Jau pačioje mačo Vilniuje pradžioje „Unicaja“ ekipa leido „Rytui“ nutolti 9:0, tačiau iškart dūrė į sprandą ir rezultatą išlygino.
Antrajame kėlinyje vilniečiai turėjo 13-kos taškų pranašumą 32:19, tačiau pralaimėjo atkarpą 17:2 ir į didžiąją pertrauką išėjo jau atsilikdami 34:36.
Trečiajame kėlinyje likus žaisti kiek daugiau nei minutę, Chrisas Krameris įsibėgėjo ir taip viena ranka krovė iš viršaus per 2,17 m ūgio Giorgį Šermadinį, kad ant kojų pakilo visa „Siemens“ arena. Pats amerikietis, kuris neseniai buvo patyręs rankos traumą, kaukė iš pasitenkinimo ir, atrodo, išvarė iš savęs visą negatyvą, kurį buvo sukaupęs po lanko nelietusio tritaškio ir priešnuodžių neturėjusio varžovų spurto.
Tai buvo vieninteliai jo taškai antradienio vakarą „Siemens“ arenoje. Per 19 minučių gynėjas spėjo atkovoti 3 kamuolius ir atlikti 5 rezultatyvius perdavimus.
Po Ch.Kramerio dėjimo Vilniaus „Rytas“ spurtavo 29:12 ir iškovojo pergalę prieš „Unicaja“ 80:72.
Po finalinės mačo sirenos vilniečių kapitonas nusifotografavo su keliais sirgaliais ir šlubčiodamas patraukė į rūbinę. Kelio trauma.
– Rungtynių pradžia buvo gera, tačiau kas nutiko tuos du kartus, kai varžovai sugebėjo sėkmingai sugrįžti į rungtynes?
– Krepšinis – spurtų žaidimas, varžovai prametė savo metimus, mes kovėmės dėl kamuolių, bėgome ir pelnėme lengvus taškus. Tada jie pradėjo bėgti, taip jau nutinka. Ketvirtajame kėlinyje tiek gynyboje, tiek puolime žaidėme gerai, padidinome persvarą ir sukūrėme pakankamai, kad laimėtume.
Labai svarbi pergalė mums, Europos taurėje itin svarbu laimėti namuose.
– Puikus ketvirtas kėlinys, kas jį tokį lėmė?
– Mes turėjome šiek tiek pražangų problemų, bet visi įėjo ir darė darbą. Galėjome įmesti kamuolius į baudos aikštelę. Dominique'as Suttonas pelnė labai svarbių taškų, Eimantas Bendžius buvo itin svarbus, Mindaugas Girdžiūnas, DJ Seeley sumetė labai gerų metimų. Žaidėme su daug pasitikėjimo savo jėgomis.
– Kas nutiko rungtynių pabaigoje? Atrodo, kad jautėte skausmą?
– Taip, kai dėjau į krepšį, kažkas nutiko... Nežinau, pamatysime.
– Kalbant apie tą dėjimą, kas ten nutiko?
– (Juokiasi) Aš veržiausi, jis išniro ir tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti. Buvo du keliai: dėjimas arba blokas. Man pavyko...
Aš veržiausi, jis išniro ir tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti
– Bet jo ūgis 2,17 m...
– Jis kiek suvėlavo, aš anksčiau pašokau, bet svarbiausia, kad pavyko. Tokiame epizode tu arba dėsi, arba būsi nublokuotas. Šiandien aš įdėjau.
– Emocijos po dėjimo liejosi per kraštus, atrodė, kad tame epizode išleidote daug susikaupusio pykčio iš savęs, ar tai tiesa?
– Man dažnai nenutinka, kad įdėčiau per žmogų. Tiesiog rungtynių eiga buvo tokia, kad viskas vyko abiejomis kryptimis, varžovai tada, atrodo, gal ir pirmavo, o toks momentas keičia rungtynių eigą.
Buvo smagu viską paleisti, taip, jausmas buvo geras, tačiau tada ir susižeidžiau. Tad jausmai dvejopi.
– Po dėjimo komanda pabėgo 29:12, ar pačiam atrodo, kad inicijavote tą spurtą?
– Galbūt, tačiau ir toliau privalėjome gerai gintis. Mes išpildėme puikiai, komplimentai komandos draugams, nes likome kartu, kai žaidimas nesiklijavo. Eima, DJ, Mindė, Efka – visi jie sukūrė puikių momentų. Tačiau dabar jau turime ruoštis sekmadienio rungtynėms su „Žalgiriu“.
– Ar trauma patyrėt iškart po dėjimo, ar prieš jį?
– Norėčiau tai žinoti... Manęs jau klausė, bet aš nežinau. Gal pamatysiu vaizdo įraše, nežinau...
– Ar labai blogai yra kojai?
– Negaliu pasakyti, rytojus bus puikus indikatorius. Dabar dar yra daug adrenalino. Rytoj pamatysime, kai apžiūrės daktarai.
