Naujuoju Tony Kukoču paauglystėje pramintas Andrius Jurkūnas buvo laikomas perspektyviausiu savo kartos, kurioje dar žaidė Šarūnas Jasikevičius, Kęstutis Marčiulionis, Kęstutis Šeštokas, krepšininku Lietuvoje.
17-metis krepšininkas būtent su Šaru 1993-iaisiais išvyko mokytis ir žaisti krepšinio į JAV, nors šiuos du perspektyviausius krepšininkus bandė išlaikyti ir didieji šalies klubai – Kauno „Žalgiris“ ir Kauno „Atletas“.
„Ne tik tais pačiais metais, bet ir tuo pačiu lėktuvu skridome į JAV kartu su Šarūnu Jasikevičiumi. Vėliau išsiskyrėme į skirtingas šeimas ir skirtingas valstijas, bet ryšį palaikėme, – 15min pasakojo Andrius Jurkūnas, šiuo metu einantis trenerio asistento pareigas Kėdainių „Nevėžyje“. – Socialinių tinklų nebūdavo, bet su Šaru bendraudavome daug. Su namiškiais Lietuvoje galėdavau bendrauti telefonu, bet skambutis būdavo tikrai brangus. Dar populiarūs būdavo laiškai, nes elektroninio pašto tuo metu nebuvo. JAV ribose skambučiai būdavo dažnesni. Su Šaru pasikalbėdavome kartą per savaitę ar dvi. Vis dėlto nauja šalis, buvau vienas. Norėdavosi su kuo nors pabendrauti ir pasišnekėti, kas irgi išgyvena tą patį.“
„St. John's at Prospect Hall“ vidurinėje mokykloje nutūpusiam lietuviui teko atlaikyti didelį kultūrinį šoką. Vieną akimirką gyveni neseniai Nepriklausomybę išsikovojusioje Lietuvoje, kitą vaikštai po pasaulio centru vadinamą Niujorką.
„Didelis šokas vien išlipus iš oro uosto. Nusileidome Niujorke, o aš kelias minutes stovėjau ir tiesiog dairiausi. Po Sovietų Sąjungos naujų dalykų Lietuvoje nebuvo daug, jie atsirasdavo po truputį ir iš lėto... Niujorke pamačiau viską iš karto. Reikėjo laiko, kol apsipratau, – dėstė A.Jurkūnas. – Krepšinyje daug naujovių nebuvo. Krepšinis visur yra krepšinis. Bet kultūrinio šoko buvo. Į Ameriką išvykau beveik be anglų kalbos, tad sunkiausia buvo adaptuotis prie to. Žinojau tik keletą žodžių. Mokytojas turėjo daug kantrybės, o aš su žodynėliu po truputį pradėjau judėti į priekį. Po pusmečio jau galėjau susikalbėti visai neblogai.“
Po metų JAV sugrįžęs A.Jurkūnas su Lietuvos jaunių (U18) rinktine tapo Europos čempionu ir naudingiausiu turnyro žaidėju.
„Keletą metų sportavome kartu, buvome nusiteikę laimėti. Turėjome gerą trenerį Joną Kazlauską, kuris žinojo, kaip mus nuteikti, kaip panaudoti mūsų individualias savybes siekiant pergales. Pagrindinis dalykas – noras laimėti ir vienas kito supratimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo noras kovoti ne tik už save, bet ir už Lietuvą, – pasakojo A.Jurkūnas. – Kai kuriuos epizodus labai gerai pamenu. Ryškiai pamenu finalo pabaigą. Viskas susidėliojo kaip per sapną, jog perėmėme kamuolį, pataikiau metimą ir ištraukėme pergalę.“
Lietuvis pamena jaunystėje jam lipdytą kroato T.Kukočiaus etiketę. Jis sutinka, kad panašumų žaidime būta.
„Nesureikšminau to. Buvo kitas pasaulis, nebuvo tiek technologijų... Gal tai atsirado prieš man išvažiuojant į Ameriką, kai man buvo 15–16 metų, – sakė A.Jurkūnas. – Panašumų žaidime galima buvo rasti. Aukštas žaidėjas, galintis pataikyti iš toli, galintis prasiveržti bei matantis aikštelę. Panašumų buvo.“
Paskutiniais metais su „St. John's at Prospect Hall“ mokykla A.Jurkūnas užėmė antrąją vietą visoje Amerikoje bei pateko tuo metu į prestižinį Clemsono universitetą.
