Kas buvo geriausias visų laikų Kauno „Žalgirio“ legionierius vidurio puolėjas?
Eurolygos naudingumo balų rekordą (63) pasiekęs Tanoka Beardas? Į finalo ketvertą prieš trejus metus atvedęs Brandonas Daviesas? O gal tas, kuris padėjo „Žalgiriui“ laimėti Eurolygą?
Jiri Zidekas buvo „Žalgirio“ sėkmingiausio sezono per klubo istoriją auksakalys, 1998 metais rugsėjį nusileidęs į Kauną iš NBA.
Jis buvo pirmasis čekas, įžengęs į NBA, tik ne pirmasis Zidekas, laimėjęs trofėjų Europos krepšinyje.
Kai 1969 metais Europos taurių laimėtojų taurę laimėjo Prahos „Slavia“, žalgiriečio tėvas Jiri Zidekas Vyresnysis buvo vienas svarbiausių triumfo antrajame pagal pajėgumą Europos krepšinio turnyre kalvių.
Kuomet būdamas 16-os būsimas „Žalgirio“ J.Zidekas pasirodė Čekijos pirmenybėse, jis debiutavo Prahos „Slavia“ gretose rungtynėse prieš komandą, kurią treniravo jo tėvas ir kurioje žaidė jo vyresnysis brolis.
J.Zidekas anksti neteko motinos, bet, kaip pats sakė, tai privertė 213 cm ūgio čeką labiau susitelkti ne tik krepšiniui, bet ir mokslams.
Dabar tuo pačiu keliu seka trečiasis Zideko kartos žaidėjas – Janas Zidekas, ant Čekijos vyrų rinktinės slenksčio esantis puolėjas, esantis vienas iš NCAA komandos „Pepperdine“ lyderių.
J.Zideko kelias taip pat vingiavo per NCAA – žalgirietis tapo pirmuoju Europos krepšininku, laimėjusiu ir NCAA, ir Eurolygą.
Kauno „Žalgiryje“ jis praleido du sezonus 1998-2000 m., atvykęs per NBA lokautą būdamas 25-erių ir sužaidęs savo geriausius karjeros metus būtent Lietuvos komandoje.
Apie išskirtinį sezoną Kaune, laimingų sutapimų dėka „Žalgiryje“ atsiradusį Tyusą Edney, Šabtajų Kalmanovičių, Joną Kazlauską, o taip pat ir šių laikų aktualijas – 15min interviu su „Žalgirio“ ir Čekijos krepšinio legenda J.Zideku.
– Jiri, kuo dabar užsiimate?
– Kartais komentuoju Eurolygos rungtynes, tarp jų ir tiesiogiai iš Miuncheno, kur žaidžia „Bayern“. Taip pat esu tarptautinių reikalų direktorius VTB Jungtinėje lygoje.
Esu pasitraukęs iš Čekijos krepšinio federacijos viceprezidento pareigų, bet kandidatuosiu per kitus savo šalies federacijos prezidento rinkimus.
– Ar gyvenate Čekijoje?
– Taip, Prahoje.
– Kiek jums kliudo dabartinė pandeminė situacija dėl COVID-19 Čekijoje? Prieš kelias dienas pranešta apie rekordinius užsikrėtimų skaičių (beveik 26 tūkst. atvejų šalyje su 10,7 mln. gyventojų).
– Jei pažiūrėsime į skaičius, jie tikrai nėra malonūs.
Mano požiūris toks: aš tikiu į mokslą ir vakciną. Prižiūriu savo kūną, sportuoju reguliariai, darau pratimus.
Stengiuosi neriboti savo gyvenimo, bandau likti guvus. Nesakau, kad lankausi koncertuose ar dideliuose renginiuose, bet stengiuosi laikytis įprasto gyvenimo ritmo – nuvykstu į krepšinio rungtynes, rūpinuosi savo darbiniais reikalais Eurolygoje ir VTB Jungtinėje lygoje.
– Jūsų tėvas buvo žinomas tuometinės Čekoslovakijos vidurio puolėjas, o dabar jūsų sūnus žaidžia NCAA. Ar savo krepšinio stiliumi Zidekai yra panašūs?
