Barzdotas aukštaūgis garantuoja, kad sekmadienį, kai vieni kitiems į atlapus kibs lietuviai ir latviai, 11 tūkst. sirgalių talpinančioje Rygos arenoje bus labai karšta.
Latviai vertina Lietuvos krepšinį, bet savo tvirtovėje be galo norėtų įkąsti vyresniajam krepšinį geriau žaidžiančiam broliui.
„Vaikštome su taikiniu ant nugaros“, – vaizdingai latvių ir kitų komandų požiūrį į Lietuvos nacionalinę komandą apibūdino A.Kavaliauskas.
2011–2013 m. Rygos VEF klube rungtyniavęs vidurio puolėjas ten sutiko anksčiau jaunimo rinktinėje matytą trenerį Ramūną Butautą.
Galiu garantuoti, kad bus pilna arena ir kad bus labai faina žaisti su Latvija. Latviai bus labai energingi ir aktyvūs. Bet tokie bus ir mūsiškiai.
„Aš jį myliu kaip tėvą. Man jis – labai didis žmogus“, – dar pasiruošimo pradžioje Klaipėdoje sakė A.Kavaliauskas.
24sek.lt pokalbis su A.Kavaliausku – apie nepaprastą ryšį su buvusiu Lietuvos rinktinės strategu ir latvių požiūrį į Lietuvos krepšinį.
– Ką latviai galvoja apie Lietuvos krepšinį? – paklausėme Antano.
– Vis tiek, kai dvi kaimyninės šalys mušasi tarpusavyje krepšinyje ar kur kitur, susidaro priešingybė. Turime gilesnes krepšinio tradicijas, tačiau jie geri kovotojai, turi labai talentingą komandą. Jei ko negali pasiekti talentu, tai latviai pasiekia kovingumu ir užsivedimu.
– Ar mes jiems – principinis varžovas, prieš kurį kaimynai turi nesuvestų sąskaitų?
– Aišku, visada norisi įrodyti. Lietuva yra krepšinio šalis, o jie – ledo ritulio. Vaikštome su taikiniu ant nugaros. Visi nori prieš mus laimėti, nes tai atrodo labai gerai.
– Rygoje bus daug Lietuvos sirgalių, bet turbūt per tarpusavio dvikovą latvių kiekiu pranokti nepavyks?
– Galiu garantuoti, kad bus pilna arena ir kad bus labai faina žaisti tą mačą. Latviai bus labai energingi ir aktyvūs. Bet tokie bus ir mūsiškiai.
– Duodamas interviu Klaipėdoje minėjote, kad Ramūnas Butautas jūsų karjeroje buvo ypatingas treneris. Kodėl?
– Mes labai gerai sutarėme tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Vienu metu man reikėjo pagalbos, o jis man tada padėjo. Nedaviau jam jokio pagrindo manimi nepasitikėti. Atlikau savo darbą, o jis tai matė ir gerbė.
Aišku, tas pirmasis mėnuo, pusantro nebuvo toks, kaip likęs sezonas. Dar vienos kito taip gerai nepažinojome. Bet labai gerai susibendravome. Tas ryšys užsimezgė jau nuo jaunimo rinktinės.
– Užsiminėtė apie pagalbą: aikštėje ar už jos ribų?
– Už aikštelės ribų.
– O kokių svarbių jo pamokų išgirdote aikštelėje?
– Jis man labai padėjo su mano žaidimo stiliumi: „du prieš du“, greitas užtvaros pastatymas, judėjimas be kamuolio, palaukiant, kol mažas ateina prieš užtvarą. Jis kaip geras strategas turi labai daug gerų derinių, kurie yra sunkiai išnagrinėjami. Man tai labai padėjo. Esu jam dėkingas.
– Vis dar palaikote ryšį?
– Taip. Aišku, kai išvykau į Ispaniją, gal tas ryšys nutrūko, bet kai grįžau į Lietuvą, dabar buvau neseniai su juo susitikęs. Buvo nuostabu vėl pasikalbėti.
– Ką per tuos dvejus metus jums davė Ryga?
– Ryga man leido žaisti aukštame lygyje. Žaidėme VTB lygoje, Europos taurėje. Aišku, Latvijos lyga nėra aukšto lygio, bet dvi kitos, po sezono antrojoje Italijos lygoje (Verolio „Prima“. – Red.), daug padėjo. Tai buvo jau antrieji metai po mano kelio operacijos. Tas atsigavimas, judėjimas man padėjo.
– Po dviejų sezonų Latvijoje persikėlė į aukščiausią Ispanijos lygą („Bilbao“), vėliau persikėlėte į „Lietuvos rytą“ ir jau praėjusį sezoną tapote komandos lyderiu. Galima sakyti, Ryga tapo tramplinu į aukštesnį lygį?
– Nepasakyčiau, kad tramplinas, bet tas mažas reikalingas laiptelis. Kasmet stengiesi vis geriau ir geriau.
– Ar po dviejų sezonų Rygoje liko daug draugų?
– Liko tikrai nemažai draugų. Visi jie žaidžia Latvijos rinktinėje (Šypsosi.).