Pirmajame sezone NCAA 206 cm ūgio puolėjas fiksavo po 8,4 taško (42,1 proc. trit.), atkovojo po 4,7 ir perėmė po 1,2 kamuolio, atliko po 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir blokavo po 1,2 metimo.
Po pirmojo sezono Clemsone krepšininkas prisijungė prie Lietuvos jaunimo (U22) rinktinės bei tapo Europos čempionu.
„Finalas neprasidėjo man gerai, bet, kaip sakau ir visiems jauniems žaidėjams, reikia išlaukti savo momento. Pataikiau vieną, antrą metimą, komanda pradėjo manęs ieškoti, pataikiau dar metimų ir prisidėjau prie pergalės“, – prisiminimais dalijosi A.Jurkūnas.
Du aukso medaliai su jaunimo rinktinėmis, MVP statulėlė, geras debiutinis sezonas NCAA ir „naujojo Tony Kukočiaus“ pravardė. Kiekvienam jaunam žmogui tai galėtų susukti galvą.
„Kiekvienam yra savo. Aš sužvaigždėjimo kažkaip nejaučiau. Laimėjome titulų, bet gyvenime nieko nebuvau pasiekęs. Mokiausi ir viskas buvo priešakyje. Pagrindinis tikslas buvo pradėti profesionalo karjerą“, – sakė 45-erių kaunietis.
Perspektyvus puolėjas buvo sulaukęs kvietimo į Atlantos olimpinėms žaidynėms besiruošiančią šalies krepšinio žvaigždėmis nusagstytą rinktinę, į atkabinto Virginijaus Praškevičiaus vietą, bet jis nutarė atsisakyti.
Išėjo taip, jog A.Jurkūnas prarado ir olimpinę bronzą, kurią Atlantoje iškovojo lietuviai. Nors angliškoje wikipedia ji žaidėjui ir yra priskirta.
„Buvo pasakyta, kad į rinktinę paims tą žaidėją, kuris pasirodys geriausiai jaunimo čempionate, nes yra laisva vieta, – pasakojo A.Jurkūnas. – Grįžome, buvo likusios dvi savaitės iki olimpinių žaidynių, man paskambino tris dienas prieš ir pasakė, kad reikia atvažiuoti. Nors pagal tai, ką jie buvo sakę anksčiau, turėjo imti Mindaugą Timinską. Jis buvo viso jaunimo Europos čempionato naudingiausias žaidėjas. Bandžiau tai pasakyti, bet šiame reikale buvo daug politikos, kaip ir visada. Jie galėjo mane pakviesti anksčiau. Kam laukti iki paskutinės? Jaučiau, kad vyksta kažkas negero. Nenorėjau kištis ir lįsti.“
Bronzos medalį gavo Vladas Garastas, nors įprastai treneriams apdovanojimai nebūdavo skiriami, tik dvylikai turnyre registruotų komandos krepšininkų.
„Mačiau, kad pagal wikipedia turiu Atlantos medalį. Jis atiteko kitam žmogui, bet būčiau gavęs aš, jei būčiau sutikęs važiuoti“, – sakė A.Jurkūnas.
Clemsono universitete Andrius išbuvo penkerius metus, o NCAA pirmenybėse žaidė ketverius. Jis dėl kelio traumos praleido 1997–1998 metų sezoną.
„Pradžioje atėjau su tikslu patobulėti kaip krepšininkas. Viską pasiimti ir pradėti profesionalo karjerą. Su laiku atėjo požiūris, kad yra galimybė pabaigti mokslus ir gauti diplomą. Kodėl ne? Turėjau galimybę gauti stipendiją, nors įprastai mokslai JAV kainuoja nemažai. Kito tokio šanso galėjo ir nebebūti. Būna, jog krepšininkai anksti išvyksta, o vėliau gailisi“, – sakė lietuvis.
Per penkerius metus Clemsone krepšinio aikštele A.Jurkūnas dalijosi su ne vienu gerai žinomu žaidėju.
Gregas Buckneris ir Haroldas Jamisonas šoko į NBA lygą, tuo metu Terrellas McIntyre'as ir Willie Solomonas turėjo puikias karjeras Europoje.
Lietuvos rinktinėje atletas debiutavo 1997-ųjų metų Europos čempionate Ispanijoje, kai komandoje nebebuvo pagrindinių vedlių Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio.
Lietuviai liko šešti. Epizodinį vaidmenį komandoje atlikęs puolėjas džiaugėsi įvertinimu.
