Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 06 10

50 klausimų A.Macijauskui: „Atėnuose buvo skaudu, bet Vitorijoje – šokas“

Vilniaus „Lietuvos ryto“ marškinėlius apsivilkęs Arvydas Macijauskas ėmė dominuoti ir tapo bene ryškiausia LKL žvaigžde. Dukart nuo sosto nuverstas Kauno „Žalgiris“, trys „Snaiperio“ konkursų apdovanojimai ir lygos MVP trofėjus. „Kalašnikovas“ užsirekomendavo ir traukė Eurolygos klubų dėmesį, krepšininką siekęs išlaikyti „Lietuvos rytas“ ant stalo metė įspūdingą sumą, bet Macas spjovė į bičiulių ir kolegų patarimus ir išvyko pas reikliausią trenerį Europoje. „Jei žiūrėtume iš finansinės pusės, man turbūt reikėjo likti Vilniuje. Bet aš pasirinkau sunkesnį kelią“, – 15min pasakojo A.Macijauskas.
Arvydas Macijauskas / L.Jasnauskaitės montažas
Arvydas Macijauskas / L.Jasnauskaitės montažas / Scanpix, Euroleague ir 15min nuotr.

Pirmoje „50 klausimų Arvydui Macijauskui“ trilogijos dalyje – susipažinimas su legendinio Lietuvos krepšinio šaulio karjeros pradžia, užsigrūdinimu Klaipėdoje, šuoliu į Vilnių bei sparčiai augusiu žvaigždės statusu.

Arvydas Macijauskas tapo ryškia Europos krepšinio persona. Ėjo ketvirtas sezonas Vilniaus „Lietuvos ryte“, ketvirtas klaipėdiečio sezonas iš eilės, kai jo tritaškių taiklumas viršijo 49 procentus.

Pagarsėjusiu tinklelio svilintoju tapęs Macas tolimais metimais užliejo Lietuvos krepšinio sales ir atėjo laikas įrodyti save aukščiausiame Europos lygyje.

Jis dar prieš 2002–2003 metų sezono pabaigą sukirto rankomis su geležinės rankos šalininko Duško Ivanovičiaus vadovaujama Vitorijos „TAU Ceramica“.

„Jei žiūrėtume iš finansinės pusės, man turbūt reikėjo likti „Lietuvos ryte“. Bet aš pasirinkau sunkesnį kelią. Daug kas juokėsi, sakė, kad aš kvailioju. Saulius Štombergas turėjo istorijų, o dar žinant Duško Ivanovičių, visi sakė, jog pirmajame sezone bus neįmanoma, progų žaisti bus mažai. Pasirinkau sunkesnį kelią, bet džiaugiuosi dėl to. Vitorijoje įvyko didžiulis asmeninis progresas“, – 15min pasakojo A.Macijauskas.

Bet prieš nutūpiant baskų krašte – skambiausia pergalė ne tik A.Macijausko, bet ir Lietuvos krepšinio istorijoje. Antano Sireikos kariauna triumfavo Švedijoje ir tapo Senojo žemyno čempione.

„Kosminė komanda, – tuometę Lietuvos rinktinę prisiminė Macas. – Stokholme sirgalių buvo tiek, lyg žaistume Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ar Klaipėdoje. Atrodė, kad žaidžiame Lietuvoje. Jėga. Neįtikėtini prisiminimai.“

Scanpix, Euroleague ir 15min nuotr./Arvydas Macijauskas / L.Jasnauskaitės montažas
Scanpix, Euroleague ir 15min nuotr./Arvydas Macijauskas / L.Jasnauskaitės montažas

Saldžiausias karjeros laimėjimas, tačiau švęsti nebuvo kada. Duško Ivanovičius paskambino lietuviui ir paprašė jau rytoj atvykti į Vitorijos „TAU Ceramica“ pasiruošimo sezonui stovyklą.

Macas, išsiprašęs papildomos dienos, iš Švedijos grįžo į Vilnių susirinkti lagaminų. Ir taip pradėjo krimsti pirmąją legionieriaus duoną.

Žinutę sirgaliams ir varžovams jis nusiuntė jau pirmajame ACB mače, vos po dviejų savaičių, kai nusileido „Fernando Buesa“ arenoje. „TAU Ceramica“ išvykoje 82:79 patiesė „Gran Canaria“ krepšininkus, o lietuvis surinko net 36 taškus ir užfiksavo 42 naudingumo balus.

Svajonių startas ir ryškūs dveji metai Vitorijoje, per kuriuos ACB turnyre Macas rinko po 17,2 taško (56,3 proc. dvit., 42 proc. trit., 90,5 proc. baud.). Eurolygoje – 18,6 taško (40 proc. trit.).

Nors lietuvis siautėjo, bet komandiniais titulais nelijo. „TAU Ceramica“ skaudžiai krito ir Eurolygos finale prieš Šaro vedamą Tel Avivo „Maccabi“. Taip pat dar skaudžiau baskai tėškėsi ACB lemiamose serijos rungtynėse.

„Atėnuose buvo nemalonu ir skaudu. Bet ten niekas neįmetė šešis kartus nuo vidurio linijos. Ispanijoje buvo kitaip. Iš tikrųjų didžiulė nesėkmė. Sirgaliai „Fernando Buesa“ jau dainavo „We are the champions“ dainą“, – pasakojo A.Macijauskas, vėliau peršokęs ir prie niūrios NBA temos.

Antroje „50 klausimų Arvydui Macijauskui“ dalyje – etapas Vitorijoje, Duško keistenybės, pergalės ir nesėkmės atstovaujant Lietuvos rinktinei bei itin niūrus laikotarpis NBA.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Arvydas Macijauskas 2005 m.
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Arvydas Macijauskas 2005 m.

– Jūsų laikas „Lietuvos ryte“ buvo puikus, tačiau atėjo metas kilti aukštyn. Kodėl pasirinkote Vitorijos „TAU Ceramica“?

– Aš norėjau kilti į aukštesnį lygį, varžytis su geriausiais, todėl pasirinkau Vitoriją. Pasirinkimo variantų daug nebuvo.

Pamenu, kad kontraktą pasirašiau daug anksčiau, nei baigėsi sezonas. „Lietuvos ryto“ organizacija, Gedvydas Vainauskas ir miestas dėjo didžiules pastangas, kad likčiau Vilniuje. Jie pateikė puikų pasiūlymą, kurio atsisakyti buvo labai sunku. Jei žiūrėtume iš finansinės pusės, man turbūt reikėjo likti „Lietuvos ryte“. Bet aš pasirinkau sunkesnį kelią.

Daug kas juokėsi, sakė, kad aš kvailioju. Saulius Štombergas turėjo istorijų, o dar žinant Duško Ivanovičių, visi sakė, jog pirmajame sezone progų žaisti bus mažai. Likti „Ryte“ būtų buvę saugiau ir geriau – namai, niekas nenusiteikęs priešiškai, sirgaliai tave myli ir gerbia. Kai esi legionierius, viskas yra kitaip. Pasirinkau sunkesnį kelią, bet džiaugiuosi dėl to. Vitorijoje buvo didžiulis asmeninis progresas.

– Nuo pirmųjų rungtynių Vitorijoje ėmėte dominuoti. Ar išties viskas „TAU Ceramica“ klube buvo taip lengva?

– Atvykau puikios fizinės ir psichologinės formos. Laimėtas Europos čempionatas kiekvienam duoda teigiamą impulsą ir pakylėjimą. Mes laimėjome Europos čempionų titulą, o aš buvau vienas vedančių žaidėjų kolektyvinėje komandoje. Kiekviena organizacija ima tave pripažinti ir gerbti.

Vitorijoje papuoliau į puikią komandą ir organizaciją. Treneris buvo griežtas, bet iš tikrųjų geras. Gal truputį per griežtas. Taip pat gal buvo per daug treniruočių. Bet jaunimui to reikia. Aš puikiai supratau, ko Duško norėjo iš manęs. Jis supažindino mane su sistema ir ėjome į priekį.

Daug laiko prisitaikyti nebuvo, baigėsi Europos pirmenybės ir kitą dieną išskridau į Ispaniją. Pritapau labai gerai. Treneris aiškiai žinojo, ką aš galiu ir ko ne. Šuolis buvo didžiulis. Pamenu, kad pirmajame ACB mače pelniau 36 taškus, nors buvau atvykęs prieš dvi savaites. Iš tikrųjų, tai buvo unikalu. Labai džiaugiuosi, jog pasirinkau „TAU Ceramica“.

– Ar nešiurpsta oda prisiminus „Fernando Buesa“ pranešėjo šauksmą „Maci, Maci, Maci!!!“?

– Tikrai malonu prisiminti. Neslėpsiu, dažnai prisimenu. Kartais atgaminu atmintyje. Malonu, jog tavo sugebėjimus ir duoklę įvertina miestas, komanda, žaidėjai, sirgaliai ir žiniasklaida. Dėl to aš ir norėjau būti Vitorijoje. Jausmas buvo nerealus.

– Vitorijoje turėjote fantastišką žaidėjų grupę. Ko pritrūko, jog 2005-aisiais būtumėte tapę Eurolygos čempionais? Finale kritote prieš Šarūno Jasikevičiaus vedamą Tel Avivo „Maccabi“.

– Sunku pasakyti. Finaliniame ketverte egzistuoja ir sėkmės faktorius. Juk viską lemia tik vienerios rungtynės. Ir mes buvome geri, ir „Maccabi“. Gal mus truputį pergudravo Pini Gershonas. Pamenu, jog jie labai daug gynėsi zonine gynyba, prie kurios nebuvome daug pratę. Dar tas keitimasis ginamaisiais. Manau, kad taktinės gudrybės mus išbalansavo. Mes, kaip komanda, tam nebuvome pasiruošę.

VIDEO: Final Four Classic, 2005: Maccabi Elite Tel Aviv-TAU Ceramica Vitoria

– Prisimenate tokias žaidimo detales. Ar mėgstate žiūrėti savo senų rungtynių įrašus?

– Ne, nežiūriu. Yra keletas rungtynių, kurias puikiai atsimenu ir žinau tuos niuansus. Tikriausiai visą gyvenimą jas atsiminsiu. Tai pagrindiniai mačai – finalai, kovos dėl titulų. Jų nebuvo tiek daug. Mano karjera nebuvo super ilga. Aš puikiai atsimenu momentus, kurie man buvo skaudūs ar malonūs.

– Koks karjeros pralaimėjimas jums yra skaudžiausias?

– Vitorijos „TAU Ceramica“ prieš Madrido „Real“. Penktosios ir paskutinės Ispanijos čempionato finalo rungtynės. Žaidėme „Fernando Buesa“ arenoje, turėjome 8 taškų persvarą, kamuolį rankose, o buvo likę žaisti 40 sekundžių. Mes sugebėjome pralaimėti. Prisimenu beveik kiekvieną paskutinės minutės akimirką.

VIDEO: 24 Segundos Vintage #14 TAU Cerámica vs Real Madrid (Final ACB 2005 J5)

– Tikėjausi, jog sakysite Lietuvos nesėkmė Atėnuose prieš Italiją.

– Tuomet mes žaidėme prieš gerą komandą. Tai buvo gera kova 40 minučių. Nebuvo jokio force majeure. Niekas neįmetė šešis kartus nuo vidurio linijos. Ispanijoje buvo kitaip. Iš tikrųjų didžiulė nesėkmė. Sirgaliai „Fernando Buesa“ dainavo „We are the champions“ dainą.

Atėnuose buvo nemalonu ir skaudu. Turėjome ir privalėjome parvežti medalį į Lietuvą. Bet pralaimėjome kovoje. Italai sužaidė kosmines rungtynes, mes irgi neblogas, bet jie tiesiog buvo geresni.

Skausmas yra toks, kad nusileidai komandai, kuri tą dieną 40 minučių buvo geresnė už tave.

– Grįžkime į „Fernando Buesa“ rūbinę po tokio siaubingo pralaimėjimo. Kas ten vyko?

– Niekada niekas neįsivaizduos, kas vyksta rūbinėse po tokių mačų. Niekas nieko nekaltina. Rūbinės yra uždaros, į viešą erdvę išeina mažai dalykų, kas vyksta komandos viduje. Komanda yra šeima, kolektyvas, kumštis. Komandos rūbinė negali sulūžti, o jeigu sulūžta, jos nieko nelaimi. Nesvarbu, jei ten rungtyniauja ir labai geri žaidėjai.

Liūdesys, žinoma. Ir šokas. Rūbinėje buvo kosminė tyla. Didžiulis skausmas ir nusivylimas.

– O kuri karjeros pergalė jums saldžiausia?

– 2003-ieji metai, Švedija, Stokholmas. Kosminė komanda. Sirgalių ten buvo tiek, lyg žaistume Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ar Klaipėdoje. Atrodė, kad žaidžiame Lietuvoje. Jėga. Neįtikėtini prisiminimai.

VIDEO: Lithuania

– Kiek parų šventėte Europos čempiono titulą?

– Po finalo buvo pirktas bilietas pas Duško Ivanovičių į Vitoriją. Išprašiau jo dar vienos papildomos dienos, nuvykau į Vilnių susirinkti daiktų, o tuomet keliavau į Ispaniją. Tuo metu Duško Ivanovičius buvo reikliausias treneris Europoje. Kai kurie trenerio sprendimai krepšininkų gretose vis dar skamba kaip legendos. Kokių tik nuotykių nebuvo.

– Ar nenorite papasakoti šių istorijų?

– Tai komandos vidus. Treneris buvo reiklus. Turėjo savo discipliną, žaidimo braižą. Galvoju, kad nekorektiška būtų komentuoti trenerio darbą ir tai, kas vyko komandos viduje.

– Arvydai, ar nesigailite išvykęs į NBA?

– Tikriausiai kiekvieno žaidėjo svajonė yra siekti aukščiausio tikslo. NBA tuo metu atrodė kaip viršūnė. Taip yra ir dabar. Turėjau daug pasiūlymų likti Europoje, turėjau daug pasiūlymų ir iš NBA. Pasirinkau vykti, visi būtų tai padarę.

Tikriausiai nepataikiau su organizacija, nors rinkausi silpniausią komandą, t. y. tą, kurioje mano pozicijoje žaidžiantys žaidėjai nebūtų patys geriausi. Tikėjausi įsilieti lengvai ir gauti žaidybinio laiko. Nepasisekė. Nepapuoliau į puikiausią organizaciją. Gaila, kad nebuvo suteiktas šansas.

„Scanpix“ nuotr./Arvydas Macijauskas
„Scanpix“ nuotr./Arvydas Macijauskas

– Ar buvo variantų nutūpti į gerą NBA klubą, kuris turėtų tikslą žengti toli atkrintamosiose ar net kovoti dėl titulo?

– Taip, buvo. Rinkausi tarp kelių komandų. Bet norėjau žaidybinio laiko ir kad mano pozicijoje nebūtų Manu Ginobilio. Aš tikėjausi žaisti ir gauti šansą, o komandoje, kurioje yra mega žvaigždė, dar žaidžianti tavo pozicijoje, su gerais įgūdžiais ir milžinišku kontraktu, galimybių žaisti beveik nėra.

– NBA paremta fiziškumu, atletiškumu ir individualiu talentu. Gal jums to trūko, jog sėkmingai įsilietumėte?

– Kaip žaidėjas, tu niekada negali netikėti savimi. Maksimaliai dirbi ir sieki tikslo. Nemanau, kad man to trūko. Jei organizacija rodo norą tave matyti komandoje ar tave galiausiai įsigyja, jie analizuoja, žiūri vaizdo medžiagą ir žino tavo visas galimybes.

Džiaugiuosi, kad nuvykau ir pabandžiau. Gyvenimas eina į priekį. Tai buvo didžiulė patirtis. Išties džiaugiuosi, jog galėjau būti NBA aplinkoje.

– Klaipėda, Vilnius, Vitorija, Naujasis Orleanas ir Oklahoma, Pirėjus. Kur gyventi ir žaisti krepšinį patiko labiausiai?

– Amerikoje buvo sunkiausia. Pervažiavęs iš Orleano į Oklahomą, žaisti negavau, kelionių buvo daug. Miesto ir sirgalių dvasios taip ir nepajutau. Nelabai buvau įsiliejęs ir į pačią organizaciją. Kai nesi registruojamas rungtynėms, nėra ir ūpo socialiai integruotis, nelabai kam esi reikalingas.

Visi kiti miestai buvo puikūs. Gera prisiminti. Su mielu noru visus šiuos miestus aplankau. Nėra taip, kad vieną miestą myliu daugiau už kitą. Gyvenu Vilniuje, gimiau ir augau Klaipėdoje, o Vitorijoje buvo geriausias karjeros etapas ir prisiminimai. Tai buvo puikus miestas. O sirgaliai ir organizacija – nuostabūs.

„Olympiakos“ irgi buvo tas pats. Atėnai yra super miestas su fantastiškais sirgaliais. Be to, ten savininkai buvo tobuli.

VIDEO: PIKENROLAS: L.Kleiza ir M.Stonkus – apie „Žalgirio“ rekonstrukciją ir epinius šventimus

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos