O.Prošuta yra vienas žinomiausių Ukrainos krepšinio žurnalistų, savo įžvalgas ir naujienas iš Ukrainos krepšinio dažnai pateikiantis ir socialiniuose tinkluose.
Tačiau dabar jis galvoja ne apie krepšinį.
Iš Zaporožės kilęs ukrainietis šiuo metu slepiasi šalies sostinėje Kijeve, kurį jau šeštą dieną šturmuoja invazinės Rusijos pajėgos.
O.Prošuta kasdien raportuoja savo situaciją iš Ukrainos sostinės, kol jo kolegos iš visos Europos sulaikę kvapą laukia žinių iš ukrainiečio.
Kasdien jis skiria laiko ir padėkoms žmonėms iš viso žemyno, kurie siunčia jam palaikymo žinutes arba dalijasi emocingomis palaikymo akcijomis iš krepšinio arenų ar žmonių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose.
Dėkoja jis ir lietuviams, besąlygiškai stojusiems į kenčiančių ukrainiečių pusę.
„Visi čia jaučiame jūsų paramą, – 15min sakė O.Prošuta. – O iš Lietuvos jos ateina daugiausiai.“
Jis pirmąsias tris karo naktis praleido slėptuvėse, kur beveik nesudėjo bluosto, ir tik naktį iš sekmadienio į pirmadienį pagaliau bent kelioms valandoms grįžo namo ir numigo.
O prabudęs nuo savo širdies nurito bent vieną akmenį, medium.com svetainėje pasidalindamas stipriu ir nuoširdžiu tekstu apie tai, kaip Rusija sužlugdė ne tik jo ir kitų Ukrainos žmonių svajones, bet ir šios šalies krepšinį. Taip pat ir prognozuodamas niūrią ateitį agresorės krepšiniui.
15min dalijasi jautriu O.Prošutos tekstu su savo skaitytojais.
„Karas ir krepšinis: mano apmąstymai ir prognozė buvusiems broliams.
Prieš tris savaites, vasario 8-ąją, „Prometey“ (stipriausia Ukrainos komanda iš Kamiansko miesto – red. past.) įveikė „Unicaja“ FIBA Čempionų lygos „Top 16“ etapo rungtynėse. Rungtynės buvo žaidžiamos Zaporožėje, mano gimtajame mieste. Puikios rungtynės, emocinga pabaiga, Ukrainos klubo pergalė prieš vieną iš istorinių Europos klubų. Manęs netgi paprašė surengti po rungtynių vykusią spaudos konferenciją, o jai pasibaigus gavau pagyrų iš trenerio Ginzburgo (Ronenas Ginzburgas, „Prometey“ ir Čekijos rinktinės treneris iš Izraelio – red. past.) už puikų vertimą.
Legionieriai buvo pasiruošę palikti Ukrainą. Jie buvo įbauginti. Tėvai ir šeimos nariai maldavo jų, kad jie grįžtų. JAV patarė, o vėliau liepė jiems išvykti. Kai kurie nusprendė likti. Kai kurie išvyko. Be jokių pranešimų – tiesiog naktį, tyliai.
Klubai negalėjo to sukontroliuoti. Klubai buvo sukrėsti. Tuo metu Ukrainoje buvo visiškai saugu. Bet negalėjome atsilaikyti prieš JAV valstybės departamento ir JAV žiniasklaidos pranešimus. O mes netikėjome spaudos pranešimais apie rusijos (autorius tyčia šalies pavadinimą rašo mažąja raide – red. past.) Hitlerio planus.
Po išvykos į Zaporožę pasiėmiau laisvą dieną. Sėdėjau vienoje mėgstamiausių savo vietų Kijeve – Pašto aikštėje, šalia Dniepro upės. Man reikėjo minutės, kad galėčiau viską apmąstyti tyloje.
Galvodamas ėmiau verkti. Mane aplankė prisiminimai iš 2014 metų.
