime į Europos ar pasaulio čempionatą. Pamatysite patys, kas bus olimpiadoje.
Žmonės visiškai pasikeičia. Tai tokios varžybos, kur negali žengti atgal. Kiekviena pergalė, kiekviena situacija susideda. Nėra taip, kad aš galiu trenkti metimą laisvas, atsipalaidavęs. Viskas pasikeičia. Absoliučiai.
Vieni po truputį kyla, kiti galbūt negali žaisti rinktinėje. Bet pasižiūrėjus, pas mus buvo didelė gerų žaidėjų karta: Jasikevičius, Šiškauskas, Štombergas. Pačioje pradžioje, tas pats mums daug gražių pergalių atnešęs Jasikevičius, prisiminus, kiek klaidų jis darė 1999-aisiais... Kol jie tokie pasidarė... Tai ir tai kartai reikia visą tai praeiti.
Vienas Arvydas Sabonis, kuris nuo 19-os žaidžia su vyrais... Bet tokie gimsta kartą per 100 metų. Visiems kitiems reikia ir pergalių, ir pralaimėjimų, kol kažkas ateina.
– Šio sidabro medalio svoris toks pat kaip ir 2013-ųjų Slovėnijoje?
– Labai gaila, bet šiandien neiškovojau aukso. Su graikais turiu bronzą, su Lietuva – du sidabrus.
– Jeigu prisimintume gerus dalykus, kas paliko maloniausią įspūdį šiame čempionate?
– Komanda kaip komanda. Ji visada komanda. Nesvarbu, koks treneris, išliks komanda ir visada kausis. Sirgaliai buvo fantastiški.
Tikrai daug pasiekėme, bet mums reikia užaugti, subręsti. Taip pat buvo su ana karta, kuri pasidarė nugalėtoja.
Tik pasikartosiu. Truputį kartais visiems mums reikia atlaidumo. Nuo pat pradžių sakiau, kad nesame patys geriausi ir gražiausi. Tikrai daug pasiekėme, bet mums reikia užaugti, subręsti. Taip pat buvo su ana karta, kuri pasidarė nugalėtoja.
– Po pernykščio čempionato minėjote, kad taip pavargote, jog norėjote mesti darbus. Kaip šiemet?
– Ir šiemet pavargau.
– Ar galite pažadėti, kad kitąmet treniruosite rinktinę?
– Neprovokuokite (Šypsosi.).
