2022 03 02

Šiurpūs nuo karo bėgančių Lietuvos krepšininkų išgyvenimai: „Širdis – Ukrainoje“

Praėjusį ketvirtadienį beširdis Vladimiras Putinas davė žalią šviesą Rusijos invazijai į Ukrainą, o dėl karo šią šalį paliko ir vis dar įvairiausiais būdais palieka daugybė saugaus prieglobsčių ieškančių žmonių, tarp kurių – ir Lietuvos krepšinio atstovai.

Tai – krepšininkai Dominykas Domarkas (Ternopolio „Ternopil-Tneu“), Antanas Udras (Zaporožės „Zaporizhye-ZOG“), treneriai Paulius Barkus (Zaporožės „Zaporizhye-ZOG“), Aurimas Jasilionis („Chmelnytskyi“), fizinio pasirengimo treneris Tomas Munius (Dnipropetrovsko „Dnipr“) jau yra grįžę namo. O Kijevo „Budivelnyk“ generalinis direktorius Gediminas Navikauskas pasirinko kiek kitokią taktiką, Vinicos miestelyje laukdamas kiek aprimstančių eismo spūsčių ties pasieniu.

15min pakalbino A.Udrą ir G.Navikauską, kurie papasakojo apie pasirinktas skirtingas strategijas grįžti namo bei apie šiurpius pastarosios savaitės įvykius, kurių liudininkais jie tapo.

„Be abejonės, gera grįžti namo, bet mano širdis vis dar yra Ukrainoje, – 15min sakė neseniai iš tolimos Zaporožės į Vilnių sugrįžęs krepšininkas Antanas Udras. – Vis dar sunku susivokti situacijoje, kad viskas iš tiesų taip vyksta. Mano draugai ir pažįstami yra pavojuje. Galva neišneša, kokius vaizdus teko matyti per ilgą kelionę namo – išsiskiria šeimos, ašaros ir riksmai, panika. Kaip važiuoja tankų kolonos, kiek amunicijos... Tuo momentu žiūri ir nieko nesupranti. Šokiruojantys dalykai. Viena yra pamatyti vaizdelį internete, bet kai esi ten ir jauti įtampą, visą tą atmosferą... Paniką gali jausti tvyrančią ore, o tuomet prasideda paranoja. Tarkime, sėdi restorane, valgai, dirba garsiai kondicionierius, o tau atrodo, kad kažkas lauke šaudosi. Baimės lygis buvo išaugęs iki tiek.“

Karo grėsmės nejuto iki paskutinės akimirkos

29-erių Antanas Udras su Ukrainos klubu Zaporožės „Zaporizhye-ZOG“ rankomis sukirto praėjusį rugpjūtį, po sezono Islandijoje.

Zaporožė – apie 750 tūkstančių gyventojų turėjęs pramoninis miestas pietryčių Ukrainoje, prie Dniepro upės, pradžioje lietuviui suteikęs lengvo šoko būseną.

„Tai buvo lyg nusikėlimas 20 metų atgal. Mieste nelabai buvo ką pamatyti ar nuveikti, bet aš to ten ir nevažiavau. Važiavau žaisti krepšinį, o mūsų komandai sekėsi neblogai. Mes turėjome pakankamai gerą sezoną, su mažo biudžeto klubu buvome arti penktos vietos“, – sakė A.Udras.

Kaip 15min pasakoja lietuvis, karo grėsmės ir nuojautos didžioji dalis Zaporožės gyventojų nejautė iki paskutinės akimirkos.

