Praėjusią vasarą startinio sunkiojo krašto puolėjo ieškojęs Vilniaus „Rytas“ galutiniame variante rinkosi iš dviejų lietuviškų pavardžių – Sauliaus Kulviečio ir Osvaldo Olisevičiaus.
Laikas parodė, jog sostinės klubas prašovė labai stipriai.
Pirmiausia, S.Kulvietis buvo brangesnis variantas. 15min žiniomis, puolėjo kontraktas su Vilniaus klubu siekė 105 tūkst. eurų, kai O.Olisevičius Vokietijoje uždirba apie 65 tūkst. eurų.
Antra, dėl čiurnos problemų S.Kulvietis taip ir nesužaidė nė vienerių rungtynių „Ryte“, vilniečiams dar teko pakloti ir 30 tūkst. siekiančią skyrybų kompensaciją, tuo metu naujoje pozicijoje save atradęs O.Olisevičius fiksuoja karjeros sezoną Bairoito „Medi“ klube.
200 cm ūgio taikliarankis vilnietis šį sezoną rungtyniauja po beveik 25 minutes, pelno po 14,7 taško (63,8 proc. dvit., 41,9 proc. trit., 80,3 proc. baud.), atkovoja po 3,2 ir perima po 0,8 kamuolio, atlieka po 1,6 rezultatyvaus perdavimo, klysta po 1,6 karto ir renka po 14 naudingumo balų.
Osvaldas penkis kartus įlipo į 20 taškų zoną, o 14,7 taško per mačą vidurkis – vienuoliktas visoje lygoje.
O.Olisevičius pasižymi stabiliu ir efektyviu taškų rinkimu – dviženklį taškų skaičių rinko net 22 iš 25 rungtynių, o paskutinė penkerių rungtynių atkarpa – kosminė, kurioje jis ne tik varžovus vidutiniškai baudė po 19,8 taško, bet ir sugrąžino komandai atkrintamųjų viltį.
Galingi lietuvio pasirodymai koreliuoja su „Medi“ komandos pergalėmis.
Bairoito klubas laimėjo ketverias rungtynes iš eilės, penktajame mūšyje išvykoje 92:97 kritęs prieš pirmoje vietoje esančią Liudvigsburgo „MHP Riesen“.
Šansų laimėti buvo ir prieš Vokietijos čempionato lyderį. Trenerio Raoulio Kornerio sprendimas mačą užbaigti su O.Olisevičiumi ant suolo tapo itin diskutuotinu Bundeslygoje.
Bairoito krepšininkai su 10 pergalių ir 15 pralaimėjimų užima 10-ąją vietą, o nuo 8-oje pozicijoje esančios Bambergo „Brose“ juos skiria 3 laimėjimai. Iki reguliaraus sezono pabaigos liko devynerios rungtynės.
„Galime sakyti, kad tai geriausias karjeros sezonas, – 15min sakė O.Olisevičius. – Šiuo metu taip yra, bet sezonas dar nėra baigtas. Mums reikia patekti į atkrintamąsias. Toks yra mano ir komandos tikslas. Labai to norėčiau. Kalbant apie asmeninį žaidimą, norėčiau sezoną užbaigti dar stipriau ir dar geriau. Žiūrėsime, kaip seksis. Komandos jau žino mano stipriąsias ir silpnąsias savybes. Treneris prieš kiekvieną mačą man pasako, kad ruoščiausi, nes bus vis sunkiau. Stengiuosi kiekvienas rungtynes žaisti kuo geriau.“
Geriausio 2020-ųjų metų Karaliaus Mindaugo taurės snaiperio žaidimo kreivė šovė į viršų su pasikeitusia pozicija. Dabar jis rungtynes pradeda trečioje pozicijoje, kai iki tol Klaipėdos „Neptūne“ žaisdavo tik kaip sunkusis krašto puolėjas, galintis išplėsti aikštelę.
Tarp penkių geriausių O.Olisevičiaus sezono pasirodymų rasime tris, kuriuose jis taškus rinko pataikęs vos po vieną tritaškį. Tai kardinaliai skiriasi nuo to, ką matydavome Lietuvoje.
Žaidimas nugara, įkirtimai, prasiveržimai, aukštos trajektorijos metimai, tinklelio svilinimas iš vidutinio nuotolio – lietuvis primena prieš keletą metų Italijoje ir Turkijoje siautėjusį Gediminą Oreliką.
