Andrew Goudelockas nebuvo pats geriausias jaunuolis.
Jo pažymiai vidurinėje mokykloje buvo prasti, o krepšinio aikštėje amerikietis neišsiskyrė nei įspūdingais šuoliais, nei ūgiu. Todėl kai ėjo į mokyklos išleistuvių šventę, ant jo stalo namuose liko vos vienos pirmojo NCAA diviziono komandos pasiūlymas.
Tačiau Charlestono koledžas pakeitė jo gyvenimą. NCAA čempionate jis gainiojo Stephą Curry ir užkūrė savo taškų mašiną iki 46-ojo 2011 m. NBA naujokų biržos šaukimo bei Kobe Bryanto dublerio vaidmens.
O tada prasidėjo pasiutusi jo kelionė, vedusi per geriausius planetos krepšininkus, solidžiausias organizacijas visame pasaulyje ir per didžiausius asmeninius iššūkius gyvenime.
Jei A.Goudelockas rašytų knygą apie savo gyvenimą, jį vadintųsi „Pasiutusi kelionė“.
Ši atnešė jam ne tik galimybę mokytis iš Kobe Bryanto, 20 taškų į „San Antonio Spurs“ krepšį NBA atkrintamosiose varžybose ar 50 taškų pirmajame savo Eurolygos finalo ketverte Željko Obradovičiaus kariaunoje. Bet ir tik vėliau suvoktas gyvenimo pamokas, negandas ir karjeros vos nepribaigusią sunkią kelio traumą, dėl kurios jis beveik dvejus metus (2018-2020 m.) liko be krepšinio.
Skausmas, komandų dvejonės dėl jam klijuojamų etikečių ir sveikatos būklės buvusį NBA ir Eurolygos taškų medžiotoją 2020-ųjų vasarą paliko be didelio pasirinkimo. Visai kaip baigdamas vidurinę, A.Goudelockas teturėjo tik porą konkrečių pasiūlymų. Ir vienas jų atėjo iš Vilniaus „Ryto“ biuro.
Sugrįžusį į aikštę jį vijo kiti išbandymai. Nuo bėgių nuvažiavęs sezonas Vilniuje ir komandos draugų bei trenerių permainų karuselė nepriminė svajonių sugrįžimo scenarijaus. Tačiau net ir šiame sudėtingame fone A.Goudelockas vėl pajuto meilę krepšiniui. 32-ejų gynėjas sau įrodė, kad yra sveikas ir vis dar gali žaisti aukšto lygio krepšinį.
„Myliu šį žaidimą. Pirmiausia, žaidžiu dėl savęs. Ypač po tokios beprotiškos traumos, tiesiog norėjau įrodyti sau, kad dar galiu žaisti. Žaisti aukštame lygyje. Aš vis dar aš. Man prireikė laiko, bet pagaliau vėl jaučiuosi savimi, – 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“ atviravo A.Goudelockas. – Džiaugiuosi, kad „Rytas“ man suteikė šansą, nes vasarą turėjau gal tik 1-2 pasiūlymus. To susidomėjimo tikrai nebuvo daug. Bet atvykęs į Vilnių vėl pradėjau jaustis savimi.“
Sezonas | Komanda | Min. | FG% | 3P% | Kam. | Perd. | Tšk. |
---|---|---|---|---|---|---|---|
2011-12 | Lakers | 10,5 | 39,1 | 37,3 | 0,8 | 0,5 | 4,4 |
2012-13 (Atkrintamosios) | Lakers | 26,7 | 44,4 | 20 | 1,7 | 1 | 12 |
2015-16 | Rockets | 6,2 | 45 | 11,1 | 0,3 | 0,5 | 2,8 |
Sezonas | Komanda | Lyga | FG% | 3P% | TRB | AST | PTS |
---|---|---|---|---|---|---|---|
2013-14 | Kazanės UNIKS | EuroCup | 45,3 | 40,9 | 2 | 3,1 | 18,8 |
2014-15 | Stambulo Fenerbahče | Eurolyga | 51,1 | 46,1 | 2,2 | 2,1 | 17 |
2015-16 | Xinjiang | Kinija | 47,6 | 41,6 | 3,8 | 3,2 | 22,1 |
2016-17 | Tel Avivo Maccabi | Eurolyga | 50,8 | 45,8 | 2,7 | 2,9 | 17,3 |
2017-18 | Milano Olimpia | Eurolyga | 39,2 | 31,2 | 2,4 | 1,8 | 12,3 |
2018-19 | Shandong | Kinija | 48,1 | 44,3 | 2,9 | 3,4 | 23,3 |
Vid. 13,7 taško renkantis rezultatyviausias „Ryto“ žaidėjas su žmona ir keturiais vaikais vaikščiodamas Vingio parke šiltai jaučiasi mūsų šalyje. Ne dėl oro temperatūros, o malonių žmonių, kurie čia jį supa Vilniuje.
Laisvadieniais jis atsiveda savo šeimynėlę į „Jeep“ areną, kuri per karantiną atstoja geriausią žaidimų aikštelę. Per savo karjerą nė vienoje komandoje ilgiau vieno sezono neužsibuvęs A.Goudelockas dar turi neišpildytų svajonių savo pasiutusioje gyvenimo kelionėje. Ir laikas parodys, ar jis jų sieks Vilniuje.
Prieš „Ryto“ ir „Žalgirio“ LKL dvikovą Vilniuje – 15min krepšinio podkasto „urBONUSas“ pokalbio su A.Goudelocku ištraukos.
– Karantinas pakeitė mūsų kasdienybę. Legionieriaus duona ir tos patirtys visai kitokios nei anksčiau. Tačiau kas jums labiausiai įstrigo Vilniuje ir ar pasimėgavote snieguotos žiemos Lietuvoje malonumais?
– Taip, kiek įmanoma dažniau stengiamės eiti į parkus, kad ištrauktume vaikus iš namų. Mums patiko sniegas, nes ten, kur gyvename, sniego nėra. Todėl mano žmonai ir vaikams sniegas tikrai patiko. Nusivedžiau visus į Vingio parką gal 3-4 kartus, buvome ir kituose parkuose, taip pat ten, kur krepšinio aikštė sujungta su skeiterių zona. Dėl karantino mažai kas atidaryta, todėl tiesiog stengiamės su vaikais leisti laiką lauke, pasidžiaugti sniegu. Mums čia patinka. Mums čia šilta. Gal ne dėl oro, bet dėl žmonių, kurie mums labai malonūs. Jaučiuosi kaip namuose
– Žmonės „Ryto“ klube pasakoja, kad kartais per laisvadienius užsukate į treniruočių salę kartu su visa šeima. Ar daugiausiai dėl to, kad dėl karantino nelabai yra kitos veiklos, ar šeima irgi gyvena krepšiniu?
– Ir tas, ir tas. Mano vyriausias sūnus į pažemintą krepšį mėto jau trejus metus. Jis labai mėgsta eiti į salę ir mėtyti. Mano jauniausias sūnus po truputį apsipranta, bet labiausiai jam patinka ta atvira erdvė krepšinio salėje. Žmona ten irgi pasportuoja. Kadangi dėl karantino nėra daug veiklos, pasiimu visus juos kartu. Turiu dvynukes dukras ir joms taip pat patinka atviros erdvės. Stengiuosi, kad visi paprakaituotų. Bet šeimynai ten labai patinka.
– Kai kalbėjausi su savo šaltiniais, jie prašė manęs paklausinėti apie Kobe. Ko gero, visi žurnalistai jūsų to klausia. Bet ko pats klausėte Kobe Bryanto, kai turėjote galimybę su juo žaisti ir treniruotis vienoje komandoje?
– Klausinėjau daugiausiai apie jo mentalitetą. Būdavo rungtynių, kur jis pramesdavo daug metimų. Tačiau tada jis mesdavo dar dažniau. Matydavau, kad jis pataiko, pavyzdžiui, 4 metimus iš 25, 4 iš 20. Tai ateidavau ir klausdavau jo: kaip tu apie tai negalvoji? Kaip toliau „žudai“? O jis visada tikėjo savo darbu, savo režimu, savo talentu, kad jis geresnis nei bet kas kitas. Jeigu vieną vakarą jis pataikydavo tik 4 iš 20 ar 25, tai kitą jis greičiausiai įmes 50 taškų. Toks buvo jo mentalitetas.
Žmonės daug žino apie „Mamba“ mentalitetą. Bet tai buvo tikra. Kai tik klausdavau jo apie tuos dalykus, Kobe visada buvo labai atviras. Jis net sakydavo, ką mato manyje. Kaip žinodavo, kada esu pasiruošęs kovai, o kada ne.
Jis didžiulis kovotojas. Susirinkdavome į treniruotę ir žaisdavome vienas prieš kitą. Prikalbėdavau jam visokio mėšlo, kas nebuvo gera mintis (šypsosi.). Bet, manau, jis mane gerbė už tai, kad jam nenusileisdavau ir turėdavau to „Mamba“ DNR.
– Kai pradedi žodžių karą su Kobe Bryantu, kas tada tavęs laukia?
– Būdavo, treniruotėse jį dvigubindavome. Bet pirmosiose treniruotėse aš šaipydavausi, kad man nereikia pagalbos dvigubinti Kobe. Sakydavau Kobe, kad gal tai tau reikėtų mane dvigubinti? (šypsosi.) Pamenu, taip juokaudavau, bet jis tai priimdavo kaip iššūkį.
Ateiname į treniruotę ir Kobe sako treneriui: šiandien jokių dvigubinimų – aš sunaikinsiu tą vaikį. Ir jis ateina į mane. Kaskart pelnydamas taškus jis garsiai kalba ir man keršija. Stengiuosi iš visų jėgų kautis ir jam prilygti, bet tai Kobe Bryantas – ką tu gali padaryti?
Bet viskas buvo tvarkoj. Jis gerbė mane už tai, kad jo nebijojau. Jis išspausdavo iš manęs maksimumą. Tai buvo geras laikas.
– Ką dar tokio naudojate iki šių dienų, ko išmokote iš Kobe?
– Jis man sakydavo, kad matydavo iš mano akių, ar aš pasiruošęs kovai. Kai matydavo, kad kažkas ne taip, jis pasakydavo, kad mano protas nepasiruošęs rungtynėms, turiu dar labiau susikaupti, pasižiūrėti video, tobulėti individualiai. Nes kuo geresnis esi individualiai, tuo daugiau padedi komandai.
Jis man tiek daug visko pripasakojo... Galėčiau kalbėti iki didžiausių smulkmenų – tai juk Kobe Bryantas. Bet didžiausias dalykas buvo pasitikėjimas. Jis man patarė visada smarkiai pasitikėti savimi. Net iki arogancijos ribos. Kobe sakė, kad aikštėje turi atrodyti taip, kad kitiems atrodytų, jog aikštėje tu esi net kažkiek pasipūtęs. Bet tu negali būti iš tikrųjų arogantiškas. Kai ateina rungtynės, turi taip jaustis. Turi jausti, kad niekas su tavimi negali konkuruoti. Ir turi jaustis esąs geresnis už bet kurį varžovą. Ir aš tai perėmiau. Tai vienas dalykų, kuriuos iš jo perėmiau labiausiai.
– Aš taip įsivaizduoju, kad turint tokią pravardę tokio žaidėjo garbei, keliaujant per komandas visame pasaulyje kitiems sukeldavote didžiulius lūkesčius?
– Tikrai taip. Kur tik vykdavau, pavyzdžiui, per NBA komandų treniruočių stovyklas, visi tikėdavosi, kad visus tiesiog triuškinsiu. Kai padarydavau kažką beprotiško, visi tik šaukdavo: „O taip, aš to ir laukiau – kaip „Mini Mamba“!“ O aš tik sakydavau, kad esu paprastas vyrukas ir kiekvieną vakarą nepelnysiu 50 taškų. Bet juk buvau toks pat, kai sutikau Kobe.
Tačiau šiame versle turi jaustis patogiai tuo, koks esi. Laikas bėga, vertinu šią pravardę, bet niekada nesukau galvos dėl kitų lūkesčių. Turiu savo lūkesčius, žinau, kas esu. Nors iš pradžių tikrai jaučiausi, lyg kažką turėčiau visiems įrodyti.
– Ar palikęs „Lakers“ palaikėte santykius su Kobe Bryantu?
– Daug nekalbėjome. Tik keletą kartų. Buvau sutikęs jį jo atsisveikinimo ture, kai žaidžiau „Houston Rockets“. Šiek tiek su juo pasikalbėjome, jis man davė savo pasirašytus sportbačius. Bet tai buvo paskutinis kartas, kai kalbėjomės asmeniškai – 2016 metais.
Jis buvo labai uždaras vyrukas. Nežinau daug žmonių, kurie būtų turėję jo telefono numerį ar su juo dažnai kalbėtųsi. Jis keisdavo telefono numerį kiekvieną savaitę. Kai buvau naujokas, „Lakers“ turėdavau sunešioti visiems treniruočių drabužius. Tai išvykose jo kambarys viešbutyje būdavo užrašytas kažkieno kito vardu – mes net patys nežinojome, kur yra apsistojęs Kobe.
Jis buvo tikrai pakankamai uždaras. Nežinau daug žmonių, su kuriais jis artimai bendravo.
– Bet kas jus jungia, tai gebėjimas rinkti taškus. Man įstrigo jūsų citata, kai 2011 metais dalyvavote „Detroit Pistons“ peržiūroje. Pasakėte, kad „rinksi taškus, kad ir kur žaistum, kad ir kokiame lygyje būtum, nes tai tavo žaidimas“. Ir tai visiška tiesa. Bet kurioje komandoje, kurioje žaidėte, rinkote daug taškų. Daug jų dabar renkate ir „Ryte“. Kalbėjausi su vyrukais ir jie sakė, kad jus taip sunku uždengti, kad vis tiek kažkokiu būdu susikuriate sau erdvės atlikti savo firminį metimą. Žiūrėjau vaizdo įrašų iš koledžo laikų, stebiu jūsų žaidimą „Ryte“, ir matau tuos pačius klaidinančius judesius, atšokimus į šoną. Kas to jūsų išmokė? Kaip susiformavo tokios taškų rinkėjo savybės?
