Mindaugas Kuzminskas buvo arti to, kad dėl traumos praleistų Europos pirmenybes, bet jis ne tik įšoko į nuvažiuojantį traukinį, o ir yra vienas efektyviausių Kazio Maksvyčio karių aikštelėje.
Pusmetį nežaidęs krepšininkas per pirmuosius tris kontrolinius ir FIBA pasaulio čempionato atrankos lango mačus rinko 11, 14 ir 15 taškų, o savo puikią seriją tęsė ir dvikovoje su Slovėnija.
Vyriausias (32 metai) komandos žaidėjas savo patirtį demonstravo nuo pirmų minučių, rinkęs taškus vos įžengęs į aikštelę.
Jis dar iki ilgosios pertraukos surinko 10 taškų, o mačą baigė per 22 minutes pelnęs 19 taškų (5/9 dvit., 3/3 trit., 0/2 baud.), atkovojęs 3 kamuolius ir surinkęs 16 naudingumo balų.
Kuzios tempiama rinktinė, likus 3 minutėms iki susitikimo pabaigos, pirmavo 81:80, bet galiausiai pripažino varžovų pergalę 85:92.
„Mintys blogos. Rugsėjo pirmoji, tai kartais ir žaidėme kaip pirmokai, – po dvikovos 15min kalbėjo Mindaugas Kuzminskas. – Padarėme žiauriai daug klaidų, po kurių jie susimetė taškus. Poziciniame puolime irgi rinko taškus, bet turbūt didžiąją dalį surinko po mūsų klaidų. Tai buvo problema. Negaliu sakyti, kad žaidėme labai prastai, bet pralaimėjome, tad tai nieko nekeičia. Aišku, čempionatas ilgas. Šabloniška, bet nieko nelaimėjome ir nieko nepralaimėjome, viskas dar priešaky.“
Lietuvos rinktinė suklydo 16 kartų, daugiau nei atliko rezultatyvių perdavimų – 14.
Palyginimui, vienas Luka Dončičius išskirstė 10 rezultatyvių perdavimų, o visa Slovėnijos rinktinė – 25.
Tiesa, 23-ejų metų vunderkindas tokio benefiso, kokį jis buvo surengęs praėjusią vasarą Kaune, šįkart nesukūrė. Jis pelnė 14 taškų (3/6 dvit., 1/8 trit., 5/8 baud.), atkovojo 6 ir perėmė 4 kamuolius, atliko 10 rezultatyvių perdavimų, bet suklydo 4 kartus ir surinko 17 naudingumo balų.
– Likus 5 minutėms iki mačo pabaigos buvote priekyje, bet pabaigoje sugriuvote. Kas nutiko?
– Nežinau, ant emocijų kalbėti sunku. Atrodė, kad pralaimėjome laimėtas rungtynes. Vienu metu jas visiškai kontroliavome, pora ramesnių atakų būtų viską išsprendę. Nežinau, pasimetėme, o jie sužaidė gerai.
– Atlikote 14 rezultatyvių perdavimų, o suklydote – 16 kartų. Iš kur tos klaidos atėjo?
– Mūsų klaidos buvo pirmokiškos. Nežinau, ar tai jaudulys, nes turime daug patyrusių žaidėjų, ar iš ko. Tiek išmušdavo dažnai kamuolį centruojant ant ūselio, tiek mūsų klaidos ties viduriu aikštelės. Neįmanoma jų paaiškinti. Nėra ko kaltinti, tik save.
– Treneris minutės pertraukėlės metu sakė, kad rodote per daug pagarbos Lukai Dončičiui. Ar sutinkate?
– Sutinku, ką sako treneris. Mes negalime į jį žiūrėti kaip į žvaigždę, nors jis toks ir yra. Reikia jam duoti iš alkūnės, kaip ir kitiems. Galbūt ne mes jį tiek gerbėme, kiek jį gerbė kiti aikštelėje esantys žmonės. Nenoriu išsiplėsti, bet kartais atrodo, jog duodame jam MVP ir skirstomės.
– Pačiam sekėsi puikiai, buvote rezultatyviausias rinktinės krepšininkas. Kaip vertinate savo pasirodymą?
– Nė vienas iš žaidėjų nevertins savęs. Komandoje kalbame, kad viskas eina apie komandą. Vienose rungtynėse sužaidžia vienas, kitose – kitas. Mes turime išreikštus lyderius, turime metikų jiems padėti, kai yra didesnė gynyba. Ir tiek. Visos ambicijos visada nueina į šoną rinktinėje, kadangi visi siekia bendro rezultato. Natūralu, kad toks mačas pridės pasitikėjimo.
– Kaip vertinate gynybą prieš Luką Dončičių?
– Manau, kad viskas buvo gerai. Visi kalba apie Luką Dončičių, bet nepamirškime, kad komandoje yra ir kitų žaidėjų. Goranas Dragičius buvo vienas rezultatyviausių. Jis laikė žaidimą labiau nei Luka. Nežinau, man atrodo, kad visai neblogai susitvarkėme, bet nesugebėjome sulaikyti kitų Lukos komandos draugų.
– Kaip, jūsų akimis, rinktinei vadovavo Rokas Jokubaitis, o kaip – Lukas Lekavičius?
– Labai džiaugiuosi už Luką, nes jam reikėjo tokių rungtynių. Pirmas Roko mačas čempionate, tad normalu. Europos čempionate specifika yra visai kitokia. Gerai, jis žaidė olimpinėje atrankoje, bet čempionate būna visai kitas jaudulys. Manau, pirmas mačas jam buvo sunkesnis, bet jis žiauriai geras žaidėjas ir geras bičas, tad dar sužais.
– Kaip jautėtės prie tokios gausos sirgalių?
– Nerealu. Žiūrint į rinktines, mes turime geriausius sirgalius pasaulyje. Tai nėra tik žodžiai, sakau tai nuoširdžiai. Žmonės aukoja atostogas, leidžia didžiulius pinigus, važiuoja ne į paplūdimius, bet į Vokietiją. Mes galime tik iš visos širdies jiems padėkoti, kad mus šitaip palaiko.
– Kaip sekasi tvarkytis su emocijomis, kai sirgaliai dainuoja himną, „Tris milijonus“ ar „Švieski man vėl“?
– Man jausmingiausias momentas būna giedant Lietuvos himną. Gieda visa salė, pats giedi, tad nueina per kūną ir šiurpuliukai. Bet reikia kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo tokių dalykų, nes emocijos nėra gerai. Taip tik eikvoji energiją.
– Ar papildomi žmonės aikštelėje muša per emocinį ir psichologinį foną?
– Taip, bet šie turnyrai... Nenoriu prisikalbėti, bet šie turnyrai nepasižymi aukščiausio lygio teisėjavimu į abi puses. Su tuo reikia susitaikyti. Prisiminkime mūsų čempionatą Kinijoje. Žinome, kad taip bus. Reikia žaisti savo žaidimą ir koncentruotis į jį, o ne pašalinius veiksnius, kurie gali išmušti mus iš vėžių.