– Mes žaidėme skirtingais laikotarpiais. Nepamenu gerai, kaip žaidė mano tėvas, buvau per mažas jo geriausiais laikais. Iš pasakojimų ir statistikos žinau, kad jis buvo dominuojantis tais laikais, galintis pataikyti iš toli.
Aš žaisdavau taip, kad galėčiau panaudoti savo fizinę jėgą po krepšiais, bet taip pat tobulinau savo metimą, kad turėčiau daugiau ginklų, kompensuojančių greičio trūkumą. Manau, kad nebuvau toks talentingas, kaip mano tėvas, ir daugiausia per savo karjerą pasiekiau darbu.
O mano sūnus yra sunkusis puolėjas, galintis išplėsti aikštę metimais iš toli. Jo žaidimo stilius yra savitas, dėl ko labiausiai ir džiaugiuosi. Kai kažkas mėgsta lyginti su seneliu ar tėvu, svarbu išlaikyti savitą žaidimo stilių ir supratimą.
Šiuo metu svarbiausia, kad sūnus gautų išsilavinimą, kuris jam padės visą likusį gyvenimą, – tuo ir pat galėjau įsitikinti, užsiimdamas dabartine veikla – JAV įgytas ekonomikos diplomas ir žinios yra svarbios.
Vis dėlto sūnaus krepšinio kelyje aš galiu tik patarti, o ne nurodyti. Jei paklaus, aš tikrai duosiu patarimą, bet labiau noriu būti jam ne krepšinio treneris, o tėvas.
– Pats atvykote rungtyniauti į Kauną iš NBA, kai lygą buvo sukaustęs lokautas. Kiek sudėtingas buvo sprendimas ir kiek padėjo pokalbis su Šarūnu Marčiulioniu, su kuriuo buvote žaidęs metus Denveryje ir konsultavotės dėl „Žalgirio“?
– Žinote, aš gimiau ir augau Rytų Europoje ir man tai nebuvo beprotiška misija, kokia galėtų būti kai kuriems kitiems.
Pirmiausia sulaukiau skambučio iš Šabtajaus Kalmanovičiaus, kuris pažinojo mano agentą. Panorėjau pasitarti su Šarūnu Marčiulioniu, kurį pažinojau iš „Nuggets“ laikų. Žinojau, kad Šarūnas gyvena Vilniuje, buvo aktyvus Lietuvos krepšinyje.
Sezonas Europoje jau turėjo prasidėti, aš laukiau žinių dėl NBA, bet nebuvo aišku, kada baigsis lokautas. Buvo kalbama, kad NBA atgis sausį, o „Žalgiris“ man paskambino rugsėjį. Turėjau priimti sprendimą – laukti NBA atsidarymo arba važiuoti žaisti į Europą. Man buvo svarbu ne tik treniruotis, bet ir žaisti, tad nusprendžiau rungtyniauti „Žalgiryje“. Tiesa, buvo ir dar viena priežastis atvykti į Kauną.
„Žalgiris“ tuo metu buvo pakvietęs į komandą įžaidėją Tony White'ą (buvęs NBA krepšininkas, vėliau žaidęs Filipinuose ir įvairiose Europos šalyse). Tačiau jo tėvas sunkiai susirgo ir Tony nusprendė sugrįžti į JAV ir likti su savo tėvu. „Žalgiryje“ liko laisva vieta įžaidėjo pozicijoje, tad aš susisiekiau su Tyusu Edney. Su juo buvau žaidęs kartu UCLA universitete, jis taip pat buvo rungtyniavęs su Š.Marčiulioniu „Sacramento Kings“.
Abu apsisprendėme pasirašyti sutartis su „Žalgiriu“, tad man apsispręsti buvo žymiai lengviau, nes Tyusas Edney buvo mano kambariokas universitete, drauge žaidėme ketverius metus.
– Vadinasi, tai jūs priviliojote į Kauną krepšinio Dievą (Eurolygos naudingiausiu finalo ketverto žaidėju tapęs T.Edney taip buvo pramintas Kaune)?