– Žaidžiu krepšinį taip ilgai. Dar būdamas labai jaunas žinojau, kuo noriu būti. Niekada nebandžiau įkrauti per žmones. Nebuvau tas, kuris turėtų krūvą klaidinančių judesių. Bet žinojau, kaip susikurti erdvę, susikurti reikalingą kampą metimui. Visada gerai pataikiau ir žinojau, kad jeigu noriu pataikyti, turiu susikurti erdvę.
Vidurinėje mokykloje mėtydavau iš labai toli. Būna pozicijų, iš kurių niekas nesitiki tavo metimų, nes tai tiesiog per toli. Bet aš mesdavau tuos tritaškius ir daugumą jų pataikydavau. Ir nuo to viskas prasidėjo.
Pradėjau mėtyti tuos pačius floaterius, kuriuos mėtau iki šiol. Pastebėjau, kad varžovai negali jų blokuoti. Jeigu juos pataikau, tai pataikau – nes negali blokuoti tokio metimo. Ir jei man pavyksta tokį išsimesti teisingai, tai jis turbūt įkris į krepšį.
Kai tik atsidūriau koledže, plėčiau savo arsenalą. Pasidariau vikresnis, geriau valdžiau kamuolį, pradėjau žaisti protingiau. Vis kažko pridėjau į savo žaidimą. Žiūrėjau daug Stepho Curry, Damiano Lillardo, Kyrie Irvingo, Kemba Walkerio epizodų. Stebėjau juos dar augdamas – Ericas Gordonas, Ray Allenas, Allenas Iversonas. Žiūrėjau tiek daug jų žaidimo, kad eidavau į salę ir bandydavau juos mėgdžioti. Ir tai suveikdavo.
Visai kaip jų priešininkai, lygiai taip pat mano varžovai vienodavo reaguodavo į situacijas aikštėje. Taip ir progresavau su elementais, su kuriais jaučiausi geriausiai. Kuriuos vis dar turiu savo kišenėje. Ir dabar kasdien žiūriu momentus ir bandau juos pritaikyti treniruotėse. Taip ir pildau savo arsenalą.
– Noriu sugrąžinti jus į pirmąjį pasiruošimą NBA sezonui. Berods tai buvo ikisezoninės rungtynės su „Los Angeles Clippers“. Pradėjote jas keliais beprotiškais netaikliais metimais, bet po to pajautėte žaidimą ir pataikėte kelis tritaškius iš eilės. Kitą dieną prieina Kobe ir sako, kad jums reikia nueiti pas „Lakers“ vadovą Mitchą Kupchaką. Dažniausiai NBA tai reiškia būsimą atleidimo lapelį. Tuo metu tai buvo pokštas. Bet ko noriu paklausti... Savo pirmaisiais metais Los Andžele turėjote gerų blykstelėjimų, bet buvote išsiųstas į G lygą, kur pradėjote ir antrą sezoną. Po to vos nepasirašėte sutarties su Puerto Riku klubu, kai trys „Lakers“ įžaidėjai gavo traumą ir atsitiktinai įšokote tiesiai į atkrintamąsias, kur metėte 20, 14 taškų į „San Antonio Spurs“ krepšį. Bet vis tiek negavote garantuotos vietos „Lakers“ sudėtyje. Jūsų situacija ir vaidmuo NBA buvo labai neaiški – iš esmės, buvote blaškomas tarp NBA, G lygos, minčių apie žaidimą Europoje. Ką prisimenate iš to neaiškumo ir kaip su juo bandėte tvarkytis, nors buvote įrodęs, kad galite žaisti NBA?
– Tai gniuždė. Savo debiutiniais metais NBA nieko neišmaniau apie kontraktus. Atėjau iš koledžo, norėjau žaisti NBA ir viskas. Nežinojau, kad iš esmės buvau peržiūroje. Laimei, dėl gerų pasirodymų ikisezoninėse rungtynėse, patekau į pagrindinę „Lakers“ komandą. Bet po pirmo sezono žmonės pradėjo žiūrėti į mano kontraktą, kuriame buvo likę tik vieneri metai, ir dvejojo, kad turbūt negrįšiu į ekipą. Nesupratau, kas vyksta.
Tą vasarą treneris Mike'as Brownas paskambino man ir pasakė: įsigijome Steve'ą Nashą, Dwightą Howardą, todėl sudėtyje liko tik viena laisva vieta – ir tu be garantuoto kontrakto, todėl vėl turėsi įveikti peržiūrą. Aš galvojau: ką?! Kas vyksta?!
Dwightas Howardas patyrė traumą, jo vietą užėmė kitas naujokas Robertas Sacre'as ir jis užėmė tą paskutinę vietą. Buvau paleistas ir turėjau išvykti į G lygą. Mane tai baisiai gniuždė.
Visą sezoną G lygoje praleidau nusivylęs, prislėgtas ir piktas. Žaidžiau turbūt pikčiausią savo krepšinį karjeroje. Jaučiau, kad mano naujoko sezonas buvo geras, bet net neturėjau progos sugrįžti. Turėjau pasiūlymų iš Puerto Riko, Europos, bet atsakiau jiems, nes norėjau žaisti G lygoje. Buvau antras G lygos šaukimas, žaidžiau geriausioje komandoje ir susitaikiau, kad gal bet kada gausiu NBA skambutį.
NBA komandos iškviesdavo mano komandos draugus, kitus vyrukus, o aš buvau vienas paskutiniųjų, gavęs iškvietimą. Prieš tai į NBA išsikvietė gal tris mano bendražygius. Galiausiai mane vėl iškvietė „Lakers“. Sužaidžiau dvi paskutiniąsias reguliariojo sezono rungtynes ir staiga susitraumavo visi įžaidėjai. „Goudelockai, tu rytoj žaisi starto penkete!“ Ką?! Labai nustebau – juk aš vos ką tik grįžau į komandą. „Taip, tu startuoji – tau tai bus gera galimybė. Tiesiog daryk savo darbą“.
Laimei, pasirodžiau gerai. Manau, žaidžiau užtektinai gerai, kad patraukčiau NBA komandos dėmesį – jei ne „Lakers“, tai bent kitos. Bet po sezono Mithas Kupchakas pasakė: suprantu, kad esi geresnis už daugelį komandos žaidėjų, bet tokia politika ir toks tas verslas – norėtume, kad atvyktum į mūsų G lygos komandą. Bet nusprendžiau, kad man jau gana. Nusprendžiau važiuoti į Europą ir uždirbti pinigų šeimai. Ir štai atėjo pirmoji mano Europos patirtis.
– Ką patartumėte tokioje situacijoje atsidūrusiems žaidėjams?
– Turi eiti pakelta galvą ir suprasti, kad tai verslas. Viena, ką man sakė Mitchas Kupchakas, ko nepamiršiu, tai kad nesižvalgyk ir nebandyk suprasti, kodėl man tai vyksta. Nesižvalgyk ir negalvok, kodėl esi geresnis už daugelį aplinkui, bet jie žaidžia daugiau. Nes tai tik verslas.
Viskas priklauso nuo tinkamos vietos ir tinkamo laiko, tinkamų galimybių, todėl negali lyginti kito žmogaus kelio su savuoju, ir savojo teisti pagal kitą. Man tai labai didelė citata. Nors tada aš jo nesupratau. Galvojau: tu man sakai, kad esu už juos geresnis, bet vis tiek mane atleidi?! Tačiau kuo daugiau galvojau apie tai, tuo geriau supratau, kad jis teisus.
Šiame versle dirbu jau 10 metų ir prisižiūrėjau visokiausių dalykų. Mačiau visokių beprotiškų situacijų – žaidėjų, kurie neturėtų žaisti, žaidėjų, kurie neturėjo būti atleisti. Dalykų, kurių žaidėjai negalėjo kontroliuoti. Todėl savo likimo broliams pasakyčiau tą, ką turėjau pasakyti sau – nesuk galvos dėl pašalinio triukšmo ir to, ko negali kontroliuoti. Tvarkyk tik tai, kas yra tavo rankose, stenkis tai daryti geriausiai kaip įmanoma, ir viskas susitvarkys. Negali nuspėti nei savo, nei kitų gyvenimų. Taip jau nutinka. Tau patinka ar ne, bet taip bus.
Daryk viską, ką gali kontroliuoti, daryk tai aukščiausiame lygyje ir viskas sukris į savo vietas.
– Pirmoji jūsų stotelėje Europoje buvo Kazanė. Tai gan egzotiška oeganizacija su nuotykių kupina rusiška kultūra. Ką labiausiai atsimenate iš savo debiutinės patirties Europoje?
– Buvo daug kitokių dalykų. Atvažiuojant iš Los Andželo į Kazanę... Nieko nesupratau. Niekas nekalbėjo angliškai, vairuotojai mane vedė iš proto – jie vairavo kaip bepročiai. Pats dar nebuvau vairavęs per sniegą.
Rusijoje buvo keisti šunys... Užšokdavau nusipirkti maisto ir prie manęs pribėgdavo tokie šunys, kad turėdavau jiems atiduoti savo maistą. Viskas buvo tiesiog kitaip. Net nebūčiau pagalvojęs, kad turėsiu tai patirti. Net rungtynėse atmosfera buvo visai kitokia. Bet, man atrodo, gerai su tuo susitvarkiau. Per kelis mėnesius prisitaikiau.
– Tos patirtys neatgrasė nuo žaidimo Europoje?
– Ne. Nes man buvo taip gera žaisti krepšinį... Mano treneris buvo Andrea Trinchieri, UNIKS laimėjo daug rungtynių. Tarp kitko, žaidžiau su Chucku Eidsonu, kitu buvusiu „Ryto“ žaidėju. Nikos Zisis... Jie palengvino mano prisitaikymą Europoje, tad nebuvo dėl ko sukti galvos. Buvome gan atsipalaidavę, nes laimėjome daug rungtynių. Negalvojau apie tai, kad nebegrįšiu į Europą. Aišku, labai norėjau grįžti į NBA, bet krepšinis buvo geras, mėgavausi juo ir daugiau man niekas nerūpėjo.
– Kitaip buvo 2014-2015 m. Stambulo „Fenerbahče“ klube. Paskutinėse Eurolygos ketvirtfinalio rungtynėse įmetėte pergalingą metimą į „Maccabi“ krepšį ir padėjote „Fenerbahče“ pasiekti pirmą Eurolygos finalo ketvertą istorijoje. Pusfinalyje su Madrido „Real“ surinkote 26 taškus, mače dėl trečios vietos su CSKA – 24. Kaip paaiškinti tai, kad kitą sezoną „Fenerbahče“ klubas jūsų nebepasiliko komandoje?
– Tai buvo visiškai Obradovičiaus sprendimas. Praėjus savaitei nuo finalo ketverto, agentas man paskambino ir pasakė, kad jie nori eiti į priekį su kitokiu žaidėju. Galvoju, gerai – negaliu nieko padaryti. Bet manau, kad jie norėjo, jog Bogdanas Bogdanovičius taptų pagrindiniu jų vyruku.
Kartais negali kontroliuoti dalykų ir taip jau nutinka. Turi priimti geras ir blogas patirtis. Buvau šokiruotas. Negalėjau patikėti, nes dominavau toje komandoje. Bet kartais taip jau nutinka.
– Kaip sekėsi pritapti prie Obradovičiaus sistemos ir filosofijos?
– Iš pradžių buvo sunku, nes dar nebuvau pratęs dirbti prie tokio reiklaus trenerio, kuris reikalaudavo beveik iki tobulumo. Ir mano krepšinio IQ dar nebuvo tam pasiruošęs. Galėjau tik įmesti į krepšį. Turėjau daug judesių, talento ir tiesiog norėjau kamuolio. O Željko išmokė, kaip žaisti krepšinį. Kaip skaityti situacijas, kaip pasirinkti gerus metimus. Išmokau labai daug. Manau, neblogai susiklijavome, bet niekada nežinai...
– Kalbant apie jūsų ryšį su treneriais, girdėjau, kad esate žaidėjas, kuris, jei turi kažkokių problemų, nebijo eiti pas trenerius ir išsišnekėti apie tai akis į akį. Su kuriais treneriais turėjote geriausius pokalbius?
– Trinchieri buvo turbūt toks pirmas. Mano požiūris anksčiau buvau visai kitoks. Mano ego... Gal 10 kartų kitaip nei dabar. Pirmaisiais metais eidavau pas Trinchieri ir klausdavau – ką čia darom? Duokit kamuolį! Jis vis su manimi kalbėdavo, duodavo konstruktyvios kritikos ir sakydavo, ką turiu daryti, kad būčiau sėkmingas Europoje. Tada supratau, kad visada reikia kreiptis į pirminį šaltinį.
Patyriau daug situacijų, kur treneriai meluodavo... Nemėgstu neaiškumo. Jei kažkas vyksta, tiesiog pasakyk. Ir tada mano užduotis su tuo susitaikyti. Gal man nepatiks, bet jei sakai tiesą, viskas gerai. Nuo to laiko man tai patiko. Tai nereiškia, kad turi eiti ir pyktis. Bet žymiai geriau, kai viskas aiškiai padėta ant stalo.
Manęs to išmokė ir Obradovičius. Jis eidavo prie visų ir aiškiai pasakydavo, ko iš kiekvieno tikisi aikštėje ir ko nenori. Būdavo žymiai paprasčiau žaisti. Net jei nepatikdavo ta nuomonė, turėdavai ją priimti. O jei ne – būdavo problemų. Tačiau kai visi žino savo vaidmenis, nėra jokių siurprizų ir ant to pradeda statytis komandos ryšys. Bet jei vienas kalba vienaip, treneris sako kitaip, o vadovas dar kitaip – komanda yra išderinta ir negali žinoti, kas bus. Todėl jei tik yra problemų, aš einu ir klausiu.
– Paskutinė jūsų komanda Eurolygoje buvo Milano „Olimpia“. Prieš užduodamas klausimą ir pateikdamas pagrindinę jo mintį, noriu pasakyti, kad man įstrigo jūsų mintis apie vieną Kobe pamoką – kad neturi būti arogantiškas, bet kažkiek arogantiškas tu turi atrodyti varžovams krepšinio aikštėje. Bet tuo pačiu žmonės kartais gali to nesuprasti ir susimaišyti. Jie gali galvoti, kad iš tikrųjų esate arogantiškas. Kur aš vedu, tai kaip jums atrodo, kokių blogų etikečių jums čia yra užklijavę Europoje? Kokių nesusipratimų apie save esate girdėjęs krepšinio pasaulyje?
– Žmogau, žmonės yra sakę, kad aš blogiausias komandos draugas, asilas, visad reikalauju kamuolio... Visus tuos beprotiškus dalykus. Nors aš pats nesu buvęs komandoje, kurioje manęs nekęstų komandos draugai ar sakytų, kad aš blogas. Niekada nebuvau tokiu pavadintas.
Tai kai einu į komandas, būna, girdžiu kitus sakant, kad va, čia gal su tavimi sunku dirbti, girdėjome, kad vis reikalauji kamuolio, darai tą, aną, rėki ant komandos draugų...
Mes su žmona dažnai apie tai kalbamės. Ji klausia, iš kur tai ateina. O aš net neįsivaizduoju. Bet istorija kartojasi kasmet. Kalbuosi su komandos draugais ir jie stebisi: žmogau, galvojau, kad bus visiškai priešingai! Galvojome, kad būsi baisus komandos draugas, o iš tikrųjų esi tikrai šaunus ir mums padedi!
Nežinau, iš kur tai ateina, bet kažkodėl tas šleifas mane seka. Vienu metu pradėjau dėl to nesukti galvos. Tiesiog negaliu rūpintis tuo, ką apie mane šneka. Bet tai tikrai melas.
– Ką ir norėjau pasakyti. Šnekėjausi su jūsų komandos draugais iš kelių komandų ir pacituosiu tai, ką jie man sakė apie jus. Pavyzdžiui, jie sakė, kad „tu buvai pateiktas žymiai blogesnis, nei iš tikrųjų esi tiek aikštėje, tiek už jos ribų“; „puikus vyrukas ir puikus komandos draugas“; „paprastas, pozityvus vyrukas, nerodantis blogos kūno kalbos“; „jei sutinka problemą, einia jos spręsti tiesiogiai“; „gerbi komandos draugus, esi įsitraukęs į jos veiklą ir tavyje nematė jokių blogų charakterio išraiškų, apie kurias čia visi kalba“; „labai palaikantis, visada bando būti pozityvus ir žino, kaip palaikyti komandą, padeda jaunimui“. Ir aš neabejoju, kad visi mano pašnekovai buvo 100 proc. nuoširdūs, nes aš jais pasitikiu ir apie tai kalbėjomės neoficialiai. Bet gal pastebėjote, nuo kada ėmė vilktis tas šleifas ir ar jis sukėlė problemų ieškant komandos?
– Tikrai neįsivaizduoju, kada tai prasidėjo. Komandos tiesiog pradėjo taip kalbėtis. Bet jos vis tiek mane įsigydavo. Ateidavau į komandą ir jie sakydavo, kad bijo, jog būsiu toks žmogus. Vis sakydavau, kad tai ne aš. Bet kai gavau traumą, tai tapo kliūtimi.
Nes žmonės pradėjo kalbėti, kad neva jis blogas vyrukas, dar ateina po sunkios traumos, ir nežinome, kas bus... Bet visada sakiau, kad tai netiesa. Tačiau nežinau, ką turėčiau su tuo daryti. Ar turėčiau užsidėti ant savęs ženklą, kad nesu blogas vyrukas? (šypsosi.) Nežinau... Kad ir kur eičiau, einu daryti tai, ką dariau visą karjerą. Ir tikiuosi, kad žmonės pamatys tikrąjį mano veidą.
Tikrai nežinau, nuo ko viskas prasidėjo. Žinau, kad ne visada buvau geriausias vyrukas. Supykdavau, atvirai pasisakydavau. Bet niekada nebuvau blogas komandos draugas. Nesielgiau neteisingai su komandos draugais.
– Jau minėjote apie sudėtingą kelio traumą, kurią patyrėte Kinijoje, dėl kurios praktiškai nežaidėte dvejus metus. Aišku, prie to prisidėjo ir pandemijos nutrauktas sezonas. Bet minėjote, kad skausmas buvo toks didelis ir situacija buvo tokia rimta, jog manėte, kad teks baigti karjerą. O kai apie tai galvojate, koks galvoje bręsta planas B? Ką apskritai galvojate apie savo veiklą po karjeros?
– Taip. Jei atvirai, pradėjau galvoti apie treniravimą. Žaidėjų tobulinimą. Kažką tokio.
Buvau viskuo nusivylęs. Grįžau į aikštę ir vėl susižeidžiau. Kelis nebuvo toks, kokio norėjau. Kai grįžau kitą kartą, atėjo pandemija. Net pradėjau galvoti, ar man dar tikrai pavyks. Ar aš tiesiog turėčiau viską baigti ir pradėti kažką naujo.
Bet kai tik grįžau namo, susitelkiau į savo kūną, žaidimo tobulinimą ir gavau dar vieną šansą. Tačiau tikrai galvojau apie savo planą B. Man tai padėjo atverti akis į kitus reikalus, kurių galėsiu imtis baigęs karjerą.
– Tai atvykdamas į Vilnių norėjote įrodyti, kad vis dar galite žaisti?
– Taip. Myliu šitą žaidimą. Pirmiausia, žaidžiu dėl savęs. Ypač po tokios beprotiškos traumos tiesiog norėjau įrodyti sau, kad dar galiu žaisti. Žaisti aukštame lygyje.
Aš vis dar aš. Man prireikė laiko, bet pagaliau vėl jaučiuosi kaip savimi. Džiaugiuosi, kad „Rytas“ man suteikė šansą, nes vasarą turėjau gal tik 1-2 pasiūlymus. To susidomėjimo tikrai nebuvo daug. Bet atvykęs į Vilnių vėl pradėjau jaustis savimi.
– Dar nebuvo taip, kad vienoje komandoje žaistumėte daugiau nei vieną sezoną. Ką „Rytas“ turi padaryti tokio, kad norėtumėte čia likti ir antrajam sezonui?
– Man patinka visi komandos draugai. Tai priklauso ne tik nuo manęs. Kontrakto reikalus tvarkys agentas, vadovybė. Bet visada galvodavau taip, kad svarbiausia, ar komanda iš tikrųjų manęs nori, ar jaučiuosi čia gerai, ar mane čia gerai prižiūri. Man tai svarbiausia.
Nenoriu savęs ir šeimos laikyti ištisus metus ten, kur nesijaučiame gerai ir nesijaučiame laukiami. Tai svarbiausias dalykas. Ar esu tinkamai išnaudojamas, ar esu norimas. Tokie mano prioritetai. Aišku, laimėti yra svarbu bet kam.
Bet jei komandoje bus gera darbinga atmosfera, visa kita susidėlios į vietas. Aš nesu reiklus vyrukas. Jei jaučiu, kad su manimi elgiasi gerai, man tinka.
– Jaučiatės Vilniuje pakankamai norimas ir gerai išnaudojamas „Ryte“, kad norėtumėte čia užsilikti?
– Taip. Man atrodo, kad komanda aiškiai parodė, jog nori, kad likčiau čia iki sezono pabaigos. Su visais tais išgyventais pakeitimais, manau, tai didelis vadovų pareiškimas.
Tai buvo sudėtingi metai mūsų klubui. Pradėjome labai gerai, bet tada atėjo sunkus laikotarpis, trenerių pasikeitimai. Tai buvo šiek tiek beprotiška. Bet manau, kad viskas eina į gera. Žiūrėsime, kaip bus toliau.
– Kokių krepšinio svajonių dar vaikotės krepšinio kelyje? Gal ketinate žaisti iki 40-ies?
– Nežinau... Iki traumos, buvo beprotiška. Aš galvojau, kad žaisiu iki 32-33 metų... Bet tada gavau traumą ir viskas pasikeitė. Viskas. Mano gyvenimo stilius, krepšinio situacija.
Kai buvau traumuotas, galvojau, kad jei sugrįšiu po traumos, žaisiu iki tada, kol nebegalėsiu. Kai tiesiog niekas manęs nebenorės. Taip ir priėmiau tą situaciją. Myliu krepšinį taip pat, kaip mylėjau jį pirmą kartą pradėjęs žaisti 6-7 metų. Iki karjeros pabaigos dar turiu tam tikrų asmeninių tikslų. Bet šiuo metu tiesiog džiaugiuosi galėdamas žaisti. Geriausia žaisti aukštame lygyje ir jaustis savimi.
– Kokius asmeninius tikslus dar turite išsikėlęs?
– Noriu laimėti dar daugiau čempionų titulų. Tritaškių konkursų (šypsosi.). Noriu žaisti Eurolygoje. Noriu visko geriausio, ko jaučiuosi vertas. Aš jaučiu, kad dar galėsiu rinkti po 20 taškų bet kur, kur žaisčiau. Kad galiu padėti. Dar turiu užtektinai parako.