„Kai Amerikos žvalgyba pradėjo skelbti, kad prie sienos yra daug karių, žmonės išvis nepanikavo. Apmokymų yra buvę ir seniau, tad didžioji dalis žmonių galvojo, jog tai yra eilinės rusų pratybos. Daug žmonių iki paskutinės minutės galvojo, jog karo nebus, – sakė A.Udras. – Trečiadienio naktį sakiau klubo prezidentui, kad tikrai reikia važiuoti namo, nes rusai yra labai arti sienos ir šeima nerimauja. Prezidentas primygtinai įtikinėjo, jog karo nebus, laukia susitarimai. Bet karas prasidėjo.“

Karolio Bakūno nuotr./Antanas Udras
Karolio Bakūno nuotr./Antanas Udras

Trečiadienį Ukrainoje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, turėjusi uždaryti duris ir renginiams, tarp jų – ir krepšinio rungtynėms.

„Pradėjo kilti triukšmas, jog nutrauks sezoną arba suspenduos bent mėnesiui, o tuomet grįšime į Zaporožę. Nuotaikos buvo tokios, kad ryt išvykstame. Net ir didžiausias optimistas prezidentas ieškojo bilietų. Susirašinėjome, jog vykstame namo, bet išėjo pranešimas, kad lyga nestabdo sezono, nors ir paskelbta nepaprastoji padėtis. Mes pradėjome piktintis – kada bus peržengta linija? Kai rusai jau pradės bombarduoti? Niekas neapibrėžė situacijos, o kontraktai, nesumokėti atlyginimai ir pažadai, kad nieko nebus, mus vis laikė Zaporožėje. Paskutinę savaitę patyriau didžiulį spaudimą ir pats galvojau, kad tai jau nėra sveika ir normalu. Aš nebegalvojau apie krepšinį, man tai visai nerūpėjo. Mintys buvo kitur“, – atsiminimais dalijosi lietuvis.

Ketvirtadienio naktį V.Putinas padėjo parašą po „specialios Rusijos karinės operacijos“ dokumentu, kurios tikslas – „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ Ukrainos šalį. Ir karas prasidėjo.

Vėlai užmigęs Antanas pabudo jau šeštą valandą ryto nuo triukšmo – jam į duris daužė kitas Zaporožės klube dirbantis lietuvis – vyriausiojo trenerio asistentas Paulius Barkus.

„Seni, viskas, karas prasidėjo“, – bičiulio žodžius atkartojo A.Udras.

Lietuviai norėjo nedelsdami lėkti namo, ėmė krautis daiktus ir skambinti klubo prezidentui.

„Klubo vairuotojas išvažiavęs į Mykolajivą. Teks palūkėti 5–6 valandas“, – pozityvių naujienų lietuviams neturėjo „Zaporizhye-ZOG“ galva.

„Nuo to stresas buvo tik dar didesnis. Vairuotojas grįžo, bet jam reikėjo dar pailsėti, nes buvo važinėjęs visą naktį. Pažadėjo išvykti penktą valandą, nes po dešimtos – jau komendanto valanda. Neišvykome, o naktį negalima važiuoti, tad pasiūlė važiuoti kitos dienos rytą. Stresas tik augo, – pasakojo A.Udras. – Didžioji dalis važiuoja prie sienos, tad mes jau vėluojame! Kitų komandų žaidėjai išvyko, o mes dar nevažiuojame. Bet kito varianto nebuvo. Nebuvo jokio kito transporto, tik mūsų klubo vairuotojas.“

Apie dešimtą valandą vakaro „Zaporizhye-ZOG“ komandos asmeninėje feisbuko paskyroje kilo šaršalas – situacija kaito dėl pranešimų apie vykstančius neramumus Zaporožės apskrityje.

Pasirodė duomenys, kad po 2–3 valandų rusai atvažiuoja bombarduoti Zaporožės. Prognozuojamas stiprus bombardavimas.