„Rinktinėje nesitikėjau būti, bet baigiantis sezonui Amerikoje man paskambino ir pakvietė į stovyklą. Sutikau atvažiuoti su mielu noru. Daug žaisti nesitikėjau, bet buvimas rinktinėje man buvo tarsi ženklas, kad kažką darau gerai ir einu į priekį“, – 24-eriais metais atgal persikėlė krepšininkas.
Antrasis ir paskutinis A.Jurkūno etapas rinktinėje – 2001-aisiais metais, kai jis atvyko po puikaus sezono Kauno „Žalgiryje“, kuriame buvo vienas lyderių bei pasidabino LKL čempiono medaliu.
Nors metai prieš Lietuvos rinktinė visus nustebino Sidnėjuje bei iškovojo bronzą, bet Europos čempionatas Turkijoje virto katastrofa, po kurios atsistatydino treneris Jonas Kazlauskas.
„Nuotaikos pradžioje buvo geros. Žaidėjai, atrodo, kad buvo pasiruošę. Tikėjomės gerų rezultatų, bet kažko pritrūko, – mintimis dalijosi A.Jurkūnas. – Ar per daug savimi pasitikėjimo, ar kiti varžovai norėjo daugiau už mus. Visi nori įveikti olimpinių žaidynių bronzininkus. Kažkas mums pakišo koją.“
J.Kazlauskas – treneris, kuris A.Jurkūnui vadovavo abiejuose aukso medaliais pažymėtuose jaunimo turnyruose (1994 ir 1996 m.). Tai specialistas, prie kurio puolėjas krepšininkas abu kartus žaidė ir Lietuvos nacionalinėje rinktinėje.
„Jono ramybė mums daug davė jaunimo rinktinių laikais. Kai jaunimui atrodydavo, kad rungtynės atrodydavo pralaimėtos, nes atsiliekame jau 12 taškų, jis ateidavo ir nuramindavo. Sakydavo, kad pailsėjome, dabar galime žaisti toliau. Pasitikėjome treneriu, todėl pasitikėdavome labiau ir savimi. Jono ramybė ir pasitikėjimas mumis abu čempionatus davė labai daug“, – prisiminė A.Jurkūnas.
Ant neseniai Clemsono universitetą pabaigusio lietuvio tinklus 2000-aisiais metais metė garsioji Zagrebo „Cibona“ bet jis pasirinko gimtojo miesto Kauno „Žalgirį“.
Abi pusės sudarė dėl dvejų metų 300 tūkstančių dolerių atlygio pagal formulę „1+1“.
„Sąlygos buvo panašios. Bet čia juk „Žalgiris“. Visą gyvenimą augau ir sportavau Kaune bei žiūrėjau „Žalgirį“, todėl ir nusprendžiau pasirinkti jį, – sakė A.Jurkūnas. – Sezonas po Eurolygos laimėjimo buvo nelabai vykęs. Bet kai atėjau aš, atėjo ir daug naujų žaidėjų. Komanda pasikeitė iš pagrindų. Daug žaidėjų mano metų, su kuriais žaidęs jaunimo rinktinėse ir sporto mokyklose, tad nereikėjo daug laiko apsiprasti. Įsivažiuoti buvo žymiai lengviau.“
Andrius „Žalgiryje“ užėmė „laidininko“ vaidmenį tarp lietuvių ir užsieniečių, kadangi buvo puikiai įvaldęs anglų kalbą.
Per pusantrų A.Jurkūno metų etapą Kaune pasitaikė keturi legionieriai, kuriuos jis puikiai pamena ligi šiol – Steve'as Woodberry, Grigorijus Chižniakas, Johnas White'as, Kennethas Inge'as.
Lietuvis pasidalijo prisiminimais apie kiekvieną iš jų.
„Man tekdavo daugiau bendrauti su Steve'u Woodberry, kuriam buvo pirmieji metai Lietuvoje. Jis buvo žaidęs tik Australijoje. Aš jam stengiausi padėti, bet jis greitai adaptavosi. Jis buvo tikras lyderis. Žmogus su galva bei gerai išsilaikęs. Jis nelįsdavo ten, kur nereikia. Daugiau ramindavo kitus, jaunesnius žaidėjus. Kai reikėdavo taškų, pasitikėdavome Steve'u.“
„Johnas White'as į komandą atėjo su dideliu noru dirbti ir kažką laimėti. Jis mums su savo ambicijomis labai padėjo sezono pradžioje. Buvo kelios nesėkmingos rungtynės, bandė sustyguoti komandą, bet jis buvo vyresnio amžiaus ir traumos kankino. Kaip žmogus, viskas su juo buvo gerai, bet mums reikėjo kitokio pobūdžio krepšininko. Metimas sudėtingas, bet pataikydavo.“
„Kennethą Inge'ą žinojau labai gerai, kadangi prieš jį tekdavo žaisti NCAA. Jis rungtyniavo Šiaures Karolinos valstijos universitete. Kiek jį žinojau, tai jis negalėjo padaryti tų dalykų, kurių iš jo tikėjosi „Žalgirio“ vadovai. Nenustebau, kad jis ilgai neužsilaikė komandoje. Jis buvo labai atletiškas, bet neturėjo stabilaus metimo. Pagal mūsų tuometį braižą, visi turėjo turėti stabilų metimą. Kitas dalykas – pirmieji profesionalo metai. Ne visi paveža atvažiuoti į Europą ir iškart gerai žaisti. Kiti sulūžta psichologiškai. Jam irgi buvo sunku.“
„Grigorijus Chižniakas – žmogus, kuris visada geros nuotaikos. Gerasis milžinas. Labai gerų duomenų krepšininkas. Jis padėjo mums laimėti daug rungtynių. Jis turėjo ilgas rankas ir gerą pojūtį blokams, kada reikia pašokti. Tai duota ne kiekvienam. Šis įgūdis mums labai padėdavo gynyboje bei pradedant greitas atakas. Gaila, kad jo gyvenimas taip susiklostė.“
Puikiu metimu pasižymėjęs aukštaūgis galingai debiutavo Eurolygoje – 12,1 taško, 3,7 atkovoto ir 1,3 perimto kamuolio, 1,1 rezultatyvaus perdavimo ir 0,9 blokuoto metimo.
Jis tolimus metimus realizavo 41,4 proc. tikslumu, o pataikydavo jų po 2 per mačą.
LKL finalo serijoje „Žalgiris“ 3-2 pranoko Vilniaus „Lietuvos rytą“ bei į Kauną sugrąžino prieš metus prarastą šalies čempionų titulą.
„Sezonas buvo baigtas, tai teko pašvęsti pora dienų. Priešprieša su „Lietuvos rytu“ buvo didžiulė. Rungtynėms nieko nereikėdavo nuteikinėti papildomai. Visi buvo pasiruošę. Mes norėjome grąžinti titulą į Kauną, – pasakojo A.Jurkūnas. – Bet į nešvarius dalykus mūšiai su „Lietuvos rytu“ neperaugdavo, kadangi Vilniuje žaidė ir seni pažįstami – Arnas Kazlauskas, Kęstutis Šeštokas. Mačo metu gal kažkas kažkam iš alkūnės ir trinktelėdavo, bet po mūšio kumščiais nesimosikuojama.“
Lemiamame mače sprogo ir pats A.Jurkūnas, pataikęs 5 tritaškius iš 6, surinkęs 21 tašką ir tapęs rezultatyviausiu nugalėtojų žaidėju.
„Jei pažiūrėtume metimus, tai juose atsispindi grynas Steve'o Woodberry krepšinio supratimas. Jis manęs ieškojo aikštelėje. Pamatė, kad man „eina“ ir specialiai ieškojo, nors galėjo mesti pats. Be gerų ir tikslių perdavimų penkių tritaškių nebūčiau pataikęs. Esu žiūrėjęs šių rungtynių įrašus. Puikiai pamenu tuos metimus. Jie man įsiminė visam gyvenimui“, – pasakojo buvęs krepšininkas.
Jis puikiai pamena ir vilniečių sirgalių monetų lietų mačo pabaigoje, kai stojo prie baudų metimo linijos.
„Penktas mačas Vilniuje. Viskas aišku, kad mes laimėjome. Mečiau baudų metimus, o žiūrovai pradėjo mėtyti iš monetų. Žiūriu, kad mėto iš centų. Sakau, juk sostinė, meskite didesniais – po litą ar du“, – sakė A.Jurkūnas.
Jau antrojo sezono pradžioje, dar lapkričio mėnesį, A.Jurkūno keliai su „Žalgiriu“ išsiskyrė. Priežastis – milžiniška skola. Klubas krepšininkui buvo skolingas net 750 tūkstančių litų, dėl kurių abi pusės dvejus metus varstė ir teismo duris, kol galiausiai surado abi puses tenkinantį kompromisą.
„Aš buvau atleistas, nes buvo likusios labai didelės skolos, kurios kabėjo dar nuo pirmojo sezono. Ne man vienam, o visai komandai. Tai ryškiai atsiliepė rezultatams. Kai ilgą laiką negauni atlyginimo, nori ar nenori, pasąmonėje tai groja. Tu neatiduodi savęs 100 proc. Kodėl turėtum, jei kiti to nedaro? – retoriškai klausė Andrius. – Turi būti harmonija. Tu dirbi ir gauni už tai atlygį. Kontraktai ir sumos yra nesvarbios, visi turi gauti atlyginimą už darbą. Pastovūs ėjimai ir klausinėjimai privedė iki to, kad valdžia sako: užteks, blogai žaidžiate ir galite išeiti.
Kaip bebūtų, bandžiau gauti tai, kas man priklausė. Visuose kontraktuose yra taisyklės, kurios buvo ilgą laiką pažeidinėjamos. Suma nebuvo išlaužta iš piršto. Pradžioje nėjau į teismą, bandžiau susitarti žmogiškai, be advokatų ir teisėjų. Nepavyko ir teko samdyti advokatą. Bylinėjimasis truko dvejus metus, kol galiausiai susitarėme dėl sumos. Atgavau ne visą sumą, bet abi pusės buvo patenkintos.“
Iš trumpo, bet ryškaus etapo „Žalgiryje“ jam labiausiai įsiminė karšta atmosfera Kauno sporto halėje.
„Ji turėjo savo prieskonį. Didelis triukšmas, žiauriai nepalanki salė priešininkams. Eurolygoje ar prieš „Lietuvos rytą“ salė visada būdavo pilna. Tikras malonumas buvo ten žaisti“, – sakė buvęs žalgirietis.
Sezoną lietuvis užbaigė kaimyninėje Lenkijoje, Varšuvos „Polonia“ ekipoje.
2002-ųjų vasarą jis sukirto rankomis su Berlyno ALBA, bet Vokietijoje taip ir nedebiutavo. Oficiali priežastis – nepraeita medicininė patikra, kuri, pasak A.Jurkūno, buvo vilkinama paties klubo.
Jis akcentuoja dar neregėtai sunkią fizinio pasiruošimo stovyklą.
„Vienu metu bėgant ryte man pradėjo skaudėti nugarą, o vokiečiai iškart pasakė, kad reikia šviesti. Peršvietė ir pamatė išvaržą. Operacijos nereikėjo, tiesiog krūvis buvo per didelis, – pasakojo A.Jurkūnas. – Atvažiavęs sportavau 17 dienų iš eilės, be jokių išeiginių. Krūviai tokie, jog atrodo buvo ruošiamasi ne krepšiniui, o lengvajai atletikai. Tai išmušė mane iš vėžių. Lietuvoje atlikau reabilitaciją ir toliau tęsiau karjerą be jokių nugaros problemų. Tai buvo daugiau reklaminis triukas, kad mane atleistų. Labai įdomus klubas ir įdomus požiūris į pasiruošimą bei krepšinį.“
Sezoną jis užbaigė Jeruzalėje, per patį Izraelio ir Palestinos karo įkarštį. Tuo metu „Hapoel“ klubas rinko žaidėjus, kurie nebijojo atvykti.
„Prisiminimai nelabai kokie. „Hapoel“ tada imdavo tuos, kurie sutikdavo atvažiuoti. Ko norėjo patys, tie neatvažiavo. Neramumams prasidėjus sezono pradžioje, amerikiečiai pabėgo. Nežinau, man baimės vykti nebuvo. Jeigu žaidžia, sezonas vyksta, tai nėra taip blogai. Man sakė nevaikščioti ten, kur nereikia. Neiti į parduotuves ar barus, kur nėra apsaugos. Didžiąją laiko dalį vis tiek praleisdavau salėje ar namuose. Bet ir atvykau ne turistiniais tikslais, – pasakojo lietuvis. – Sezonas buvo tikrai sunkus ir neigiamas. Žaidėjai atvažiavo tokie, kurių klubas nelabai norėjo, tai muštynių būdavo daug tarp žydų ir amerikiečių. Turėjome pora neadekvačių amerikiečių. Talentas trykšta per kraštus, bet galvoje švilpavo vėjai. Treneris irgi buvo išėjęs iš treniruočių ne vieną kartą.“
Andrius po Jeruzalės dar migravo tarp Lenkijos, Vengrijos ir Izraelio klubų, kol galiausiai ilgam nusėdo Solnoko „Olaj“. Ketverius metus žaidė pats, o vėliau dirbo treneriu asistentu.
„Vengrijos krepšinio lygis – visai neblogas. Visi kiti dalykai irgi buvo daromi profesionaliai. Atlyginimas mokamas laiku, žaidėjai turėjo viską, ko reikėdavo, o mano karjera jau buvo persisvėrusi į kitą pusę. Turėjau ir kitų pasiūlymų, bet norėjosi stabilumo, o ne kažką kažkur dar gaudyti. Tai įvertino ir klubo savininkai. Man reikėdavo tik atiduoti visą save aikštelėje“, – sakė A.Jurkūnas.
Paskutiniai krepšininko pasispardymai įvyko RKL ir NKL komandose Druskininkų „Citus“ bei Molėtų „Ežerūnas-karys“.
Krepšininko karjeros metais Andrius niekada negalvojo apie trenerio kostiumą ir derinių lentą rankose.
Viskas pasikeitė, kai pakabinus sportinę avalynę ant vinies ir stebint krepšinį per televizorių, A.Jurkūnas vis komentuodavo žaidimą, kas turėtų būti daroma ir nedaroma aikštėje.
Žmona jam patarė eiti pačiam treniruoti, jei jis toks gudrus.
„Nebloga mintis, sakau. Pradėjau treniruoti ir man tai patiko, – prisiminė A.Jurkūnas, kuris keletą metų dirbo asistentu Vengrijoje, o praėjusį sezoną Ukrainoje, Kamensko „Prometey“ komandoje. – Smagu padėti žaidėjui, mokyti jį, duoti jam kažkokį žinių pamatą. Ar tai būtų psichologinis, ar žaidybinis aspektas. Aš jaučiu malonumą treniruodamas. O dar turiu norą visada laimėti. Kaip ir šachmatuose, čia reikia varžovą pergudrauti, išskaičiuoti jo silpnąją vietą.“
Kokį žaidimo stilių išpažįsta Andrius Jurkūnas?
„Turi žinoti silpnąsias varžovų puses. Tai palengvina darbą gynyboje. Derinių yra visokių, daug taškų iš to neįmesi. Pagrindas yra žaidėjų žinojimas ir jų sustabdymas, – sakė Kėdainių komandos vyriausiojo trenerio Gedimino Petrausko asistentas. – Puolime reikia skaityti varžovų gynybą. Jei gynyba leidžia, tai meti į krepšį, jei leidžia veržtis, tai veržiesi. Nereikia išradinėti dviračio, bet reikia turėti tinkamus žaidėjus. Greitas žaidimas, greitas perėjimas į varžovų aikštės pusę ir bandymas įmesti pigius ir lengvus taškus.“
„Nevėžis“ sezono pradžioje ieškojo asistento į Virginijaus Sirvydžio vietą, o darbo ieškojo ir A.Jurkūnas. Jis dabar komandoje atsakingas už darbą su aukštaūgiais, bet daro ir visą varžovų analizę – nuo individualių žaidėjų įgūdžių lukštenimo iki komandinių derinių.
„Mūsų požiūriai į krepšinį su Gediminu yra panašūs. Mes bendravę esame, kai jis dirbo Vengrijoje, tuomet teko persimesti keliais žodžiais. O Jonas Mačiulis yra Jonas Mačiulis. Su juo visada linksma. Jonas turi ką papasakoti, nes yra praėjęs geriausius Europos klubus ir trenerius, turi daug informacijos, kuria noriai dalijasi“, – sakė A.Jurkūnas.
Varėnoje gyvenantis Andrius mėgsta ramybę, daug laiko leidžia gamtoje – žvejodamas ar grybaudamas, bet didžiausią aistrą ir toliau jaučia krepšiniui.
Sezono metu jis laiką dabar leidžia Kėdainiuose, kur ambicingajame „Nevėžio“ projekte viliasi aukščiausiam lygiui paruošti ne vieną krepšininką.
„Jauna komanda, – apie „Nevėžį“ kalbėjo kadaise perspektyviausiu savo kartos krepšininku laikytas Andrius Jurkūnas. – Perspektyvos gali būti labai geros, bet reikia įdėti daug darbo. Matysime, kaip jaunimas tobulės sezono eigoje. Kasdien stengiamės duoti kažką, kad jie greičiau augtų ir padėtų ir mums, ir sau.“
Visa 15min laida „PIKENROLAS“ su Andriumi Jurkūnu:
