„Kai komandos draugai šešiolikmečiai skusdavosi barzdą, aš vos pasiekdavau lanką“, – 15min juokdamasis savo istoriją pasakojo naujasis Paryžiaus „Metropolitans 92“ žaidėjas Paulius Sorokas.
Vėlyvo brendimo 1992-ųjų gimimo kartos krepšininkas dalyvaudavo atrankose į Lietuvos jaunimo rinktines, tačiau pro Italijos krepšinio vartus iškilęs žaidėjas mūsų šaliai tarptautiniame lygyje vis dar neatstovavo.
Vietą jaunių ir jaunimo rinktinėse jis užleisdavo Jonui Valančiūnui, Edgarui Ulanovui, Dovydui Redikui, Arnui Butkevičiui ir kitiems to laikmečio talentams, skynusiems aukso medalius visuose Europos ir pasaulio čempionatuose.
„1992-ųjų karta yra bene stipriausia, visuose turnyruose laimėjusi aukso medalius. Konkurencija šiame amžiaus lygyje buvo labai didelė. Kai kurie krepšininkai 18–19 metų amžiaus jau priklausė Eurolygos klubams. Aš buvau vėlyvesnio brendimo, tad viskas šiek tiek užtruko. Paaugau ir sustiprėjau, atsirado darbo etika. Žinoma, užgrūdino ir tai, jog būdavau atrankose, bet niekada niekur nepatekdavau. Žinojau, ko noriu, mylėjau ir iki dabar myliu krepšinį, tad svajonių siekiau savais keliais. Džiaugiuosi, jog pavyko pasiekti tai, kur dabar esu“, – 15min sakė P.Sorokas.
Užsidaro durys, atsiveria langas.
Paulius savo kelią po Kauno „Žalgirio“ dublerių komandos pradėjo Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipoje, tačiau vidutiniškai 12 minučių ant parketo per „Betsafe-LKL“ rungtynes nebuvo tai, ko jis tikėjosi.
„Mano pagrindinis noras ir kriterijus buvo žaidimo laikas. Mąsčiau, kad tokio amžiaus negaliu sėdėti ant suolo ir žiūrėti, kaip žaidžia kiti“, – pasakojo P.Sorokas.
Profesinių svajonių P.Sorokas ėmė vaikytis nuo žemiausio laiptelio – trečios Italijos krepšinio lygos.
Tiltą į šią šalį krepšininkui nutiesė sesė Indrė Sorokaitė, geriausia Lietuvos tinklininkė, Italijoje rungtyniaujanti nuo 2003-iųjų metų su dviejų sezonų pertrauka Azerbaidžane ir Japonijoje.
„Karjeros pradžioje mano sesuo stipriai prisidėjo prie to, kad persikelčiau žaisti į Italiją. Išėjo taip, kad mano sesuo tinklinį žaidė mieste, kuriame buvo ir krepšinio klubas. Iš jos pusės buvo paprastas skambutis: „Laba diena, esu Indrė Sorokaitė, o mano brolis žaidžia krepšinį. Ar jus domina lietuvis krepšininkas?“. Sakė man atvažiuoti, o jie pasižiūrės, – 15min prisiminimais dalijosi P.Sorokas. – Aš vasaromis nuoširdžiai sportuoju jau seniai, atvykau geros sportinės formos, pasirodžiau, o klubas pasikvietė mane į savo komandą. Tuo metu tai buvo trečia pagal pajėgumą Italijos lyga. Man tuo metu pinigai per daug įdomūs nebuvo, tiesiog norėjau žaisti ir įrodyti, kad galiu tai daryti. Viskas prasidėjo nuo žemo taško, vėliau pavyko užsikabinti už antros lygos, kurioje praleidau šiek tiek laiko, kol manimi patikėjo ir aukštesnio lygio klubai. Po truputį pavyko užkilti. Vėlesnėje karjeros stadijoje nebuvo taip, kad žaidžiu Italijoje, nes sesuo čia gyvena ir žaidžia. Man visada pirmoje vietoje buvo ir yra krepšinis, bet Indrė stipriai prisidėjo prie mano persikėlimo į Italiją karjeros pradžioje.“
Įdomi yra ir pačios I.Sorokaitės istorija. 2007 ir 2009 metų Europos moterų tinklinio čempionų lygos nugalėtoja olimpinę svajonę Tokijuje išpildė ne su Lietuvos, o Italijos vėliava.