„Kažką nori daryti, bet nėra variantų – nei kur bėgti, nei iš kur mašiną gauti. Kas bus, tas bus, – kalbėjo A.Udras. – Mano namas yra pagrindinėje gatvėje, kurioje mačiau visą Ukrainos amuniciją, kariuomenės mašinas. Ten turėjo vykti visas judesys. Tikra neviltis. Nieko negalėjome padaryti. Susiskambino su Pauliumi, kad reikia laikytis kartu, jei dingtų ryšys. Pas jį sulaukėme ryto ir iš ten pajudėjome link namų. Per tą naktį nieko ir neįvyko. Ukrainos kariai laikėsi puikiai per 100 km nuo Zaporožės. Išvažiavus nuo širdies nuriedėjo akmuo.“

VIDEO: PIKENROLAS: L.Kleiza ir B.Matkevičius – Rusijos sporto griūtis ir nauja Eurolyga

Siaubinga kelionė link sienos

Du lietuviai, vairuotojas, amerikietis krepšininkas ir trenerio žmonos draugė su automobiliu patraukė link Lvivo, kurį nuo Zaporožės skiria daugiau nei tūkstantis kilometrų.

Ekipažas važiavo pietvakarine dalimi, tuo momentu turbūt saugiausia karo krečiamoje Ukrainoje.

A.Udras dalijasi iš atminties neištrinamais vaizdais, kuriuos stebėjo per automobilio langą.

„Pakelėje – šviežiai bombarduota vieta. Vos ne dūmai ėjo. Ten stovėjo dideli kariuomenės pastatai, kuriuos subombardavo. Kaip ir subombarduota buvo kitoje kelio pusėje esanti degalinė ir kažkoks administracinis pastatas. Šeši ar septyni vilkikai tiesiog nunešti nuo kelio. Galbūt nuo smūgio jėgos, nežinau. Kelias irgi beveik išgriautas. Tankai važiuoja, o mums didžiulė baimė, kad nepasieksimei Lvivo“, – sakė A.Udras.

Daugiau problemų kelyje nebuvo, išskyrus spūstis, kurios prasidėjo likus 300 km iki tikslo. Jos kilo, nes dėl susprogdintų kelių šalia Kijevo iš ten žmonės bėgo per pietinę pusę.

Visa lietuvių kelionė iš Zaporožės iki Lvivo truko 21 valandą.

„Didžiausias didvyris – mūsų 68-erių metų vairuotojas. Jis važiavo beveik be sustojimo. Buvo momentų, kai penkis kilometrus važiavome gal dvi valandas. Jei kelias yra trijų pusių, tai visos trys juostos važiuoja tik į priekį“, – aiškino krepšininkas.

Pamiegojusi pora valandų autobusiuke Lvivo mieste, per tą laiką spėjusi labai sušalti ir kalenti dantimis, kompanija nukeliavo iki traukinio, kuris turėjo juos nugabenti iki pasienio miesto Lenkijoje.

Stotyje – daug žmonių. Vyrukams, turintiems bilietus, buvo pažadėta vieta traukinyje. Bilietai buvo kišenėje, bet vietos tai toli gražu negarantavo.

Nuvargę prieš ilgą kelionę Antanas su Pauliumi nuėjo pasisotinti, o grįžę į stotį rado kardinaliai pakitusią situaciją.

„Žmonių per tą laiką gal patrigubėjo, o mūsų kelionę dviem valandoms nukėlė. Bet kad ir koks traukinys atvažiuotų, kad ir kur jis bevažiuotų, visų tautybių žmonės pasileisdavo link jo bėgti vos tik atsivėrus vartams. Visi grūdasi, spaudžiasi, panikuoja. Pradėjau suprasti, kad taip ir bus – mes neįlipsime į jokį traukinį. Šansų nėra“, – sakė A.Udras.

Galiausiai atvažiavo išsvajotas traukinys į Lenkiją. Mašinistas pradžioje teigė, kad šis reisas yra į Ukrainos gilumą, tačiau jis bandė apgauti žmones saugodamasis visos minios, vėliau kvietęs visus reisui į Lenkiją.

