„Pasakysiu atvirai – reikia būti labai gerai pasiruošusiam ir išanalizuoti priešininką. Jo klausimai būna labai tiesūs ir aiškūs, o į juos reikia atsakyti labai konkrečiai“, – 24sek.lt pasakoja G.Krapikas.
G.Krapikui šiame čempionate jau ne kartą teko atvėsinti trenerį broliškai uždėjus ranką ant peties.
Prieš porą metų dirbti J.Kazlausko dešinėje pradėjęs žalgirietis vis geriau pažįsta vieną geriausių visų laikų krepšinio specialistų. G.Krapikas mato ne tik įspūdingus darbo vaisius, bet ir tai, kokį milžinišką spaudimą turi pakelti nacionalinės komandos vairininkas.
„Tas šarvas jau uždėtas. Turėdamas tiek patirties, dirbęs tiek rinktinių, to spaudimo jis gaudavo visur. Bet nematyti, kad trenerį tai veiktų. Aš to nepastebiu“, – tikina G.Krapikas.
Kai nepradedi labai gerai, galbūt reikėtų susilaikyti nuo visų didelių komentarų ar išankstinių pasmerkimų, kad rinktinė bloga ir ji nieko nepasieks. Reikia palaukti galutinio rezultato ir vertinti.
24sek.lt kalbėjosi su G.Krapiku apie J.Kazlauską: kritiką, trenerio reiklumą, užduotis asistentams ir galbūt ne patį gražiausią, bet pergalingą krepšinį.
– Gintarai, kuo Jonas Kazlauskas skiriasi nuo kitų trenerių? – 24sek.lt paklausė G.Krapiko.
– Ne tik mums, asistentams, bet ir žaidėjams su Kazlausku labai lengva dirbti. Jis labai mėgsta konkretumą ir dvejoja labai retai. Darome aiškiai: taip arba anaip.
Aišku, krepšinis yra gyvas žaidimas ir nenumatysi visų situacijų. Bet tos kertinės situacijos aiškiai apibrėžtos, kaip mes norime ir turime žaisti. Tai veikia. Treneris turi didelių pasiekimų su įvairiomis rinktinėmis. Ir asistentams, ir žaidėjams su juo yra lengva.
– Lietuvos rinktinės trenerio darbas nėra lengvas. Jį visada slegia milžiniškas spaudimas. Kaip Kazlauskas keitėsi per tuos trejus metus rinktinėje?
– Tas spaudimas dirbant Lietuvos rinktinėje, ypač – treneriu, yra didžiulis. Kai susidomėjimas didelis, didelis ir spaudimas. Jei nepradedame turnyro labai užtikrintai ir gražiai, greitai sulaukiame kritikos.
Esame žmonės – kiekvienas reaguoja skirtingai. Tai negali tavęs neveikti, juk esi gyvas sutvėrimas. Bet iki minimumo apribojame skaitymą, ypač – atsiliepimus.
Esame žmonės – kiekvienas reaguoja skirtingai. Tai negali tavęs neveikti, juk esi gyvas sutvėrimas.
Tikime tuo, ką darome. Čia yra čempionatas, kuris tęsiasi neilgai. Reikia palaukti čempionato pabaigos ir tada daryti išvadas. Yra skirtumas, kai pasirengimo cikle ar čempionato pradžioje demonstruoji labai gerą formą. Klausimas, ar tris savaites pavyks ją išlaikyti. Kai nepradedi labai gerai, galbūt reikėtų susilaikyti nuo visų didelių komentarų ar išankstinių pasmerkimų, kad rinktinė bloga ir ji nieko nepasieks. Reikia palaukti galutinio rezultato ir vertinti.
Labai sunkiai žaidėme rungtynes, bet jas laimėjome ir pasiekėme pusfinalį. Tai džiugina. Visada norisi žaisti geriau. To norime ir mes. Bet prioritetas – žaisti pergalingai. Tą kol kas mes ir darome. Tikimės, kad likus dvejoms rungtynėms išlaikysime ritmą.
– Ar treneris Kazlauskas labai jautriai reaguoja į kritiką?
– Tas šarvas jau uždėtas. Turėdamas tiek patirties, dirbęs tiek rinktinių, to spaudimo jis gaudavo visur. Bet nematyti, kad trenerį tai veiktų. Aš to nepastebiu.
Žinau, kad LKF prezidentas (Arvydas Sabonis, – aut. past.) kartais duoda ne pastabėlę, bet pasiūlymą, patarimą, ką visada galima pataisyti. Žinome, kas pataria.
Pagal kiekvieną sirgalių nesuvadovausi rungtynėms. Ir skoniai skirtingi, ir tai daryti būtų labai kvaila. Trenerio darbas vertinamas pasibaigus čempionatui, o ne tada, kaip sekėsi pasirengimo cikle ar prasidėjus turnyrui.
Jei turime laiko, bendraujame įvairiomis temomis. Su treneriu bendrauti labai lengva. Už aikštės ribų jis yra labai žmogiškas. Reiklus, bet žmogiškas.
– Į akis krito vaizdas, kai grupės varžybose prišokote prie Jono Kazlausko, broliškai jį apkabinote ir nuraminote. Dažnai tenka taip jį raminti? Ar treneris darosi emocingesnis nei anksčiau?
– Mes turime suprasti, kad esame trenerio asistentai. Jeigu Jonas kažkuriuo momentu yra labai užsivedęs, galbūt mums reikia apraminti tiek jį, tiek komandą. Jei yra atvirkščiai, mes turime pakeisti suoliuką. Mes esame padėjėjai. Kartais ateiname su pasiūlymu dėl gynybos ar žaidėjų sukeitimo. Esame sutarę, kad turime teisę reikšti savo nuomonę, ir tuo naudojamės.
– Kaip bendraujate už aikštės ribų? Apie varžovus kalbate ir prie pusryčių stalo?
Jo klausimai būna labai tiesūs ir aiškūs, o į juos reikia atsakyti labai konkrečiai. Ar treneris priims tavo nuomonę, čia jau jo reikalas.
– Čempionatas trunka tris savaites, bet jis nėra ilgas. Tvarkaraštis labai intensyvus. Kartais žaidžiame trejas rungtynes iš eilės, turime vieną laisvą dieną. Poilsio nėra daug, todėl per pusryčius kalbame apie priešininką, nes po valandos laukia treniruotė, kai žaidėjams jau reikės pateikti vieningą nuomonę. Todėl apie krepšinį pradedame bendrauti labai anksti.
Jei turime laiko, bendraujame įvairiomis temomis. Su treneriu bendrauti labai lengva. Už aikštės ribų jis yra labai žmogiškas. Reiklus, bet žmogiškas.
– Treneri, ar pamenate tą dieną, kai sulaukėte J.Kazlausko kvietimo į rinktinę?
– Skambutis šiek tiek nustebino, nes prieš tai niekada nedirbome su Jonu. Įprasta, kad vyriausiasis treneris renkasi štabą iš savų ir patikrintų asistentų, todėl skambutis maloniai nustebino. Žinant, kokio tai kalibro treneris, tikrai sutikau padėti treniruoti rinktinę.
Tiesa, tada dar dirbau UNICS ir nežinojau, kaip bus kitą sezoną. Anksčiau klubo prezidentas prieštaraudavo darbui rinktinėje. Bet jis žinojo, kaip man tai svarbu, todėl davė leidimą. Štai ir dirbu rinktinėje trečius metus.
– Ar J.Kazlauskas minėjo, kodėl jus pasikvietė?
– Kvosti nekvočiau, bet prieš kviesdamas žmogų, su kuriuo jis nedirbo, su kažkuo konsultavosi. To labiau reikėtų klausti trenerio. Per daug šiuo klausimu nesismulkinau. Bet žinant jo preciziškumą, turbūt aklai nekvietė. Bet malonu, kad sulaukiau kvietimo.
– Kokias jums užduotis skiria treneris J.Kazlauskas?
– Su Dariumi Maskoliūnu turime absoliučiai lygias teises. Jonas iš tų trenerių, kurie bendrauja su asistentais ir išklauso jų nuomones. Jis duoda labai tikslius klausimus. Pasakysiu atvirai – reikia būti labai gerai pasiruošusiam ir išanalizuoti priešininką. Jo klausimai būna labai tiesūs ir aiškūs, o į juos reikia atsakyti labai konkrečiai. Ar treneris priims tavo nuomonę, čia jau jo reikalas.
Tokių labai konkrečių užduočių neturime, kad vienas atsakingas už gynybą, kitas – už puolimą. Bet bendrų klausimų apie gynybą ir puolimą dažnai pasitaiko. Išsakome savo nuomonę. O tada jau sprendžia jis.
