Armandas Škelė buvo laikomas labai talentingu gynėju.
Rygoje 1983 metais gimęs latvis anksti atsiskleidė krepšinyje, jo karjeros pradžia buvo daug žadanti.
Dėl žaidimo stiliaus jį lygino su serbų legenda Aleksandru Džordževičiumi, Latvijos krepšininku domėjosi Madrido „Real“.
Tačiau karjeros pradžiai jis pasirinko Vloclaveko „Anwil“ – tuo metu bene stipriausią Lenkijos klubą.
A.Škelė ten žaidė 2001-2004 metais, o vieną įdomią istoriją apie krepšininkus supusį merginų dėmesį papasakojo savo autobiografinėje knygoje.
Pateikiame ištrauką iš A.Škelės pasakojimo:
„Taip, Lenkijos merginos dažnai prašydavo manęs nusifotografuoti po rungtynių, paskui tas nuotraukas įdėdavo į ranka parašytus laiškus, kuriuose būdavo ir merginų kontaktiniai duomenys. Laiškai ateidavo į klubo pašto dėželę, bet aš į tokius laiškus neatsakinėdavau.
Aš labiau mėgau „veikti“ gyvai. Treneris neleisdavo mums naktinėti ir patardavo tausoti energiją, tačiau tarp prakaitą mušusių treniruočių, raumenų pumpavimo ir kitos sportinės rutinos visiškai žmogiška yra norėti šiek tiek pasilinksminti.
Per savo antrą sezoną „Anwil“ komandoje aš jau nebuvau jauniausias žaidėjas, tad idėja sudalyvauti vakarėliuose užgimė natūraliai. Įprastai rinkdavomės bare pavadinimu „Kominek“.
„Anwill“ komandos šokėjos prisidėdavo prie mūsų kompanijos. Taip buvo ir tą rudens vakarą.
Lenkijos moterys iš tiesų yra gražios, o mūsų šokėjos atitiko aukščiausią etaloną. Tarp rungtynių aš jau buvau persimetęs keliais žodžiais ir sutaręs kada nors susitikti su viena iš „Anwill“ šokėjų. Jos vardas buvo Evelina. Šviesūs plaukai, mėlynos akys, gražus veidas. Mes pasikeitėme telefono numeriais, bet nieko daugiau nebuvo įvykę.
Tai, kad gali įvykti, ėmė atrodyti, susitikus tą vakarą bare. Evelina ir aš juokėmės iš tų pačių juokelių kaip ir kompanija, bet atrodė tarsi patalpoje būtume tik mes dviese. Mūsų akys vis susitikdavo, ir tai nebuvo drovūs žvilgsniai, o tokie, lyg nurengtume vienas kitą akimis. Mane ji intrigavo, atrodė, kad ir aš ją dominau. Lėtai judėjau pirmyn, kad išsiaiškinčiau daugiau dėl jos ketinimų. Bet Evelina mane aplenkė.
– Pas mane nieko nėra namuose. Pagalvojau, gal tau pakeliui? – paklausė manęs mergina.
– Taip, žinoma, aš tave palydėsiu, – sutikau be abejonių.
Netrukus atvažiavome. Prisimindamas mūsų erotinius akių kontaktus, aš buvau pasiryžęs ją pabučiuoti ir žiūrėti, kaip viskas pakryps toliau. Bet Evelina vėl sudirigavo procesą.
– Gal nori pakilti laiptais arbatos? – ji pakvietė mane į savo butą daugiaaukščiame pastate.
– Su malonumu, – atsakiau nekeisdamas savo pozicijos ir eidamas paskui Eveliną.
Po kelių akimirkų aš buvau ant sofos ir su Evelina aptarinėjome įvykius bare. Rimtos prasmės mūsų pokalbyje nebuvo, o man nereikėjo būti Enšteinu, kad viską suvokčiau: Evelina nepakvietė manęs vien išgerti arbatos. Ji norėjo kažko kito.