„Man tik atvažiavus į Vokietiją, treneris pasakė, jog mane mato ir trečioje pozicijoje. Sakė, kad bus daug komandų, kurios turės silpnus trečius numerius, tad man teks eiti po lenta, centruoti prieš tuos krepšininkus. Tikrai yra situacijų, kad susiduriu su žemesniais ar silpnesniais žaidėjais. Stengiuosi kovoti kamuolius, įkirtinėti po krepšiu, žaisti nugara. Taip ir renku taškus. Šiuo metu daugiau žaidžiu lengvuoju krašto puolėju, bet tai priklauso nuo varžovo. Tenka ir žaisti ir ketvirtu numeriu“, – 15min pasakojo O.Olisevičius.
15min žiniomis, puikus lietuvio žaidimas ėmė traukti ir didžiųjų Vokietijos klubų akį, nors pats krepšininkas gandais sau galvos sezono metu neapkrauna.
Faktas tas, kad Osvaldas Olisevičius yra vilnietis, augęs kartu su Vilniaus „Ryto“ pergalėmis ir norėtų atstovauti šiai komandai.
„Atsimenu, kai tėtis mane nusivedė į pirmąsias „Ryto“ rungtynes senojoje salėje prie Nėries. Salės dabar nebėra, ten stovi daugiabučiai. Mes nuėjome pažiūrėti „Ryto“, o aš iškart panorau tapti krepšininku. Sakiau tėčiui, kad čia yra mano komanda. Eidavome į kiekvienas „Ryto“ rungtynes – ar prieš „Žalgirį“, ar Europos taurėje. Pamenu, kad pradžioje žaidė Arvydas Macijauskas, Robertas Javtokas. Vėliau – Mindaugas Lukauskis. Dar pamenu įžaidėją su dredais, kuris su R.Javtoku aikštelėje išdarinėdavo, ką norėdavo. Aaronas Lucasas! Esu buvęs rungtynėse, kai R.Javtokas po A.Lucaso „aley-oopo“ perdavimo įkrovė per Sabą. Nėra klausimų, žinoma, kad norėčiau žaisti „Ryte“. Aš vilnietis, „Rytas“ man tikrai prie širdies“, – 15min sakė „Medi“ lyderis O.Olisevičius.
Tinklalapyje 15min – išsamus pokalbis su Vokietijoje spindėti ėmusiu Osvaldu Olisevičiumi – apie gyvenimą Bairoite, išskirtinius sirgalius, asmeninį ir komandinį sezoną Bundeslygoje, pasikeitusį žaidimą ir Kauno „Žalgirio“ laukiantį Miuncheno „Bayern“ testą.
– Kaip sezonas Vokietijoje, Osvaldai?
– Dar tikrai nelaidojome vilčių, kad nepateksime į atkrintamąsias. Dar liko devynerios rungtynės, tad tikrai yra šansų. Bet nebegalime dalyti taškų. Pirmajame rate pridalijome jų per daug. Šį sezoną dukart pralaimėjome prieš Gyseną, kuris iš viso yra laimėjęs vos keturis kartus ir užima priešpaskutinę vietą. Jie pralaimi prieš visus, o mes abu kartus išvykoje ir namuose jiems pralaimėjome.
Toliau galime skaičiuoti. Namuose nusileidome 2 taškais ir prieš Getingeną, kur, mano manymu, turėjome laimėti. Tai dar vienas taškas. Galėjome būti ant atkrintamųjų ribos. Gerai sako, kad kiekvienos rungtynės yra labai svarbios, tašką reikia pasiimti. Pridalijome taškų, bet tikrai nenuleidžiame rankų, liko devynerios rungtynės, tad šansų patekti dar daug. Stengsimės laimėti, gal Bambergas pralaimės ir viskas bus gerai.
– Koks yra Bairoito miestas?
– Miestelis tikrai neblogas, viskas čia yra, ko reikia. Aišku, gaila, kad dėl COVID-19 viskas yra uždaryta. Pas mus ilgai buvo įvesta komendanto valanda, po 21 val. negalėdavome niekur eiti. Jei išeini ir sustabdo policija, tuomet baudos prasideda nuo tūkstančio eurų. Su drauge nusprendėme nerizikuoti ir niekur nėjome. Komendanto valandos nebėra, bet ji tęsėsi 3 ar 4 mėnesius.
Mes turėjome savivaldybių ir klubų pasirašytus dokumentus, kai iš rungtynių grįždavome naktį. Jei sustabdydavo, turėdavome parodyti lapus, kad keliaujame darbiniais tikslais. Bet jei sustabdytų ne po rungtynių ir be dokumentų, reikėtų stipriai patuštinti piniginę.
Kalbant apie patį Bairoitą, tai – gražus ir tvarkingas miestas. Tikras vokiškas miestelis. Tikrai labai gražus, man čia patinka.
– Kaip Vokietijos čempionatas atrodo COVID-19 fone? Kiek dažni yra testavimai, kokie yra apribojimai?
– Viskas vyksta labai profesionaliai. Jie pasiruošę 100 proc. Kiekvieną savaitę mus tikrina po 2 kartus – po rungtynių ir prieš rungtynes. Jei visų atsakymai neigiami, tuomet važiuojame žaisti rungtynių. Jei pas ką nors teigiamas, tuomet žiūri, kaip ir kas.
Sezono pradžioje turėjome du teigiamus atvejus komandoje, tad visą komandą uždarė 14 dienų į karantiną. Mes per karantiną testavomės gal 4 kartus, bet savivaldybė vis tiek neleido palikti izoliacijos vietos, turėjome atbūti visas 14 dienų. Aš pats nesirgau, ačiū Dievui.
Sezono pradžioje du žaidėjai jau atvyko su COVID-19. Juos uždarė su kitais amerikiečiais, nes visi kartu skrido viename lėktuve. Bet sezono metu susirgo tik du klubo nariai – vienas žaidėjas ir vienas treneris.
– Lietuvoje COVID-19 darkė ir vis dar darko komandų treniruočių procesus, rungtynės yra dažnai perkeliamos, susidarė spūstis tvarkaraštyje, tad komandoms sezoną užbaigti teks itin sparčiu tempu. Ar situacija Vokietijoje yra kitokia?
– Na ne, pas mus tokių problemų nėra. Manau, kad Vokietija viską apgalvojo ir pasiruošė geriau. Čempionatas prasidėjo vėliau nei įprastai, o per savaitę žaidžiame po du kartus. Tiesa, buvo viena savaitė, kai turėjome trejas ar net ketverias rungtynes. Vokiečiai viską apskaičiavę. Jeigu Vyriausybė nuspręstų stabdyti sezoną, nebūtų sunku tai padaryti.
Bet kad sezonas įvyks iki paskutinių rungtynių, tai 100 proc.
– Šiuo metu Braunšveigo „Lions“ žaidžia Arnas Velička, neseniai Bonos „Telekom Baskets“ paliko Deividas Gailius. Ar ryšį su šiais lietuviais teko palaikyti?
– Bonoje dar žaidžia Simonas Lukošius, kuriam 18 metų. Su Deividu tekdavo bendrauti, buvome susitikę paplepėti. Jis buvo atvažiavęs pas mus, o mes su drauge buvome nuvykę pas jį.
– Ar esate patenkintas klubo suteiktomis sąlygomis?
– Sąlygos tikrai superinės. Aš Vokietijos lygoje žaidžiau ir 2017-aisiais. Man jau tada buvo geras įspūdis – geras butas, mašina gera, kaip ir treniruočių kompleksas – irgi geras. Tavimi rūpinasi ir prižiūri, duoda vitaminų ir papildų. Viskas lygiai taip pat ir Bairoite. Sąlygos superinės, aš patenkintas.
– Ar Bairoite juntamas sirgalių dėmesys krepšininkams, kai jie neįleidžiami į arenas?
– Taip, tikrai jaučiame sirgalių užnugarį. Mane tai net stebina. Galiu drąsiai pasakyti, kad „Medi“ sirgaliai – nerealūs. Jie mus palaiko 100 proc. Būna ir tokių situacijų, kad rengiamės važiuoti į išvyką, o autobuse ant sėdynių paliktos dovanėlės, parašytas atvirukas, kad palaiko ir linki mums sėkmės. Tai labai stebina.
Po rungtynių eini į mašiną, o kas nora prieina, pasveikina su pergale, palinki sėkmės ir kad likčiau komandoje ir kitame sezone. Socialiniuose tinkluose po rungtynių visada rašinėja – laimi ar pralaimi. Sirgalių tikrai trūksta, jausmas yra keistas.
Seniau rungtynių metu girdėdavau komandos draugus, o aplinkinio triukšmo – ne. Dabar triukšmo nėra, o girdžiu viską. Net tuos, kurie stovi prie durų ir ką nors šneka. Atrodo, kad girdi net juos. Jausmas tikrai keistas. Tikiuosi, kad pandemija greitai pasibaigs, o sirgaliai sugrįš į tribūnas.
Visai kitokia emocija būtų žaisti prieš ALBA ar „Bayern“, kai jauti sirgalių užnugarį. Būtų visai kitokia energija aikštelėje. Dabar namų aikštelės pranašumo beveik nebėra. Seniau būdavo, kad važiuoji ir žinai, jog sirgaliai tave nušvilps ir aprėks, bet dabar pranašumo nebėra.
Pamenu, kai pralaimėjome dviem taškais namuose prieš ALBA. Visi komandos vokiečiai sakė, kad jei būtų sirgaliai, būtume 100 proc. laimėję. Jie būtų užstaugę ir palaikę mus labai stipriai, taip pakeldami žaidėjams ir energiją. Visiems labai to trūksta.
„Žalgiris“ visada žaisdavo pilnoje arenoje. O dabar, kai atvažiuoja į Kauną komandos, tribūnos tuščios. Įsivaizduoju, kad ir „Žalgiriui“ sunkiau užsivesti rungtynėms. Sirgalių trūksta visiems, norėtųsi, kad viskas baigtųsi ir būtų kaip seniau.
– Prieš trejus metus karjeros etapas Viurcburge nesusiklostė, dar sausį sugrįžote į Pasvalio „Pieno žvaigždes“. Kaip manote, kas pasikeitė per šį laikotarpį, jog dabar jums pavyksta demonstruoti tokį gerą žaidimą?
– Tuomet į Vokietiją atvykau būdamas 24-erių metų amžiaus. Galime sakyti, kad buvau dar jaunas, nepatyręs žaidėjas. Tai buvo mano pirmoji legionieriaus patirtis. Nieko nesupratau apie legionieriaus duoną. Bet gal ta karti patirtis išėjo man į naudą.
Šiemet jaučiuosi visiškai kitaip. Važiuodamas į Bairoitą, jau žinojau, kad reikės rodyti rezultatą, jei noriu likti komandoje. Reikia stengtis ne tik per rungtynes, bet ir treniruotes. Reikia palaikyti ir gerus santykius už aikštelės ribų – tiek su treneriais, tiek su žaidėjais. Per šiuos trejus metus kažkuo labai nepasikeičiau, tiesiog subrendau kaip žaidėjas.
Didelė naudą davė tai, kad su „Neptūnu“ žaidėme Čempionų lygoje, nes ten turėjau galimybę pamatyti aukštesnį lygį.
– Ar sutinkate, kad šis sezonas jums yra geriausias karjeroje?
– Manau, kad galima taip sakyti. Šiuo metu taip yra, bet sezonas dar nėra baigtas. Mums reikia patekti į atkrintamąsias. Toks yra mano ir komandos tikslas. Labai to norėčiau. Kalbant apie asmeninį žaidimą, norėčiau sezoną užbaigti dar stipriau ir dar geriau. Žiūrėsime, kaip seksis. Komandos jau žino mano stipriąsias ir silpnąsias savybes. Treneris prieš kiekvieną mačą man pasako, kad ruoščiausi, nes bus vis sunkiau. Stengiuosi kiekvienas rungtynes žaisti kuo geriau.
– Ar jūsų žaidimo stilius Vokietijoje nepasikeitė?
– Šiuo metu daugiau žaidžiu lengvuoju krašto puolėju, bet tai priklauso nuo varžovo. Bet dabar pradedu rungtynes trečioje pozicijoje. Man tik atvažiavus į Vokietiją, treneris pasakė, jog mane mato ir trečioje pozicijoje. Sakė, kad bus daug komandų, kurios turės silpnus trečius numerius, tad man teks eiti po lenta, teks centruoti prieš tuos krepšininkus. Tikrai yra situacijų, kad susiduriu su žemesniais ar silpnesniais žaidėjais. Stengiuosi kovoti kamuolius, įkirtinėt, žaisti nugara. Taip ir renku taškus.
– O kurioje pozicijoje jaučiatės patogiau – trečioje ar ketvirtoje?
– Trečiu gal šiek tiek ir sunkiau žaisti. Aš visą karjerą žaisdavau ketvirtu, o dabar reikia ir kamuolį išsivaryti, ir „du prieš du“ sužaisti bei kurti progas kitiems. Šiuo metu man nėra skirtumo – trečiu ar ketvirtu žaisti. Man patinka abi pozicijos. Galbūt tai ir yra gerai, kadangi pozicijos pakeitimas manęs neišmušė iš vėžių. Dažniausiai naujame vaidmenyje reikia laiko adaptuotis, bet man to neprireikė.
– Ar praeityje tekdavo žaisti lengvuoju krašto puolėju?
– Būdavau ketvirtoje pozicijoje, kuris gali išplėsti aikštelę. „Neptūne“ per dvejus metus nė karto nežaidžiau trečiu numeriu, taip nutiko Vokietijoje. Pamenu, kai grįžau iš Viurcburgo į Pasvalį, Gediminas Petrauskas mane statė trečiu numeriu. Taip buvo visą likusią sezono dalį.
– Kiek su geru žaidimu jaučiasi išaugęs varžovų gynybos dėmesys?
– Tikrai jaučiasi. Sezono pradžioje dauguma komandų manęs nežino, eidavo nuo manęs į pagalbą, dabar taip būna retokai. Komandų filosofija ir požiūris į mane pasikeitė su laiku.
– Kokius lygio ir žaidimo stiliaus skirtumus pastebėjote tarp Vokietijos ir Lietuvos pirmenybių?
– Labai sunku pasakyti, kurioje lygoje lygis yra aukštesnis. Vokietijoje komandų yra daugiau, didesnė šalis. Bet manau, kad lygis panašus. Nenoriu sakyti, kad Vokietijoje lygis aukštesnis, bet čia yra dvi Eurolygos komandos, o Lietuvoje yra viena. Atvažiavęs į Bairoitą sakiau, kad Lietuvos komandos galėtų sėkmingai kautis Bundeslygoje.
Žaidimo stilius... Su drauge juokaujame, kad Vokietijoje dominuoja „bėgi-meti“ stilius. Visos komandos turi po šešis legionierius, kurie dažniausiai būna amerikiečiai. Atsivarai, gauni ir meti. Lietuvoje labiau komandinis žaidimas, protingesnis krepšinis. Žinoma, kai žaidi prieš ALBA ar „Bayern“, lygis kitoks. Pirmųjų penkių ekipų lygis skiriasi, tai matosi.
Galiu pasakyti, kad labai atletiška lyga. Tik palik ką nors laisvą, jis jau skrenda link krepšio ir deda. Atrodo, kad kovoji dėl kamuolio ir šoki kartu su varžovu iš vietos, bet jis kyla trim laipteliais aukščiau ir pasiima kamuolį.
– Ar neteko papulti į kokį „plakatą“?
– Buvo, buvo (juokiasi)... Pamenu, kad varžovai žaidė „du prieš du“, aš buvau gale ir turėjau eiti į pagalbą. Veržėsi, bandžiau šokti ir blokuoti, bet jis pakilo aukštai. Galvojau, kad reikia trauktis (juokiasi). Žaidėjo nepamenu, bet komanda buvo Oldenburgo. Buvo juokinga. Norėjau patrukdyti, bet įkrovė per mane.
– Kaip Bairoito klubas vertina rezultatą ir žaidimą?
– Sunku pasakyti. Žinoma, tikslas buvo ir yra atkrintamosios. Mes dar turime šansų patekti. Sezono metu buvo prasta atkarpa, kai pralaimėjome gal 4 kartus iš eilės. Klubo vadovai buvo atėję į treniruotę pasikalbėti su visais, kad taip negalime žaisti, turime stengtis. Jie nenori iškristi iš lygos, nori būti ir kovoti. Kai situacija pagerėjo, gal žiūri pozityviau. Bet mūsų visų tikslas yra vienas – bent patekti į atkrintamąsias.
– Kokie jūsų pamąstymai apie kitą sezoną, kur norėtumėte žaisti?
– Tikslas yra kilti aukštyn. Aš nebesu jaunas žaidėjas, kuris neturi patirties. Esu matęs jau ir šiek tiek aukštesnio lygio krepšinio. Tikrai norėčiau kilti aukščiau, žiūrėsime po sezono, kokie pasiūlymai išlįs.
Norėtųsi gal ir į Lietuvą grįžti, bet nežinau, kas ten galėtų manimi domėtis. Tikrai nenorėčiau grįžti į Lietuvą dėl apatinių turnyrinės lentelės komandų. Norėčiau nebent kovoti dėl medalių.
– Ar klubai jau rodo dėmesį?
– Agentas apie komandų susidomėjimą man nieko nesako. Jis sako užbaigti sezoną, o tada žiūrėsime, kokie pasiūlymai išlįs. Minčių apsisunkinti dabar neverta. Žaidžiu Bairoite, turime tikslą išeiti į atkrintamąsias varžybas ir stengiamės tai pasiekti. O kas manimi domisi... Apie tai kalbėti dar per anksti.