Tuo metu turėjome nuostabią krepšinio lygą. Kijevo „Budivelnyk“ pirmą kartą žaidė Eurolygoje. „Donetsk“ ir Mariupolio „Azovmash“ buvo vienos stipriausių komandų regione. Lygos lygis buvo puikus. Ukrainos rinktinė užėmė šeštą vietą Europos čempionate 2013-aisiais ir pateko į pasaulio čempionatą. Ten žaidė prieš JAV rinktinę! Prieš trenerį K (Mike'ą Krzyzewski – red. past.), Stepheną Curry, Klay Thompsoną, Kyrie Irvingą, Anthony Davisą! Be to, mums buvo patikėta teisė rengti 2015 m. Europos čempionatą.
Aš tuo metu ėmiau gauti padorų atlyginimą už tai, kad kalbėjau ir rašiau apie savo mėgstamiausią sportą. Mano žodis tapo gerbiamas šalyje ir netgi Europoje.
Viskas pradingo per akimirką. Dėl karo. Dėl rusijos noro „susigrąžinti“ Krymą ir „išlaisvinti“ Donbasą.
Mums užtruko 7 metus, kol susigrąžinome tą lygį. 7 metus stebėjau pakankamai šūdiną krepšinį kiekvieną savaitę. 7 metus bandžiau nepamesti ryšio su geru krepšiniu. 7 metus bandžiau reklamuoti nereklamuotiną produktą, gaudamas mažą atlyginimą.
Tai dariau, nes tai myliu. Aš myliu krepšinį.
Galiausiai mes grįžome. Pagaliau turėjome daugiau nei padorią lygą. 90 proc. žinomų Ukrainos krepšininkų sugrįžo namo. Miro Bilanas, D'Angelo Harrisonas, DJ Kennedy, Archie Goodwinas ir kiti – negalėjau patikėti naujienomis, kad šie žaidėjai atvyksta žaisti į Ukrainą. Žaisti čia. Kiekvieną savaitę! Ronenas Ginzburgas? Ar jūs rimtai?! Po tiek laiko mes turėjome 10 labai neblogų legionierių šioje lygoje.
Šios aukštumos atrodė nepasiekiamos. Dabar visi šie žaidėjai kiekvieną dieną žaidžia Ukrainoje.
Ukrainos lyga buvo išties įdomi. Kiekvienos rungtynės kažką lėmė. „Kyiv-Basket“ neblogai pasirodė FIBA Europos taurėje. Nuostabios rungtynės su Emilijos Redžo klubu amžiams liks mano galvoje. Ta atmosfera... O „Prometey“... Kokią komandą jie subūrė!
Asmeniškai man viskas taip pat sugrįžo į vėžes. Išleidome tinklalaidę apie Ukrainos krepšinį, kuri virto laida „YouTube“. Auditorija greitai atsirado, jai patiko mūsų pastangos.
Užtruko šešerius metus, kol sugrįžome. Ne į Eurolygą, bet bent jau čia. Ir dabar viskas vėl dings?!
Ne!!!
Bet... Realybė smogė dar skaudžiau. Aš tai supratau. Ir ėmiau verkti.
Iš pykčio ir negalėjimo tam užkirsti kelio. Dėl prisiminimų.
Bejėgiškumas...
Bet kartu buvau ir piktas. Kol legionieriai palikinėjo šalį ir mūsų lygą skęsti, skaičiau to šunsnukio Andrejaus Vatutino (Maskvos CSKA vadovo – red. past.) interviu apie jo taip vadinamąjį didį klubą iš maskvos (autorius tyčia miesto pavadinimą rašo iš mažosios raidės – aut. past.).
„Neturime žvaigždžių“, „mūsų biudžetas geras, bet ne įspūdingas“. Visos tos nesąmonės.
