„Deja, nešneku lietuviškai, nors norėčiau“, – prieš interviu su 15min žurnalistu juokėsi 35-erių Lenkijos rinktinės puolėjas, prisipažinęs, kad atpažino šių eilučių autorių iš 15min tinklalaidžių, kurias pastebėjo dėl draugų lietuvių.
Nors lietuviškai su A.Celu pasišnekėti nepavyko, 205 cm ūgio žaidėjas be problemų kalba mažiausiai trimis kalbomis – anglų, lenkų ir prancūzų. O pastarąsias dvi gali laikyti gimtosiomis.
Nors dabar žaidžia su užrašu „Polska“ ant krūtinės, didesnę savo gyvenimo dalį A.Celas gyveno ne Lenkijoje, o valstybėje, prieš kurią penktadienio vakarą lenkai žais turnyro pusfinalyje – Prancūzijoje.
1987 metais lenkas gimė per daugiau nei šimtą kilometrų nuo Paryžiaus nutolusiame Orleane, bet ryšio su Lenkija neprarado.
„Gimiau Prancūzijoje, bet mano abu tėvai yra lenkai, tad namie kalbėjomės lenkiškai, valgiau lenkišką maistą, žiūrėjau lenkų televiziją, – 15min pasakojo A.Celas. – Tačiau užaugau Prancūzijoje, lankiau prancūzišką mokyklą, o į Lenkiją grįždavau tik vasaroms. Birželį, po mokslo metų, mama supakuodavo mūsų daiktus ir dviem mėnesiams išvažiuodavome į Lenkiją, kur aplankydavome visus pažįstamus.“
Vyriausias Lenkijos rinktinės narys krepšinio pagrindų irgi mokėsi Prancūzijoje, o galiausiai šioje šalyje pradėjo ir profesionalo karjerą.
Nuo 2005 iki 2011 metų A.Celas pakeitė keturis klubus Prancūzijoje, bet galiausiai užsinorėjo žaisti ir gyventi savo tėvų gimtojoje šalyje.
„Būdamas 24-erių pasirašiau pirmą kontraktą su lenkų klubu (Zgoželeco „Turow“ – aut. past.), nes norėjau į Lenkiją ne tik grįžti vasaromis, bet ir ten gyventi, – atskleidė A.Celas. – Gyvendamas dar labiau įsimylėjau Lenkiją, susiradau lenkę žmoną. Vėliau dar žaidžiau Prancūzijos lygoje, „Monaco“ ir „Gravelines“ klubuose. Myliu ir Prancūziją, tai šalis, kurioje užaugau ir susiformavau kaip asmenybė.“
Įdomu tai, kad prieš keliolika metų A.Celas netgi atstovavo Prancūzijos jaunučių, jaunių ir jaunimo rinktinėms. Tuo metu jis dar nesulaukė dėmesio iš Lenkijos, o ir pats nesusimąstė apie tai, kuriai rinktinei norėtų atstovauti – jam svarbiausia buvo tiesiog žaisti.
„Buvau jaunas, žaidžiau puikiai, o prancūzų jaunučių rinktinės treneris su manimi susisiekė ir pakvietė į rinktinę. Tuo metu negalvoji, kurioje rinktinėje nori žaisti, Lenkijos ar Prancūzijos, tiesiog žaidi, nes myli krepšinį, – pasakojo puolėjas. – Man buvo garbė žaisti už Prancūziją. Bet kai pasirašiau pirmą kontraktą su Lenkijos klubu, lenkai apie mane sužinojo, jie išsiaiškino, kad esu lenkas, nes prieš tai apie tai pernelyg nesiskelbiau nei aš, nei mano tėvai. Jie klausė manęs, ar norėčiau žaisti Lenkijos rinktinėje, o aš, žinoma, atsakiau, kad man būtų didelė garbė. Be to, Prancūzijos rinktinei manęs nereikėjo, tad Lenkija ir FIBA atsiklausė Prancūzijos krepšinio federacijos, ar ši duotų man leidimą žaisti Lenkijos komandoje, o jie sutiko. Nuo 2014-ųjų žaidžiu Lenkijos rinktinėje ir labai tuo didžiuojuosi, atiduodu visas jėgas reprezentuodamas Lenkiją.“
Tai jau nebus pirmas kartas, kai A.Celui teks stoti į kovą prieš savo gimtąją šalį Prancūziją. 2015-aisiais grupių etape Monpeljė mieste lenkai su A.Celu nusileido prancūzams 66:69, o 2017-aisiais šios komandos vėl susitiko žemyno pirmenybių pirmajame etape Helsinkyje, kur ir vėl stipresni buvo prancūzai – 78:75.
„Man tai bus ypatingos rungtynės, nors jau ne pirmas kartas. Pirmąsyk prieš Prancūziją žaidžiau 2015 metais Prancūzijoje vykusiame Europos čempionate. Tas mačas man buvo labai emocionalus ir ypatingas, dabar tai labiau bus emocionalu dėl to, kad tai bus pusfinalis, o ne dėl to, kad žaisime prieš prancūzus“, – sakė A.Celas.
Jis jau nebebus pasimetęs ir prieš rungtynes, kai Berlyno „Mercedes-Benz“ arenoje užgros Prancūzijos himnas „Marselietė“. Prieš septynerius metus A.Celas vos nepradėjo jo giedoti, bet dabar tai pasikartoti jau neturėtų.