– Kalbama, kad „Rytas“ vasarą rinkosi tarp jūsų ir Sauliaus Kulviečio. Ką žinote apie šią situaciją?
– Agentas man tuomet sakė, kad tai buvo daugiau išpustas burbulas, nei teisybė. Taip, girdėjau kalbas, kad renkasi tarp manęs ir Sauliaus. Pasirinko Kulvietį, tai pasirinko Kulvietį. Yra kaip yra.
– Ar turite noro bei ambicijų žaisti gimtojo miesto komandoje?
– Atsimenu, kai tėtis mane nusivedė į pirmąsias „Ryto“ rungtynes senojoje salėje prie Nėries. Salės dabar nebėra, ten stovi daugiabučiai. Mes nuėjome pažiūrėti „Ryto“, o aš iškart panorau tapti krepšininku. Sakiau tėčiui, kad čia yra mano komanda. Eidavome į kiekvienas „Ryto“ rungtynes – ar prieš „Žalgirį“, ar Europos taurėje. Pamenu, kad pradžioje žaidė Arvydas Macijauskas, Robertas Javtokas. Vėliau – Mindaugas Lukauskis. Dar pamenu įžaidėją su dredais, kuris su R.Javtoku aikštelėje išdarinėdavo, ką norėdavo. Aaronas Lucasas! Esu buvęs rungtynėse, kai R.Javtokas po A.Lucaso „aley-oopo“ perdavimo įkrovė per Sabą. Nėra klausimų, žinoma, kad norėčiau žaisti „Ryte“. Aš vilnietis, „Rytas“ man tikrai prie širdies
– Ar sekate krepšinį Lietuvoje? Koks įspūdis?
– Stengiuosi žiūrėti kiekvienas rungtynes, kurias rodo per televiziją. Esu atsivežęs lietuviškos televizijos priedelį, tad bandau žiūrėti viską, seku rezultatus.
Įdomi šį sezoną situacija LKL. Tikrai nesitikėjau, kad „Neptūnas“ taip nukris. Sunku pasakyti, kokios to priežastys. Komanda nebloga, treneris irgi neblogas... Bet žaidimas banguotas. „Šiauliai“ neblogi, bet pralaimėti jiems 31 taško skirtumu... Nepaaiškinami dalykai. Baisus pralaimėjimas, atrodo, kad negalima, bet yra kaip yra.
Įsivaizduoju, kad jiems sunku. Pastovūs testai, sirgimai, rungtynių nukelinėjimai. Tai išmuša iš vėžių ir ritmo.
– Ar Vokietijoje juntamas didesnis ažiotažas dėl dvigubos Eurolygos savaitės?
– ALBA nebeturi šansų patekti į aštuonetą, tai visi palaiko Miuncheną. Visi sako, kad „Bayern“ reikia dar vienos pergalės ir pirmą kartą istorijoje pateks į atkrintamąsias. Visi labai to tikisi ir laukia tos pergalės.
Nėra taip, kad čia būtų kalbama apie „Žalgirį“. Taip, kai sezono pradžioje jie žaidė gerai, rinko pergales ir stovėjo lentelėje aukštai, tai visi sakė, kad „Žalgiris“ yra gera komanda. Vis kartojo: Schilleris, Schilleris, Schilleris... Bet „Žalgiriui“ dabar patekti į kitą etapą šansų nebėra, tai ir kalbos nustojo.
Mano treneris yra geras Martino Schilerio draugas. Sezono pradžioje sakė, kad pasiskambina ir pasikalbina.
– Kokios prognozės „Žalgirio“ rungtynėms prieš ALBA ir „Bayern“? (15min su O.Olisevičiumi kalbėjo prieš „Žalgirio“ mačą su ALBA – aut. past.)
– Manau, kad prieš ALBA laimės, bet prieš Miuncheno komandą bus sunku.
– Kokį įspūdį palieka šios dvi Vokietijos komandos?
– Matosi, kad tai ne Europos taurės komandos. Eurolygos lygis. Žaidi prieš juos, jie pakeičia pagrindinius savo žaidėjus, atrodo, kad bus lengviau, bet nuo suolo kyla tokie patys. Tai dvylika lygiaverčių žaidėjų. Bet kas iš jų gali draskyti, tikrai sunku žaisti. Prieš „Bayern“ esame laimėję, o prieš ALBA pralaimėjome dviem taškais.
