Subyrėjus TSRS atsivėrė durys į užsienį, kur snaiperis pagaliau gavo padorią algą, įsigijo nuo sovietinių laikų sapnuotą mašiną ir nusipirko namą Australijoje. Ten žaisdamas jis gavo pasiūlymą ir iš savo svajonių komandos Madrido „Real“.
Apie karjeros posūkius, su Lietuvos rinktine iškovotus olimpinius bronzos medalius, pirmojo LKL laimėto finalo užkulisius ir netikėtą virsmą iš krepšininko Lietuvos sporto vadovu bei tose pareigose įvykusį kipišą R.Kurtinaitis pasakojo antrojoje interviu dalyje.
Suprasti akimirksniu
- Rimo Kurtinaičio žaidėjo karjera
- 1981-1983 m. Maskvos CSKA, 1983-1989 m. Kauno „Žalgiris“, 1989-1992 m. „Hagen“ (Vokietija), 1992 m. Kauno „Žalgiris“, 1992 m. „Huesca“ (Ispanija), 1993 m. Taunsvilio „Suns“ (Australija), 1993-1995 m. Madrido „Real“, 1995-1996 m. Kauno „Žalgiris“, 1996-1997 m. „Elan Chalon“ (Prancūzija), 1997-1998 m. Kauno „Atletas“, 1998-1999 m. Vilniaus „Rytas“, 2001-2002 m. „Kyiv“ (Ukraina).
– Begriūnant TSRS išvykote rungtyniauti iš „Žalgirio“ į Vokietiją. Kodėl pasirinkote Hageno komandą?
– Pamenu, susigraudinau, ašara išbėgo, kai halėje vyko atsisveikinimo rungtynės – 5 tūkst. žiūrovų halėje mane ir kitus išlydėjo, įteikė gėlių, jaunas žaidėjas Darius Lukminas nunešė į tribūnas gėlių mano žmonai. Aš ir Jovaiša pirmieji išvažiavome į Vokietiją, o Sabas su Chomičiumi – į Ispaniją.
Buvome atsidavę „Žalgiriui“, nors sakėme, kad ne į karą vykstame: žadėjome į „Žalgirį“ sugrįžti, ką paskui ir įvykdžiau.
Tais laikais turėjau neprastą variantą Ispanijoje, bet buvau pažadėjęs Hageno klubo prezidentui. Su Karlu pažintis prasidėjo tada, kai 1988 metais Vladas Garastas pranešė, kad turime kvietimų sužaisti draugišką turnyrą Vokietijoje – niekada nebuvome, varome, pažiūrėsime, kaip vokiečiai gyvena. Krepšinis gal nebuvo itin aukšto lygio, bet šalis nustebino savo tvarka. Jie net nerakindavo mašinų, nes niekas nevogdavo.
Tais laikais galiojo žodinis susitarimas, net nereikėdavo parašo, užtekdavo rankų paspaudimo ir vieno liudininko. Vokietijoje manęs paklausė, ar nenorėčiau atvykti ten rungtyniauti. Atsakiau, kad norėčiau, bet kaip ištrūkti iš Sovietų Sąjungos?
Karlas pažadėjo viską sutvarkyti, nes turėjo ryšių Rusijoje. Iš pradžių atšėrė kyšiais valdininkus Maskvoje. Tada sutvarkė reikalus su Lietuvos sporto komitetu – nežinau, kiek kam teko, bet per metus jis surinko apie 20 parašų, kad aš galėčiau išvažiuoti žaisti į Vokietiją.
Aleksandras Gomelskis buvo pažadėjęs: jei laimite Seulo olimpines žaidynes, leisiu išvažiuoti. Pradėjau gauti pasiūlymų. Tuometis „Žalgirio“ draugijos sporto vadovas Semionas Tokeris paklausė, ar noriu važiuoti į NBA? Manimi domėjosi „Minnesota Timberwolves“, kaip tik prasidėjo mada, kai į NBA patraukė Šarūnas Marčiulionis, Aleksandras Volkovas, kiek vėliau į „Timberwolves“ išvyko latvis Gundaras Vėtra.
Aš atsisakiau kitų pasiūlymų, nors paskui per trejus metus Vokietijoje uždirbau tiek, kiek Ispanijoje būčiau gavęs per sezoną. Tiesiog negalėjau mesti per bortą vokiečio, kuris tiek daug jau buvo dėl manęs padaręs. Jis ir pats tai žinojo – man atvykus padovanojo „Mercedes“.
Pinigai buvo tokie – per sezoną apie 100 tūkst. markių. Ispanijoje būčiau gavęs gal 300 tūkst. dolerių, o doleris buvo stipresnis už markę. Bet ir atlygis Vokietijoje buvo didelis. Tais laikais grįžęs į Lietuvą vasarą aš pasikeisdavau tūkstantį markių į tuometinius talonus. Du mėnesius varinėdavau su draugais po Palangą, Nidą, maišą talonų palikdavau mamai, bet laisvai gyvendamas vis tiek neišleisdavau to tūkstančio.
Ir dabar džiaugiuosi, kad žodžio nesulaužiau ir nepabėgau, kaip dabar kartais būna, kai žaidėjai turi penkis agentus ir sutartis su keliais klubais. Man nepatinka ir politikai, kurie laksto po partijas, kai kurie yra pakeitę keturias. Aš pats kaip buvau prie konservatorių, taip ir liksiu, nors pats partijoje niekada nebuvau.
Po trejų metų Vokietijoje išvykau į Australiją, tada į Ispaniją, Prancūziją.
– Koks buvo jūsų didžiausias pirkinys būnant krepšininku?
– Kai pirmaisiais karjeros metais žaidžiau Maskvos CSKA ir devynis mėnesius negavau algos, Maskvoje pirmą kartą išvydau „Mercedes“. Tada savo draugui, tokiam Kovtunui, pasakiau: pamatysi, aš dar nusipirksiu „Mercedes“.
Pirmasis buvo ne pirkinys, o Vokietijos klubo savininko dovana – 190-asis sportinis, su tokiu storu užpakaliu ir pastiprintu varikliu. „Mercedes“ buvo pakilęs nuo žemės tik 6 cm, pirmą kartą juo atvažiavęs į Lietuvą iškart pramušiau karterį. Į Palangą važiuodavau greitkeliu dideliu greičiu, tai vis liesdavau asfaltą. Kai po pirmos vasaros grįžau atgal į Vokietiją, užsukęs į servisą išvydau tarsi nupoliruotą dugną.
Paskui vienu metu turėjau tris „Mercedes“. Taip jau susigrūdo tuo metu.
Bet didžiausias pirkinys buvo kiek anksčiau. Tai buvo „Volga“. 1988 metais po laimėtų Seulo olimpinių žaidynių mums suteikė galimybę nusipirkti „Volgą“, kuri kainavo gal 16 tūkst. rublių. Nedovanojo, tik leido pirkti. Bet gerai, kad galima buvo parduoti už 30 tūkst. rublių tiems, kurie nusipirkti šiaip negali. Dabar neparduosi mašinos už brangiau nei nusipirkai, bet tais laikais Sovietų Sąjungoje toks paradoksas veikė.
Įsiminė ir Brazilijoje nusipirkti džinsai. Lenkijoje irgi esu pirkęs džinsus. Buvo retenybė, tuo metu Kaune buvome tik keli, kurie dėvėdavo džinsus.
Australijoje esu pirkęs namą. Tuo metu primečiau, kad už nuomą per mėnesį mokėčiau po tūkstantį, iš viso per metus būtų 12 tūkstančių. O namas kainavo apie 160 tūkst. dolerių. Sutaupiau nuomai, o galiausiai dar ir pardaviau už kokius 190 tūkst. Buvo gražus namas, netoli jūros.
O Vokietijoje uždirbti pinigai ėjo namo Panemunėje statybai. Aišku, tada buvo kur kas pigiau statyti nei dabar.
– Ar pamenate dieną, kai debiutavote Lietuvos rinktinėje?
– Labiausiai įstrigo pirmasis rimtas turnyras – Akropolio taurės Graikijoje. Tada mes neįsivaizdavome, kokio stiprumo esame. Žinojome savo pajėgumą atstovaudami TSRS rinktinėje, ten buvome žaidę keturiese: aš, Sabas, Marčiulionis, Chomičius, dar anksčiau – Jovaiša. O kitus pažinojome menkai.
Išėjome žaisti su prancūzais. Juos žinojome – su TSRS rinktine juos įveikdavome 15-20 taškų, bet vargdavome.
Tada mes, nežinodami savo pajėgumo, varėme iš visų jėgų. Taip varydami prancūzus nugalėjome 45 taškais. Buvome taip susikaupę! Finale graikams pralaimėjome vienu tašku, bet teisėjavimas buvo graikiškas, jie prieš tai (1987 m.) buvo Europos čempionai. Supratome, kad galime žaisti gerai.
Olimpiniame atrankos turnyre įveikėme visus, tarp jų Kroatiją, o Rusiją (tuomet NVS) nugalėjome 45 taškais. Potencialas matėsi. Ne veltui Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojome bronzą.
Prieš važiuojant į Barseloną mums įteikė lietuviškus pasus Vytautas Landsbergis.
– Kokios emocijos užplūdo, kai Barselonoje laimėjote medalius, mače dėl bronzos palaužę būtent NVS rinktinę?
– Sunkus mačas. Juk grupės varžybose buvome jiems pralaimėję. Tada treneris Jurijus Selichovas perstūmė Viktorą Berežnojų į penktą poziciją žaisti prieš Sabą, kažkaip apsigynė, o puolime primėtė tritaškių ir taip grupės rungtynėse mus pabaigoje nulaužė.
Aišku, dėl trečios vietos buvo kitaip. Buvome sustrategavę, kad pusfinalyje su amerikiečių „Dream team“ žaisime puse kojos. Turnyras ilgas, mes Lietuvos rinktinėje žaidėme daugiausiai ne 12, o aštuoni žaidėjai, tad pusfinalyje Garastas daugiau leido pažaisti mažiau žaidusiems krepšininkams. Manau, kad tai buvo gera strategija. Galėjome stengtis, bet vargiai ar būtume pralaimėję amerikiečiams mažiau nei 30 taškų – tiesiog jų komanda buvo pernelyg galinga. Tad ir žaidėme lyg draugišką mačą.
Tuo tarpu rusai pusfinalyje buvo numušti paskutinę sekundę kroatų – jie patyrė emocinį šoką.
Dėl bronzos buvo labai sunku, bet draskėmės kiek galėjome, kol palaužėme keturiais taškais (82:78).
Suprasti akimirksniu
- Rezultatyviausi Lietuvos rinktinės žaidėjai 1992 m. olimpinėse žaidynėse:
- A.Sabonis – po 23,9 taško, Š.Marčiulionis po 23,4, R.Kurtinaitis – po 16,2, A.Karnišovas – po 11,2, V.Chomičius – po 6,6.
Pamenu, kad iš tribūnų nusileido Vytautas Landsbergis į rūbinę. Džiaugėmės labai stipriai. Taip stipriai, kad, man regis, Sabui skilo ranka. Lubos buvo žemos, o jis iš džiaugsmo taip plojo su ranka! Reikėtų patikslinti, bet man atrodo, kad lūžo.
Mane pakvietė dopingo kontrolei, o paskui grįžus prasidėjo šventimas.
Dėl bronzos žaidėme vidurdienį, o finalas ir apdovanojimai vyko vakare. Buvome grįžę į olimpinį kaimelį ir dienelę praleidome ne bergždžiai iki apdovanojimų. Kažkaip negavome autobuso ir į apdovanojimus suvažiavome su taksi iš įvairių galų į salę. Kai subėgome, visi jau buvo išrikiuoti. Tik Sabas nebespėjo.
– Kokia buvo diena, kai Ispanijoje traukėte iš areštinės Gintarą Einikį?
– Tai vyko Kordoboje. Aš buvau viešbutyje, kai Einikis su Marčiulioniu nuėjo į kažkokią mugę. Einikis ar tai pakalbino, ar stumtelėjo moterį, kuri iškėlė sceną ir dėl to iškvietė policiją.
Paskui aš mačiau tą panelę – ji buvo su randais ir neatrodė nepriekaištinga. Marčiulionis bandė Einikį išlaisvinti viską paaiškindamas, bet policininkai tik murk – kartu išsivežė ir Šarą.
Tada aš su Sabu ėjome į policiją, kažkaip juos atradome. Buvo naktis, Marčiulionį paleido, bet dėl Pūkio susitarti nepavyko, o teismas vyko tik ryte. O ryte mes turėjome su rinktine pervažiuoti į kitą Ispanijos miestą.
Visi laukė autobuse, kol teisėjas skyrė gal 500 dolerių baudą Einikiui. Teisėjas pats vėlavo, turėjome išvažiuoti, Garastas nervinosi, nes jam nesakėme, kur buvome dingę. Tik Juozukas (masažuotojas Juozas Petkevičius) pridengė, pasakęs treneriui: „Jie apsipirkinėja.“ Niekas ir nesužinojo, tik paskui laikraščiai parašė.
– Kaip vyko derybos su Madrido „Real“, į kurį tuomet patekti buvo daug sunkiau dėl legionierių kvotų (tarptautinėse varžybose – du legionieriai, vietinėse – trys)?
– Taip, dabar gali blūdyti 8 ar daugiau legionierių. Tais laikais konkurencija buvo didelė, o aš visą gyvenimą norėjau žaisti „Real“.
Dabar tokių klubų kaip „Real“ yra dar 4-5: CSKA, „Fenerbahče“, „Barcelona“. O tuo metu „Real“ buvo išskirtinis.
Aš žaidžiau Australijoje ir turėjau dvejų metų kontraktą, kai man paskambino Sabas. Jis pasakė: yra šansas žaisti „Real“ ir tau. Sako, mums reikia metiko, agentas pasuks, pagalvok, ar nori.
Tačiau aš turėjau dar metus galiojusią sutartį. Gerai, kad sutariau draugiškai su Australijos klubo prezidentu – draugavome net šeimomis, iki šiol mano dukra jiems parašo. Vėliau man taip pat nutiko dirbant treneriu, kai vadovaujant Rygos VEF irgi buvo likę sutarties 3 mėnesiai, bet Latvijos klubo vadovas sutiko mane išleisti į „Chimki“.
Taip ir Australijoje atėjau pas klubo vadovą ir pasakiau: „Visą gyvenimą svajojau žaisti „Real“. Dabar atėjo šansas. Jei nepateksiu šiemet, daugiau niekada nepateksiu.“
Jis žmogiškai sako: „Gerai, mes tave paleisime, nes nėra prasmės tave laikyti, jei kūnas čia, o širdis – ten.“ Išsiskyrėme draugiškai – paskui per Sidnėjaus olimpines žaidynes buvome susitikę, aš atvažiavau į Taunsvilio salę, žiūrovai man plojo – Australija man paliko gerą įspūdį.
O aš pervažiavau į Madridą, kur pasirašiau sutartį „1 plius 1“, o po sezono pratęsėme kontraktą antriems metams. Iškart žinojau sąlygas: Eurolygoje gali žaisti tik du užsieniečiai ir tai bus A.Sabonis ir Joe Arlauckas, o aš galėsiu žaisti Ispanijos čempionate. Pasakiau, kad man tinka.
Taip ir buvo: „Real“ laimėjo Eurolygą, kurioje aš nežaidžiau, o prieš tai ir Ispanijos čempionatą, kurio Madridas nebuvo laimėjęs prieš tai 7 metus. Finalo serijoje 3:0 įveikėme „Barcelona“ – tada sakė, kad iki tol nebuvo sausos finalo serijos.
Neblogai žaidžiau, jei Željko Obradovičiaus treniruojamas „Real“ pratęsė sutartį su manimi. Taip išsipildė mano svajonė.
– Kurias rungtynes laikote geriausiomis per savo karjerą?
– Žaisdamas Vokietijoje prisvilindavau ir 50 taškų, gal net 60. Bet tarp svarbiausių rungtynių išskirčiau kelerias.
Tarp jų pusfinalis su amerikiečiais Seulo olimpinėse žaidynėse (R.Kurtinaitis įmetė 28 taškus).
Galbūt nelabai rezultatyvus mačas (12 taškų), bet itin svarbios buvo 1996-ųjų olimpinių žaidynių pirmosios rungtynės su Kroatija.
Tada dėl penkių pražangų mačo nebaigė Sabas, Marčiulionis (taip pat Saulius Štombergas ir Mindaugas Žukauskas), žaidėme pratęsimą prieš labai gerą komandą, o tada man pavyko įmesti kelis tritaškius. Tie pirmieji mačai olimpinėse žaidynėse labai svarbūs, nes vienas pralaimėjimas viską keičia.
Aišku, neišskiriant vieno mačo, bet finalų rungtynės „Žalgirio ir CSKA buvo labai svarbios. Svarbios ne taškais, bet pergalėmis ir titulais.
– Koks buvo atsisveikinimas su Lietuvos rinktine?
– Po Atlantos olimpinių žaidynių mūsų karta planavome pasitraukti. Dar žaidynėse po pralaimėjimo Argentinai antrajame mače žurnalistai – Tapinas vyresnysis ir Valatka pradėjo rašyti, kad rinktinėje esą yra dedovščina.
Suprasti akimirksniu
- 1996 m. olimpinių žaidynių Lietuvos rinktinės rezultatyviausi žaidėjai:
- A.Sabonis – po 16,9 taško, A.Karnišovas – 15,3, R.Kurtinaitis – 12,1, Š.Marčiulionis – 11,2, G.Einikis – 10,1.
Sabas tada pasakė: jei nelaimėsime medalio, aš į Lietuvą negrįšiu, nes ten žurnalistai oro uoste lauks su šūdo kibirais ir viską pils ant mūsų. Sabas ketino tiesiai iš Atlantos grįžti į Madridą.
Vis dėlto mes laimėjome bronzą Atlantoje, o po šventės dar kiek per linksmas Sabas sako: „Na, ką, palikote namie kibirus?“ Žurnalistai kraipė galvas: „Kokius kibirus?“
Tada mes pasakėme, kad baigėme žaisti rinktinėje, nors paskui dar teko – kai atrankoje į Europos pirmenybes gavo nuo prancūzų, Garastas man paskambino ir pakvietė atvažiuoti, nes buvo problemų – treneris mėgo, kad apie jį rašytų tik gerai, bet tuomet buvo persigandęs, kad komanda neiškops į Europos čempionatą. Sabas neatvažiavo, Marčiulionis buvo NBA, o aš žaidžiau Prancūzijoje ir kažkaip dar atvažiavau, nors jau buvau davęs žodį nebežaisti. Dar padėjau rinktinei iškopti į 1997 metų Europos čempionatą, o tada pasitraukiau ne tik aš, bet ir Garastas, užleidęs Jonui Kazlauskui pareigas.
– Kaip laimėjote pirmąjį savo LKL čempiono titulą, kai su Kauno „Žalgiriu“ išplėšėte titulą iš finalo serijoje 2:0 pirmavusio „Atleto“?
– Tai buvo labai geras finalas su juokingais įvykiais aikštės užkulisiuose.
Finale žaidė dvi Kauno komandos, kadangi „Atletas“ buvo pirmas reguliariajame čempionate, pirmuosius du mačus iki trijų pergalių turime žaisti jų aikštėje.
Garastas sugalvojo, kad tie mačai vyks Alytuje. Ten stovėdavo tokie vengriški lankai, tad su Lukminu iš anksto apsidžiaugėme – tie lankai tarsi platesni, lentos ne stiklo, bet plastmasinės – Alytuje pataikysime tarsi į kibirą. Trynėme rankas, kad primėtysime tritaškių, bet atvažiavus į Alytų išvydome pakeistus lankus. „Atletas“ atsivežė savo, ten savaitę treniravosi ir laimėjo pirmuosius du mačus Alytuje.
Prie serijos rezultato 0:2 gavome laisvą dieną, bet aš ir Lukminas važiavome per ją į „Kaustos“ salę ir išmetėme begalybę metimų. Varėme, varėme ir galbūt tai padėjo išlyginti rezultatą – 2:2.
Paskutinės rungtynės vėl laukė Kauno halėje. Mes ateiname į savo rūbinę, kuri buvo „Žalgirio“ šimtą metų, – ten sėdi „Atletas“. Sakome: „Ką čia darote?“ O jie atsako: „Mes rungtynių šeimininkai“.
Tai buvo Garasto intrigėlės. Gudrusis kardinolas iš „Trijų muškietininkų“ būtų tik vaikelis prieš Garasto intrigas.
Na, gerai, nuėjome į kitą rūbinę. Sėdame ant savo suolelio, ten 20 metų „Žalgirio“ suoliukas būdavo į kairę nuo sekretoriato. Bet vėl mus varo, nes dabar ten sėda „Atletas“. Galvoju, gal išprotėjo? Nesakau, kad labai įpykome – tiesiog geriau sužaidėme ir laimėjome, bet užkulisius iki šiol prisimename juokdamiesi.
Suprasti akimirksniu
- Rimo Kurtinaičio titulai
- Su Lietuvos rinktine: 1992 ir 1996 m. olimpinių žaidynių bronza, 1995 m. Europos čempionato sidabras
- Su TSRS rinktine: 1988 m. olimpinių žaidynių auksas, 1985 m. Europos čempionato auksas, 1986 m. pasaulio čempionato sidabras, 1989 m. Europos čempionato bronza
- Titulai su klubais Tarpžemyninė W.Joneso taurė su „Žalgiriu“ (1986 m.), Ispanijos lygos čempionas (1994 m.), Lietuvos čempionas (1996 m.), TSRS čempionas (1982, 1983 m. su CSKA, 1985, 1986, 1987 m. su „Žalgiriu“), Taurių laimėtojų taurės finalo rezultatyviausias žaidėjas (1985 m.), Vokietijos lygos rezultatyviausias krepšininkas (1990 m.), NBA „All-Star“ tritaškių konkurso dalyvis, LKL finalų MVP (1996 m.), LKL „Visų Žvaigždžių“ rungtynių MVP (1996 m.).
– Kaip iš krepšininko tapote Lietuvos sporto ministru be portfelio (Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi)?
– Tas postas buvo politinis, prieš mane jį paliko Vytas Nėnius, nes premjeru tapo Gediminas Vagnorius.
Man žaidžiant Prancūzijoje paskambino Roma Grinbergienė – šviesaus atminimo sporto žurnalistė. Ji užsiminė, kad kalbėjosi su Vagnoriumi ir jam rūpi, ką galvočiau apie tokį postą?
Atsakiau, kad moku tik krepšinį žaisti – nebuvau dar tuomet baigęs KKI, žaidžiau Prancūzijoje, prancūzai norėjo, kad likčiau. Bet kelias dienas pagalvojau, supratau, kad ilgai nebežaisiu, tada perskambinau ir pasakiau: „Na, gerai.“
Atskridau į Vilnių, užėjau pas Vagnorių ir iškart prisipažinau: „Nieko nemoku. Sugebu žaisti krepšinį, galiu bėgti ir pataikyti.“ O Vagnorius atsako: „Ne šventieji puodus lipdo. Man reikia naujų žmonių, kitaip mąstančios komandos, reikia progreso, o tu važinėji po pasaulį, matai, kaip viskas vyksta.“ Pažadėjo padėti, suteikti gerą pavaduotojų komandą.
Pokalbis vyko gal žiemą, tad paprašiau, kad leistų pabaigti sezoną Prancūzijoje, o tada vasarą pradėjau dirbti.
Pamenu, atėjau, prisėdau prie stalo pirmą dieną: „Gražus stalas, kas toliau?“. Bet pradėjau mokytis, gilintis, man pasisekė, kad turėjau gerą kolektyvą: Algirdas Raslanas jau buvo dirbęs, sporto mokslo sritis jam buvo gerai žinoma. Pakviečiau Arūną Kazlauską – ilgametį Vilniaus skyriaus sporto vadovą. Jis suteikė klerko patirtį, gerai žinojo povandenines sroves, žinojo, kas dirba sportui, o kas sau. A.a. Algimantas Kukšta buvo itin geras strategas. Pakviečiau ir Mindaugą Lukošių.
Svarbiausia problema visada būdavo pinigų dalybos. Dar ir dabar sutinku žmonių, kurie sako, kad prie manęs būdavo aiškios taisyklės. Aš pats nedalydavau. Kukšta paskaičiuodavo pagal pasiekimus žaidimų sporto šakoms ir kitoms federacijoms, o tada palikdavome draskytis dėl pinigų maišo pačių federacijų vadovams. Jie galiausiai sutardavo ir sudėdavo parašus.
Aišku, pinigų buvo mažai, gal šešis kartus mažiau nei reikėjo, bet viskas buvo sąžininga.
Tiesa, politikoje padarytus darbus sunku įvertinti. Tai krepšinyje esi geras, jei laimėjai, ir prastas, jei pralaimėjai. Sporte yra taškai, metrai, kilogramai, sekundės. O politikoje nepasversi.
– Ar tiesa, kad buvo konfliktas su „Žalgirio“ draugijos vadovu Vytu Nėniumi?
– Pamenu, kaip Nėnius meluodavo per pinigų dalybas. Vagnorius buvo skyręs iš valstybės rezervo Eurolygą laimėjusiam „Žalgiriui“ ir krepšiniui už pasiekimus. Nėnius suorganizavo visus ir sako: „Tu krepšininkas ir atiduodi krepšininkams pinigus, o mums neduodi.“ Visi federacijų vadovai alkani sėdi ir pagal jį šoka.
Bandžiau paaiškinti, kad tai papildomi pinigai, skirti Vyriausybės. Bet jie įsikando 23 milijonus ir įrodyk, kad iš tiesų skyrė 16 mln. litų. Kol vyriškai nepakalbėjau su Vytu...
Ne, ne, – vyresnis žmogus, iki peštynių tikrai nėjome. Bet prašiau nebekiršinti žmonių. Aš nežinau, kaip dirbo jis, tik paskui mačiau, kad kažkuris žurnalas įtraukė į Lietuvos milijonierių sąrašą.
Buvo keista, nes pats viską, ką uždirbau žaisdamas krepšinyje, dirbdamas departamente išleidau. Buvau įpratęs gyventi plačiau kaip sportininkas, o valdininko atlyginimas buvo nedidelis. Visą atlyginimą kartais išleisdavau per porą vakarienių, nes mėgdavau vaišinti draugus, o tarp jų būdavo ir šou verslo ryklių – Arūnas Valinskas, Žilvinas Žvagulis, ŽAS grupės vyrai – mes mėgdavome pasėdėti, o aš jausdavau malonumą sumokėti.
– Koks buvo rytas, kai pasirodėte Klaipėdos senamiestyje tik apatiniais ir baltomis kojinėmis?
– Situacija paprasta: po mano 40-ojo gimtadienio buvome pas draugą Klaipėdos senamiesčio bute. Buvau numatęs, kad balius bus rimtas, tad buvau paėmęs atostogų, kad nereikėtų eiti į departamentą.
Žvagulis užsakė „Laukinį arklį“, paskui linksminomės pas mane namuose. Buvo gera kompanija, ŽAS, Marijonas Mikutavičius. Sugalvojome nulėkti iki pajūrio – turėjome tik vieną mašiną, tad užsisakėme ir limuziną. Juo važiuoti malonu, jis nėra greitas, bet yra laiko švęsti drauge.
Klaipėdoje aplankėme vieną kitą restoraną, susivėlinome ir nutarėme likti pernakvoti. Draugas turėjo porą butų vienoje senamiesčio laiptinėje, aš pabudau. Paaiškėjo, kad muzikantai turi kažkur išvažiuoti įrašinėti ar koncertuoti. Sakau, kad imkite mašiną ir pjaukite į Vilnių.
Aš valausi dantis, užsimovęs kojines, žiūriu per langą – jie sėda į limuziną. „Ei, ei, ne į tą“, – šaukiau per langą. O jie ten lipa, negirdi.
Su tuo šepetuku ir rankšluosčiu ir išbėgau. Klaipėdos senamiestis, žinote, – mažas. Aš sureguliavau, į kurią mašiną jiems sėsti, užtrukau neilgai, bet per tiek laiko kažkoks pilietiškas žmogeliukas turbūt paskambino į redakciją ir kitą dieną patekau į „Lietuvos ryto“ pirmąjį puslapį.
Tuomet kitą dieną turėjau būti Lotynų Amerikos šokių pirmenybėse, kurių mecenatas buvo Valdas Adamkus. Sėdėjau prie vieno staliuko su juo ir jo žmona. Galvojau, kad tuoj mane pasmerks. O Adamkus man ir sako: „Vis dėlto tu laimingas žmogus: gali elgtis kaip tinkamas. Aš taip jau nebegaliu, o tu naudokis proga kol jaunas.“
– Kaip palikote departamento vadovo postą?
– Pradėjo eiti kalbos, kad į valdžią atėjus socialdemokratams mane rengiasi keisti. Nors prie Algirdo Brazausko dirbau sėkmingai, nutariau išsiaiškinti.
Pats paskambinau Algirdui Brazauskui ir paprašiau pokalbio. Iš pradžių jis nenorėjo, sakė, kad daug reikalų, bet kai pasiūliau ateiti 7 ryte, jis pakvietė ateiti 11 val. Atėjau ir atvirai pasakiau: esu atėjęs į šį postą prie konservatorių, dirbu kaip sugebu, ar turite kokių priekaištų?“ Jis pakartojo, kad dirbau gerai, buvau matomas, sportas pakilo į aukštesnį lygį. Bet politinė padėtis tokia, kad to posto jam reikės. Sako: „Juk už mus nebalsuosi?“ Atsakiau, kad tikrai nebalsuosiu, nes gyvenime jau seniai pasirinkęs kitas politines pažiūras. Bet paprašiau pasakyti aiškiai: „Taip ar ne? Tęsti darbą ar ne?“ Aš buvau B kategorijos valdininkas, kurio tarsi negali išvaryti. Gali pakeisti A kategorijos ministrus, bet aš buvau departamento vadovas, tai yra ministras be portfelio.
Kad mane išvarytų, turėtų pagauti su trimis nuobaudomis. Tai, aišku, būtų nesunku padaryti (juokiasi).
Bet aš suvokiau, kad turint premjero palaikymą gali gauti papildomų lėšų sportui, tarkime, tuo metu statėme medines žaidimų aikšteles vaikams. Bet prie socialdemokratų man mažai šansų.
Brazauskas paklausė: „Kitą darbą turi?“. Atsakiau, kad neieškojau. Tada jis nutarė: „Dirbk kaip dirbęs, bet pradėk žiūrėti kito darbo, nes to posto reikės partijai.“ Gerai, man viskas aišku.
Bet tą pačią dieną važiuoju iš darbo namo į Kauną, man skambina žurnalistai ir klausia: „Ar buvote pas Brazauską?“ Atsakiau, kad buvau, sutarėme, kad dar dirbsiu ir žiūrėsime, kaip bus toliau. Bet Brazauskas žurnalistams pateikė kitą versiją. Kitą dieną laikraštyje skaitau Brazausko žodžius: „Aš liepiau parašyti Kurtinaičiui pareiškimą.“
Įpykęs paskambinau kitą rytą Brazauskui ir paprašiau paaiškinti. Juk tikrai būčiau parašęs pareiškimą, jei tik būtų paprašęs. Jis ėmė teisintis, kad kažką turėjo pasakyti žurnalistams.
Aš tada iš tiesų jau parašiau pareiškimą, o žurnalistams pasakiau: „Įvyko kaip įvyko, bet vienas iš mudviejų meluoja.“
Tais laikais buvo istorija, kai žurnalistai sužinojo, kad jis išvykęs į Maskvą su kažkuo susitikti, o jis telefonu pats tvirtino, kad yra Lietuvoje. Bet buvo pagautas žurnalistų grįždamas oro uoste. Po šios istorijos įvyko tas mano atleidimas. Visi galėjo patys nuspręsti, kieno tiesa.
– Kaip baigėte žaisti krepšinį?
– Gavau kvietimą atvažiuoti dirbti į Kijevą. Aleksandras Volkovas buvo Kijevo klubo prezidentas, Igoris Migliniekas – treneris, o aš viceprezidentas. Trijų olimpinių čempionų valdomame klube Volkovas buvo sutalpinęs visą Ukrainos krepšinį – buvo gal septynios komandos. Brangus projektas ir paskui su pinigais užspringo, nors iškart sakiau: „Tokią brangią mašiną išlaikyti reikia turėti visą gamyklą.“
Struktūroje buvo gal septynios įvairaus amžiaus komandos, aš važinėjau žiūrėti jaunimo, o pats sportuodavau su pagrindine ekipa. Migliniekas sakė, kad jam gerai, kai treniruodamasis drauge galiu įžvelgti problemas ir patarti. „Tu kaip policininkas sustatai į vietas žaidėjus“, – sakė Migliniekas.
Aš pasitreniruodavau, bet vienu metu dėl traumų pabyrėjo mūsų metikai. Migliniekas paprašė pažaisti. Tai buvo Šiaurės Europos krepšinio lygos (NEBL) rungtynių turas su, regis, švedais, vokiečiais ir danais. Kažkuriame mače Kijeve dar įmečiau 24 taškus ir būdamas 41-erių tapau savaitės MVP. Darsyk įsitikinau: šoklumas ir greitis yra svarbu, bet dar ne viską lemia.
Oficialiuose protokoluose dar buvau įtrauktas kaip žaidėjas, kai treniravau Baku „Gala“ komandą. Bet iš tiesų tik dėl žaidėjų traumų per rungtynes Valmieroje buvau įregistruotas kaip krepšininkas, kad išvengtume baudos. Bet nebežaidžiau. Prasidėjo trenerio karjera.
P.s. Trečioje interviu su Rimu Kurtinaičiu dalyje kviečiame skaityti apie svarbiausius etapus trenerio karjeroje.
