„Kiekviena vasara buvo išskirtinė. Bet emociškai ši vasara buvo topas... Tikrai...“ – praėjus keliems mėnesiams nuo sidabrinio Lietuvos rinktinės žygio Europos čempionate gurkšnodamas kavą su šypsena mena B.Matkevičius.
32 metų specialistui pasirodė kažkas nerealaus, kai Vilniaus gatvėse jį atpažinęs žmogus sustabdė, paspaudė ranką ir padėkojo už darbą rinktinėje. Ne žaidėjui, bet vienam iš trenerių štabo narių.
Darbas Lietuvos rinktinėje jam lyg atgaiva. Ištisus metus po „Boston Celtics“ klubo vėliava jis dirba vienas. Buvimo komandoje jausmą jis bando atgaivinti dirbdamas judriose sostinės kavinėse, žaisdamas Vilniaus mėgėjų krepšinio lygoje. Bet pilnatvės jausmą jis patiria su Lietuvos rinktine.
Drąsiai sakyčiau – antrąja savo šeima, kurioje, kaip ir tikroje šeimoje, būna daug šilto ir šalto.
Bus kritikų. Be abejo, bus ir sunkių akimirkų. Bet mes nuo to tik stiprėsime.
„Man trūksta komandinio gyvenimo, komandinės dvasios, emocijų. Visada buvau emocingas žaidėjas. Man visada labai svarbus buvo komandinis vienas kito palaikymas ir bendro tikslo sekimas. Dabar man trūksta tų emocijų“, – 24sek pripažino B.Matkevičius.
Taip pat skaitykite: pirmoji interviu su B.Matkevičiumi dalis. Svajonių darbas ar asmeninio gyvenimo auka? NBA dirbančio Beno Matkevičiaus istorija
Kai kalba pasisuko apie Lietuvos rinktinę, jo akys net degė. Iki Rio de Žaneiro dar aštuoni mėnesiai, tačiau 32 metų specialistas nekantrauja debiutuoti olimpinėse žaidynėse.
„Niekada nežinai, ar gyvenime dar teks dalyvauti tokiame renginyje. Tai bus svajonės išsipildymas. Tikiuosi, kad išgyvensiu iki rugpjūčio, – juokėsi B.Matkevičius. – Reikia vertinti tokią galimybę“.
Antroji 24sek interviu su B.Matkevičiumi dalis – apie Lietuvos rinktinę, jo paties užduotis komandoje ir Jono Kazlausko pokyčius per trejus pastaruosius metus.
– Užsidaro ketverių metų Lietuvos rinktinės ciklas. Kaip per tą laiką keitėsi nacionalinė komanda kaip šeima?
– Kiekvieną vasarą galėjau kažko pasisemti ir tobulėti. Dar nesu matęs tokios komandos, kuri būtų tokia darbšti, atsidavusi ir emocinga. Dar nemačiau tokios komandinės dvasios. Atsidavimo ne tik vienas kitam, bet ir visuomenei.
Neturime durantų, lebronų, kurie vienas prieš vieną gali kažką išgimdyti. Dėl to gerai įgyvendiname gynybą ir su komandine dvasia važiuojame toli.
Žaidėjai kviečiami reklamuotis, duoda interviu, eina dirbti į rinkodarinius renginius, o vakare grįžę į salę dirba tokiu pačiu tempu. Jie yra profesionalai, bet rinktinėje pinigų neuždirbi. Kaip sakė Kazlauskas, į rinktinę važiuoji ne pinigų uždirbti. Pinigus uždirbi klube. O čia atiduodi duoklę Lietuvai. Galima sakyti vieną, o daryti kitą. Bet lietuviai ką pasako, tą ir daro.
Galbūt dėl to Lietuvos rinktinė ir yra tokia stabili. Krepšininkai viską pasiekė savo nusiteikimu, charakteriu ir atsidavimu. Nors kiekvieną vasarą susidūrėme su sunkumais. Turėjome tokių rungtynių su bosniais (2013 m.), čekais ir gruzinais (2015 m.), pernai – su naujazelandiečiais. Manau, ir vėl ateis ta akimirka, kai reikės parodyti charakterį. Pamatysime, ar perlaušime ir tą išgyvensime, žygiuosime toliau. Kaip tai darėme iki šiol kaip komanda.
Kai kurios kitos komandos subyra. Yra pavyzdžių, kurių nenoriu minėti. Bet dėl to lietuviai visada išlaiko tą aukštą lygį. Turime išlaikyti komandinę dvasią. Nes tik ant to galime laikytis. Gerbti vienas kitą, dirbti sąžiningai ir kryptingai. Esame labai maža tauta, todėl talentas gali labai greitai išblėsti. Turime globoti tuos talentus ir naudotis kiekviena proga. Visi žaidėjai tą puikiai supranta.
Neturime durantų, lebronų, kurie vienas prieš vieną gali kažką išgimdyti. Dėl to gerai įgyvendiname gynybą ir su komandine dvasia važiuojame toli. Smagu. Kiekviena vasara buvo išskirtinė. Emociškai ši vasara buvo topas... Tikrai...
– Jautėte didžiulį spaudimą?
– Pirmiausia, jauti atsakomybę prieš visą komandą, kadangi ji dirba nekirsdama kampų ir sąžiningai viska atlieka. Todėl natūraliai elgiesi taip pat. Be to, jauti atsakomybę prieš visą tautą. Visi, kas žiūri ir serga, mato... Kai sekasi blogai, atsiranda daug ekspertų (Juokiasi.). Tačiau ir sirgalių palaikymas yra nerealus. Jis jaučiasi visoje komandoje.
Man buvo nepaprastai smagu, net nerealu, kai einantį gatve Vilniuje žmonės atpažino, paspaudė ranką, pasveikino, apsikabino, padėkojo. Jauti, kad nuveikei kažką gero. Lietuviai yra santūresni žmonės, todėl tai, kad priėjo ir nuoširdžiai patenkinti padėkojo, man buvo didelė pagarba. Superinis jausmas ir motyvacija dirbti toliau ta pačia kryptimi.
Gyvenu tik krepšiniu ir kartais nebematau paprasto gyvenimo. Čia mano minusas. Komunalinius mokesčius iki šiol sunkiai susimoku.
– Ar darbo pobūdis ir atsakomybė per tuos trejus metus rinktinėje keitėsi?
– Jaučiau, kad kasmet mano atsakomybė vis didėjo. Tikrai nenoriu susireikšminti, tiesiog nuoširdžiai sakau, ką jaučiau visą vasarą… Nėra geresnio jausmo, kai darbdavys, šiuo atveju – treneris, tau suteikia pasitikėjimą ir taip skatina tave eitu tuo keliu. Juk tai kaip patvirtinimas, kad teisingai dirbi.
Visi turėjome savo užduotis: asistentai, vyr. treneris. Labai didelis darbas ir fizinio rengimo treneriui, kuris prie besikeičiančios situacijos turi suderinti visus krūvius. Dar daktarai, masažistai, aš. LKF atstovai mums suteikia puikias sąlygas dirbti. Kitose federacijose tai yra viena pagrindinių problemų. Tai prastai kažkas suorganizuota, tai nėra ryšio su žaidėjais ir t.t. Bet mūsų atstovai dirba nerealiai. Padaro taip, kad nieko netrūktų.
Ne visada taip būna. Bet jaučiau, kad treneris man suteikdavo vis didesnę atsakomybę.
Jaučiau, kad patobulėjau. Kai gauni pasitikėjimą, laisvę, jautiesi naudingas. Dėl to Kazlauskui esu dar dėkingesnis. Ne tik todėl, kad atsivežė mane į CSKA, bet kad vasarą rinktinėje suteikė atsakomybės jausmą ir davė laisvę prisidėti tuo, ką sugebu.
Didelė pagarba treneriui. Ne visi treneriai gali tą padaryti. Daugelis nori turėti viską savo rankose. Galutinį sprendimą priima Kazlauskas. Bet visi aplinkui gali tobulėti tik tada, jei duodi jiems vystytis, pasitiki.
– Kokios jūsų užduotys rinktinėje?
– Renku informaciją apie varžovus, jų žaidėjus, žaidimą, statistiką. Dar prieš čempionatą renku rungtynes, seku varžovų tvarkaraštį. Turiu žinoti, kas vyksta kitose komandose.
Daugiausia laiko atima videomedžiagos karpymas kompiuteryje. Ne tik visos komandos, bet ir individualių žaidėjų tam tikrų veiksmų pomėgiai, nes juos taip pat turime apibūdinti. Visą šią informaciją suteikiu treneriams. Visi treneriai pasiskaito, mato, žino derinius, taktiką. Pateikiame apibendrintą informaciją per vaizdo apžvalgą, o aikštėje sudėliojame visą savo taktiką. Visi asistentai prie to prisidedame. Toks kiekvienų rungtynių ciklas. Visa informacija paruošta, suteikta treneriams ir Kazlauskas pasirenka, kas yra efektyviausia. Pasiūlymus gali pateikti visi asistentai.
Ieškome varžovams būdingo žaidimo braižo, detalių, į jas atkreipiame dėmesį ir paaiškiname viską komandai, kad ji suvoktų varžovų žaidimą. Žaidėjai turi žinoti, kas jų laukia aikštėje, kaip judės varžovų gynyba, iš kur ateis pagalba ir kur silpnosios priešininkų gynybos pusės.
Visa tai yra trenerių štabo užduotis. Turime būti atidūs ir logiškai pateikti visą informaciją.
– Jūsų darbas rinktinėje – pasiruošti prieš varžovus. Kokiais savo namų darbais buvote patenkintas labiausiai?
– Buvo gerų, buvo ir blogų. Bet nenoriu minėti (Juokiasi.). Kaip komanda laimi, taip ji ir pralaimi. Negali atskirti, kad kažką atradau ar nemačiau. Visi rungtynes žiūri, stebi. Man tenka daugiau sėdėti prie kompiuterio ir suvesti tą informaciją, todėl gal kartais prisiimu kaltę sau. Gal aš kažką praleidau...
Kol nelaimėsiu aukso, nebūsiu patenkintas. Bet jį iškovojęs turbūt vėl rasiu priežasčių kažką tobulinti.
– Sunku pakelti savo klaidas?
– Jaučiu didelę atsakomybę. Bet asmeniniame gyvenime reikia rasti emocinį stabilumą. Kai galvoji, kad viskas gerai, nebematai detalių ir krenti. Pakyli į kosmosą, kuriame nieko nebematai. Tas pats, kai per daug save grauži, nes gali niekada nebeiškilti atgal. Turi pasimokyti ir suvokti tiek savo, tiek kitų klaidas. O tada eini toliau.
Man gyvenimas yra mokslas. Visada turi save tobulinti, pasisemti žinių, plėsti akiratį. Ne tik ciklintis prie vieno dalyko. Kas man yra blogai, nes gyvenu tik krepšiniu ir kartais nebematau paprasto gyvenimo. Čia mano minusas. Komunalinius mokesčius iki šiol sunkiai susimoku (Juokiasi.).
Man patinka mokytis kalbų. Iki šiol turiu tobulinti lietuvių kalbos žinias, nes beveik visą gyvenimą augau Vokietijoje, todėl gerokai atsilieku. Rinktinės nariai man padeda tai daryti savo būdu (Juokiasi.). Kalbu angliškai, vokiškai, lietuviškai, o atvykęs į Maskvą išmokau ir rusiškai.
Kalbų žinojimas yra svarbus, nes labai svarbu geriau pažinti kitas kultūras ir žmones. Dėl to Rusijoje norėjau išmokti vietos kalbą. Kuo daugiau kalbų moki, tuo daugiau gali suvokti. Socialiniu atžvilgiu tai yra tikra jėga.
Dėl sporto sau turiu daugiausia priekaištų. Nors laimime ir padarome daug gero, aš daugiau matau, ką galima padaryti geriau. Bet tai nebūtinai geras bruožas. Labai retai patiriu pasitenkinimo jausmą. Tas pasitenkinimas būna tik akimirkomis ir tam tikromis situacijomis. Krepšinis yra dinamiškas sportas, viskas nuolat keičiasi, verčia iš naujo mąstyti ir ieškoti naujų būdų tas problemas įveikti. Todėl ir nėra kada džiaugtis. Juk įmetęs į krepšį iškart turi grįžti į gynybą, susikoncentruoti iš naujo ir dirbti toliau.
– Kas turi įvykti, kas savęs nebegraužtumėte?
– Kol nelaimėsiu aukso, nebūsiu patenkintas. Bet jį iškovojęs turbūt vėl rasiu priežasčių kažką tobulinti. Kaip bebūtų, nuo koledžo laikų buvo daug situacijų, kai nelaimėjau aukso. Aukščiausias rezultatas – sidabras. Net Vokietijoje buvome pirmi, bet pagal taškų skirtumą likome antri. Du sezonus patekome į aukščiausią lygą, bet kaip antri. Koledže iki konferencijos pabaigos buvo likusios trejos rungtynės. Reikėjo laimėti bent vienerias ir būtume buvę pirmi. Visas trejas gavome. Tai man buvo gera patirtis. Davė per galvą.
Apie Eurolygą net nekalbu (Juokiasi. 2012 metais Eurolygos finale CSKA iššvaistė dviženklę persvarą ir nusileido „Olympiakos“). Su Lietuva teko du kartus laimėti sidabrą. Tai gal čia aš ta priežastis? (Kvatoja.).
Visada siekiu aukso. Kol jo nėra, negaliu atsipalaiduoti. Nors ir esame laimėję VTB, Rusijos lygą, gatvės turnyre laimėjau auksą – du kartus! (Juokiasi.). Bet tai ne tas pats.
Gal skamba per daug filosofiškai, bet atvirai sakau – toks mano gyvenimo būdas: daugiau sau priekaištauju, jei viskas nėra idealu. Gyvenime nebūna idealu, bet norisi būti geriausiu visose srityse.
– Kaip per tuos bendro darbo metus keitėsi Jonas Kazlauskas?
– Jis labai gerai prisitaikydavo prie kiekvienos situacijos. Tiek Slovėnijoje, tiek Ispanijoje, kai netekome Manto. Kai Rygoje ir Lilyje žaidėme be brolių ir Motiejūno. Tai buvo sunkus laikotarpis, bet turėjome išlikti stiprūs. O treneris tą labai gerai suprato ir susitvarkė su kiekviena situacija.
Kazlauskas yra aukščiausio lygio treneris, nes gerai prisitaiko prie situacijos, ją labai gerai įvertina, gerai iš visų priima informaciją.
Už kitus daug kalbėti negaliu. Bet jaučiau jo man suteiktą laisvę ir pasitikėjimą. Kuo ilgiau dirbi su žmogumi, tuo geriau jį pažįsti ir labiau pasitiki. Taip nutiko ir tarp mūsų.
Kazlauskas yra aukščiausio lygio treneris, nes gerai prisitaiko prie situacijos, ją labai gerai įvertina, gerai iš visų priima informaciją. Jis atviras pasiūlymams, naudingiems patarimams. Viską logiškai apmąstęs Jonas priima komandai naudingiausią sprendimą.
– Prancūzas Nicolas Batumas įsitikinęs, kad Ispanijos ir Prancūzijos rinktinės geriausios Europoje. Ar sutinkate su teiginiu, kad šiemet ar 2013 metais lietuviai iššoko aukščiau bambos?
– Dėl to visada galima diskutuoti ir tikrai dar bus diskutuojama. Bet stabilumas parodo lygį. Galbūt mes neturime tokių individualiai stiprių žaidėjų kaip prancūzai ar ispanai, tokių atletų kaip prancūzai, bet krepšinyje charakteris, psichologija ir komandinis žaidimas lemia pergalę.
Aišku, abiejuose čempionatuose mums palankiai susiklostė burtai. Prancūzai su ispanais abu kartus susitiko pusfinalyje. Bet laimėti pusfinalyje nelengva prieš bet kurį varžovą. Todėl pergalės prieš tuomet nė vieno pralaimėjimo nepatyrusius serbus ar prieš trejus metus žibėjusius kroatus parodo, kad buvome verti kovoti dėl aukso.
O kaip bus ateityje, parodys mūsų darbas ir nusiteikimas. Nuėję taip toli negalime atsikvėpti. Viskas dar priešaky!
Taigi, negalima atskirti dviejų komandų. Batumo sakinyje turėtų būti paminėtos visos trys. Svarbiausia patekti į stipriausiųjų ketvertą, o mes ten patekome jau trijuose čempionatuose iš eilės.
– Kas bus ketvirtajame – Rio?
– Dar sunku kalbėti, nes nežinome, kokia sudėtimi ten važiuosime. Sezonas ilgas ir daug kas gali keistis. Bet akivaizdu, kad olimpiniai metai bus patys sunkiausi, nes visos rinktinės bandys suburti geriausią sudėtį. Mums tai bus didžiausias išbandymas. Baigsis ciklas, tai bus savotiškas galutinis įvertinimas.
Bet mes kaip visada tyliai ir ramiai atliksime savo darbą ir sieksime aukščiausių tikslų. Bus kritikų. Be abejo, bus ir sunkių akimirkų. Bet mes nuo to tik stiprėsime. Nenoriu nieko prognozuoti. Dirbsime, žaisime atsidavę ir žiūrėsime, kaip Dievas duos.
