Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2017 09 17

Keistas finalas: už ką sirgs slovėnų žvaigždžių G.Dragičiaus ir L.Dončičiaus tėvai serbai?

Po 16 metų pertraukos Europos čempionų trofėjų į viršų vėl kels Balkanų šalis. Goranas Dragičius nagais kabinsis į istorinį Slovėnijai auksą, bet už ką sirgs jo tėvas serbas ar močiutė, žino tik jie vieni. Tai bus keistas finalas.
Goranas Dragičius
Goranas Dragičius / „Scanpix“ nuotr.

Tai buvo 1991-ųjų birželio 25-oji. Slovėnija, viena iš šešių buvusios Jugoslavijos respublikų, skelbė savo šalies nepriklausomybę.

To pasekmės buvo žinomos. Jugoslavijos armija planavo panaudoti jėgą ir jau birželio 26-osios rytą didžiulės pajėgos pajudėjo iš Kroatijos uostamiesčio Rijekos, link Slovėnijos pasienio su Italija.

Bet slovėnai buvo gerai pasiruošę ir užsibarikadavo strategiškai svarbiuose postuose. Jie laikėsi taktikos neatakuoti pirmieji.

„Treneri, Jugoslavijos armija užpuolė mano tautą. Aš nežaisiu.“

Kaip buvo planuota, pirmieji šūvį paleido Jugoslavijos armijos kareiviai – birželio 27-ąją, maždaug 14 val. 30 min., prasidėjo dešimties dienų karas.

Tuo metu maždaug už 500 kilometrų nuo tėvynės, Romoje, Jugoslavijos rinktinė ruošėsi Europos čempionato pusfinaliui. Tai buvo pirmasis Europos čempionatas, kuriame buvo leista rungtyniauti NBA žaidėjams.

Jugoslavijos rinktinėje buvo tokios žvaigždės kaip dabartinis serbų treneris Aleksandras Džordževičius, Toni Kukočas, dabartinis Serbijos krepšinio federacijos prezidentas Predragas Danilovičius, Vlade Divacas, Dino Radža, ar Zoranas Savičius.

Buvo ir vienintelis slovėnas Jugoslavijos rinktinėje – Jure Zdovcas, geriausiai besiginantis komandos narys.

Birželio 28-ąją jis turėjo išbėgti į aikštę Europos čempionato pusfinalyje su prancūzais, tačiau slovėno nebuvo nei aikštėje, nei ant atsarginių suolo.

J.Zdovcas liko žiūrėti rungtynių viešbutyje.

„Treneri, Jugoslavijos armija užpuolė mano tautą. Aš nežaisiu“, – treneriui Dušanui Ivkovičiui pasakė J.Zdovcas, kai pusfinalio išvakarėse jugoslavai pradėjo karinius veiksmus prieš slovėnų respubliką.

Jugoslavai nugalėjo ir italus, ir prancūzus bei tapo Europos čempionais. Bet J.Zdovcas tų rungtynių jau nebežaidė.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Slovėnijos rinktinės treneris Jure Zdovcas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Slovėnijos rinktinės treneris Jure Zdovcas

Pats J.Zdovcas – buvęs Slovėnijos rinktinės treneris, galėjo gan greitai atsikvėpti. Slovėnai užtikrintai atlaikė Jugoslavijos armijos spaudimą – jis pavadintas dešimties dienų karu.

Šis karas pareikalavo dešimčių gyvybių. Bet tai nieko panašaus, kas nutiko kroatams. Jugoslavijos armijos ir Kroatijos konfliktas užsitęsė 4 metus, 7 mėnesius, 1 savaitę ir 5 dienas, nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių, išsprogdino daugybę miestų, namų ir gyvenimų.

Galbūt todėl, kad prieš 26 metus Slovėnijos ir Serbijos konfliktas nebuvo toks didelis, dabar slovėnai nežiūri į šį finalą kaip į be galo principinį mūšį, koks jis būtų Kroatijos ir Serbijos akistatos atveju.

Slovėnai Balkanų krašte juokais vadinami Alpių serbais.

Jie, ko gero, išlaikė geriausius santykius su Serbija iš buvusių Jugoslavijos valstybių. Slovėnija turi maždaug 2-2,2 mln. gyventojų. 2015-ųjų duomenis, bent 12 proc. populiacijos, t.y. apie 240 tūkst. gyventojų, yra gimę ne Slovėnijoje – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kroatijoje arba Serbijoje.

Patys krepšininkai savo šeimose turi serbų.

Pavyzdžiui, Gorano Dragičiaus močiutė gyvena Bosnijoje ir Hercegovinoje, tėvas – serbas, mama – slovėnė. Visai kaip Slovėnijos krepšinio sensacijos Luka Dončičiaus tėtis.

Beje, namuose G.Dragičiaus tėtis visada kalbėjo serbiškai, o mama – slovėniškai.

„Jei atvirai, man nerūpi, su kuo žaisime finale. Manau, mes nusipelnėme šito aukso. Bet mano šeima iš Serbijos, tai tebūnie finale tegul žaidžia serbai“, – po svaiginančios pergalės prieš Ispaniją 92:72 kalbėjo Goranas Dragičius.

Viename interviu jis yra minėjęs, kad norėtų iškovoti medalį tiek Slovėnijai, tiek Serbijai.

Dar bent trijų Slovėnijos rinktinės žaidėjų – Edo Muričiaus, Aleksejaus Nikoličiaus ir Sašos Zagoraco, vienas iš tėvų yra iš Serbijos.

Net slovėnų trenerio Igorio Kokoškovo širdis yra Serbijoje – čia jis gimė ir augo, o po to gavo JAV pilietybę.

„Scanpix“ nuotr./Igoris Kokoskovas ir Slovėnijos rinktinė
„Scanpix“ nuotr./Igoris Kokoskovas ir Slovėnijos rinktinė

Jų artimieji pateks į keistą padėtį – turės rinktis, už ką sirgti – šeimos narį ar savo valstybę. Principų šioje dvikovoje netrūks.

Nepaisant draugiškų santykių, buvusios Jugoslavijos šalys turi argumentų, kodėl ant serbų gali griežti dantį.

Serbija pasisavino visus Jugoslavijos sporto laimėjimus. Pavyzdžiui, Jugoslavija 1970-aisiais laimėjo pirmąjį pasaulio krepšinio čempionato auksą, tačiau toje rinktinėje starto penketą sudarė vien Kroatijos krepšininkai. Bet istorijoje šis auksas įrašytas į serbų sąskaitą.

Daug slovėnų irgi prisidėjo prie istorinių serbų pergalių ir toks jų pasisavinimas nepatinka mažesnėms tautoms.

Serbija visada turėjo dominuojančios Balkanų šalies įvaizdį. Bet kurios kitos šio krašto valstybės noras – parodyti serbams savo galybę.

Slovėnai galės tą padaryti sekmadienį Europos čempionato finale 21 val. 30 min.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos