Suprasti akimirksniu
- Kosove penktadienį Lietuvos krepšininkai pradeda 2019 m. pasaulio čempionato atranką.
- Pirmajame etape C grupėje Lietuva žais su Kosovu, Lenkija ir Vengrija.
- Į kitą etapą iškops trys geriausios komandos, kurios pateks į naują šešių ekipų grupę.
Dėl FIBA ir Eurolygos karo Lietuvos rinktinė ketvirtadienio vakarą atvyko į Kosovą be NBA ir Eurolygos žaidėjų. Kosovo komanda tokių bėdų neturi, nes neturi ir elitinėse krepšinio lygose rungtyniaujančių žaidėjų.
Tačiau Lietuvos rinktinės vargai atrodytų niekai lyginant su padėtimi, kurioje Kosovo atletai buvo daugiau nei du dešimtmečius. Dėl karinio konflikto su Serbija ir neapibrėžto statuso iki 2015 metų, Kosovo sportininkai visiškai negalėjo atstovauti savo tėvynei oficialiose sporto varžybose.
„Daug mūsų geriausių krepšininkų taip ir baigė karjerą, negalėję sužaisti bent po vienerias rungtynes savo rinktinėje. Galite įsivaizduoti, koks jausmas dabartiniams vyrams, kurie laukė ilgai ir pagaliau sulaukė šanso atstovauti savo tėvynei ir žaisti prieš tokią krepšinio šalį, kaip Lietuva“, – suvirpėjusiu balsu tarė vienas Kosovo rinktinės trenerių štabo narių.
Pirmasis olimpinis medalis – tik pernai
2008 metais Kosovui oficialiai paskelbus apie Nepriklausomybę, šaliai nebuvo lengva sulaukti tarptautinio pripažinimo ne tik politikoje, bet ir sporte.
Tarptautinis olimpinis komitetas atmetė Kosovo prašymą startuoti 2012 metų Londono žaidynėse. Jose vienintelė Kosovo atletė buvo Majlinda Kelmendi, bet Londone ji atstovavo Albanijai.
Tik, kai pamažu Kosovą pripažįstančių šalių skaičius perkopė šimtą, 2014 metų gruodį buvusi Jugoslavijos respublika buvo priimta į olimpinę šeimą, nors ir tada sulaukta prieštaravimų – ypač nepatenkintas buvo Serbijos olimpinio komiteto vadovas Vlade Divacas.
Aštuoni Kosovo atletai atvyko į 2016 Rio olimpines žaidynes, o dziudo kovotoja M.Kelmendi svorio kategorijoje iki 52 kg iškovojo pirmąjį, iki šiol vienintelį olimpinį auksą, už kurį namo sugrįžusi čempionė buvo sutikta kaip didvyrė ir buvo pamaloninta 100 tūkst. eurų premija.
Pasaulio krepšinio valdžia – FIBA – pripažino Kosovą 2015 metų kovo mėnesį.
FIBA įtraukė Kosovą į savo varžybų sistemą, per balsavimą sutikusi su serbų reikalavimu – jokia kaina Serbijos ir Kosovo rinktinės ir klubai neturi žaisti tarpusavyje, net jei tai būtų jaunimo komandos.
Tai buvo svarbi diena Dardenui Berishai – geriausiam Kosovo rinktinės žaidėjui, kurio motina yra lenkė, ir kuris žaidė Lenkijos rinktinėje iki FIBA sprendimo. „Kosove užaugau kaip žaidėjas, Kosovas yra mano širdyje“, – savo sprendimą pareiti į realiai silpnesnę, bet labiau artimą komandą 15min aiškino 29 metų krepšininkas.
Tik 2016 metais Kosovą pripažino FIFA. „Europa yra per maža mūsų talentams, – patenkintas tada pareiškė Hashimas Thaci, tuometis šalies premjeras, dabartinis Kosovo prezidentas. – Per 25 metus trukusią izoliaciją mes siuntėme savo sportininkus po visą pasaulį, nes turime daug talentų. Dabar jie turės vietą Kosovo komandoje.“
Pernai rugsėjį Kosovo futbolo rinktinė sužaidė pirmą oficialų mačą. Helsinkyje su Suomija 1:1 sužaistose pasaulio čempionato atrankos rungtynėse įvartį 11 metrų baudiniu pelnė 23 metų Valonas Berisha – prieš tai Norvegijos jaunimo ir vyrų rinktinėms atstovavęs vidurio saugas, dabar žaidžiantis „Salzburg“ (Austrija). Jis leidimą žaisti už Kosovą gavo likus vos kelioms valandoms iki rungtynių.
Karo baisybės įsiminė ir jį mačiusiam vaikui
Kosovo sportininkai dešimtmečius buvo užribyje dėl karo su Serbija.
Kosovas ir taip buvo skurdžiausia buvusios Jugoslavijos autonominė respublika, kai įtampa ėmė augti tarp ten gyvenančių albanų ir serbų 1980-aisiais. Nepaisant Jugoslavijos konstitucijos, Serbijos parlamentas panaikino Kosovo autonomiją, paleido Kosovo parlamentą bei uždarė vienintelį albanų kalba ten leista laikraštį.
Katastrofišką 80 proc. ribą pasiekęs nedarbas sukėlė milžinišką albanų emigracijos bangą į užsienį. 1991 m. šešėlinė Kosovo asamblėja surengė referendumą, kuriame 90 proc. balsų patvirtino Nepriklausomos respublikos sukūrimą.
Įtampa sprogo 1996 metais, kuomet Kosovo albanai, kaip manyta, paremti Europoje veikusių Albanijos narkotikų platintojų, ėmė atakuoti serbų saugumo tarnybas.
Kruvini susirėmimai, žudynės keliuose ir sprogimai nusinešė apie 5 tūkst. abiejų pusių gyvybių.
„Tai buvo baisu. Labai baisu. Tuo metu buvau mažas vaikas ir gyvenau kaime, bet vis matydavome, kaip buvo spardomi nekalti žmonės, tuo metu jautėmės labai bjauriai“, – pasakojo šiuo metu Prištinoje gyvenantis 27 metų verslininkas Bledaras.
Pragaras 10,9 tūkst. kv. kilometrų ploto įspūdingais kalnais ir kanjonais papuoštoje valstybėje tęsėsi dvejus metus, kol 1999 metais NATO įsikišo ir tūkstančiu lėktuvų pradėjo Belgrado bombardavimą.
NATO pajėgos įsitvirtino Kosove, kur amerikiečių kariai vietos albanų buvo sutikti gėlėmis – iki šiol nuo vieno svarbiausių paminklų Prištinoje ranka moja tuometinis JAV prezidentas Billas Clintonas.
„Amerikiečių ir kitų Jungtinių Tautų struktūrose dirbančių užsieniečių iki šiol liko nemažai Prištinoje“, – sakė nedideliam viešbučiui vadovaujantis jaunas albanas.
Nuo karinių grupuočių lyderio – iki prezidento
Kosovas ir visa Priština po truputį bando pamiršti senas žaizdas ir pakilti naujam gyvenimui.
Pavyko susigyventi su keliais procentais šalyje likusių Kosovo serbų – jų bendruomenės ir laikosi kiek nuošaliau atskirame rajone Prištinoje ir šalies šiaurinėje dalyje. „Su Serbija liko tik politiniai nesutarimai: dėl tranzito, geležinkelių, sienų. Bet tai jau politikų ginčai“, – pasakojo Bledaras.
92 proc. albanų sudaro visą Kosovo bendruomenę, todėl ir albanų kalba skamba Prištinos gatvėse, kurių pati populiariausia – Nene Tereze skirta albanų kilmės Motinos Teresės garbei.
Tačiau ne viskas taip šventa Kosovo sostinėje Prištinoje, kurioje gyvena apie 200 tūkst. gyventojų.
Prieš 15min žurnalistų akis viduryje dienos Prištinos centre pareigūnai staiga sustabdė visureigį ir greitai ištempę vairuotoją įgrūdo jį į policijos mašiną. Policininkas sėdo prie visureigio vairo ir sulaikymo operacija baigėsi greičiau nei per minutę.