– Dabar atrodo, kad daug atsitiktinumų, aplinkybių sutapo į vieną vietą Kita vertus, dideli dalykai nutinka nebe priežasties.
– „Žalgiryje“ sutikote ir kitą vidurio puolėją – Eurelijų Žukauską. Kaip sutarėte su juo?
– Manau, kad mes gerai papildėme vienas kitą ir nesivaržėme, kurio vaidmuo yra svarbesnis. Žaidimo minutės pasiskirstė maždaug 50 ant 50.
Eurelijus buvo tikrai geras, pradėdamas rungtynes starto penkete visą sezoną. Jis buvo labiau gynybinio stiliaus, blokų meistras, o tuo labai derėjo prie pulti mėgstančių žaidėjų: T.Edney, Anthony Bowie, Sauliaus Štombergo. Paskui nuo suolo pakildavo Dainius Adomaitis, Darius Maskoliūnas ir aš. Tai veikė, nes Dainius atakuodavo gerai, o ir aš įnešdavau savo indėlį puolime metimais iš po krepšio ir iš toliau. Buvo geras derinys, abu jautėmės gerai, kai Eurelijus žaisdavo nuo pradžių, o aš kildavau nuo suolo.
– Kokį prisimenate Šabtajų Kalmanovičių, kuris buvo neįprastas klubo savininkas – dažnai sukiodavosi prie komandos suolo?
– Jis buvo toks šeimininkas, kuris visada laikė ranką ant pulso. Mėgo dalį savo laiko leisti su žaidėjais ir surasdavo būdų, kaip pakelti ūpą, kai nežaisdavome gerai. Jis nepanikavo ir teikė pozityvų palaikymą. Pamenu, kaip pralaimėjome paskutines „Top16“ rungtynes Zagrebo „Cibona“ Kauno sporto halėje. Turėjome žaisti aštuntfinalyje su Stambulo „Ulker“. Prieš tai žaidėme Šilutėje ar Šiauliuose, kur laimėjome tik per pratęsimą. Jis pakvietė iš Izraelio sporto psichologą, man regis, tai buvo Aaronas Bernitzki. Jis buvo geras šeimininkas.
– Kokie liko įspūdžiai apie trenerį Joną Kazlauską?
– Manau, kad Jonas buvo toks treneris, kuris labai gerai perprato tų dešimties žaidėjų psichologiją, reikalingą čempioniškai komandai. Jis leido mums atsiskleisti ir mokėdavo prikelti, kai sezono eigoje pasitaikydavo duobių.
Jis turėjo reikiamas dėlionės dalis: septyni Lietuvos rinktinės žaidėjai, iš NBA atvykęs, bet prieš tai Europoje jau žaidęs A.Bowie. Aš ir Tyusas irgi greitai pritapome. Visi buvome geri komandos draugai. Nors buvome atvykę iš NBA, nesureikšminome savęs ir prisidėjome prie geros atmosferos komandoje.
Kai pergalvoju visą savo 14 metų karjerą, manau, kad abi čempioniškos komandos, kuriose žaidžiau – UCLA ir „Žalgiris“ turbūt nebuvo pačios talentingiausios pagal žaidėjų sudėtis lyginant su kai kuriais varžovais, bet mes turėjome geriausią chemiją. Žaidėjų santykiai, dėl komandos paaukoti ego – tuo buvome labai stiprūs.
– Tai buvo sezonas lyg pasakoje – startavote Eurolygoje dviem pralaimėjimais per trejas rungtynes, bet tada taip įsibėgėjote, kad per visą sezoną Eurolygoje iškovojote 18 pergalių ir patyrėte tik 4 nesėkmes, o gražiausią krepšinį žaidėte per finalo ketverto turnyrą Miunchene, kur įveikė Pirėjo „Olympiakos“ ir Bolonijos „Kinder“. Kaip, jūsų akimis, pavyko sukurti tokį patrauklų akiai krepšinį?
– Pažvelgus atgal, man atrodo svarbūs keli akcentai.