Ar tu sumautai juokauji?! Jūs turite bent 30 milijonų biudžetą. Jūs turite Tornikę Šengeliją, Iffe Lundbergą, Nikolą Milutinovą, Marių Grigonį, Danielį Hackettą, Willą Clyburną ir kitas žvaigždes. Jūsų žvaigždės daugiau uždirba per minutę, nei kai kurie legionieriai Ukrainoje uždirba per mėnesį.
Ir jūs neturite žvaigždžių?! Jūs pasirašote prakeiktą Keviną Pangosą už 6 milijonus. Tiesiai iš NBA.
O mes tuo metu prarandame evanus maxwellus, avery woodsonus ir tai atrodo lyg tragedija. Jūs net nežinote, kas jie tokie ir kaip atrodo.
O prarandame juos dėl jūsų suknistos šalies. Dėl to, kad jūsų šalis apsupo Ukrainą iš trijų pusių, versdami mus jaudintis.
Visa tai mane pykino.
Bet iki vėlyvo trečiadienio vakaro vasario 23-ąją buvome tikri, kad jie mūsų neatakuos. Kad galime išgelbėti savo šalį. Galime netgi užkonservuoti savo krepšinį ir neleisti jam ristis atgal dar septynerius metus.
Ypač kai „Prometey“ sugebėjo persikelti į Europą. Kai mūsų rinktinė išvyko į Ispaniją, kur žaidė pasaulio čempionato atrankos rungtynes ir buvo pasiruošusi duoti kovą pasaulio čempionams.
Netikėjome net po to, kai jie pripažino tas vadinamąsias respublikas Donbase per Mapetų šou kremliuje (autorius tyčia Kremliaus pavadinimą rašo iš mažosios raidės – aut. past.).
Viskas pasikeitė vasario 24-osios 5 valandą ryto.
Likusią dalį žinote.
Mūsų rinktinės žaidėjai yra tikri herojai už tai, kad žengė į aikštę žaisti prieš Ispaniją, bet išskyrus tai – daugiau jokio krepšinio neliko mūsų gyvenime. Bent jau laikinai.
Esu tikras, kad mes grįšime. Anksčiau ar vėliau.
Grįšime stipresni, nes mūsų ekonomika yra kur kas geresnėje vietoje nei prieš aštuonerius metus. Tai tik laiko klausimas.
Mūsų himną gros per Europos ir pasaulio čempionatus, mūsų klubai atstovaus šaliai kaip įmanoma geriau.
O dabar noriu kai ką pasakyti apie mūsų nebrangius kaimynus. Ypač apie tai, kas susiję su krepšiniu.
Štai, ko sulauksite per artimiausius kelerius metus. Patikėkite, šneku iš patirties, kurios turiu daug.
Ir skaitykite tai atidžiai.
(rusiškai) Jei nesuprantate, gelbėkitės padedant „Google“. Jei jis jums dar veikia.
- Jūsų valiuta mirusi. Ji nuvertės trigubai ar net keturgubai. Kontraktai už eurus ar dolerius? Pamirškite.
- Jūsų ekonomika yra giliai giliai užpakalyje.
- Jūsų krepšinio klestėjimo era baigėsi. Galbūt klubai išgyvens. Galbūt jie kažkada žais FIBA Europos taurėje ar kokioje neįdomioje Rytų lygoje. Bet jūs niekada daugiau nepasirašinėsite sutarčių su Pangosu, Clyburnu, Milutinovu.
- Visi žaidėjai, kurie turi kontraktus su jūsų klubais, nebegrįš. Net nesistenkite jų susigrąžinti.
- Net jei kažkokiu būdu turėsite pinigų krepšiniui, jie artimiausioje ateityje neatvyks žaisti į izoliuotą šalį.
- VTB lyga mirė, net jei bandysite įrodyti, kad yra kitaip. Pagaliau tai virs rusiška lyga be didelio rėmėjo. Tiesiog vidutinio lygio rusų lyga. Nieko daugiau.
