Lietuvos rinktinės treneris po rungtynių aptarė didžiausias rungtynių su Ukraina problemas.
„Pirmiausia, nežinau, gal nesusitvarkėme su nervais. Išskyrus kai kurias atkarpas, nesilaikėme žaidimo plano. Buvo kuriozinių dalykų. Neišnaudojome baudų limito. Galėjome prasižengti, jie vijosi, darė lengvus taškus, o mes nestabdydavome jų greitomis pražangomis, kaip buvo sutarta.
Akcentavome, kad Kirilas Fesenka labai blogai meta baudas. Bet mes nė karto nesubaudavome. Jie metė tik tris baudas. Žaidėme per švelniai.
Tiek, kiek atsarginiai pelnė taškų, yra mažoka. Tai mus labai žeidė. Jautėsi debiutantų jaudulys.
Antra, labai skubėjome. Nežaidėme greitai, bet skubėjome. Tai – skirtingi dalykai. Po pirmos ne visada geros užtvaros skubėdavome atakuoti krepšį. Kiekvienas bandydavo po vieną.
Labai trūko žaidėjų, kurie pakilo nuo suolo. Tai jautėsi iki pertraukos, kai jie mus pavijo. Reikėjo daug pastangų susigrąžinti žaidimo vadžias, bet po keitimų išėjo tas pats.
Tiek, kiek atsarginiai pelnė taškų, yra mažoka. Tai mus labai žeidė. Jautėsi debiutantų jaudulys“, – pasakojo J.Kazlauskas.
– Kodėl Mantą Kalnietį mačo pabaigoje pakeitėte Luku Lekavičiumi?
– Galbūt Mantas pervargo ir reikėjo kažką daryti. Netgi Lukas galėjo vienoje situacijoje žaisti aštriau. Bet pasiteisino, kad jis išėjo į aikštę.
Matote, kai visas suoliukas šaukia „bauduok!“, mes nesugebame subaudoti, o jie pelno du taškus su pražanga, reiškia, kažkas netvarkoj. Jei mes akcentuojame, kad Mišula yra geriausias Ukrainos metikas, bet mes nuo jo atsitraukiame, kai to nereikia, jis įmeta mums du tritaškius... Vėl yra negerai.
Jei sakome, kad Zajcevas yra antras metikas, o mes ant jo neišeiname ir jis meta laisvas.. Tokie dalykai mus labai žeidė.
– Ar Mantui viskas gerai – sėsdamas ant suolo jis atrodė labai išsekęs?
– Jis daug iš savęs reikalauja. Pastarasis Europos čempionatas jam buvo labai sėkmingas. Reikia suprasti, kad po tokios sunkios traumos, operacijos, nežaidus visą sezoną nėra taip lengva surasti ritmą. Jo varžovas buvo neparankus, visada čia (rankomis rodo į juosmenį, nes J.Randle'as – vos 175 cm ūgio. – Red.) kažkur maišėsi. Jam buvo sudėtinga. Bet galvoju, kad jis yra geras, didis žaidėjas ir turi visą tą praeiti.
Mes akcentavome, kad ne tiek reikalingi jo taškai, o vadovavimas komandai. Deja, pasakysiu... Aišku, kalčiausi visada – treneriai, bet nesusitvarkėme su komandiniu žaidimu.
– Kodėl Jono Valančiūno dubleriu pasirinkote Javtoką, o ne Antaną Kavaliauską, kuris nežaidė?
– Mums reikėjo pasistumdyti su Fesenka, kuris darė taškus. Mums labiau reikėjo Javtoko gynybos ant perimetro ir po krepšiu. Nežinau, dar planą darysime, bet galvoju, kad su latviais daugiau tiks Kavaliauskas.
– Kodėl Valančiūnas pabaigoje atsisėdo ant suolo, o jį pakeitė Javtokas?
– Jie žaidė su penkiais metikais. Labai bijojome tų tritaškių – reikėjo apsiginti. Buvo planas gynyboje leisti Javtoką, bet puolime – Valančiūną. Tačiau žaidėme per švelniai, nesibaudavome ir laikas nesustojo.
– Kas bus svarbiausia sekmadienio rungtynėse su Latvija?
– Rytoj tikrai turėsime persvarą po krepšiais, jie – ant perimetro. Tai... kas laimės (Šypsosi.).