Net ir dabartinis Kosovo prezidentas H.Thaçi, buvęs Kosovo Išlaisvinimo armijos lyderis karo metais, prieš kelerius metus buvo patekęs į pasaulio dienraščių antraštes, kai buvo apkaltintas, jog su politiku siejami mafijos vyrai prieš dešimtmetį užsiėmė ne tik narkotikų, bet ir žmonių organų prekyba – buvo kalbama, kad po karo albanų kovotojai žudė belaisvius serbus dėl inkstų.
Domisi užsienio klubais ir savo rinktine
Dabar Prištinoje saugu net ir tamsiausiu paros metu – tai vienu balsu tvirtina visi vietiniai.
Nors pagal religiją 95 proc. Kosovo gyventojų yra musulmonai, šalis tokia liberali, kad joje leidžiamos vienos lyties asmenų santuokos, o į Prištiną iš kitų Balkanų šalių suplaukia žmonių į gėjų paradą.
Naktinis gyvenimas sostinėje verda aktyviu ritmu, o Lietuvos rinktinės sirgaliai prie savo viešbučio miesto centre viduryje dienos sulaukė skrajutės ir pasiūlymo dėl merginų masažo – sako, kad kainuotų 30 eurų.
Draugiški svetingi albanai neslepia po karo išlaisvintos šypsenos ir sostinėje nesunku susikalbėti užsieniečiui ne tik angliškai – dalis Kosovo gyventojų sugrįžo iš emigracijos Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje ar Skandinavijos šalyse ir įpūtė vakarietiškumo valstybei, kuri tarp 1455 m. ir 1922 metų priklausė Osmanų imperijai.
Korupcija ir skurdas toli nepasitraukė, nes vidutinis atlyginimas oficialiai siekia 400 eurų, o kalbintų albanų teigimu, realiai yra dar mažesnis – apie 200 eurų per mėnesį.
Kita vertus, kainos nesikandžioja šioje šalyje, kur ir sostinės centre, kur paprastoje užeigoje mėsainis tekainuoja eurą, o kavos puodelį galima išgerti už 30 centų – kaip ir vandens 0,5 litro puodelis.
Erdviose kavinėse tiršta dūmų (nes vis dar galima rūkyti) ir žmonių, nes ir brangesnėse vietose kainos mažesnės nei Lietuvoje – tradiciniai jautienos patiekalai su garnyrais kainuoja 3–4 eurus, alaus bokalas – du eurus, o kava – eurą. Tiesa, dauguma kavinių klientų sudaro iš užsienio valstybių laikinai ar visam sugrįžę Kosovo žmonės, tėvynėje užsukę savus verslus.
Ir Kosovo sportas įkvėpė šiek tiek oro, nors ir čia problemų vis dar apsčiai. Šalyje populiariausiu žaidimu laikomas futbolas, o krepšinis rikiuojasi antras.
„Čia niekam pernelyg nerūpi vietos klubai, nes būta nešvaraus žaidimo – sutartų rungtynių ir panašiai. Jei paklausite apie mėgstamiausią komandą, žmonės pasakys, jog tai yra Madrido „Real“ ar „Manchester United“, nes užsienio lygų čempionatais visi domisi labiau nei Kosovo“, – aiškino užsukti į turkiško maisto restoranėlį kvietęs Azizas.
Tačiau nacionalinės rinktinės ir jam yra kitas reikalas, nes mojuoti savo vėliava per sporto varžybas Kosovo žmonės laukė labai ilgai.
Ir kai kurie užkietėję Lietuvos rinktinės aistruoliai nudžiugo, paskui krepšininkus atkeliavę į šalį, į kurią šiaip nenukeliautų. „Žmonės labai draugiški, štai policininkas parodė kelią iki pašto, kad galėtume išsiųsti atvirutę, – džiaugėsi iš Šiaulių atkeliavęs Remigijus, su draugu Andriumi vykstantis paskui Lietuvos rinktinę į visus čempionatus. – Ši šalis kitokia, dar neragavusi kitoms valstybėms iki skausmo žinomų antibiotikų.“
