„Būtinai parašyk Slava Ukraini!“ – pokalbio su 15min pabaigoje sakė Renatas Kurilionokas.
Vilniuje gimęs, augęs ir mokslus krimtęs Renatas kiek daugiau nei per metus laiko spėjo prisirišti prie Ukrainos, šiuo metu bandančios atmušti Vladimiro Putino agresiją.
R.Kurilionokas profesionalaus trenerio karjerą pradėjo 2016 metais „Astana“ klube, kuriame praleido trejus metus. Tuomet sekė Varšuvos „Legia“ stotelė, dėl COVID-19 pandemijos pasibaigusi anksčiau laiko.
2020-ųjų vasarą lietuvis grįžo į tėvynę ir Jonavos klube talkino Virginijui Šeškui, kol sulaukė pasiūlymo dirbti vyriausiuoju strategu šiuo metu rusų bombarduojamame Charkive.
Šį sezoną R.Kurilionokas pradėjo 2018-aisiais atgimusiame Kyjivo „Kyiv-Basket“, į kurį specialistą iš Lietuvos pasikvietė Ainaras Bagatskis.
„Žinojau, kad bus gerai ir su Ainaru susidirbsime. Kartu dirbome pusmetį, o dabar jį galiu priimti kaip savą žmogų, kaip lietuvį. Manau, kad daug su Ainaru dirbusių žmonių patvirtintų tai. Jis yra superžmogus. Maniau, kad bus gerai, bet nemaniau, kad bus taip gerai – ir komanda žaidė gerai, ir atmosfera buvo puiki, ir trenerių štabas nuostabiai sutarė. Skaudu, kad viskas baigėsi šitaip, bet gyvenimas tęsiasi, nereikia panikuoti. Viskas susitvarkys.“
Kyjivo „Kyiv-Basket“ krepšininkai sezoną FIBA Europos taurėje užbaigė antrajame grupių etape, likę per plauką nuo atkrintamųjų, o Ukrainos čempionate iki prasidėjus karui žygiavo trečioje vietoje, į priekį užleisdami tik „Prometey“ ir „Budivelnyk“.
„Sezonas buvo geras, o iki labai gero sezono FIBA Europos taurėje mums trūko visai nedaug, – sakė R.Kurilionokas. – Mes apsirgome labai nedėkingu momentu. Nežinau, kiek tie testai rodė teisybę. Man irgi buvo teigiamas atsakymas, bet po trijų dienų jis tapo neigiamas, kaip ir trenerio. Kai kurie žaidėjai sirgo, bet buvo besimptomiai atvejai. Be kelių žaidėjų teko skristi žaisti rungtynių į Belgiją, o tuomet – iškart į Vokietiją. Gaila, jog susirgome tokiu metu, nes turėjome realų šansą žaisti atkrintamosiose. Aišku, prasidėjo karas, atkrintamųjų nebūtų buvę, bet tuo metu buvo gaila. Nors sezoną Europoje vis tiek vertinu gerai. Ukrainos čempionate mūsų pagrindinės rungtynės dar buvo priešaky.“
Suirutė lietuvio atstovaujamame klube prasidėjo vasario 10-ąją dieną, kai po rungtynių su Dnipro ekipa legionieriai krepšininkai iš JAV ambasados gavo žinią, jog dėl karo grėsmės reikia skubiai palikti šalį.
„Penki amerikiečiai kasdien skrido namo, o vienas liko. Tęsėme treniruotes ir ruošėmės mačui su Zaporožės komanda. Mačui turėjome įregistruoti asistentą, bet jis pasirodė puikiai – žaidė 11 minučių, įmetė 2 taškus. Jis mums padėjo išplėsti rotaciją, juokinga, bet tokia buvo realybė“, – sakė Renatas.
Tuomet atėjo FIBA langas, Ainaras Bagatskis su dviem ukrainiečiais iškeliavo į rinktinę, Kyjivo klubas į treniruotes prijungė du jaunus žaidėjus, kurie turėjo užimti legionierių vietą.
Bet tuomet išaušo lemtingas rytas.
„Septintą ryto prabudau nuo gydytojo skambučio. Prisiminiau Ainaro Bagatskio žodžius – jei ryte skambina gydytojas, žinok, kad kažkas blogai. Manau, treneriai mane supras, ką turiu omenyje (šyptelėjo). Gydytojas manęs klausė, ar matau, kas darosi Ukrainoje? Vyksta sprogimai ir bombardavimai. Atsakiau, jog nieko negirdėjau ir nieko nežinau, tik prabudau, nes atsiliepiau į tavo skambutį, – prisiminimais dalijosi Renatas Kurilionokas. – Pakalbėjęs įsijungiau telefoną ir nėriau tiesiai į 15min portalą, pamačiau, jog vyksta tai, ko žmonės būtent dabar nesitikėjo. Šoko nebuvo. Tiesiog pradėjau galvoti, ką reikia daryti. Reikėjo išlikti ramiam, mąstyti blaiviu protu, žiūrėti, kokia yra situacija.“
Renatas tikina, jog artėjantis karas buvo akivaizdus dalykas, kai V.Putinas pripažino apsišaukėliškų „Luhansko liaudies respublikos“ (LLR) ir „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) nepriklausomybes.
„Tai buvo laiko klausimas. Galbūt netikėjau, jog tai įvyks taip greitai, bet visiems sakiau, kad karas bus, laukite ir būkite pasiruošę. Dabar aišku, kad buvau teisus“, – sakė Renatas.
Rusija užpuolė Ukrainą, vis didesnis skaičius okupantų spiečiasi aplink Kyjivą, tačiau R.Kurilionokas nusprendė nevykti į gimtinę.
„Likau dėl šeiminių aplinkybių, likau dėl antros pusės, kuri yra šalia manęs čia, Kyjive. Tai pagrindinis dalykas, aš kitaip pasielgti negalėjau. Jei būčiau vienas, manau, tą patį rytą būčiau susidėjęs lagaminus ir būčiau išvažiavęs namo į Vilnių, – kalbėjo treneris. – Dabar išvykti yra visiškai nesaugu. Apie variantą sėsti į automobilį ir važiuoti aš visiškai negalvoju. Tai nesaugu. Ir nėra garantijų, jog tikrai išvažiuosi iš Kyjivo, net jei bandyčiau tai daryti.
Traukiniai yra košmaras. Ten žmonės važiuoja ir be bilietų, tiesiog duoda sumą pinigų, kaip už bilietą. Galėčiau tai ištverti, bet šalia turiu žmogų ir negaliu elgtis taip drastiškai. Saugiau yra sėdėti čia, kur esu dabar.“
Kaip į tokį Renato žingsnį reaguoja artimieji, esantys Lietuvoje?
„Jie supranta. Žinoma, artimieji tokio mano pasirinkimo nepalaimina, bet žino, kad kito kelio nėra. Jie mane gerai pažįsta, supranta, kodėl taip pasirinkau. Manęs perkalbėti nereikia. Kartą per dieną pasikalbame telefonu kelias minutes ir jiems ramiau. Mama, artimi žmonės... Jie tikrai labai jaudinasi. Bet aš jiems paaiškinau situaciją, o jie priėmė tai kaip faktą“, – sakė R.Kurilionokas.
„Centras yra tolokai, o mūsų rajone trečia diena jau tylu ir ramu. Jei dirbčiau „Budivelnyk“ klube, kurio legionieriai gyveno centre, salė irgi yra centre, tuomet situacija gal būtų kitokia, matyčiau ir girdėčiau daugiau. Bet mano apylinkėse šiuo metu tikrai saugu ir ramu, – tikino lietuvis. – Dienos metu nieko negirdime ir nematome. Gal taip yra kituose rajonuose. Aišku, mūšiai vyksta kituose miestuose, ypač Charkive, mieste, kuriame aš dirbau. Valdžia sako, kad Kyjivas apsuptas, bet išėjęs į lauką šūvių aš negirdžiu. Neramu buvo per pirmąsias tris dienas, kai bombardavo. Šūviai girdėjosi gerokai dažniau. Šiuo metu tikėti kažkuo yra sunku. Tiesą visi sužinosime kiek vėliau.“
Renatas namus palieka tik vienu atveju, jei reikia į parduotuvę. O ten produktų netrūksta.
„Kam rizikuoti gyvybe, kai gyventi tau duotas vienas šansas? Aš būnu namuose. Eilės prie parduotuvių yra didžiulės, kaip Sovietų Sąjungos laikais. Kai nėra komendanto valandos ir eini į parduotuvę, šūvių negirdi ir tankų nematai, – kalbėjo Renatas. – Viskas yra puiku – turiu ir vandens, ir maisto. Kas pasikeitė gyvenime, tai vienintelis dalykas, jog skaitau daugiau naujienų. Bet vakar padėjau telefoną į šoną ir žiūrėjau „Žalgirio“ rungtynes. Nemačiau prasmės daugiau skaityti ir kažką sekti. Juk niekas nepasikeis. Turiu internetą, turiu karšto vandens, turiu geriamojo vandens, turiu maisto produktų. Ko nėra, tai treniruočių ir rungtynių, o to aš pasigendu.“
„Jei rusams nepavyko per pirmąją savaitę, galvojate, jog pavyks vėliau?“ – 15min klausė R.Kurilionokas, pavojaus atveju turintis įsirengęs ir slėptuvę.
„Man reikia slėptuvės, nes nebūnu požeminėse stotelėse, kur dabar slepiasi daug žmonių. Ten pragaras, ten košmaras. Aš esu visai kitoje vietoje.“
Provakarietiškoje šalyje susirėmimai vyksta jau savaitę laiko, žuvo daugybė kareivių ir civilių, bet Renatas spinduliuoja ramybe.
„Aš dabar į viską žiūriu jau visai kitaip. Man daug ramiau ir daug paprasčiau. Šoko ir taip nebuvo, o dabar į tai žiūriu jau kaip į normalų gyvenimą. Kaip man šiandien pasakė vienas žmogus, šuo ir kariamas pripranta. Ar kažkas panašaus“, – šyptelėjęs teigė Kyjive likęs lietuvis.
Krepšinio trenerį iš Lietuvos įkvepia itin kovingai nusiteikę ukrainiečiai.
„Antra, trečia, ketvirta rusų banga... Jei jos ir bus, žmonės nebebijo, kaip buvo ir su COVID-19 bangomis. Žmonės žiūri jau kitaip. Kuo ilgiau karas tęsis, tuo blogiau bus rusams ir vadinamajai Rusijos Federacijai, o ne Ukrainai“, – sakė R.Kurilionokas.
