Lietuvos krepšinio 2019-ųjų metų džiaugsmai:
5. Pagal kišenę gyvenantis „Rytas“
Vilniaus „Rytas“ pateko į Europos taurės „Top 16“ etapą, bet naujoko sostinėje nebus. Tai sveikintinas žingsnis, nes tik pagal kišenę gyvenantis klubas ateityje gali pradėti kilti į viršų ir skinti kažkokius vaisius.
Žinoma, galima sakyti, kad Vilniaus klubas pats sau kažkada šaudė į kojas ir privedė save iki tokios situacijos. Jis pirko Arciomus Parachouskius ir Manny Harrisus, kai negalėjo sau to leisti, bet adekvatus situacijos suvokimas ir griežtas skolų grąžinimo plano laikymasis visada yra sveikintinas dalykas.
Panašu, kad „Rytas“ pagaliau surado aiškią viziją ir kryptį, o yra klubų, kurie ir dar sunkesnius periodus išgyveno. Pavyti „Žalgirį“ yra beveik neįmanoma misija dėl Kauno klubo dalyvavimo Eurolygoje ir arenos operavimo (ateityje – ir dviejų stadionų?), tačiau galbūt ateityje kažkur galime pamatyti „Rytą“ konkurencinėje kovoje dėl Europos taurės?
Bravo už tai, kad gyvena pagal kišenę.
4. Trenerių gausa aukščiausiame lygyje
Lietuva tikrai negali skųstis aukščiausio lygio krepšinio specialistų stygiumi. Pirmą kartą po 10 metų pertraukos Eurolygos klubams vadovauja trys strategai iš Lietuvos – Šarūnas Jasikevičius (Kauno „Žalgiris“), Rimas Kurtinaitis (Maskvos srities „Chimki“) ir Kęstutis Kemzūra (Pirėjo „Olympiakos“).
Daugiau trenerių Eurolygoje šiuo metu deleguoja tik Ispanija, stipriausiame Senojo žemyno turnyre turinti keturis strategus – Pablo Laso (Madrido „Real“), Aito Garcia Renesesas (Berlyno ALBA), Jaume Ponsernau („Valencia“) ir Joanas Plaza (Sankt Peterburgo „Zenit“). Dar po tris trenerius Eurolygoje yra iš Serbijos ir Juodkalnijos.
Smagu ir tai, kad aukščiausio lygio krepšinį iš arti mato bei čiupinėja ir daugiau specialistų iš Lietuvos. „Žalgiryje“ asistentais dirba Darius Maskoliūnas, Tomas Masiulis ir Evaldas Beržininkaitis, „Olympiakos“ – Donaldas Kairys, o į Pamaskvę R.Kurtinaitis pasikvietė visą būrį lietuvių – Robertą Kuncaitį, Aurimą Jasilionį, sūnų Giedrių Kurtinaitį bei fizinio pasirengimo trenerį Evaldą Kandratavičių.
Pridėkime tai, kad Dainius Adomaitis antrus metus neigia išankstines prognozes ir išvedė „Rytą“ į Europos taurės „Top 16“ etapą, Kazys Maksvytis po 9 metų LKL pirmenybėse legionieriaus duoną krimsti pradėjo VTB lygos Permės „Parma“ klube, o ilgametis rinktinės žvalgas Benas Matkevičius svajoja apie stratego darbą ir buvimą NBA komandos trenerių štabe. Panašu, kad šiame fronte – tik teigiami signalai.
3. „Žalgirio“ sirgalių fenomenas
2019-ųjų metų sausio 8-ąją dieną Kauno „Žalgiris“ namuose 58:79 triuškinimai pralaimėjo Stambulo „Anadolu Efes“ krepšininkams. Tai buvo bjaurios, nerezultatyvios ir vilties laimėti nedavusios rungtynės, tačiau „Žalgirio“ arenoje susirinkę sirgaliai mačo pabaigoje skandavo „žaliai balti“ dainas bei dėkojo komandai plodami atsistoję.
Tai buvo pirmasis ženklas, kad žaliai balta aistruolių armija paneiginėja mitą, jog fanus į arenas traukia tik pergalės, o krepšinio palaikymo kultūra Lietuvoje – sustabarėjusi.
Tai, kas pastaraisiais metais vyksta Kaune, yra sunkiai paaiškinama. „Žalgiris“ trečią sezoną paeiliui yra tvirtas Eurolygos lyderis pagal vidutinį sirgalių lankomumą, o didžiulės sirgalių masės nestabdo ir prasti šio sezono Šarūno Jasikevičiaus diriguojamos ekipos rezultatai.
Šiuo metu „Žalgiris“ yra paskutinėje turnyro lentelės vietoje (3 pergalės ir 12 pralaimėjimų), tačiau Kauno komandos rungtynes arenoje vidutiniškai stebi net 14602 žiūrovai (pernai – 14808).
Antrąją vietą pagal šį rodiklį užima „Anadolu Efes“ (vid. 12333 sirgaliai), kai dar pernai šios Turkijos ekipos rungtynes vidutiniškai stebėjo vos po 8247 aistruolius.
Kaip ne kartą teigė Paulius Motiejūnas, „Žalgiris“ pardavinėja emociją, o tą emociją pasigavę sirgaliai nori ją patirti dar kartą. NBA lygio šou kuriantis klubas už aikštelės ribų po truputį sulaukia į Serbijos ar Graikijos šalyse panašaus palaikymo. Dabar „Žalgirio“ sirgaliai užveda visą areną vikingų skanduote, dvikovos pradžioje – bendras sirgalių šokinėjimas susikabinus per pečius pagal „žalia-balta“ skanduotę, o ketvirtajame kėlinyje – daina, kurios žodžius galima sekti arenos kube.
Tai dalykai, kurių Kaune prieš keletą metų nebūtume galėję net pasvajoti.
2. Domantas Sabonis
Legendinio Lietuvos krepšininko Arvydo Sabonio sūnus Domantas antrus metus paeiliui išrinktas geriausiu šalies krepšininku, nors jam dar tik 23-eji.
211 cm ūgio aukštaūgis kasmet žengia didelius kokybinius žingsnius į priekį, o šią vasarą buvo apdovanotas rekordiniu Lietuvai kontraktu NBA lygoje – su „Indianos Pacers“ komanda pasiektas 4 metų 77 milijonų dolerių susitarimas, kuris su premijomis gali išaugti iki 85 milijonų.
D.Sabonis žaidžia pirmąjį sezoną startiniame Indianos ekipos penkete bei realiai pretenduoja sulaukti kvietimo į NBA Visų žvaigždžių rungtynes.
Šį sezoną Sabas per 34 minutes pelno po 17,8 taško, atkovoja po 13,5 kamuolio ir atlieka po 3,9 rezultatyvaus perdvimo. Per 29 žaistus mačus lietuvis net 25-iuose užfiksavo dvigubą dublį ir pagal šį rodiklį nusileidžia tik MVP titulą ginančiam Gianniui Antetokounmpo (27).
Jei skaičių neužtenka, tai pažiūrėkime į žaidimą. „Pacers“ ir vėl tildo kritikus. Nors treneris Nate'as McMillanas verčiasi be lyderio Victoro Oladipo, tačiau D.Sabonio ir Malcolmo Brogdono traukiama ekipa jau iškovojo 21 pergalę per 31 mačą bei žygiuoja šeštoje Rytų konferencijos vietoje.
Lietuva tik dukart turėjo savo atstovą Visų žvaigždžių savaitgalyje – abukart Žydrūną Ilgauską. 221 cm ūgio centras geriausiame savo karjeros sezone fiksavo po 17,2 taško, 7,5 atkovoto kamuolio bei 1,9 blokuoto metimo.
Sabo darbo etika, charakteris, komandiškumas ir universalumas daro jį rimtu pretendentu tapti geriausiu visų laikų lietuvių stipriausioje planetos lygoje.
1. Justė Jocytė
Išdžiūvusiame Lietuvos moterų krepšinio dirvožemyje 2019-aisiais metais sužydėjo pats gražiausias žiedas, staigiai sulygintas su slovėno Luka Dončičiaus fenomenu vyrų krepšinyje.
Justės Jocytės karjeros šuoliai per pastarąjį pusmetį – mažų mažiausiai įspūdingi. Nuo vasarą iškovoto sidabro ir vietos simboliniame penkete Europos merginų U16 čempionate, iki debiutų šalies rinktinėje bei Eurolygoje. Nors Justei vos prieš mėnesį sukako 14 metų!
Smagu tai, kad krepšininkės ateitis patikėta Tony Parkeriui priklausančiam ir Eurolygoje besikaunančiam Vilerbano ASVEL klubui. Prancūzijos krepšinio legenda gimtinėje kuria naują krepšinio akademiją, o J.Jocytė gali tapti šios akademijos veidu. Aukščiausio lygio talentams reikalinga aukščiausio lygio priežiūra. Liūdna, bet šiuo metu Lietuvoje to pasiūlyti negali niekas.
Būsima geriausia visų laikų Lietuvos krepšininkė? Pasaulio? Kokios yra Justės potencialo lubos belieka tik spėlioti, bet faktas tas, kad moterų krepšinyje užgimė nauja žvaigždė, kuri kryptingai dirbdama gali padaryti perversmą šioje sporto šakoje, kokį po 2012-ųjų metų Londono olimpinių žaidynių Lietuvos plaukime padarė Rūta Meilutytė.
J.Jocytės fenomenas gali turėti daug didesnę įtaką moterų krepšiniui, nei galime įsivaizduoti iš pirmojo žvilgsnio. Atsirandantis didesnis dėmesys moterų krepšiniui, daugiau mergaičių krepšinio treniruotėse, o po daugybės metų – galbūt net J.Jocytės krepšinio akademija, mokykla, stovyklos ar įtakingas krepšininkės balsas visuomenėje?
Tai dar tik spekuliacijos ir tolimi šūviai, bet sušvitusi J.Jocytės žvaigždutė krepšinio žemėlapyje yra neabejotinai didžiausias šių metų Lietuvos krepšinio laimėjimas.
Štai tokie yra didžiausi 2019-ųjų metų Lietuvos krepšinio džiaugsmai. Verta paminėti ir daugiau pretendentų į sąrašą: kažką galbūt žavi 3 milijonus eurų kainavęs olimpinis atrankos turnyras, galbūt „Krepšinio namų“ muziejaus projektas arba pirmą kartą per pastaruosius aštuonerius metus NBA naujokų biržoje pašaukti du perspektyvūs lietuviai.
Lietuvos krepšinio 2019-ųjų metų liūdesiai:
5. Traumos, jų padariniai ir kritusios formos
Galima išskirti tris aukšto lygio Lietuvos krepšininkus, kuriems šie metai dėl įvairių priežasčių nebuvo sėkmingi.
Pirmiausia, tai praėjusio sezono viduryje Artūro Gudaičio patirta skaudi plyšusių kelio raiščių trauma, kai jis buvo trečias pagal naudingumą krepšininkas Eurolygoje. Klaipėdietis dėl šio sužeidimo pusmečiui iškrito iš rikiuotės bei praleido galimybę sužaisti pirmajame pasaulio čempionate.
Liūdni metai buvo ir Mindaugui Kuzminskui. Prieš dvejus metus dar žaidęs NBA, dabar jis kaunasi tik VTB lygoje, nes Krasnodaro „Lokomotiv“ pasitraukė iš kovos Europos taurės titulo jau po pirmojo grupių etapo.
M.Kuzminskas tapo vaidmens žaidėju rinktinėje, nors prieš dvejus metus jis buvo antras pagal naudingumą po Jono Valančiūno. 2017-ųjų Europos čempionate Kuzia rinko po 15,3 taško, 2019-ųjų pasaulio čempionate – po 7 taškus.
Šį sezoną 30-metis puolėjas pradėjo pas Davidą Blattą Pirėjo „Olympiakos“ ekipoje, tačiau strategas buvo paleistas po pirmųjų Eurolygos rungtynių Vilerbane, o po kelių savaičių komandą paliko ir M.Kuzminskas, neradęs sau vietos K.Kemzūros schemose.
Reikia tikėtis, kad lietuvis atsigaus Krasnodare ir dar sugrįš į didžiąją Eurolygos sceną.
Kažką tai stebina, kažkas jau buvo susitaikęs, bet reikia konstatuoti faktą, kad jau nebematysime Pauliaus Jankūno tokio, koks jis buvo dar prieš dvejus metus, kuomet pateko į antrąją simbolinę Eurolygos komandą.
Jankio geriausi laikai jau praeityje. Praėjęs „Žalgirio“ kapitono sezonas buvo nusėtas traumomis, o šį sezoną jis žaidžia po beveik 12 minučių ir pelno po 3,1 taško.
Aukštaūgiui balandį sueis 36-eri metai, tad jis nėra supermenas, kuris sugebėtų sugrįžti į buvusį lygį po tokio sudėtingų metų. Klausimas vienintelis – ar jis karjerą baigs 2020-ųjų ar 2021-ųjų vasarą?
4. Dingusi intriga „Žalgirio“ sezone Eurolygoje
Dvejus metus paeiliui stebuklus Eurolygoje išdarinėjęs Kauno „Žalgiris“ dar viena ketvirtfinalio serija rungtynėmis žaliai baltų sirgalių veikiausiai nepalepins.
Šarūno Jasikevičiaus kariauna per antrąją sezono dalį turi demonstruoti kosminį krepšinį, prilygstantį pirmaujantiems Eurolygos klubams, kad spėtų įšokti į nuvažiuojantį atkrintamųjų traukinį.
Šiuo metu „Žalgiris“ turi 3 pergales per 15 mačų. Vadinasi, jog stebuklo besitikintys kauniečiai per likusias 19 rungtynių privalo iškovoti maždaug 15-14 pergalių. Čia yra minimali riba, ketvirtfinaliui gali prireikti ir daugiau pergalių.
Reikia didesnio stebuklo, nei kad įvyko praėjusiame sezone, kuomet „Žalgiris“ užbaigė šešiomis pergalėmis iš eilės. Liko dar dvejos rungtynės pirmajame Eurolygos rate, o jau praktiškai galime skelbti, jog didžioji sezono intriga dingo.
Tai nereiškia, kad turi kristi galvos. Riboto biudžeto komanda turi pilną teisę visiškai sudeginti vieną sezoną, kai praėję du buvo tokie kosminiai.
3. Nebyli Lietuvos krepšinio federacija
Nebereikia kartotis dėl Lietuvos krepšinio federacijos ir jos galvos Arvydo Sabonio kvestionuojamos retorikos ir metodikos. Komunikacija su žiniasklaida ir sirgaliais kasmet tik važiuoja žemyn, o po garsiojo pasaulio čempionato mačo su Prancūzija neišgirdome garsiai skambėti turėjusio Sabo balso. Užuot varstęs FIBA duris ir kėlęs klausimus, federacijos prezidentas siūlė patiems žurnalistams vykti kovoti į FIBA ofisą Šveicarijoje.
Nebuvo diskusijos ar inciatyvos kalbėtis po skandalingo pasaulio čempionato, nebuvo ir per nacionalinės rinktinės naujojo trenerio rinkimus. Vangu, nekalbu ir neaišku. LKF kovoja su nematomais priešais žiniasklaidoje, spaudos konferencijos tampa komedijomis, o didysis fokusas nukreiptas į krepšinio muziejų, bet ne visos sistemos tobulinimą. Liūdnoka.
2. Mariaus Grigonio trauma
Marius Grigonis patyrė retą pėdos sąnario traumą, kuri 25-erių gynėją iš rikiuotės išėmė net iki trijų mėnesių laikotarpiui. Tai skaudi netektis „Žalgiriui“, tai skaudus periodas ir pačiam krepšininkui, fiksavusiam karjeros sezoną ir traukusiam didžiųjų Europos klubų dėmesį.
„Žalgiris“ Eurolygoje įkrito į, atrodo, amžinai užsitęsusią devynių pralaimėjimų duobę, o treneris Š.Jasikevičius ne kartą akcentavo lyderio trūkumą. Būtent toks buvo M.Grigonis – noras turėti kamuolį savo rankose, gebėjimas improvizuoti, kurti, veržtis, atakuoti krepšį iš arti ar toli, atlikti perdavimą.
Kai gynėjas traumuotas, jo svarba „Žalgirio“ žaidimui tik dar labiau išryškėja. Antrąjį sezoną Eurolygoje jis pasitiko su dar didesniu pasitikėjimu savimi, per 26 minutes rinkęs po 11,5 taško (51,2 proc. dvit., 38,6 proc. trit., 84,6 proc. baud.), atkovojęs po 2,6 kamuolio bei atlikęs po 2 rezultatyvius perdavimus.
Kauniečio kontraktas su gimtojo miesto klubu galioja iki 2022-ųjų metų vasaros, tačiau geras pilnas sezonas Eurolygoje galėjo sudominti Europos galinguosius jau artėjantį tarpsezonį.
Į reguliaraus sezono pabaigą M.Grigonis sugrįš, tačiau „Žalgirio“ šansai tuo metu patekti į ketvirtfinalį jau veikiausiai nebeegzistuos.
Trauma Rio olimpiadoje, rimtos skrandžio problemos prieš ir per pasaulio čempionatą Japonijoje, o dabar – ši itin reta pėdos sąnario trauma. Tikėkimės, kad M.Grigonis netampa stikliniu žaidėju, kurį įvairūs negalavimai lydės visą karjerą, nes tai išskirtinio talento lietuvis gynėjas.
1. Sudegęs pasaulio čempionatas
Trečias tamsus čempionatas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei paeiliui. Tai juodžiausia atkarpa pagrindinei šalies komandai nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Rio olimpinėse žaidynėse Jono Kazlausko diriguojama komanda užėmė 7-ąją vietą, 2017-ųjų Europos ir 2019-ųjų pasaulio čempionatai Dainiaus Adomaičio vyrukams baigėsi vos 9-ąja pozicija. Iškeltų tikslų neįvykdęs strategas atsistatydino, o vairą po pusmečio perėmė Š.Jasikevičiaus asistentas „Žalgiryje“ 48-erių Darius Maskoliūnas.
Pasaulio čempionate lietuviai patyrė du pralaimėjimus, abu jie – prieš į ketvertą stipriausiųjų patekusias ekipas – Australiją ir Prancūziją. Mačas su pastarąja komanda pažymėtas ilgai vėliau apšnekėta teisėjų klaida, kuomet likus 30 sekundžių iki rungtynių pabaigos kamuolį nuo lanko bandydamas numušti Rudy Gobertas pirmiausia ranka trinktelėjo į lanką, tačiau arbitrų švilpukai tylėjo.
Rinktinės potencialas buvo didelis. Prie tinkamų aplinkybių ji galėjo grįžti su medaliu. Kažkur subuksavo, kažkur nesulaukė tinkamų arbitrų švilpuko, o rezultatas išėjo tikrai skaudus.