Akivaizdu, kad turėjome lengvas vietines varžybas. Lietuvos čempionatas nebuvo toks stiprus kaip kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje. Jonas Kazlauskas gerai suvokė, kaip paskirstyti jėgas, ir nelenkė mūsų prie žemės. Į finalo ketvertą Miunchene mes atkeliavome itin guvūs, savo sportinės formos pike. Buvome alkani pergalių ir labai energingi. Manau, kad tai ir parodėme aikštėje.
Be to, turėjome geriausią įžaidėją Europoje tą sezoną – T.Edney. Jis savo žaidimu vertė suktis greičiau ir komandos draugus. T.Edney padarė mus visus geresniais žaidėjais.
– Teko būti tūkstantinėje minioje jums sugrįžus į Kauną kitą rytą po finalo ketverto, bet gal jūs atsimenate daugiau iš viso šventimo?
– Per visą sezoną mes jau buvome pajutę, ką krepšinis reiškia Lietuvai, žinojome, ką reikštų titulas „Žalgirio“ sirgaliams. Kai išvydome plačią lyg jūrą minią, laukusią mūsų valandų valandas, užplūdo ypatingas jausmas – nepamiršiu to visą likusį gyvenimą.
Man tai buvo pirmasis sezonas Europoje. Iš pradžių atrodė, kad jei viskas taip sklandžiai pavyko, tokių švenčių dar bus. Tik vėliau suvokiau, kaip sunku laimėti titulą. Per likusią karjeros dalį nė karto nebesugrįžau į finalo ketvertą.
– Po auksinio sezono, skirtingai nei dauguma žalgiriečių, neišvykote rungtyniauti į turtingesnius užsienio klubus, bet likote „Žalgiryje“. Kokį prisimenate antrąjį sezoną Kaune, kai viskas pakrypo kita kryptimi?
– Manau, kad viskas buvo logiška. Po tokio sezono atsivėrė naujos galimybės žaidėjams, „Žalgiris“ nebebuvo konkurencingas atviroje rinkoje, kad juos visus išlaikytų. Tad jie patraukė į kitas vietas: Trevizą (T.Edney), Atėnų AEK (A.Bowie), Bolonijos „Kinder“ (S.Štombergas), „Montecatini“ (D.Adomaitis), Sopoto „Prokom“ (D.Maskoliūnas).
Pusės žaidėjų sutartys baigėsi, „Žalgiris“ jų išlaikyti negalėjo, atvyko kiti žaidėjai. Logiška, kad komanda nebebuvo tokia gera, kaip prieš tai.
– Ar esate patenkintas, kaip klostėsi jūsų karjera po „Žalgirio“, kai žaidėte „Ulker“, Madrido „Real“, Berlyno ALBA, „Prokom“ ir galiausiai Nimburke?
– Būčiau norėjęs ilgiau likti sveikas. Karjerą baigiau 32-ejų, bet paskutinius kelis sezonus jau kentėjau dėl traumų. Sveikata galėjo būti geresnė, bet pažvelgus atgal, vis tiek tai buvo šauni krepšinio patirtis, esu dėkingas už tai. Aš taip pat galėjau pasirūpinti savo šeima finansiškai, kas yra svarbiausia profesionaliam žaidėjui.
Be to, esu patenkintas, kaip man pavyko iš krepšinio peršokti į kitą gyvenimo etapą.
– Buvote atvykęs į Kauną kelis kartus, kaip Eurolygos komentatorius. Per pagerbimą 2019 metais „Žalgirio“ arenoje turėjote progą pabendrauti su buvusiais bendražygiais. Kuri istorija buvo pati smagiausia?
– Buvo daug linksmų nutikimų, bet man visada atrodė, kad svarbiausia buvo geri ryšiai komandoje. Buvome artimi kaip šeimoje, šventėme vienas kito, o taip pat net vaikų gimtadienius. Niekas mums nesakė, bet buvo natūralu kartu pietauti ar vakarieniauti. Kitose komandose būdavo taip, kad žaidėjai buvo stumiami kartu kažkur nueiti bendros vakarienės, bet tai nebuvo natūralu.