„2015 metais, kai turnyras vyko Prancūzijoje, aš beveik pradėjau giedoti Prancūzijos himną, kai supratau, kad tai nebūtų teisinga. Nedariau to ir nedarysiu rytoj. Lenkijos rinktinėje žaidžiu beveik 10 metų, nors žinoma, man visada smagu žaisti prieš Prancūziją ir visada smagu išgirsti Prancūzijos himną – myliu šią šalį“, – teigė Lenkijos rinktinės veteranas.
2015 metais aš beveik pradėjau giedoti Prancūzijos himną, kai supratau, kad tai nebūtų teisinga.
Įdomu tai, kad nors yra žaidęs Prancūzijos jaunimo rinktinėse, A.Celas nėra laikomas natūralizuotu krepšininku, kaip, pavyzdžiui, Ignas Brazdeikis Lietuvos komandoje, nes kadaise jis atstovavo Kanadai.
Natūralizuoto žaidėjo vietą Lenkijos ekipoje užima amerikietis AJ Slaughteris, o A.Celas tikina, kad jam ši sąlyga negalioja dėl to, jog Lenkijos pilietybę jis išlaikė nuo pat gimimo, priešingai nei I.Brazdeikis, praradęs Lietuvos pasą vaikystėje ir atgavęs jį tik su prezidento Gitano Nausėdos palaiminimu pernai.
„Nuo gimimo turiu Lenkijos pilietybę, o tik vėliau įgavau Prancūzijos pasą. Iki trejų metų truputį gyvenau Lenkijoje su močiute, tad Prancūzijos pilietybę įgavau vėliau ir nuo tada turiu dvigubą pasą. Žinau, kad Lietuvoje šie dalykai griežtesni, pavyzdžiui, mano draugas vedė lietuvę ir priėmė Lietuvos pilietybę, bet turėjo atsisakyti Lenkijos paso. Lenkijoje ir Prancūzijoje situacija nėra tokia griežta“, – aiškino A.Celas.
Po 5,6 taško per susitikimą Europos čempionate renkantis ir galimai paskutinį didelį turnyrą Lenkijos rinktinėje žaidžiantis 35-erių veteranas šypsojosi paklaustas, kaip atšventė vakarykštę pergalę prieš dabar jau buvusius Europos čempionus.
Daug jėgų pareikalavusio susitikimo baigtį ir galimai didžiausią pergalę šalies krepšinio istorijoje lenkai paminėjo ramiai.
„Švęsti šiuo atveju nėra tinkamas žodis. Sėdėjome visi kartu, kaip ir darome dažniausiai, bet šį kartą daugiau šnekėjomės, buvome laimingi, prisiminėme gerus ir sunkius laikus iš šių rungtynių ir 2019 m. pasaulio čempionato. Supratome, kad esame gana gera komanda, tuo labai didžiuojamės, o taip pat supratome, kad dabar įmanoma viskas. Norime tikėti, kad galime pratęsti Pelenės istoriją. Manau, kad dabar mus palaiko ne tik lenkai, nes žmonėms patinka tokios istorijos. Norime nustebinti ir rytoj, nors kelias bus sudėtingas“, – sakė A.Celas.
Perlipti ir Prancūzijos barjerą lenkams turėtų padėti ir milžiniška sirgalių armija. Iki Lenkijos sienos nuo Berlyno tėra mažiau nei 100 kilometrų, iki pirmo didelio miesto Poznanės – apie 250 km, iki sostinės Varšuvos – apie 550 km.
Jau ir akistatoje prieš Slovėniją lenkus aistringai palaikė keli tūkstančiai sirgalių, tad penktadienio vakarą jų „Mercedes-Benz“ arenoje turėtų būti dar daugiau.
„Turėtų būti triukšminga. Sukėlėme didelį triukšmą Lenkijoje, kur dabar kalbama, kad pagaliau krepšininkai nužengė labai toli viename iš didžiųjų turnyrų. Mus jau sveikino Iga Swiatek (šiuo metu geriausia pasaulio tenisininkė iš Lenkijos – aut. past.), kai kurios kitos superžvaigždės iš Lenkijos. Tikiu, kad rytoj keli tūkstančiai lenkų mus palaikys ir padės mums“, – vylėsi A.Celas.
O kas lenkams bus svarbiausia, kad pateiktų dar vieną sensaciją ir pirmąsyk nuo 1963 m. pirmenybių žengtų į Europos čempionato finalą?
„Kaip ir kiekvienose rungtynėse – turime likti susikaupę, žaisti kartu visas rungtynes. Prancūzai ko gero pataikys ir sudėtingus metimus, nes jie turi neįtikėtinus individualius talentus. Turime būti tam pasiruošę, laikytis žaidybinio plano ir kovoti. Negalime jiems leisti nieko lengva – jeigu jie pelnys taškus, tai turės jų nusipelnyti. Jeigu jie laimės, mes paspausime jiems rankas ir pasveikinsime, bet mes pasistengsime neleisti jiems laimėti.
Mes turbūt dar nesupratome, ką padarėme, bet suprantame, kad rytoj žaisime prieš Prancūziją. Dabar jau ruošiamės rytojaus mačui. Suprantame, kad vakar atidavėme daug energijos, tad nuo pat vakar pradėjome atsistatymo procesą. Esame komanda, kuri aikštėje palieka daug energijos, tad turime būti kuo geriau pasiruošę žaisti penktadienio vakarą“, – kalbėjo A.Celas.
Lenkijos ir Prancūzijos rungtynės pusfinalyje – penktadienį 18.15 val.