„Tokio vaizdo nesu matęs. Klubo vairuotojas sakė, kad čia kaip per Antrąjį pasaulinį kartą, betrūko, kad kažkas šaudytų. Tik atidarius duris, visi pradėjo lįsti į traukinį, vaikus kišti per langus. Pateko tik moterys ir vaikai, o tūkstančiai liko už durų. Supratome, kad vienintelė išeitis yra pėstute eiti į pasienį, – išgyvenimais dalijosi A.Udras. – Norėjome miego, bet laukti nebegalėjome, nes situacija atrodė vis prastesnė. Kiekviena minutė buvo svarbi. Pasikrovėme telefonus, baterijas, pavalgėme ir pajudėjome link pasienio.“

Vairuotojas buvo pasižadėjęs lietuvius nuo Zaporožės palydėti iki pasienio. Jis pavežė iki didžiausios automobilių spūsties, kuri susidarė likus 24 kilometrams iki patikros punkto.

„Persidėjome krepšius, kad būtų lengviau eiti. Gal du jų tiesiog palikau autobusiuke vairuotojui, jog parvežtų į Zaporožę. Ir pajudėjome“, – sakė A.Udras.

Pakeliui vyrai susistabdė savanorių mikroautobusiuką, sutikusį juos pavėžėti 10 kilometrų. Kitoje stotelėje jie susipažino su vyriškiu iš Lenkijos, pasiryžusiu jiems surasti vietos kokiame autobuse. Pavyko – priglaudė autobusas, vežęs moteris ir vaikus. Lietuviai tokiu būdu nukeliavo iki lemiamo taško prie pasienio.

Košmaras pasienyje

„Nuėjome iki vartų prie sienos. Žmonių buvo belekiek, tiesiog belekiek. Eilė visiškai nejudėjo. Tvora aukšta, praleidžia tik moteris ir vaikus. Ten buvo didysis chaosas. Ten buvo p**dec. Vaiką permeta per tvorą, jis nemato mamos, rėkia ir verkia. Visiškas chaosas. Azijiečiai ir afrikiečiai buvo prilipę prie tvoros, prie kurios mums prieiti buvo neįmanoma, – pasakojo A.Udras. – Laukėme, laukėme, laukėme... Tvarkos visiškai nebuvo. Per vartus įleidinėjo pora kareivių, bet jie dirbo prastai. Nebuvo jokio reguliavimo. Po truputį judėjo tik automobiliai.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Antanas Udras
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Antanas Udras

Paskutinė naktis – sunkiausia. Lauke šaltis siekė beveik minus 10. Kažkas kūrėsi laužus, bet lietuviams pasišildyti vietos neatsirado.

Antanas buvo labai šiltai apsirengęs, tačiau Paulių jau krėtė šaltis. Vyrukai nuėjo iki degalinės, tačiau į ją įleidžia vos po du žmones, kurie įprastai apsipirkinėja ilgai, siekdami išvengti už lango esančio šaltuko.

„Tai buvo žemiausias emocinis momentas. Tikra neviltis. Galvojome grįžti į Lvivą, bet nebuvo kaip. Net už pinigus nevežė. Pradėjome eiti prie automobilių ir kiekvienam vairuotojui siūlyti didelius pinigus, kad tik pavežtų. Ėjome prie mašinų ir prašėmės, bet arba neatidarydavo lango, arba neturėdavo vietos. Niekam pinigai tuo metu jau neberūpėjo“, – sakė A.Udras.

Laimingą bilietą du lietuviai ištraukė prie moteris ir vaikus vežusio autobuso, pasiūlę vairuotojui tikrai gerą užmokestį. Autobuse kaip tik likus dviem laisvoms vietoms, vyrai sukirto rankomis.

Pervargę ir sušalę jie iškart užmigo savo vietose.

„Atsibudome ryte, pramiegoję ir riaušes, mat naktį moterys su vaikais praėjo, liko tik vyrai, kurių buvo daug, tad buvo ir konfliktų. Srautas didžiulis, kai kurie vyrai pradėjo tiesiog lipti per tvorą. Juk šią sieną saugoję kariai nepradės šaudyti į žmones. Taip dauguma ir perėjo naktį. Paryčiais tvarka buvo sustiprinta ir sugrupuota“, – dėstė Antanas.