– Ar vis dar palaikote santykius su kitais Eurolygos čempionais?
– Tyusas dirba UCLA universitete, buvau susitikęs su juo, kai lankiausi Los Andžele ne per seniausiai. Jis darbavosi trenerių štabe, bet dabar yra kitame – universiteto sporto departamente.
Kitus sutinku per Eurolygos rungtynes, pavyzdžiui, Darių Maskoliūną ir Tomą Masiulį. Daugumą buvau sutikęs per čempioniškos komandos pagerbimą Kaune 2019 metais.
– Ar matėte šio sezono „Žalgirio“ rungtynes?
– Nemačiau pilnų rungtynių, tik tam tikras jų atkarpas. Yra kaip yra. Bent jau sirgaliai sugrįžo į „Žalgirio“ areną. Ji gal ir nėra pilna, iš tų skaičių, kuriuos mačiau, bet viena lankomiausių Eurolygoje.
Aš tiesiog linkiu komandai, kad viskas apsiverstų, ir komanda pradėtų kilti aukštyn.
– Ar dabartinėje Eurolygoje yra komandų, kurios primintų tų laikų „Žalgirį“?
– Sunku pasakyti, dabar krepšinis kitoks. Tai buvo unikali žaidėjų grupė, unikali komanda, unikalus krepšinio stilius, nusiteikimas ir atmosfera.
Nemanau, kad galima sulyginti 1999 ir 2021 metų komandas – per daug laiko nutekėjo. Pats krepšinis pernelyg pasikeitė.
– Dabar pirmadienį Lietuvos rinktinė žais Čekijoje, kurios rinktinė išaugo pastaraisiais metais. Iki šiol labiausiai žinomi Čekijos krepšininkai buvo tik keli: Jiri Zidekas, Jiri Welschas, Lubošas Bartonas, o taip pat dabartinės žvaigždės – Tomašas Sotoransky ir Janas Vesely. Koks yra čekų sėkmės receptas?
– Manau, kad viskas veda į trenerį. Ronenas Ginzburgas dirba Čekijoje jau 14 metų, Izraelio treneris gerai žino Čekijos žmonių ir krepšininkų mentalitetą.
Gali būti geriausias treneris pasaulyje, bet dar reikia, kad suliptų visos detalės į vieną. O Ginzburgas turi tas detales. Turime dvi ryškiausias pastarųjų metų asmenybes vienoje komandoje – ir J.Vesely, ir T.Satoransky, prie kurių gerai prisideda kiti žaidėjai.
Geras žaidėjų derinys, geras treneris – tai svarbiausia.
– Kaip vertinate faktą, kad pasaulio čempionato atranka vyksta be NBA ir be didžiosios dalies Eurolygos žaidėjų?
– Yra kaip yra, nieko čia daug nepakomentuosiu.
– Kaip pasikeitė krepšinio populiarumas Čekijoje, kai jūsų krepšininkai užėmė šeštą vietą pastarajame pasaulio čempionate ir pateko į Tokijo olimpines žaidynes?
– Žmonės daugiau žino apie krepšinį po šių dviejų sėkmingų etapų, reikia tai išnaudoti.
Mūsų moterų rinktinė 2010 metais laimėjo pasaulio čempionato sidabrą, dabar pakilo vyrų krepšinis, o federacija pradeda reklamuoti 2022 metų Europos čempionatą, kurio vienos grupės varžybos vyks Prahoje. Kabinama daug plakatų, laukia daug emocijų – Europos pirmenybės sugrįš pas mus po 40 metų.
Aišku, krepšinis nėra toks populiarus kaip futbolas ar ledo ritulys – nežinau, kuris jų dabar yra populiariausias Čekijoje.
– Ką manote apie Čekijos krepšinio ateitį?
– Tomašas Satoransky (30 metų) ir Janas Vesely (31 metai) nejaunėja, tad tikimės, kad užaugs naujų talentų. Matysime, kaip pasiseks. Šie du žaidėjai yra dominuojantys, bet reikia tikėtis, kad atsiras, kas juos pakeis.
