Stebėti tą agoniją ant „Siemens“ arenos parketo buvo kartu.
Žiūrovai traukė išėjimo link dar ketvirtojo kėlinio viduryje. Dešinėje ištikimiausių „Lietuvos ryto“ aistruolių tribūna skandavo „Ar čia krepšinis?!“, o Marcelo Nicola tik skėsčiojo rankomis, nieko negalėdamas padaryti.
Vilniečiai desperatiškoje situacijoje buvo trumpam užsikūrę baigiantis rungtynėms, bet keli taiklūs Saratovo „Avtodor“ metimai greitai sugrąžino tą kapinių dvasią ant „Lietuvos ryto“ suolo.
Kuris, beje, iš šono, atrodė apatiškas įvykiams aikštėje. Kitaip nei M.Nicola, kuris supranta, kad šis pralaimėjimas yra dar vienas žingsnis ankstyvo sugrįžimo namo į Italiją link.
Žaidėjai aikštėje pykosi vieni su kitais. Numalšinti aistras plojimais ir raginimais dar retkarčiais bandė Nicolas Laprovittola ar Deividas Gailius, bet net ir didžiausią optimizmą trypė siautulingas rusų taškų vakarėlis.
Ant suolo su M.Nicola emocingai diskutavo tiek Rokas Giedraitis, tiek D.Gailius. Po pralaimėjimo treneris skundėsi tikėjimo stoka ir taisyklių nesilaikymu.
„Buvo gėda prieš sirgalius, – sakė specialistas. – Negerbiame savo taisyklių. Turime aiškias taisykles, bet einame į aikštę ir jų negerbiame. O tada jau sudėtinga. Yra taisyklės, kurias visi turi gerbti. Jei vienas žmogus negerbia gynybos, tai yra atviras greitkelis krepšio link varžovams.“
Su visa pagarba treneriui M.Nicolai, bet iš šalies atrodo, kad žaidėjai nebetiki treneriu.
Po beviltiško pralaimėjimo „Žalgiriui“ komanda nepadarė jokių išvadų. Viskas kaip ant delno – sekė dar beviltiškesnis pasirodymas su „Avtodor“.
Stebint „Lietuvos ryto“ problemas stabdant varžovų žaidimą, akimirką pasigedau Arvydo Gronskio – ilgamečio klubo trenerio-skauto, kuris ruošdavo varžovų analizę. Rungtynėms su „Žalgiriu“ vilniečiai ruošėsi trimis dienomis ilgiau, bet aikštėje atrodė lyg mačui būtų pradėję ruoštis per paskutinį pokalbį rūbinėje.
„Avtodor“ iki rungtynių Vilniuje rinko po 94 taškus per rungtynes. „Lietuvos rytas“ ne tik nepristabdė rusų, bet leido įmesti jiems dar daugiau taškų.
„Bešiktaš“ Vilniuje lengva ranka sumetė 91 tašką. Dabar Virginijus Šeškus turbūt kažkur sėdi ir šypsosi. Juk jis buvo atleistas iš „Lietuvos ryto“ dėl esą „kiauros“ gynybos. Garsūs M.Nicolos pareiškimai apie gynyba paremtą jo krepšinio filosofiją dabar skamba juokingai.
Kita vertus, nepadės jokia filosofija, jei nėra ugnelės.
Vilniečių akyse trūko sportinio pykčio ir ambicijų paaukojimo komandai. Neatrodo, kad ta nesėkmė „Žalgiriui“ virto spyriu į užpakalį. Neatrodo, kad ji užvedė „Lietuvos rytą“ keistis.
„Kažką reikia keisti, kažką daryti“, – galvą „Lietuvos ryto“ rūbinėje purtė Gediminas Orelikas.
Neįsivaizduoju, kas gali pasikeisti „Lietuvos ryto“ žaidime, kad vilniečiai kardinaliai pakeistų savo veidą. Kaip minėjo M.Nicola, į psichologinę duobę „Lietuvos rytas“ įkrito dar prieš porą savaičių po pralaimėjimo namuose Stambulo „Bešiktaš“. Tik Vengrijoje pavyko nesunkiai laimėti, nes varžovas visai ne to lygio.
Ar pergalė prieš „Neptūną“ savaitgalį ištemptų „Lietuvos rytą“ už ausų? Sunku tuo patikėti. Tik ne tada, kai komandos psichologinė būsena tokia siaubinga.
Nori nenori, peršasi vienintelė išeitis – trenerių permainos. Nebūtinai todėl, kad M.Nicola yra prastas specialistas. Tiesiog atrodo, kad jis visiškai prarado komandos kontrolę, autoritetą ir žaidėjų pasitikėjimą.
Neatrodo, kad juo pasitikėtų ir klubo vadovybė. Užteko pamatyti iš pykčio perkreiptus „Lietuvos ryto“ vadovų veidus. Nebūtų nieko keisto, jei pastaruoju metu M.Nicolai komandos žaidimą teko modeliuoti ir pagal vadovų pageidavimus. Kad tai galėjo įvykti, iliustruoja ir trenerių kaita per pastaruosius 5 metus („Lietuvos rytui“ vadovauja 9-asis treneris).
Sakoma, laimi komanda, bet pralaimi treneris. Ypač „Lietuvos ryte“.