- Galbūt atvyks kai kurie legionieriai, bet tai bus vidutiniokai už 8–10 tūkst. atlyginimus per mėnesį. Realybėje bus dar blogiau. Be jokių abejonių. Prašysite mūsų pagalbos, kad padėtume jums surasti tokių žaidėjų, prašysite pasidalinti įžvalgomis ir žiniomis, kurias mes išlavinome per metų metus. Bet niekada jų negausite.
- Aš beveik tikras, kad rusija bus pašalinta iš oficialių sporto turnyrų mažiausiai artimiausiems 3–5 metams.
- Tad žaisite vienas prieš kitą savo lygoje ir tai bus jūsų maksimumas. Tik su vietiniais žaidėjais. Tuščiose arenose, nes niekam nebus įdomios jūsų nesąmonės. Bet gerai, pagaliau komandos iš Vladivostoko ar Sachalino galės varžytis prieš maskvos komandas. (rusiškai) Didelė mano tėvynė, bl***.
- 90 proc. jūsų žaidėjų liks Rusijoje amžinai. Joks gerbtinas Europos klubas nepasirašys sutarčių su jais. Niekas nenori komunikacinės katastrofos ir pykčio iš sirgalių.
- Kai kurie jaunesni jūsų žaidėjai gaus kitų šalių pilietybes. Liks JAV. Atras savo šeimos šaknis Izraelyje, Vokietijoje ar netgi Ukrainoje. Jaunuoliai nori žaisti, o ne penkerius metus sėdėti izoliacijoje.
- Net jeigu išliksite tarptautinėje arenoje, klubai ir rinktinės žais be himno, vėliavos ir neutraliose teritorijose. Su nuliniu palaikymu iš tribūnų. Su garsiais švilpimais bet kurioje Europos šalyje (galbūt išskyrus Serbiją).
- Bet jūs neišliksite. Spėju, kad jūsų komandos nežais tarptautinių rungtynių artimiausius penkerius metus. Mažiausiai. Kaip Jugoslavija ankstyvaisiais 1990-aisiais.
- O kai suspendavimas baigsis, praeis metų metai, kol atsigausite.
- Esu 95 proc. tikras, kad nematysiu cska (autorius tyčia klubo pavadinimą rašo iš mažosios raidės – aut. past.) ar kito rusijos klubo Eurolygos finalo ketverte artimiausią dešimtmetį. Jei Eurolyga iš viso egzistuos. Ši organizacija turėtų būti reformuota. Mažiausiai. Ji turėtų būti perkurta be „nuoširdžių“ žmonių, kurie gauna daugybę pinigų tiesiai iš „gazprom“ (autorius tyčia įmonės pavadinimą rašo iš mažosios raidės – aut. past.).
- Būsite išmesti iš globalaus konteksto. Visi nekęs jūsų komandų. Ir sportas su politika maišysis, dėl ko rėkėte metų metus.
- Kadangi tarptautinėje sporto bendruomenėje nėra vietos šaliai, kuri iniciavo karą!
Štai, ko nusipelnėte. Jūs ir jūsų šalis. Ir jūsų suknistas cska su kvailiu Vatutinu prie vairo, jei kalbame apie asmenybes. Ir suknistu „gazprom“.
Jūs beveik nuskandinote mūsų šalį ir sportą prieš aštuonerius metus, kadangi jūsų suknistas prezidentas nekenčia Ukrainos ir nenori, kad mūsų šalis egzistuotų.
Kad egzistuotų! Nes yra perskaitęs kažką istorijos knygose... Beprotybė.
Metų metus sunkiai vargome. O jūs vėl bandote mus nuskandinti.
Bet jūs nusiskandinsite patys.
Kadangi to nusipelnėte. Kaip valstybė.
O mes išliksime.
Русский корабль, иди нахуй. Šlovė Ukrainai!“
