Jis jau porą vasarų mėgaujasi visišku poilsiu. To jau seniai nebuvo.
„Tik dvejus pastaruosius metus turiu laisvą vasarą. Koks malonumas! Ramiai žiūriu Europos čempionato kovas, olimpines žaidynes. Ramiai gurkšnoju alų, žvejoju, gamtoje su draugais kepu mėsą“, – džiaugiasi R.Kurtinaitis.
Jo nesudomino ir Rusijos rinktinės trenerio postas, į kurį buvo peršamas pastaraisiais mėnesiais, kai Rusijos krepšinio federacijoje įvyko perversmas.
55-erių specialistas visą energiją atiduoda darbui „Chimki“. Jėgų vasarą paprasčiausiai nebelieka.
Pateikiame visą „SovSport“ interviu su spalvinguoju R.Kurtinaičiu – apie žingsnius futbolo legendos keliu, garsių trenerių pamokas ir bemieges naktis.
– Rimai, jau penkerius metus dirbate „Chimki“.
– Taip, laikas prabėgo žaibiškai. Atvykau į Chimkus 2011-ųjų kovą ir pasirašiau trijų mėnesių sutartį, iki sezono pabaigos. Ir štai aš čia jau penkerius metus. Mano idealas Alexas Fergusonas taip pat perėmė „Manchester United“ sezono pabaigoje ir išdirbo ten 29 metus.
– Kodėl Fergusonas?
– Man labai patinka trenerio profesija. Yra daug puikių trenerių, bet Fergusonas – vienas iš herojų. Matote, kaip „Manchester United“ žaidžia nuo tada, kai jis paliko komandą?
– „Chimki“ pirmauja Eurolygos „Top 16“ etapo F grupėje. Netikėta?
– Mūsų komanda gerai sukomplektuota. Sezono pradžioje buvo daug traumų. Tikėjausi, kad sustyguosime žaidimą maždaug gruodžio viduryje. Taip ir įvyko.
Labai džiaugiuosi, kad žaidėjai neskirsto rungtynių ir vienodai žiūri tiek į mačus Eurolygoje, tiek Vieningoje lygoje. Po dvikovų su „Real“ ir „Barcelona“ nelengva susikaupti rungtynėms su mažesnio meistriškumo komandomis. Bet pavyko išaiškinti žaidėjams, kad visos rungtynės svarbios.
Ir jeigu tu, pavyzdžiui, žaidi su Vietnamo komanda, tai nereiškia, kad tau nereikės įmesti iš po krepšio. Tu turi tai padaryti. Tiesiog žaidžiant su Vietnamu tai padaryti bus lengviau.
Aleksandras Gomelskis yra pasakęs: „Kiekvieną akimirką aikštėje turi atiduoti maksimumą. Ir nežiūrėti į švieslentę. Į švieslentę pasižiūrėsi tada, kai baigsis rungtynės.“
Buvęs „Žalgirio“ treneris Trifunovičius yra pasakęs: „Jei „Žalgirio“ arenoje rungtynes stebi 14 tūkst. žiūrovų, kokios dar motyvacijos gali prireikti?“
– Esate pagarsėjęs kaip puikus žaidėjų motyvuotojas. Bet juk negalite parašyti 50-ies kalbų kiekvienoms rungtynėms.
– Surinkome tam tikro lygio žaidėjus, kurie uždirba didžiulius pinigus ir rungtyniauja aukščiausio lygio turnyruose. Ko dar reikia?
Buvęs „Žalgirio“ treneris Aleksandras Trifunovičius yra pasakęs: „Jei „Žalgirio“ arenoje rungtynes stebi 14 tūkst. žiūrovų, kokios dar motyvacijos gali prireikti?“
Bet taip, motyvuoti komandą yra svarbu. Manau, netgi svarbiausia. Jei nori iš žaidėjo išspausti maksimumą, turi jį įtikinti, kad jis tai padarytų.
Ir aš tikrai pasakiau, kad nesukursiu 50 kalbų. Vieną kartą pasakiau ir tai turi būti visiems aišku.
– Naujokams visada sakote, kad į „Chimki“ susirinko ne linksmintis, ne vaikščioti po restoranus, o dirbti. Svarbu tai įskiepyti kiekvienam žaidėjui?
– Svarbu. Savo gyvenime mačiau daug. Ir aš sakau jiems: „Iš ten, kur link jūs einate, aš kaip tik ir grįžau.“
Kai kurie žaidėjai vaikšto į naktinius klubus ir galvoja, kad tai nėra blogai. Jie mano, kad toks atsipalaidavimo būdas neturi įtakos jų darbui. Bet netiesa. Tai trukdo!
Profesionaliam sportininkui svarbiausi du dalykai: tinkama mityba ir tinkamas poilsis. Net jei ir neišgersi nė vieno bokalo alaus, bet naktiniame klube išbūsi iki 5 ryto, nebegali normaliai treniruotis. Tikiu, kad gyvenime galima daryti viską. Bet turi tai daryti su galva.
– „Real“ klube jus treniravo garsusis motyvuotojas Željko Obradovičius. Ar jūsų karjeroje buvo griežtesnių trenerių?
– Mano karjeroje buvo daug trenerių. Jie turėjo ir gerų, ir blogų savybių. 1995-aisiais Željko dar tik pradėjo karjerą. Bet jau tada jis buvo griežtas. Mes – vienmečiai, žaidėme vienas prieš kitą Seule. Tada nugalėjome jugoslavus finale. Bet vienoje „Real“ treniruotėje aš sulaužiau derinį – perdaviau kamuolį ne tam žaidėjui. Željko išsivedė mane iš treniruotės. Vakare jo atsiprašiau. Nors ir nesupratau, kodėl tai dariau, bet Željko priėmė atsiprašymą.
Tačiau vėliau supratau, kad niekas su tavimi nejuokaus. Ir praeities pasiekimai neturi reikšmės. Tais metais mes triumfavome ir Ispanijoje, ir Europoje. Iš Željko išmokau daug.
– Šį sezoną du kartus nugalėjote „Real“ klubą. Kokių ryšių liko su ispanais?
– Išvykose visuomet gyvendavome kartu su Javi Garcia Cola. Dabar jis užima svarbias pareigas Madrido „Real“ futbolo klube. Vis dar pabendraujame. Beje, Madride mane prisimena. Net nustebau, kai berniukai paprašė manęs autografo. Iš kur jie mane žino?
Kitas mano partneris – buvęs „Real“ įžaidėjas Pablo Laso, dabar – klubo treneris. Taip jau įvyko, kad aš šį sezoną jį nugalėjau du kartus.
Atmetu visus pasiūlymus treniruoti rinktines. Nes sezonas mane taip išvargina, kad man reikia kelių mėnesių poilsio.
– Po rungtynių jis neklausė, ką jam padarėte?
– Mes – treneriai, bet žiūrime į darbą profesionaliai. „Real“ žaidėjai vasarą sunkiai dirbo rinktinėse. Jokių atostogų. Sezonas jiems buvo sunkus. Kai nugalėjome „Real“, jie nebuvo geriausios formos. Dabar bus gerokai sunkiau, nes „Real“ pagerino savo žaidimą.
– Ar po pralaimėjimų ilgai neužmiegate?
– Kai tau per 50 metų, gyvenimas ritasi nuo kalno. Anksčiau negalėdavau užmigti po pralaimėjimų 1–2 taškais. Juk taip arti buvai pergalės! Jau geriau pralaimėti 20 taškų ir ramiai miegoti. O dabar nebegaliu užmigti ir po pergalių. Apsivalai tik po kelių dienų. Todėl kartais nusnaudžiu tarp treniruočių.
Tai – visų trenerių problema. Visų, kurie visiškai atsidavę darbui. Krepšinyje turi nuolat mąstyti, todėl sunku išjungti smegenis ir priversti jas galvoti apie kitus dalykus. Tačiau profesionalai turi tai mokėti. Yra visokios meditacijos, joga. Tačiau tam neturiu laiko. Todėl atmetu visus pasiūlymus treniruoti rinktines. Nes sezonas mane taip išvargina, kad man reikia kelių mėnesių poilsio.
Pernai laimėjome 33 rungtynes iš eilės. Kai pralaimėjome 34-ąsias, aš pamačiau komandos vadovų veidus... Bet juk negali laimėti 100 rungtynių iš eilės!
– Ar jaučiate vadovų spaudimą?
– Spaudimas juntamas visada. Ir visur. Bet su vadovais ir rėmėjais užmezgėme gerus ryšius. Jei pralaimime, paaiškiname visas priežastis. Todėl atmosfera komandoje yra puiki.
– Kada galėjote pasidžiaugti normaliomis dviejų mėnesių atostogomis vasarą?
– Taip jau susiklostė, kad visą karjerą sezono metu žaisdavau klube, o vasarą leisdavau rinktinėje. Iš pradžių – Sovietų Sąjungos, po to – Lietuvos. Kai dirbau treneriu, treniravau Lietuvos jaunimo rinktinę, vėliau – Azerbaidžano nacionalinę komandą.
Tik dvejus pastaruosius metus turiu laisvą vasarą. Koks malonumas! Ramiai žiūriu Europos čempionato kovas, olimpines žaidynes. Ramiai gurkšnoju alų, žvejoju, gamtoje su draugais kepu mėsą.
– Ar iš tikrųjų buvote pagrindinis kandidatas treniruoti Rusijos rinktinę?
– Rusijos krepšinio federacijos vadovas Stanislavas Jeriominas man paskambino ir pasakė: „Rimai, tu supranti Rusijos krepšininkų mentalitetą.“ Manau, kad rinktinę turėtų treniruoti vietiniai treneriai arba tie, kurie gerai supranta tautos mentalitetą. Todėl su rusais man nebūtų problemų. Užaugau Sovietų Sąjungoje, žaidžiau Sovietų Sąjungos rinktinėje, dabar penkerius metus gyvenu Rusijoje. Abejoju, kad prancūzas ar ispanas galėtų treniruoti Rusijos rinktinę.
– Bet Davidas Blattas treniravo.
– Taip, tai pasiteisino. Nors iš pradžių ir jam nebuvo lengva.
– Tai kaip baigėsi pokalbis su Stanislavu Jeriominu?
– Pasakiau jam viską, ką atsakydamas jums į ankstesnį klausimą.
– Jus taip pat treniruoti Lietuvos jaunimo rinktinę kvietė Arvydas Sabonis.
– Tai buvo prieš trejus metus. Tada Jonas Kazlauskas dar neturėjo darbo rinktinėje. Bet pasakiau Saboniui, kad vyrų rinktinės treniruoti nenoriu. Treneriu tapo Kazlauskas. O tada Sabonis man skambino su pasiūlymu treniruoti jaunimą. „Nagi, sukurk piramidę“, – sakė jis. Bet paaiškinau, kad be poilsio dirbti labai sunku.