Bet pats autobusas iš mirties taško beveik nejudėjo.

„Per dvi paras, pasak autobuso vairuotojo, jie įveikė vos 10 metrų. Bet bent mes turėjome vietą, kur galime šiltai sėdėti, galvojome, jog vis tiek kada nors pravažiuosime sieną. Kai padarė atskirą liniją autobusams, viskas ir pajudėjo. Jausmas – neišpasakytas. Mes jautėmės išsigelbėję. Tą šaltą naktį matėme nuo šalčio leisgyvius žmones. Juos nešiojo, judino, bet atgaivinti buvo sunku. Mūsų sprendimas buvo chaotiškas, desperatiškas, bet jis pasiteisino. Sumokėjome pinigus, nes pinigai jau nebebuvo svarbūs“, – sakė A.Udras.

A.Udras su skaudančia širdimi stebi įvykius Zaporožėje ir visoje Ukrainoje. Kaip sako lietuvis, jis namuose, bet širdis vis dar yra ten, su sunkmetį išgyvenančiais bičiuliais.

Pauliaus Cuberos nuotr./Gediminas Navikauskas
Pauliaus Cuberos nuotr./Gediminas Navikauskas

G.Navikauskas: bepročio elgesio negali prognozuoti

„Ar kas nors galėjo apie tai pagalvoti? Visada sakiau, jei kažkas bus, tai Donecke. Blogiausiu atveju – Donecko ir Luhansko teritorijose. Niekas negalvojo, kad jis (Vladimiras Putinas – aut. past.) tiek toli kiš nosį. Pasirodo, negali nieko prognozuoti apie beprotį“, – 15min sakė Kijevo „Budivelnyk“ generalinis direktorius Gediminas Navikauskas, dar prieš dvi savaites teigęs, jog karo Ukrainoje tikrai nebus.

Prasidėjus karui buvęs Kauno „Žalgirio“ vadovas Ukrainos sostinę paliko dar po pusantros paros, bet vis dar yra šioje šalyje, nes pasirinko kitokią grįžimo į Lietuvą taktiką nei kiti lietuviai.

„Pradžioje abejojau, bet atėjo signalas, jog reikia vykti, – teigė lietuvis. – Sekmadienį pavyko evakuoti visus žaidėjus. Jie jau yra Varšuvoje.“

Gediminas kartu su ukrainietišką pasą turinčiu legionieriumi Carlosu Done'u, įgūdžių treneriu iš NBA Yannicku Murray, vyriausiojo trenerio asistentu Raimondu Miglinieku bei Kijevo „Basket“ užsieniečiu Mike'u Caffey iš Kijevo išvyko penktadienio vakarą.

Jie pajudėjo link už 260 km esančią Vinicą, kurioje lietuvis turi bičiulių. Nors įprastai tokia kelionė trunka 4 valandas, šįkart krepšinio atstovų prigrūstas „Land Rover“ važiavo kur kas ilgiau.

Pasitaikė ir tokių atkarpų, jog kita eismo puse trimis juostomos iš Ukrainos spruko automobiliai, galiausiai atsirėmę į sava juosta važiavusias transporto priemones.

Vaizdai kaip filmuose

Pavojaus buvo, tad Gediminas grįžo prie taisyklių.

„Mes iš Kijevo iš viso važiavome apie 13 valandų. Pamatėme, koks tai kelias. Arba važiavome po 10 kilometrų per valandą, arba išvis stovėjome vietoje kelias valandas. Degini benziną, nes šalta. Naktį temperatūra būna iki minus 8. Spūstys formavosi, kai žmonėms baigėsi benzinas. Tuomet jie palikdavo mašinas ir eidavo pėsčiomis, – sakė G.Navikauskas. – Iš Kijevo atvažiavome iki Vinicos, nes čia ramiau. Galvojome toliau keliauti automobiliu. Pas mane visureigis, bet penki vyrai ir visi nemaži. Dar kiek daiktų! Pas mane daiktų nedaug, palyginus kiek turėjo legionieriai. Vinicoje turiu draugų, planavau savo „Land Rover“ laikinai keisti į mikroautobusiuką, bet legionieriai paskaičiavo, jog traukiniu bus greičiau. Įsodinau juos į traukinį Vinica–Lvivas. Vaizdelis – kaip per filmus. Įkišau paskutinius į traukinį, durys užsidarė, o jie ten kaip silkės.“

Pirmąją naktį vyrukai praleido viešbutyje, kur vėl gelbėjo „Budivelnyk“ galvos pažintys.

„Man pavyko gauti kelis numerius. Kuklus viešbutis, bet miške. Labai sudėtinga gauti vietų, nes netoli sienos. Visi miega koridoriuose“, – sakė Gediminas.

Bet prieš kelionę traukiniu keturi legionieriai su G.Navikausku spėjo pajusti, ką reiškia praskriejančios raketos ir slapstymasis nuo pavojaus.

„Nepadariau rūsio nuotraukų, bet žaidėjai turi. Dabar irgi rūsys paruoštas. Kijeve irgi buvo slėptuvė. Per ne visą savaitę išbandžiau jau ir ne vieną slėptuvę. Čia keliskart leidomės į slėptuvę. Matėsi praskridusios raketos likęs pėdsakas. Taip buvo kelis kartus. Kai žaidėjus sodinau į traukinį, buvo pradėjusios kaukti sirenos, bet aš bėgau ne į slėptuvę, o į mašiną. Nejaučiu baimės. Tiesiog nenoriu papulti į paniką pasienyje ir kovoti apimtas panikos dėl gyvybės. Turiu įrangą susikurti laužui, turiu du balionėlius. Bet ką, sėdėsiu ant kelio ir rizikuosiu? Geriau būsiu Vinicoje. Klubas mane viskuo aprūpino. Čia yra saugu“, – tikino lietuvis.

Žmonės prie sienos mušėsi

„Budivelnyk“ latvis nuvažiavo iki Lvivo ir jį paėmė Latvijos ambasada. Jis evakavosi su diplomatais, tad jam teko lengviausias kelias.

„Likę trys prasimušė į humanitarinį traukinį. Sportininkai gavo ten lupti į kailį. Pamatę traukinį į Lenkiją, šoko į jį. Pasirodo, ten traukinys skirtas moterims ir vaikams. Pakeliui sustojo ir juos kareiviai kažkokioje stotyje dar iki Lenkijos sienos jėga išlaipino“, – pasakojo G.Navikauskas.

Lietuvis pasakoja istorijas, kurias teko girdėti iš pasienio su Lenkija.

„Prie Lenkijos sienos buvo baisu. Žmonės mušėsi. Nukentėjo ir mūsų treneris iš NBA. „Dnipr“ komandos fizinio pasirengimo treneris Tomas Munius pėsčias dvi paras ėjo pėsčiųjų perėja. Gerai, kad kažkokie vyrukai iš Baltarusijos su juo susivienijo ir pradėjo daryti tvarką, – sakė G.Navikauskas. – Ten yra daug pabėgėlių iš Sirijos, iš Baltarusijos permestų į Ukrainą. Jie plėšia žmones, atima dokumentus. Uždaro visus į gardą, talpinantį tūkstantį žmonių, kol įformina dokumentus, o tame garde vyksta muštynės. Tai grupelei pavyko padaryti tvarką, kad viskas vyktų greičiau. Žmonės alkani, žmonės sužvėrėję. Racionaliau man yra pabūti čia. Klubo prezidentas ir kiti žmonės turi daug informacijos. Jie yra turtingi žmonės ir jie man pataria likti čia.“

Visi organizuoti ir ginkluoti

Per pastarąją savaitę buvęs „Žalgirio“ vadovas spėjo išmokti „susiplakti“ ir Molotovo kokteilį. Jis mato karingai nusiteikusius vietinius, girdi kalbas apie Vinicoje pagaunamus diversantus.

„Nors čia ramu, bet visi organizuoti ir ginkluoti. Visi su geltonais raiščiais ir organizuoja teritorinę gynybą. Jie gaudo neaiškius diversantus, kurie deda ženklus. Pažįstamas vakar pagavo du, kurie darė žymas. Šiam karui buvo ruoštasi ilgai, nes diversantų primėtyta visur, – kalbėjo G.Navikauskas. – Bet mano sprendimas likti yra grynai strateginis. Apsiskaičiavau atsargas. Jokių problemų dėl maisto. Namiškiams net siunčiau nuotraukas iš parduotuvės – karas vyksta, o lentynos lūžta. Visko yra – nei maistas problema, nei vanduo. Viską susikroviau į bagažinę. Benzino nėra, bet man draugai padėjo užsipilti 110 litrų. Ranka nekyla prašyti daugiau. Nepatogu, jie ir taip neša iš namų ir atiduoda, užuot darę Molotovo kokteilius. Vakar mačiau, kaip daro šiuos kokteilius. Taigi pats žinau dabar, kaip pasidaryti.“

„Scanpix“/AP nuotr./Kijeve ruošiami Molotovo kokteiliai
„Scanpix“/AP nuotr./Kijeve ruošiami Molotovo kokteiliai

„Pajudėsiu namo, kai gausiu žinių, jog atsilaisvins keliai. Svarbiausia nuvažiuoti iki muitinės, o tuomet jau kaip nors“, – 15min sakė G.Navikauskas.

Ukrainą paliekantis lietuvis nežino, kada vėl teks sugrįžti, nors jis ir turi nuojautą, kad karas ilgai nesitęs.

„Tikrai nežinau, kas laukia klubo. Dar prieš pora dienų kalbėjome, kaip galima lengvai viską sugriauti. Bus daug kas sugriauta – tiltai, keliai... Nežinau, ar kažkas galvos apie krepšinį, – kalbėjo G.Navikauskas. – Krepšinį daugiausiai rėmė privatūs žmonės. Neaišku, kiek sugriuvo jų verslai. Jei viskas gerai, gal ir su krepšiniu bus viskas gerai.“

Jis viliasi, jog Rusijos klubai bus išmesti iš Eurolygos, o tai gali atverti kelią Ukrainos krepšiniui.

„FIBA ir Eurolyga turėtų mesti visus Rusijos klubus lauk, o ne duoti kažkokį neutralų statusą ar laukti. Rusai yra užzombinti. Turiu gerus santykius su krepšinio agentais, atrodo, kad geri žmonės, bet jie kalba Putino žodžiais. Jie kaltina amerikiečius, o ne ukrainiečius. Krepšinyje rusai irgi yra užkrėsti tuo virusu. Juos reikia mesti lauk. Tegul pagalvoja, kodėl išmetė ir atėmė duonos kąsnį. Sportas – duonos kąsnis. Reikia mesti visus be išimties, gal tuomet iš jų kažkas pradės kalbėti kitaip, – sakė G.Navikauskas. – Eurolyga turėtų tą padaryti. Ir tai nėra sunku padaryti. Vietoje VTB rėmėjo tikrai atsirastų kitas, o į Eurolygą galėtų ateiti ir Ukrainos komandos. Eurolyga galėtų prisidėti prie Ukrainos atgaivinimo, paimtų „Budivelnyk“, o mes ateitume tikrai ne basi – ateitume ir su rėmėju, ir su gera komanda.“

VIDEO: PIKENROLAS: L.Kleiza ir B.Matkevičius – Rusijos sporto griūtis ir nauja Eurolyga

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs